TARPTAUTINIAI SANTYKIAI IR GLOBALINĖ POLITIKA
Daugelyje uzsienyje isleistų politologijos vadovėlių ir politikos mokslų programose tarptautinų santykių temos apskritai nėra. Tačiau vargu ar panasų ignoravimą galima pateisinti. Pirma, vidaus ir uzsienio politikos klausimai, ypač siuolaikiniame pasaulyje, yra tiek persipynę, kad vienų negalima nagrinėti be kitų. Pav., Lietuvoje daug svarbių vidaus politinio gyvenimo aspektų priklauso nuo santykių su ES, kitomis uzsienio valstybėmis, ir atvirksciai, uzsienio politikos pasiekimus ir nesėkmes daznai nulemiai vidiniai politiniai procesai. Antra, analizuojant tiek vidaus, tiek uzsienio politiką vartojamos tos pačios kategorijos ir sąvokos: "valstybė", "valdzia", "teisė", "ideologija", o tai reiskia, kad is esmės nagrinėjami tie patys reiskiniai, tik kiek skirtingu poziūriu. Trečia, kaip tarptautinių santykių subjektai pastaraisiais desimtmečiais salia valstybių vis aktyviau reiskiasi transnacionalinės korporecijos (TNC, arba multinationals), politinės partijos, judėjimai, organizacijos, interesų grupės, atskiri individai. Galiausiai, nagrinėjant tarptautinius santykius taikomi pagrindinai tie patys politikos mokslų metodai: stebėjimas, dokumentų analizė, palyginimas, modeliavimas, sisteminis metodas, zaidimų teorija ir t.t
Politikos mokslai ir tarptautinė problematika atsirado ir vystėsi kartu, daznai jų kūrėjai buvo tie patys autoriai. Seniausiu tarpvalstybinių santykių analizės pavyzdziu skaitoma Thukidido (471-401 p.K.) "Peloponeso karo istorija astuoniose knygose". Klasikinėje arba tradicinėje tarptautinių santykių mokslo kryptyje zymus yra Machiavelli, Thomaso Hobbes'o (jėgos kaip tarpvalstybinių santykių "reguliatoriaus" samprata), Barucho Spinozos (1632-1677) indėlis. Zymiai vėliau atsirado idealistinė pakraipa, pagrįsta tikėjimu, kad reikia ir įmanoma nutraukti karus ir konfliktus tarp valstybių (Immanuil Kant, XX amziuje - JAV prezidentai Wodrow Wilsom, Jimmy Carter, George Bush, valstybės sekretoriai John F.Dulles ir Z.Brzezinski, SSRS lyderiai Nikita Chrusčiovas ir M.Gorbačiovas). Pokario desimtmečiais susiformavo politinio realizmo kryptis (Henry Kiessinger, Hans Morgenthau), kuri tęsia klasik 757m1217h inę tradiciją ir nagrinėja tarptautinius santykius kaip kovos ir varzymosi areną tarp valstybių, ginančių savo nacionalinius (t.y. valstybinius) interesus. Kitos naujausios pakraipos yra:
modernizmas - taikomi matematiniai metodai ir modeliavimas;
transnacionalizmas - akcentuoja individų, nevalstybinių organizacijų (NGOs) ir judėjimų vaidmenį tarptautiniuose santykiuose ir tarptautinės bendrijos formavimosi procese;
neomarksistinis centro - periferijos modelis: dominuoja issivysčiusios industrinės valstybės (centras), o atsilikusios salys (periferija) yra zaliavų ir resursų saltiniu; artima siam modeliui yra priklausomo vystymosi koncepcija;
struktūrinio realizmo, arba struktūralizmo poziūriu tarpatautinės sistemos struktūrinės savybės priklauso nuo didziųjų valstybių sąveikos.
Pasaulinė bendrija (tarptautinė visuomenė0
Visoms sistemoms, pradedant maziausiomis, būdingos yra integracinės ir iscentrinės tendencijos. Tarptautinėje sistemoje taip pat jau nuo seniausių laikų kūrėsi ir griuvo imperijos, kurių vietoje atsirasdavo mazesnės valstybės, plito pasaulinės religijos, o vėliau kūresi "nacionalinės baznyčios" (anglikonų, rusū stačiatikių, armėnų'-gregorianų, Tibeto lamaitų ir t.t.) .
