Sergej Lukjanenko
"ZET" kategorija
Jie artinosi, zengdami per lietaus sudrėkintas kosmouosto plokstes. Du priekyje, nusviesti lėtai besisukančio prozektoriaus, trejetas kiek atokiau. As stovėjau liuko angoje, ir ūmus vėjo gūsis aptėskė mane lietaus lasais. Pojūtis toks, tarsi kas būtų apliejęs kibiru salto vandens. Slyksti planeta... Pirmieji du ėmė kopti trapo laipteliais. Aukstas karininkas blizgančiu juodu kombinezonu su raudonu antsiuvu ant rankovės, neįeidamas į laivą ilgai tyrinėjo mano veidą. Tada issitempė ir isbėrė:
- Is rankų į rankas, atlikdamas pareigą.
As linktelėjau ir taip pat issitempiau:
- Is rankų į rankas. Pareigą atliksiu.
Karininkas padavė man mazą lagaminėlį:
- Jo daiktai.
- O dokumentai?
- Kam? "Zet" kategorija.
Jis palinko virs savo palydovo. & 11511w2213l #302;gudusiu judesiu nuėmė antrankius, sujungusius jų rankas. Kiek nustebęs as pastebėjau, kad tai berniūkstis. Dvylikos trylikos metų, ne vyresnis. karininkas pataisė berniūksčio gobtuvą, dengiantį veidą, po to tarė:
- Laimingo kelio, vaiki! Neliūdėk!
Apsisuko ant kulnų ir greitai nubėgo trapu zemyn, net nepazvelgęs į mane. Trūktelėjau pečiais ir pasisukau į berniūkstį. Į mane zvelgė linksmos tamsios akys:
- Dabar jūs būsite su manim?
Po velnių, as sargas ar palydovas? Paziūrėjau į mirkstančias lietuje tylias figūras. Palydovas.
- Ne. Tai tu būsi su manimi.
Liuką uzdarė kovinis robotas. Dabar tarnybinės laivo patalpos, kur liko kapitonas ir navigatorius, atskirtos nuo gyvenamųjų. Robotas sustingo greta uzvirinto liuko - dvi tonos metalo ir bukos supresuotos energijos. Kas man benutiktų, Denielis Linkas neiseis is laivo.
Paskutinį kartą įjungiau videofoną, pazvelgiau į grieztą raukslėtą kapitono veidą. Jis linktelėjo man.
- Būk atsargus, "zet" kategorija - ne juokai. Mes pasistengsime skristi greičiau. Dvi savaitės, ne daugiau.
As mačiau - jis labai norėjo mane padrąsinti. Tačiau jis seniai nebemoka to daryti. Ir as nusisypsojau, nutraukdamas pauzę:
- Iki pasimatymo Zemėje.
- Iki pasimatymo.
Ekranas uzgeso. Atsitraukiau kelis zingsnius, paklusdamas instrukcijos reikalavimams issitraukiau laitingą. baltas blyksnis - ir kompiuterinis terminalas su videofonu virto islydyto metalo krūva. Is kampo sutrikusiai dūgzdama islindo kibervalytojo pussferė. Viskas. Iki pat Zemės as nebe "Antareso" ekipazo narys. Denielis Linkas, "zet" kategorija, taps mano likimu.
...Gyvenamasis sektorius nedidelis. Trys kajutės, valgomasis, poilsio kambarys, maza oranzerija, kurios burbulas issikisa lauk pro laivo sarvą. Praėjau koridoriais, surinkdamas tuos instrumentus, kurie čia dar buvo likę. Atsuktuvai, testeriai, gnybtai, ultragarsinis peilis - viskas kas astru ir sunku... Visą tą metalo krūvą isverčiau į godziai praziotą utilizatoriaus liuką. Pagalvojau ir ismečiau ten pat lazerinį tolimatį. jo spindulys nekelia mirtino pavojaus, tačiau gali apakinti.
Trumpu ir siauru koridoriumi nuėjau į savo kajutę. Minutėlę pastovėjau, tada atvėriau duris.
