Tie plačiaburniai sapalai. Plūdine, bet kitaip
Yra meskeriotojų, kurie gaudo tik vienos rūsies zuvis. Save taip pat priskiriu prie tokių, nes "mano" zuvis - sapalas. Juos daugel metų gaudau Neryje ir Sventojoje nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens savais gaudymo plūdine meskre būdais. Pavasarį ir vasaros pradzioje, kai vabzdzių dar nedaug, o ziogų visai nėra, gaudant pl&# 17317k1019r 363;dine meskere be svarelių, didelio masalų pasirinkimo nėra. Tokiu metu patariu prisisutinti kviečių. Jų reikia nedaug, tik tiek, kiek bus naudojama masalui - uzteks geros saujos. Ant 5-6 numerio kabliuko reikia pasmeigti skersai 2-3 grūdus ir nustumti ant kotelio, o ant smaigalio uzkabinti du ar tris po ranka pasitaikiusius vabzdelius. Tokio "sumustinio" sapalai neatsisako. Tiesa, grūdai skandina masalą, bet jei tinkamai parenkamas gylis, į kurį nuleidziamas masalas, sapalai pastebi ir giliau plaukiantį masalą. Pavasarį ir vasaros pradzioje vabzdzių pasirinkimas nėra didelis, tad tinka visi ropojantys ir skraidantys, kokius pavyksta uztikti paupyje, netgi Kolorado vabalai, tik jiems reikia nutraukti kietus antsparnius. Gali būti ir alksninukai. Bene geriausiai tinka grikinukai, deja, jie neilgai skraido, tad tenka rinktis esančius. Siaip gaudau jau daugelį metų ir gana sėkmingai sugundau sapalus.
Teko ne kartą girdėti samprotaujant, kad vienus vabzdzius sapalai labiau mėgsta, o į kitus net neziūri. Man atrodo, kad jie visus vienodai ima, tik daznai nepatyrę meskeriotojai sapalus gaudo tenai, kur jų nėra. Tada ir gardziausio kąsnio nesugriebs joks sapalas. Blogiausia tai, kad sapalų kasmet vis mazėja, nes vis labiau plinta brakonieriavimas. "Elektrikai" taip suįzūlėjo, jog nesigėdina darbuotis net meskeriotojo pasonėje. Stambiausius sapalus paprastai sugaunu nuo vandens pavirsiaus, dazniausiai iki vidurvasario, kai upėse vanduo esti nelabai skaidrus. Pasitaiko kilograminiai ir dar didesni. Meskeriojant is valtelės, būtina turėti graibstą, blogiausiu atveju - kablį, kuriuo galima būtų uz paziaunių uzkabinti pritrauktą prie valtelės sapalą. Mat pritrauktas sapalas prie borto dar gana stipriai is paskutinių jėgų pasimuisto ir gali nutraukti ploną pavadėlį ar atsikabinti, jei kabliukas įsmigęs tik į burnos artmės plėvelę. Kartą taip paleidau dvikilograminį sapalą, kai nuvargintą pritraukiau prie borto ir norėjau paimti ranka uz paziaunių --nutrūko su kabliuku. Tą pačią dieną taip pat su manimi "atsisveikino" ir tokio paties dydzio salatis. Mano aprasytu būdu gaudant sapalus gana daznaimasalą griebia salačiai, nors ir ne itin stambūs - nuo 0,5 iki 2 kg. Vandeniui upėse skaidrėjant, vis maziau sugaunama sapalų, dazniausiai pasitaiko mazi sapaliukai. Tada jau geriau imti spiningą ar gaudyti kitas zuvis.
Sapalų meskeriojimas teikia daug malonumo ir yra labai sportiskas. Zūklaujant nuo kranto, tenka sukarti ne vieną kilometrą paskui vandens srauto nesamą plūdę, įveikti įvairiausias kliūtis: krūmus, nuvirtusius medzius, akmenis, pakrantės zolių atvasynus. Tačiau visus vargus atperka patirti įspūdziai, buvimas gamtoje. Noriu priminti, kad pagal kibimo pobūdį beveik tiksliai galima nuspėti, koks sapalas ima masalą. Jei plūdė palengva panyra gilumon, akivaizdu, kad masalą sugriebė stambus sapalas, o jei plūdė nėrė staigiai ar nučiuozė pavirsiumi, tai zenklas, jog masalu susigundė neūzauga sapaliukas ir jį, atsargiai nukabinus nuo kabliuko, reikia paleisti atgalios. Daug sapalų tiesiog neuzsikerta dėl to, jog pakirtimo metu kabliukas esti netikusioje padėtyje.