Pasaulinę bendriją arba visuomenę (world/global/international community) sudaro visos egzistuojančios, pripazintos valstybės - pagrindiniai tarptautinių santykių veikėjai (actors).. Griūvant imperijoms, naujausiais laikais jų skaičius sparčiai augo ir vien XX amziuje padidėjo 6 kartus: 1900 m. buvo 30 valstybių, 1990 - 160, o 1996 JTO nariū jau buvo 185. Salia valstybių pasaulinėje bendrijoje veikia tarpvalstybiniai susivienyjimai, tarptautiniai judėjimai (pav., profesinių sąjungų, zalių'jų, zmogaus teisių gynimo), nevalstybinės organizacijos, teroristinės bei kriminalinės grupės.
Sio amziaus pabaigoje pasaulinė bendrija yra integruota įvairiausių ir priesingų elementų sistema. Joje susiformavo tarptautinės bendrijos -didelės valstybių grupės, priskiriamos jau nagrinėtiems visuomenių tipams: postindustriniam, industriniam, ir agragriniam-industriniam. Atitinkamai kalbama apir "tris pasaulius".
"Pirmasis pasaulis" - tai postindustrinės valstybės (JAV, Kanada, Vakarų' Europos salys, Japonija, Australija). Salia jau minėtų postindustrinės visuomenės bruozų joms būdinga taupanti resursus, energiją ir darbą gamyba, pagrįsta naujausiomis technologijomis, ypač mikroprocesorių technika. Vidutinis mėnesinis darbo uzmokestis sioje valstybių grupėje yra apie 2000 USD. Didelė dalis sių salių produkcijos eksportupjama. 1990 m. Vokietija eksportavo prekių uz 421 mrd. USD, JAV - 394 mlrd., Japonija - 286 mlrd., Prancūzija - 216 mlrd., D.Britanija - 185 mlrd., Italija - 170 mlrd., ir net palyginti mazų salių - Olandijos, Belgijos ir Honkongo eksporto vertė sudarė atitinkamai 134 mlrd., 118 mlrd. ir 82 mlrd. (palyginimui Lietuvos eksportas 1998 m. sudarė tik 4 mlrd. dolerių). Postindustrinėse salyse gyvena tik 15 proc. pasaulio gyventojų, tąciau jos tenka 78 proc. masinų ūkio, 71 proc. pasaulinės prekybos ir 64 proc. pajamų.
"Antrasis pasaulis" - industrinės, daugumoje postkomunistinės Rytų ir Vidurio Europos salys, Rusija, Kinija. Tarp jų Rusija yra gamtos resursų atzvilgiu turtingiausia salis pasaulyje, ir energetiniai resursai (nafta ir gamtinės dujos) yra pagrindinis jos eksportas. Būdinga tradicinė, reikalaujanti daug resursų, energijos ir darbo technologija.
"Trečiąjį pasaulį" sudaro besivystančios (developing) arba neissivysčiusios (underdeveloped) salys, daugiausia - buvusios kolonijos (ypač Afrikoje ir Azijoje), kuriose vyrauja tradicinė industrinė ir priesindustrinė gamyba. Sių salių grupėje apie 800 milijonų zmonių gyvena pusbadziu, apie 40 milijonų kasmet mirsta dėl issekimo, tačiau kartu būdingas labai aukstas (2-4%) natūralus gyventojų prieauglis. Periferinėms valstybėms labai stinga lėsų, jau devintame desimtmetyje jų skola issivysčiusioms salims virsyjo 730 milijardų USD. Eksportuoja pagrindinai gamtinius resursus, zaliava ir zemės ūkio produktus. Zambijos eksporte 81 proc. sudaro varis, Ugandos - 95 proc. kava, Mauritanijos - 83 proc. - gelezies rūda, Fidzi - 78 proc. cukrus ir t.t.Vidutinis uzdarbis - 35 USD.