Denielis sėdėjo ant lovos. Jis jau suspėjo persirengti - buvo apsivilkęs mėlyną sportinį kostiumą, o slapia striukė kabojo spintoje. Ant stalo gulėjo knygutės ryskiais virseliais. Paėmiau vieną - tai buvo komiksai. Pajutęs rankos silumą, atgijo skystų kristalų piesinys. Apsikarstęs ginklais kosmodesantininkas vyriskai syptelėjo, kilstelėjo destruktorių - karinį modelį, visiskai nepakeliamą. Destruktoriaus vamzdis vos issikiso is po virselio. Efektinga... Berniūkstis tylomis zvelgė į mane. As atlenkiau nuo sienos antrą lovą:
- Miegosi čia.
- Gerai.
- Be mano leidimo tau negalima iseiti is kajutės. geltonos durys - tualetas, zydros - dusas.
- Zinau. Ar ilgai skrisim?
- Kol neatskrisim.
Zvilgtelėjau į laikrodį.
- Startas po pusvalandzio, būtina atsigulti ir prisisegti.
- Zinau.
- Dar po pusvalandzio - pietūs. Valgomasis desinėje, koridoriaus gale.
Denielis tyliai linktelėjo. Atrodo, jis kiek issigando mano tono - jo veidas isblysko. Akimirkai man pagailo sio berniuko, nesuprantančio, kuo jis prasikaltęs. Denielis zvelgė į mane su silpna viltimi - atrodė, jis laukė, kad as nusisypsosiu, ar pasakysiu jam ką nors svelnaus. As prisiverčiau nusisukti ir isėjau is kajutės. "Zet" kategorija. Denielis Linkas - potenciali grėsmė zmonijai.
Mes skridome toli nuo keleivinių trasų. Karas su Lotanu pačiame įkarstyje, ir prieso patruliai medzioja tokius bejėgius plūdurėlius, kaip mūsų "Antares". Tik beviltiska situacija galėjo priversti Desantinio Korpuso Saugumo Tarnybos karininkus panaudoti mūsų laivą sulaikytojo pervezimui. Vienodos dienos bėgo viena paskui kitą. Rytais, kai Denielis dar miegodavo, as iseidavau į oranzeriją ir mėgindavau nustatyti mūsų koordinates pagal zvaigzdynų issidėstymą. Is po dvidesimties metrų skersmens kupolo, kur augo gėlės ir pačios proziskiausios bulvės, atsivėrė puikus vaizdas. Po to mes pusryčiaudavome, nurinkdavome indus (savaime gavosi, kad darėme tai paeiliui). Iki pietų sėdėdavau poilsio kambaryje ir vartydavau senus "Kosminių naujienų" numerius. Beje, po pietų as darydavau tą patį... O Denielis sėdėjo kajutėje. Jis apskritai stengėsi nesimaisyti man po kojomis. Tvarkėsi ("Antarese", kur du ar tris sykius per parą issijungdavo gravitacija, tai buvo ne taip jau parasta). Naudojosi dusu, it patyręs astronautas budėdavo virtuvėje. Greitai as supratau, kad jis priprato prie gyvenimo laivuose. Tiek priprato, kad as bijojau net pagalvoti, kiek gi trunka jo kelionė į Zemę. Man ir nereikia to zinoti. Atsitiktinumas Denielį Linką priskyrė "zet" kategorijai, atsitiktinumas jį atvedė į mūsų laivą, atsitiktinumas mane pavertė palydovu. Zemėje as perduosiu jį saugumiečiams ir pasistengsiu uzmirsti.
Tądien as pavėlavau pietų. Blogai miegojau naktį, daznai prabusdavau, įsiklausydamas į Denielio kvėpavimą. Man rodėsi, kad jis tik apsimeta miegančiu... Negali gi zmogus, priklausantis "zet" kategorijai elgtis taip, kaip visi! Denielio normalumas buvo įtartinas... Tačiau tą naktį nieko neįvyko. Tik as neissimiegojau ir įsigudrinau uzsnūsti krėsle it seniokas.
Denielis jau dusyk vėlavo pietų. Ir abu sykius likdavo alkanas - islaukęs priklausančias dvidesimt minučių, as isversdavau jo porciją į utilizatorių. Dabar jis turėjo galimybę atsiskaityti...
As įėjau į valgomąjį ir iskart pamačiau Denielį. Jis skaitė, sėdėdamas prie stalo. Tylėdamas atsistojo ir ėmė traukti is spintelės lėkstes. Stengdamasis neziūrėti jam į kais, atsisėdau į savo vietą.