Įdomiausia ir sėkmingiausia sapalų zūklė is nedidelės valtelės. Mat is jos galima pasiekti tokias vietas, kurios nuo kranto "neįkandamos". O tokių daug zemiau salų, didelių riedulių, seklumų. Čia laikosi patys stambiausi plačiaburniai. Beje, valtelėje sėdintis meskeriotojas maziau matomas ir sapalai drąsiau griebia masalą. Galima gaudyti is pripučiamos ar paprastos nedidelės valtelės. Prie upės gyvenantiems zvejams siūlyčiau tokią pasidaryti is lentelių ir klijuotos faneros, ją gerai impregnuoti karstu pokostu ir dukart nudazyti aliejiniais dazais.
"Meskeriotojas", Nr. 5 (44), 1999 m. geguzė Donatas Svolkinas
Sapalų zvejyba rudenį
|
Kaip jau daug kur minėta, rudeniop reikėtų rinktis kuo mazesnes upes. Nors tai nėra taisyklė, paprasčiausiai didesnėse upėse sunkiau tuos sapalus pasiekti. Taigi pagrindinė taisyklė - kuo salčiau, tuo sapalai traukiasi į gilesnes vietas, taigi reikia rinktis mazesnes upes. Upeliai turėtų būti akmeningi, turėti daug intakų, kuriuose gausu slėptuvių, bet ne per daug greiti, nes sapalai ziemą nemėgsta greitos srovės, jie tausoja jėgas. Bet nepaisant to, kad sapalai rudenį mėgsta laikytis arčiau dugno ir giliose vietose, kartais jie isplaukia pamedzioti ir į seklesnius vandenis.
Bet nepaisant to, kad ziemą jiems reikia tausoti jėgas, sapalai vis tiek mėgsta, kad salia ar virs jų kunkuliuotų vanduo. Taigi reikia ieskoti tokių vietų, kur salia ramių duobių yra greitos srovės. Arba palei dugną yra didelis srovę stabdantis kliuvinys, virs kurio gali būti kad ir didziausia srovė. Sapalai saltuoju metu yra vangoki, bet labai stiprūs, taigi būkite atsargūs imdami didesnį sapalą į rankas, nes net stiprus vaikis negalėtų islaikyti kilograminio sapalo vienoje rankoje - naudokitės graibsteliu.
Kaip ir visos zuvys, taip ir sapalai, nors siaip ir negarsėja savo kulinarėm savybėm, rudenį priaugina riebalų, tampa skanesni. Rudeniop verta pasiimti namo keletą didesnių sapalų ir paruosti puikių patiekalų. Issirinkus grazesnį sapalą, reikia ispjauti file ir siek tiek pamarinuoti. Marinatas ruosiamas is pieno. Toks marinatas tinka visoms sausoms zuvims. Į litrą pieno dedami prieskoniai - muskatas, bazilikas, estragonas, pipirai ar paprika. Į sį marinatą dedam file ir laikom 2-3 valandas kambario temperatūroje. Po to galima zuvį kepti aliejuje - geriausia apvoliotą miltuose.
Taigi rudeniop rinkitės mazuosius didelių upių intakus, ir jūs tikrai nustebsite, kaip tokiose "srovelėse" gali gyventi tokie monstrai. Tuo labiau, kad rudeniop jie dar ir skanūs...
Tie plačiaburniai sapalai
Geguzė - auksinis laikotarpis. Pagaliau atsigauna ilgai besitęsiančių salnų iskankinta gamta. Atkunta ir nuo jos dėsnių priklausantys zvejai. Daugelis meskerės brolių jau skuba prie ezerų gaudyti isnersusių karsių. Spiningautojai įsilusiame uztvankų vandenyje vis dazniau susigrumia su lydekomis. Prisiekusių "salvininkų" blizges noriai griebia "didziosios aukslės". Kartais net sunku apsispręsti, kur ir kokių zuvų keliauti gaudyti. Geguzės pabaiga - tinkamiausias metas pradėti sapalų zūklę spiningu didelėse, tokiose, kaip Nemunas, upėse. Geguzę Nemuno vanduo neretai būna aukstas ir srovė ritasi per apsemtus dambos akmenis. Būtent čia pirmiausia ir ieskau sapalų. Daugelis meskeriotojų zino, jog plačiaburniai - atsargios zuvys. Jei sapalui kyla nors menkiausias įtarimo sesėlis, jis tuoj pat pasitraukia nuo medzioklei pasirinktos vietos. Pradedantiems gaudyti plačiaburnius spiningu patarčiau zvejybos reikmenų parduotuvėje issinuomoti videokasetę ir pasiziūrėti, kaip tai daro vienas geriausių Lenkijos spiningautojų - Jacekas Kalendovičius. Sis spiningavimo asas "sapalinių" vietų link sėlina lyg partizanas prie gerai įsitvirtinusio prieso. Todėl ir as laikausi visų įmanomų atsargumo priemonių.