Pastaraisiais desimtmečiais sis tradicinis padalinimas kiek pakito, nes taip vadinamos naujos industrin'es valstybės (Pietų Korėja, Taivanas, Singapūras, Tailandas, Malaizija, Argentina, Brazilija, Meksika, Portugalija, Graikija, Turkija priartėjo prie"antrojo pasaulio" lygio, o kai kuriais atzvilgiais ir pralenkė sios grupės salis.
Geografinių atzvilgiu postindustrinės valstybės (isskyrus Australiją) yra siaurėje, o besivystančios - pietuose, todėl pirmojo ir trečiojo "pasaulių" priespastatymas daznai apibūdinamas terminu "Siaurė - Pietūs" (North - South). "Antrasis pasaulis" uzima tarpinę padetį tiek geografiniu, tiek kitais atzvilgiais: pagal kai kuriuos kriterijus kai kurios jam priskiriamos valstybės lenkia "pirmojo pasaulio" salis (Rusija ir Kinija turi branduolinį ginklą, kurio neturi Vokietija, Italija ir mazosios postindustrinės salys), kitais kriterijais atsilieka nuo "trečiojo pasaulio" salių (pagal vidutinė gyvenimo trukmė Rusijoje yra antroje salių simtinėje).
Sis valstybių skirstymas yra gana sąlygiskas, tačiau jis isreiskia svarbią pasaulinės bendrijos ypatybę. Tarptautinės teisės poziūriu visos valstybės yra lygios, tačiau realiai lygybės nėra. Pasaulinė bendrija yra hierarchiska, stratifikuota pagal skirtingus krieterijus. Raketinio branduolinio potencialo atzvilgiu galingiausios valstybės yra JAV, Rusija, Kinija, Didzioji Britanija ir Prancūzija, pagal ekonominį potencialą pirmauja JAV, Japonija, Vokietija, teritorijos dydziu - Rusija, Kanada, Kinija, JAV, Brazilija ir Australija. Supervalstybėmis (superpowers) skaitoms salys, kurioms būdingi sie pozymiai:
(a) galimybė įvykdyti planetos masto sunaikinimus, palaikoma galingo nuolat tobulinamo branduolinio ginklo ir raketinės technikos;
(b) galimybė padaryti poveikį visos zmonijos egzistavimui;
(c) negalimas karinis pralaimėjimas bet kokiai kitai valstybei ar valstybių grupei, jei į pastarąją neįeina kita supervalstybė.
Skirtingai nuo supervalstybių, didziosios valstybės (great powers) turi įtakos pasauliniam vystymuisi, tačiau nedominuoja tarptautiniuose santykiuose. Siuo kriterijumi didziosiomis valstybėmis galima skaityti Vokietiją, Japoniją, D.Britaniją, Prancūziją. Siauresniu mąstu isskiriamos regioninės didziosios valstybės (regional powers) yra įtakingos ir/arba gali nulemti įvykių eigą atskiruose regionuose: Indija - Pietų Azijoje, Egiptas - tarp arabų salių, Brazilija - Pietų Amerikoje, Artimuosiuose Rytuose į regioninės valstybės vaidmenį pretenduoja Iranas, Irakas, ir Saudų Arabija, postsovietinėje Centrinėje Azijoje dėl hegemonijos konkuruoja Uzbekistanas ir Kazachstanas, Vidurio Europoje pastaraisiais metais daug kalbama apie augančią Vokietijos įtaką.
Kiti tarptautinių santykių dalyviai (veikėjai)
Labai svarbus tarptautiniame gyvenime yra nevalstybinių dalyvių vaidmuo: tarpvalstybinių vyriausķbinių (inter-governmental, toliau: TVO) ir tarpvalstybinių nevyriausybinių (non-government, toliau: TNO) organizacijų, transnacionalinių korporacijų, įvairių judėjimų.