- Gersite sulčių?
- Taip, ačiū.
Vartaliojau rankose saukstą, kuriuo teko valgyti bifsteksą. Sakutes as ismečiau pirmą skrydzio dieną, o dabar gailėjausi. Denielis pastatė pries mane aukstą taurę su tirstomis apelsinų sultimis...
Kitą akimirką laivą krestelėjo, vaikinuką nusviedė kampan. Visiskai automatiskai įsikabinau uz sieninių fiksatorių. Grindys lėtai pakilo, pavirsdamos siena, po to vėl sugrįzo į savo vietą. Grybų sriuba, bifsteksas ir apelsinų sultys ant mano marskinių susimaisė į kulinarams nezinomą kosę. Pamėginau nusipurtyti, po to pazvelgiau į Denielį. Sis sėdėjo kampe, laikydamas istiestą delną. jo ranka buvo kruvina.
- Deni!
Sutrikęs palinkau ties juo.
- Kas nutiko?
- Taurė suduzo... - Jis be garso verkė. - Ta sumauta taurė suduzo. Taip ir maniau, kai kritau, kad susipjaustysiu...
- Tai neįmanoma... laive nėra dūztančių indų!
Jis tik patraukė nosimi, ir as atgavau savitvardą. Nuploviau jo ranką, apziūrėjau įpjovimus - jie buvo negilūs, sutvarsčiau. Denielis visai suglebo, jam įsiskaudėjo galva. Padėjau jam nueiti iki kajutės, tada grįzau į valgomąjį. Ant grindų mėtėsi taurės likučiai. Kas per velniava? Paėmiau vieną sukę, pakisau po kėdės koja, paspaudziau... Galima su tokiu pat pasisekimu lauzyti gumą. Si stiklo rūsis tiesiog sulinksta nuo smūgio.
Pastovėjau, zvelgdamas į plusantį kibervalytoją. tada atidariau saldytuvą. Reikia pamaitinti Denį, o ir pats norėjau valgyti...
Vakarop Denis atsigavo. Nors ne. Jis vėl tapo toks, koks buvo pirmąją dieną "Antarese". Nedrąsiai nusisypsojo ir paprasė suzaisti su juo sachmatais. Kazkodėl nedrįsau atsakyti. Turbūt, man jo pagailo.
Zaidė jis prastai. Atrodo, jo partneriais ligi siol buvo kiberprogramos, o tai visuomet palieka pėdsaką zaidimo manieroje. Lengvai laimėjau pirmą partiją, o antrąją, keikdamas save uz minkstumą, atvirai nusileisdamas pralosiau. tačiau Denielis to nesuprato. jis tiesiog svytėjo is laimės, nurinkdamas figūras. Zvelgdamas į jį, nusisypsojau ir as. Ką jame rado Tarnybos zmonės? Paprastas vaikinukas, nieko issiskiriančio... Be reikalo as su juo taip grieztai...
Denielis padėjo į vietą sachmatus ir zvilgtelėjo į mane. Tarsi norėtų kazko paklausti.
- Apie ką mąstai, Deni? - nesusilaikiau.
- Sitas smūgis... Kodėl taip atsitiko?
Trūktelėjau pečiais.
- Čia apstu meteoritų. Laivas atliko manevrą, stai ir viskas.
- Ar tai pavojinga?
- Na, jei pataikytų į reaktorių... Geriausiu atveju netektume galimybės judėti savarankiskai, blogiausiu...
- Ir taip gali nutikti?
- Bet kurią akimirką, - atsidusęs istariau. Zinoma, stipriai pameluodamas. Apsaugos laukai gali atstumti didziąją meteoritų dalį. Tačiau Denielis mano zodzių klausėsi rimtai. Susimąstė. As nesusilaikiau ir paklausiau:
- Denieli, kodėl tave nukreipė į Zemę? - jis juokingai susiraukė.
- As ne zinau.
Turbūt, tai buvo tiesa. As nespėjau pagalvoti. Mirktelėjęs, uzgeso apsvietimas, ir tuo pat metu laivą sukrėtė smūgis, su kuriuo palyginus, pirmasis krėstelėjimas buvo vaikiskas. Mane mestelėjo, ir kazkas didelio ir ploksčio trenkė per nugarą. As dar suspėjau suvokti, kad tai lubos ir praradau sąmonę...