|
Atėjęs prie apsemtos dambos, įsibrendu į vandenį ir atsistoju pries ją ne mazesniu kaip 20 metrų atstumu. Pirmiausia sapalų ieskau pries dambą. Spiningą pradedu mėtyti netoli kranto. Jei nesulaukiu kibimo, palaipsniui "apmėtau" apsemtus dambos akmenis iki virsūnės. Gaudydamas sapalus pavasario pabaigoje niekada neskubu. Jei nurodytose vietose nesulaukiu stipraus sapalo smūgio, nebėgu ieskoti naujos vietos. Tada brendu keletą metrų arčiau prie dambos ir stengiuosi uzmesti sukriukę uz jos sūkuriuojančion srovėn. Kartais sapalai pasitraukia nuo įprastų medzioklės vietų ir tyko aukų uz apsemtų dambos akmenų. Per kelerius spiningavimo metus pastebėjau, jog kuo aukstesnis vanduo Nemune (ypač vasarą), tuo lengviau sekasi sugauti sapalą.
Vasaros metu (birzelio pradzioje ir viduryje) sapalai grobio pradeda tykoti prie dambų virsūnių susiformavusiose duobutėse. Daugelis spiningautojų ir tada padaro nedovanotiną klaidą - nieko nepaisydami (dazniausiai aplenkę mane) strimgalviais puola ant dambos ir atsistoję visu ūgiu ima svaistyti blizgutes. Tokiu būdu ne tik patys lieka it musę kandę, bet ir kitiems isbaido atsargiuosius plačiaburnius. Todėl vasarą atėjęs prie Nemuno, kiek įmanoma slėpdamasis prisiartinu prie dambos pradzios. Jei leidzia sąlygos - įsibrendu. Jei ne - atsistoju dambos pradzioje ir metu sukriukę virsūnės link.
|
Zvejojant tokioje vietoje tenka pademonstruoti visus savo, kaip spiningautojo, sugebėjimus. Kotą nuolatos laikau statmeną ir stengiuosi sukriukę pravesti pries dambą. 900 kampu spiningą pakeliu ne tik todėl, kad sapalai tuo momentu maitinasi pavirsiuje, bet ir dėl to, kad sukriukė neuzkliūtų uz akmenų bei potvynio metu čia sunesto įvairaus slamsto. Priesingu atveju ne tik prarasite masalą, bet ir, bandydami atkabinti blizgutę, isbaidysite sias zvitrias zuvis. Jei jums pavyks parinkti tinkamą sukriukę ir ją pravesti pro godzias sapalo akis, garantuoju, jog sulauksite smūgio. Patyrę sapalautojai tvirtina, kad alkanas plačiaburnis atakuoja nedelsdamas. Tačiau pasitaiko, jog prireikia ne vieno ir ne dviejų metimų, kol plačiaburnis griebia sukriukę. Sunku pasakyti, kodėl. Gal neatsargiai priėjęs prie pasirinktos vietos juos isbaidai, ir sapalai sugrįzta į medzioklės zoną tik praėjus kuriam laikui. Sapalai pasiduoda "erzinimui". Vienas mano draugas, spiningu sugavęs ne vieną desimtį (ką ten desimtį!) sapalų, susidomėjus sių zuvų gaudymu, davė vertingą patarimą: jei esi įsitikinęs, kad prie dambos virsūnės "sėdi" sapalas, lėtai traukiant sukriukę, kotą laikas nuo laiko reikia energingai truktelėti į save. Po tokių "manevrų" sapalas neatsilaiko ir pakimba ant kabliukų. Pabandziau pasinaudoti jo patarimu. Agresyvus sukriukės traukimo būdas davė teigiamų rezultatų. Taip "įsiutinus" pavyko sugauti ne tik sapalų, bet ir salačių.