Ankstyviausia tarptvalstybinė vyriausybinė organizacija buvo 1815 m. Vienos kongrese sukurta Pastovioji laivininkystės Reinu komisija. XIX a. susikūrė dar keliolika TVO: Tarptautinė sanitarinė konvencija (1853), Tarptautinė telegrafo sąjunga (1865), Pasaulinė pasto sąjunga (1878). 1923 m. susikūrė Tarptautinė kriminalinės policijos organizacija (Interpol). Pirmosios politinio pobūdzio TVO atsirado po Pirmojo pasaulinio karo, tarp jų Tautų liga (Zeneva, 1920-1946; JAV nedalyvavo), Tarptautinė darbo organizacija (ILO - International Labour Organization). Dabar didziausia ir autoritetingiausia TVO yra Jungtinių Tautų Organizacija, įkurta 1945 m. ir vienyjanti 185 valstybes. Prie JTO veikia Svietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO).
Regioninės ir specializuotos tarpvalstybinės vyriausybinės organizacijos (skliausteliuose -angliskos santrumpos, įkūrimo metai):
Arabų valstybių liga (1945);
Amerikos Valstybių organizacija (OAS, 1948, 30 valstybių)
NATO (1949);
(Britanijos) Sandrauga - D.Britanijos dominionai ir daugelis jos buvusiui kolonijų (50 valstybių, formalios sutarties nėra, vyriausybių vadovų susitikimai vyksta karta per dvejus metus);
Europos Taryba
Europos Bendrija/Sąjunga (pradzia datuojama 1951, 1957 m., dabartinis pavadinimas - nuo 1993 m.)
Europos Laisvosios Prekybos Asociacija (EFTA, 1960: Austrija, Sveicarija, Skandinavijos salys)
Afrikos Vienybės organizacija (OAU, 1963, 51 valstybė)
Islamo Kongreso organizacija (OIC, 1969, virs 50 valstybių)
Nepriklausomų Valstybių Sandrauga (CIS, 1991, buvusios sovietinės respublikos, isskyrus Baltijos valstybes).
Yra įvairiausių TVO klasifikacijų. Dazniausiai minimi sie tipai:
- universalios (Tautų Liga, JTO);
- tarpregioninės (Islamo konferencijos organizacija);
- (sub)regioninės (ES, Beniliuksas)
- finansinės (Tarptautinis valiutinis fondas, Pasaulinis Bankas)
- mokslinės ("Eurika")
- techninės (Tarptautinė Telekomunikacijų Sąjunga)
- specializuotos (Tarptautinis matų ir svorių biuras)
Dabar veikia virs 400 TVO. Dauguma jų turi didelį administracinį aparatą (pav., JTO dirba apie 50 000 zmonių) ir neretai jos įgyja autonomijaa, siekia savo specifinių tikslų, nesutampančių su jas isteigusių valstybių siekiais. Kartu nė viena TVO, isskyrus Europos Sąjungą) negali pasiekti, kad visi jų sprendimai būtų vykdomi. Nepaisoma daugybės JTO Generalinės asamblėjos rezoliucijų (pav., 1948 m. rezoliucijos dėl arabų valstybės Palestinos įkūrimo), kyla konfliktai net tarp NATO narių (pav., 1974 m. Turkija okupavo beveik pusę Kipro ir paskelbė ten "Siaurės Kipro Turkų respubliką), popieriuje lieka simtai NVS priimtų sprendimų.
Tarpvalstybinių ņevyriausybinių organizacijų (TNO) 1905 m. buvo 134, dabar jų yra virs 4000. Tai - neteritoriniai savanoriski susivienyjimai, sukurti ne vyriausybių, o profesinių, religinių, privačių ir kitokių organizacijų. Seniausios TNO yra baznyčios, ypač Katalikų baznyčia. Tarp NTO yra politinės (Socinternas ir kitos partijų sąjungos), profesinės, sportinės (FIFA, UEFA, FIDE), religinės (Pasaulinė baznyčių taryba, 1954) ir kitokios organizacijos. Jū sprendimai paprastai neturi juridinės galios ir nėra ratifikuojami. NTO veikia kaip koordinaciniai organai arba interesų, arba spaudimo grupės, siekiančios įtakoti atitinlamas VTO (ypač JTO) ir/arba atskirų salių vyriausybes. Taip veikia zmogaus teisių gynimo organizacijos (International Helsinki Federation, Amnesty International), zaliųjų Gręn Peace ir kitos.