Lempos svietė puse pajėgumo - aiskiai naudodamos avarinio generatoriaus srovę. tačiau netgi tokioje sviesoje Denio veidas buvo baltas it sniegas. Neįsivaizduoju, kaip jis nutempė mane iki kondicionieriaus - nors gravitacija ir dvigubai susilpnėjo, jis svyravo su kiekvienu zingsniu. Kaip ten bebūtų, salto oro srovė mane atgaivino. As pamėginau mirktelėti Deniui ir gana lengvai atsistojau.
- Oras yra, gravitacija, sviesa irgi... Reiskia, nieko baisaus. Nebliauk!
Jis isties įsisriūbavo.
- As bijojau, kad jūs zuvote...
- Ne visai.
Stumtelėjau duris. Koridoriuje taip pat - avarinis apsvietimas. Ką gi, videofoną ir terminalą as sunaikinau, kaip liepia "zet" kategorijos instrukcija. Tačiau liko dar robotas...
Jis vis dar stovėjo prie isorinio liuko. Visiskai nenukentėjęs, kaip ir priklauso tokiai masinai.
- Stovėti!
Be intonacijos, be emocijų. As supratau, kad jis man nepaklus. Kovinis robotas vykdo savo programą, su juo nepasiginčysi. Bet vis dėlto...
- Rysį su valdymo centru! Rysį!
Regis, juodas kamuolys, atstatęs manipuliatorius, susimąstė.
- Neįmanoma. Rysio nėra.
- Kodėl?
- Kadangi nėra valdymo centro.
- Jis sunaikintas?
- Ne, jis katapultavo.
Tokiu pat tonu robotas galėjo pranesti oro temperatūrą. Robotai neturi emocijų. Tačiau as - ne robotas... Mano ranka siektelėjo laitingo rankenos. Gana originalus savizudybės būdas - uzpulti kovinį robotą. Tačiau tada as pamačiau Denį. Po akimirkos atsiminiau ir savo pareigą. Tačiau sustabdė mane jo akys...
Kol mes ėjome link oranzerijos, as dar kazko tikėjausi. Tiesiog is įpročio. As pernelyg gerai zinau, kokiais atvejais katapultuojamas valdymo centras.
Stiklo kupolas buvo apsviestas blausia rausva sviesa, sklindančia kazkur is isorės. Vidinis oranzerijos apsvietimas neveikė, ir atrodė, kad mes stovime paprasčiausiame miske ir stebime saulėlydį. tik tai buvo ne saulėlydis...
"Antareso" variklių blokas, briaunotas dvidesimties metrų cilindras su isskėstais stabilizatoriais, buvo įkaitęs iki raudonumo.
Grįzau pas Denielį ir atsisėdau salia. Po kupolu buvo vėsu, čiurleno distiliuoto vandens upelis. raudoni ugnies sesėliai drebantis ant augmenijos lapų, atrodė visai nebaisūs. As netgi nesupykau ant kapitono ir navigatoriaus. jei jie paliko laivą, vadinasi, sansų uzgesinti reaktorių jau nebebuvo. Likimas...
- Kas tai per sviesa? - staiga paklausė Denielis.
- Reaktorius, - atsakiau nepagalvojęs.
Denis kilstelėjo galvą, jo veidas įsitempė.
- Mes susprogsim?
As paėmiau jam uz rankos, ir pasitikinčiai pareiskiau:
- Ne, ką tu. Mes nesusprogsim. Tiesiog skrydis kiek uztruks.
Nemėgstu meluoti. Tačiau dabar man teks pabūti melagiu tik dvi ar tris minutes. Denis, atrodo, patikėjo, atsipalaidavo. Jo ploni pirstai patikliai nurimo mano delnuose. As uzsimerkiau... Praplys, tarsi popierius, titaninis kiautas, ir lauko suspausta plazma istrūks į isorę. Tuoj... As beprotiskai panorau gyventi. Kur nors, kaip nors, bet gyventi! Pajutau, kad myliu sį pasaulį. Zemę, zvaigzdes, laivą, kuriuo skraidziau, merginą is dvyliktos bazės, pazadėjusią pagalvoti iki man sugrįztant, tarnybos karininkus, lotaniečių karius, Denielį Linką, "zet" kategoriją...