Pasaulinėje ir atskirų salių ekonomikoje ypatingą įtaka turi transnacionalinės korporacijos (TNC, multinationals) - stambios firmos ir korporacijos, turinčios savo skyrius, bankus, gamyklas, įstaigas daugelyje pasaulio salių. TNC priskaičiuojama virs 7000, jų filialų - virs 30 000. Daugiausia TNC kapitalo investuota "pirmojo pasaulio" salyse, ypač JAV. 200 didziausių transnacionalinių kompanijų, kuriose uzimta 0,3% viso pasaulio dirbančiųjų, bendras metinis pelnas siekia 7100 milijardų USD, tuo tarpu kai 80% pasaulio gyventojų gyvena salyse, kurių bendros pajamos sudaro tik 3900 milijardų dolerių; korporacija Mitsubishi yra turtingesnė uz Indonezijaa, turinčiaa 210 milijonų gyventojų.
Plečiantis tarptautiniam bendradarbiavimui, kaip aktyvūs tarptautinių santykių aktoriai vis labiau reiskiasi įmonės, kultur'rinės, sportinės organizacijos, universitetai, moksliniai tyrimo centrai, atskiri individai. Todėl valstybės vaidmuo visoje tarptautinių rysių sistemoje pastebimai mazeja, daugiau apsiribodamas politinių klausimų sprendimu, nors ir siuo atzvilgiu valstybės, ypač neturtingesnės ir/arba mazesnės, daznai yra priverstos veikti taip, kaip to reikalauja transnacionalinės korporacijos.
Tarptautinių santykių dalyviais yra taip pat tautinio issivadavimo (dazniausiai vadinami separatistiniais arba secesionistiniais) judėjimai. Ypatingą vietą uzima teroristinės organizacijos, palaikančios tarpusavyje glaudzius rysius. Tarp jų:
Airijos respublikonų armija (IRA, 1919);
Armėnijos islaisvinimo slapta armija (siekianti islaisvinti "Didziaajaa Armėnijaa, esančiaa Turkijos sudėtyje);
Jungtinis zydų pogrindis (JAV);
Raudonosios brigados (Italija);
Raudonosios Armijos frakcija (Fraktion Rote Armę, Vokietija)
Action directe (Prancūzija)
Kovinės komunistų grupės (Belgija).
1984 m. bandyta sukurti vieninga "euroterorizmo" centraa, organizuoti bendri pasikėsinimai į NATO karininkus. Mazdaug 60 salių veikia neofasistinės grupės. Ypač aktyviai teroristinės grupės veikia Lotynų Amerikoje ir Artimuosiose Rytuose.
Tarptautiniai santykiai
Tarptautiniai santykiai (international relations) reiskia pirmiausia tarpvalstybinius santykius, zodis "tauta" (nation) siame derinyje yra "valstybės" sinonimas. Tarptautiniai santykiai yra skirstomi pagal veiklos sferas ir formas į politinius, diplomatinius, ekonominius, karinius, ideologinius, teisinius ir t.t. ir teritoriniu atzvilgiu į globalinius, tarpregioninius, regioninius, subregioninius, daugiasalius ir dvisalius.
Uzsienio politika yra bendras valstybės kursas tarptautiniuose reikaluose, vykdomas įvairiomis, pirmiausia diplomatinėmis priemonėmis. Jo principai reguliuoja valstybės santykius su kitomis valstybėmis.
Valstybės uzsienio politiką sąlygoja daug faktorių. Pirmiausia tai geografinė padėtis: kaimyninės salis, isėjimas prie jūros ar jo nebuvimas. Suspausta tarp dviejų kaimynų (kaip Nepalas ar Bhutanas Himalajuose), valstybė neturi didelio pasirinkimo ir yra priversta arba orientuotis į vieną is jų, arba bandyti balansuoti. Geografijos ir uzsienio politikos santykis ilga laiką buvo specialios politinės teorijos - geopolitikos - objektu. Nors kai kurie geopolitiniai faktoriai (pav., atstumas kaip abipusio saugumo garantija) siais laikais neteko reiksmės, valstybinių sienų ilgumas, teritorijos konfigūracija, isejimas prie jūros, atstumas nuo svarbiausių ekonominių centrų, gamtiniai istekliai iki siol turi įtakos valstybių, ypač maziau issivysčiusiū, uzsienio politikai.
Didelę reiksmę turi ekonominis ir karinis potencialas, neretai taip pat ideologija, religija, priklausomumas vienai ar kitai civilizacijai.
Kiekviena valstybė kaip tarptautinių santykių subjektas siekia issaugoti suverenitetą ir kartu uzsitiktinti optimalias gyvavimo sąlygas, tarp kurių pirmoji yra saugumas. Dėl to iskyla viena is sudėtingiausių tarptautinių santykių problemų - taip vadinama saugumo dilema (security dilemma). Jos esmė yra ta, kad vienos valstybės siekimas sustiprinti savo saugumą gali būti kitos, ypač kaimyninės valstybės įvertintas kaip pavojus savo saugumui ir sukelti atsakomąją reakciją: diplomatinį ar ekonominį spaudimą, grasinimą panaudoti jėgą, ginklavimosi varzybas ir net "preventyvinį karą" (uzpulti priesą, kol jis tai nepadarė pirmas). Saugumo dilemą vaizdziai iliustruoja ginkluotės varzybos tarp SSRS ir JAV, Indijos ir Pakistano santykių raida ir daug kitų pavyzdzių. Baltijos valstybės siekia NATO narystės, norėdamos uzsitikrinti savo saugumą nuo Rusijos, Rusija vertina tai kaip pavojų savo saugumui ir jos pastangos sukliudyti Baltijos prisijungimui prie Vakarų karinio bloko savo ruoztu vertinamos Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje kaip hegemoninių Rusijos uzmačių pasireiskimas ir dar labiau stiprina saugumo siekimą po NATO skėčiu.
Lemiamą reiksmę tarptautinių santykių vystymęsi turi veikiančių tarptautinėje sistemoje jėgų balansas. Valstybės pajėgumas priklauso nuo daugelio faktorių. Anksčiau svarbiausiu kriterijumi buvo skaitoma karinė galia, kuri uztikrindavo ne tik saugumą, bet ir buvo svarbi sėkmingos teritorinės ekspansijos prielaida. Siuolaikiniame pasaulyje situacija pasikeitė: galingiausios armijos gali pralaimėti partizaniniame kare (JAV Vietname, Sovietų Sąjunga Afganistane), karas gali atsieti visais atzvilgiais brangiai ir turėti vien neigiamas pasekmes (Irano-Irako karas, Irako bandymas uzgrobti Kuveitą). Dar svarbiau, kad karinės galios didinimas gali turėti bumerango efektą: milziniskos ir niekaip neatsiperkančios islaidos ginkluotei (dalinai isskyrus high-tech vystymą, spartinanti technologinį progresą), siuolaikiniai brangūs ginklai ir armijos islaikymas tampa sunkia nasta ekonomikai ir gali issekinti salį. Ginkluotės varzybos galiausiai suzlugdė Sovietų Sąjungos ūkį, visiskai issekino nedaug resursų turinčią Siaurės Korėją. Valstybės saugumą dabar daugiau nulemia ekonominis potencialas (persipynę ekonominiai rysiai su potencialiu priesu), sugebėjimas mobilizuoti resursus, diplomatija ir ypač regioninės saugumo sistemos, t.y. kariniai politiniai blokai. Viso siaurės pusrutulio vakarinės dalies saugumą dabar uztikrina NATO (North Atlantic Treaty Organization), įkurta 1949 m., kitose pasaulio dalyse buvo blokai SEATO (South East Asia Treaty Organization, 1954-1977, jungusi JAV, D.Britaniją, Prancūziją, Pakistaną, Filipinus, Australiją ir N.Zelandiją), CENTO (Central Treaty Organization, 1955-1979: D.Britanija, Turkija, Iranas, Pakistanas, iki 1958 m. taip pat Irakas).