- Nenoriu! Nereikia!
denis kruptelėjo nuo mano riksmo ir issitiesė ant gėlių lysvės. As atsimerkiau, uzsimerkiau, vėl atsimerkiau. Po kupolu buvo tamsu. Reaktorius uzgeso.
Laivas, tiksliau jo liekanos, tebeskrido. Kur? Zvaigzdės lėtai slinko iliuminatoriaus ovalu, zvaigzdynai keitė vienas kitą - "Antares" vartėsi erdvėje.
Orientaciją prarado ne tik laivas. As ją taip pat praradau. Dariau tai, ką draudzia "zet" kategorijos instrukcija. Galvojau.
Kuo Zemei galėjo grasinti Denielis Linkas? Draudziama informacija, kurią jis atsitiktinai suzinojo? Ne. Tokiais atvejais viskas baigiama vietoje. Jis galėjo dirbti Lotano zvalgybai... Nesąmonė. Tokiais atvejais taip pat nesiterliojama.
Galvojau apie Denielį, tarsi tai mūsų situacijoje būtų svarbiausia.
Stai jau desimt dienų valdymą praradęs "Antares" dreifuoja kosmose. Ir kiekviena diena mazina mūsų sansus.
Kajutėje buvo tamsu. tik virs Denielio lovos svietė lemputė - jis, kaip visuomet, skaitė kazkokią knygą. Naudodamasis tamsos priedanga įdėmiai stebėjau Denielį. Kuo jis pavojingas Zemei?
Dvylika metų. Gyveno tolimoje agrarinėje planetoje. Silpnos sveikatos - po katastrofos keletą dienų pragulėjo lovoje. Kas jame patraukė Tarnybos dėmesį? Kas nors visiskai fantastisko. Pavyzdziui, sugebėjimas numatyti ateitį...
Kelias minutes as svarsčiau apie tokią galimybę. Kazkodėl prisiminiau Denielio frazę: "As taip ir maniau, kad susipjaustysiu". Tačiau, kita vertus, jis jau seniai turėjo issiduoti. O Denielis neissiduoda, tarsi net nezinotų apie savo sugebėjimus... As pajutau kazkokią neaiskią nuojautą. Kokiais atvejais zmogus gali nepastebėti savo sugebėjimų?
Tuomet, kai sugebėjimų pasireiskimas zmogui visai įprastas, realus. Taip, pavyzdziui, kaip Denieliu, uzliūliuotam mano plepėjimų buvo visai reali meteorito pataikymo į reaktorių galimybė. As pajutau, kad mano veidu bėga saltas prakaitas. Denielis Linkas, "zet" kategorija... Stai kur tavo kaltė ir pavojus. Visas mūsų pasaulis, patikimas ir nesikeičiantis pasaulis, bejėgis pries tave. Tau pakanka tik patikėti, ir sudus nedūztantis stiklas, apsaugos laukas nesugebės į salį nukreipti meteorito, o įsisėlęs reaktorius uzges... Kur tavo patiklumo riba? Gęstančios zvaigzdės? Į dulkes subyrančios planetos?
Ranka pajudėjo link dirzo. Tačiau taip ir nepaėmė laitingo. Kvaila, dabar man niekas negresia. O ir priesininko ginklas galingesnis. Denielis turi tai, pries ką pistoletas bejėgis. Jis savyje turi stebuklą. Ir tik stebuklas gali mus isgelbėti...
- Deni!
Jis kruptelėjo, taip svelniai as jį pasaukiau.
- Ryt ryte atskris gelbėjimo laivas.
- Tikrai?
- Zinoma. Robotas uzmezgė su jais rysį.
- Saunu! - Denis is tiesų apsidziaugė.
- Rytoj dvyliktą valandą.
Pasakiau tai taip atsainiai, kaip tik galėjau. Denielis linktelėjo. Patrynė kaktą ir staiga padėjo į salį knygą. Minutėlę sėdėjo, zvelgdamas priesais save, po to issitiesė lovoje.
- Deni... kas tau?