Tarptautinių santykių vystymosi tendencijos
Po Sovietų Sąjungos ir jos karinio bloko (Varsuvos sutarties organizacijos) dezintegracijos zlugo taip vadinama bipolinė, arba dviasinė sistema, kurią sudarė dvi susipriesinusios sistemos ir nuosalyje buvės neprisijungusių salių judėjimas (neutralios, daugiausia "trečiojo pasaulio" salys, taip pat Jugoslavija ir Kuba). Pagrindinės dabartinės tendencijos:
1) Būdingiausias siuolaikinio pasaulio vystymosi bruozas yra globalizacija - nuolat didėjantis visų valstybių tarpusavio priklausomumas ir sąveika politikos, ekonomikos, kultūros sferose, pasaulinio masto integracinės tendencijos, apribojančios visųį net pačių didziausių valstybių suverenitetą;
2) Skaitoma, kad vyksta galios decentralizacija ir formuojasi daugiapolinis (multipolar) pasaulis; tačiau siam poziūriui priespastatomos kelios kitos alternatyvos -
a) bendras JAV, ES ir Japonijos dominavimas;
b) JAV - vienintelis lyderis pasaulyje;
c) bipolinės sistemos atkūrimas (JAV ir Kinija);
d) civilizacijų (Vakarų, islamo, Kinijos ir gal kitų) konfliktas.
Visi variantai dabar plačiai svarstomi, tačiau siuo metu vyrauja nuomonė, kad kol kas politiniu ir militariniu atzvilgiais dominuoja JAV.
3) Įsigalėjo naujas branduolinio ginklo vertinimas; dar 1983 m. amerikiečiai kompiuteriu pagalba isskaičiavo, kad neisvengiamas apsikeitimo branduoliniais smūgiais rezultatas būtų "branduolinė naktis (ziema), ir tai padėjo pasiekti susitarimo dėl branduolinių ir raketinių ginklų arsenalo mazinimo (SALT I, SALT II).
4) Formuojasi supratimas apie visuotiną saugumą kaip svarbiausią nacionalinio saugumo garantą. Dalinai tai susieta su milziniska ginkluotės kaina: sukauptas karinis turtas, kurį būtų galima panaudoti civiliniams tikslams (kompiuteriai, aviacija, transportas ir pan.) vertinamas 500 milijardų USD, kariuomenėje tarnauja apie 25 milijonus zmonių ir dar tiek dirba kariniame komplekse, kur uzimta apie 25 proc. mokslininkų ir sunaudojama 40 proc. mokslui skiriamų lėsų.
5) Kuriasi konfliktų prevencijos politiniais metodais sistema, regioniniai konfliktų stabdymo centrai. Veikia si sistema dar nelabai efektyviai ir dazniau tarptautinėms organizacijoms tenka atlikti taikos palaikymo funkcijas (Bosnija, Kosova, Kipras, Tadzikistanas, Gruzija ir kt.).
6) Saugumo samprata tapo platesnė ir dabar apima ne tik karinį saugumą, bet ir gamtosaugą, siekimą įveikti ekonomines ir technologines disproporcijas, kovą pries tarptautinį terorizmą, narkomafiją. Treciojo pasaulio salys jau nuo devintojo desimtmečios pradzios reikalauja sukurti naują pasaulinę ekonominę tvarkaa, numatant eilę priemonių:
- anuliuoti dalį skolų, pratęsti jų grązinimo terminus;
- padidinti ekonominę ir techninę pagalbą;
- padėti vystyti svarbiausias ūkio sakas, perduodant naujausias technologijas;
- padėti modernizuoti zemės ūkį;
- pasalinti tarptautinės prekybos kainų zirkles (t.y. padidinti zaliavų kainą ir sumazinti baigtosios produkcijos kainą).