- As taip... tuoj praeis. Man taip atsitikdavo ir anksčiau, - jo veidas isblysko. Matytas vaizdas. Atrodo, kad stebuklai jam daug kainuoja, ir uzgesinti zvaigzdę jis gali nebent savo gyvybės kaina...
Gelbėtojai atvyko lygiai dvyliktą. Stovėdamas tambūre, as stebėjau, kaip sienoje ryskėja rausvas apskritimas - automatai pjovė angą isėjimui. Paziūrėjau į Denielį. Jis sypsojos. Nusukau zvilgsnį. nenoriau galvoti apie tai, kas jo laukia Zemėje. Apie Tarnybos tyrimo laboratorijas sklido baisūs gandai. Tačiau, galų gale, as tik vykdau savo pareigą.
Is sienos isvirto apvalus gabalas. Ir kone tuoj pat į vidų įzengė dvejetas juodais skafandrais.
- Leitenantas Harvejus? Denielis Linkas? Eikite paskui mus.
Ilgame perėjimo vamzdyje gravitacija buvo silpna. Minkstos gofruotos sienos siūbavo nuo mūsų zingsnių, bet eiti buvo patogu. Vienas karininkas stabtelėjo, mostelėjo man:
- Čionai.
Sone atsivėrė liukas. Antrasis Tarnybos karininkas, laikydamas uz rankos Denielį, zingsniavo toliau. Denielis atsisuko:
- Iki pasimatymo!
Krūtinę suspaudė. As linktelėjau.
- Tu man labai patikai, leitenante! Tu geras!
Zengiau į liuką, uzsivėrusį man uz nugaros. Ir sustingau. Akyse suraibuliavo, galva ėmė svaigti. Tarsi krisčiau zemyn, nejausdamas savo kūno... Po akimirkos viskas praėjo.
- Sakykite, leitenante, jūs supratote, kokie... e-e... Denielio gabumai?
Karininkas įdėmiai zvelgė į mane. Jo akyse plaukiojo juodo tarnybos munduro atspindys. Is kur jis? Beje, tai mano munduras. As uzsivilkau Tarnybos uniformą, sutikęs tapti kalėjimo priziūrėtoju.
- Jei nebūčiau supratęs, jūs niekuomet nebūtumėte mūsų ieskoję siame rajone.
- Taip, sprendimas buvo netikėtas. Mes manėme, kad laivas susprogo.
Jis ziūrėjo į mane su beveik profesionaliu susidomėjimu...
- Labai norėčiau zinoti, - sypsenoje istempdamas lūpas, tariau as, - kas bus Denieliui?
- Jį pasistengs įtikinti, kad Lotano federacija isnyko, - netikėtai noriai atsakė jis.
- Tačiau Denis negali to padaryti! Jis silpsta po kiekvieno stebuklo!
Karininkas smalsiai pazvelgė į mane:
- Netgi sitaip? Denis? - Jis liūdnai palingavo galva ir isbėrė: - Denis įstengs. Jo kaip tik pakaks vienai zvaigzdzių sistemai.
Taip kalbama apie daiktą. Apie degalų atsargą ar sovinius apkaboje.
Karininkas tęsė:
- Neveltui berniukas taip sirdingai su jumis atsisveikino...
- Neveltui, - nutraukiau jį. - Jūs niekuomet nesusimąstėte, kad mes visi gerumą suprantame skirtingai?
Karininko ranka trūktelėjo link klubo. Per vėlai. Laitingo sūvis mestelėjo jį į sieną. As puoliau atgal. Liukas nepasidavė. Įrėmęs vamzdį į elektroninę spyną, issoviau dar kartą, uzguliau duris pečiu. Gelbėjimo laivas nedidelis, Tarnybos zmonių nedaug. Denio negalėjo toli nuvesti, as juos pavysiu ir...
Niekur jo nenuvedė. Jis gulėjo iskart uz liuko, ant minkstų grindų, ir, isvydęs jo veidą, as viską supratau. Sutrikęs karininkas tūpčiojo aplinkui, net nekreipdamas į mane dėmesio. O as stovėjau, nuleidęs ginklą, ir mintyse sukosi: "Kaip tik pakaks vienai zvaigzdzių sistemai" ir "Tu geras!"
Niekuomet nemaniau, kad tai lygiaverčiai dalykai.
vertė G.K.Ivanickas, 2000
|