"Pirmojo pasaulio" salyse auga supratimas, kad neissprendus "trečiojo pasaulio" ekonominių problemų, ne tik nebus garantuotas Vakarų saugumas, bet ir jų egzistavimas nelabai tolimoje ateityje taps problematisku: atsilikusiose salyse sparčiai didėja gyventojų skaičius, nemaza valstybių gali sukurti savo branduolinius ginklus, nuolat didėja emigrantų srautas is pietų į siaurę. Atsiriboto nuo skurstančio "trečiojo pasaulio" darosi sunku ir pavojinga.
7) Siuolaikinė karinė technologija ir politinė, ekonominė bei kultūrinė globalizacija labai sumazino geopolitinių faktorių reiksmę. Geopolitika kaip mokslas buvo populiari XIX amziuje (Friedrich Ratzel, 1844-1904) ir pirmoje XX a. pusėje, dabar ji tapo archaiskos mąstysenos bruozu, bud'dingu daugiausia senosios kartos kariskiams ir politikams.
Tarptautinė teisė
Tarptautinės teisės samprata istoriskai susieta su suvereniteto sąvoka, kuri viduramziais pirmiausia reiskė teisę skelbti karą, sudarinėti taikos sutartis ir sąjungas. Siuolaikinė tarptautinė teisė apibrėziama kaip visuma teisių ir visuiotinai priimtų normų, veikiančių tarptautinėje sistemoje. Tarptautinės teisės subjektai yra valstybės ir tarpvyriausibinės organizacijos, pastaraisiais metais taip pat ir individualūs piliečiai.
Siuolaikinės TT pagrindas daugeliu atzvilgiu yra Vakarų liberalinis teisių ir pareigų modelis ir jo sampratos (politinė laisvė, lygybė, teisė ir kt.). Svarbiausieji TT principai, turį juridinę galią, uzfiksuoti JTO statute, Tarptautinės teisės principų deklaracijoje (1970), Galutiniame saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo akte (1975) ir kituose tarptautiniuose dokumentuose. Pagrindiniai principai yra:
- suvereniteto gerbimas;
- atsisakymas panaudoti jėgą arba grasinti ja;
- nesikisimas į valstybių vidaus reikalus;
- tautų lygiateisiskumas ir jų apsisprendimo teisė;
- valstybinių sienų neliečiamumas (pripazinimas);
- taikus ginčų sprendimas;
- zmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pripazinimas (1948 m. Visuotinė zmogaus teisių deklaracija ir kiti dokumentai);
- bendradarbiavimas tarp valstybių;
- pasaulinės bendrijos demilitarizacija;
- tarptautinių normų ir teisių vykdymas.
Iki sių principų realizacijos dar labai toli. Ne visos valstybės pasirasė ir ratifikavo pagrindinius dokumentus (pav., apie pusę valstybių nepasirasė 1966 m. socialinių, kultūrinių, pilietinių ir politinių teisių paktų, Kinija, Indija, Pakistanas ir kai kurios kitos salys - susitarimų dėl branduoliniu ginklų). TT yra nelabai efektyvi taip pat todėl, kad nėra mechanizmų ir procedūrų, garantuojančių JTO ir kitų tarptautinių organizacijų sprendimų vykdymaa. Galiausiai, tarptautinės normos nesudaro vieningo kodekso, apjungia priestaringus principus, pav., tautų apsisprendimo teisę ir sienų neliečiamumo, zmogaus teises ir nesikisimo į kitų salių vidaus reikalus principą.
Tarptautinės teisės laikymasis ir tarptautinių įsipareigojimų vykdymas labai priklauso nuo vyriausybių valios ir jų galimybių nepaisyti kitų salių ir/arba pasaulinės bendrijos nuomonės. Mazosios salys siuo atzvilgiu daugiau turi atsizvelgti į sankcijų galimybę, tačiau radikalūs rezimai (Kuba, S.Korėja, diktatūros Afrikoje) daznai jų nepaiso. Karinės jėgos panaudojimas reikalauja sudėtingos procedūros, be to JTO neturi tam pakankamai resursų. Reikalavimai vykdyti tarptautines normas ir įsipareigojimus taikomi selektyviai, priklausomai nuo kitų, daugiausia geopolitinių faktorių, taip pat nuo konkrečios salies santykių su didziosiomis valstybėmis.
|