Birzelio mėnesį vanduo nuslūgsta (nors daug kas priklauso nuo lietaus ir Kauno HE), ir Nemune atsiveria iki tol uzlietos zvyringos salelės bei nedidelės buvusių dambų akmenų grupės. Niekada nepraeinu pro jas nepabandęs laimės. Vasarą sapalai "atsistoja" pries saleles ir laukia ne vietoje nutūpusio vabzdzio. Tačiau būna dienų, kai plačiaburniai isplaukia maitintis į atviras vietas - stipri srovė ir nėra jokio kliuvinio. Kaip nebūtų keista, bet tada daug kartų vidutinių sapaliukų sugaudavau traukdamas sukriukę ir pavirsiumi, ir netoli dugno. Norint sėkmingai gaudyti sapalus reikia kiek įmanoma ilgesnio ir mazesnėms blizgutėms mėtyti pritaikyto spiningo. Tokiu įrankiu kur kas lengviau uzmesti toli ir svarbiausia - valdyti sukriukę. Tačiau 3 metrų ir ilgesnį aukstesnės klasės spiningą būtent sapalams gaudyti nusipirkti gali ne kiekvienas. Taigi tenka zvejoti tuo, ką turi. Nors ir sunkiau, bet sapalus galima gaudyti ir standartiniu 2, 7 metro spiningu. Tik patarčiau naudoti kiek įmanoma plonesnio skersmens valą - 0, 16-0, 18 mm. Is bėdos tiks ir 0, 20 mm. Geguzę tinkamiausias masalas - nulinio arba pirmo numerio "Mepps" firmos "aglios". Pavasarį sapalų yra pavykę sugauti ant nedidelių "Libella" sukriukių. Vasarą jau tenka pavargti renkantis besisukančias blizgutes ir jų ismarginimą. Dazniausiai sapalai susigundo tamsiomis, kartais net visiskai juodai dazytomis sukriukėmis. Birzelio mėnesį plačiaburniai jau griebia ir antro numerio juodą, geltonais taskučiais ismargintą "kometą". Tikdavo jiems ir juodu lipduku su geltonais taskučiais padabintos tos pačios "kometos". Neseniai atradau dar vieną puikų dirbtinį masalą. Tai "Mepps" firmos visai juoda 2 numerio "long aglia". Apskritai patarti, kokios spalvos ir kokio dydzio besisukančią blizgutę plačiaburnių zūklei pasirinkti, pakankamai sudėtinga. Būna akimirkų, kai sapalai ima elgtis lyg didziausi ir arsiausi gėlųjų vandenų plėsrūnai. Per kelerius spiningavimo metus 500-800 g sveriančių sapalų yra pavykę sugauti firmos "Balzer Colonel" tandemais. Čiupdavo jie net 3 su 10 numeriu dubliuotą sukriukę. Kam teko rankose laikyti tokio dydzio blizgutę, tas pasakys, jog tai anaiptol ne sapalui tinkantis masalas. Bet faktas lieka faktu. Plačiaburnių esu istraukęs ir ant 3 numerio "Shakespear" firmos gaminamų sunkių, į "Libella" panasių sukriukių. Taip pat ir ant 3 numerio firmos "Mepps" "kometų". Deja, nieko negaliu pasakyti apie sapalų gaudymą vobleriais. Patyrę spiningautojai nedideliais (iki 3 cm) vobleriukais sugeba suzvejoti isties neblogų egzempliorių. Taigi verta apsiginkluoti ir siais masalais. Savaime suprantama, jog norėdamas sugauti sapalą, niekada nenaudoju pavadėlio. Anksčiau sukriukes risdavau tiesiai tiesiog prie valo. Dabar jau tvirtinu sukučius su segtukais arba vienus segtukus. Taip, negaisdamas brangaus laiko, greičiau pakeičiu masalus. Tik reikia atkreipti dėmesį į segtuko dydį. Kuo jis mazesnis, tuo geriau. Priesingu atveju nedidelės sukriukės "neuzsiveda".
Sapalą gali aptikti bet kur ir bet kada. Arba atvirksčiai - būna dienų, kai sapalai ima "oziuotis". Pries keletą metų, esant lietingai vasarai, spiningaudamas Nemune sugavau nemazai sapalų. Tačiau uzpraeitą ir praėjusį sezoną ėmė byrėti praktikoje pasiteisinusios teorijos. Tame pačiame Nemuno ruoze nesugavau nei vieno (isskyrus kitose vietose) plačiaburnio. Tiesa, "patentuotose" "sapalinėse" vietose sukriukes griebdavo meknės. Ne vienas autorius tvirtina, jog jei vienur laikosi meknės - sapalų nesugausite. Ir atvirksčiai. Tačiau kodėl staiga pasikeitė sapalų maitinimosi zona - sunku pasakyti.
Geriausias metas sapalams gaudyti - ankstyvas rytas ir vėlyvas vakaras. Tada sapalai aktyviai iesko maisto. Medziojančius juos gali aptikti prie dambų ir visiskai atvirose vietose. Geriausias oras - kai silta ir apsiniaukę. Tada sapalai ne tokie atsargūs ir juos apgauti pavyksta kur kas lengviau. Tačiau vasarą būna ir tokių dienų, kai vidurdienį saulė kaitina iki sąmonės netekimo ir prakaitas čiurkslėmis teka per nugarą. Atėjęs prie Nemuno matai, jog vanduo tiesiog virte verda nuo puotaujančių sapalų. Tačiau net ir tada nesi garantuotas, jog sulauksi issvajotos sapalo atakos. Geriausia plačiaburnius gaudyti pavakare, kai atvėsta oras ir ima temti. Kartais vos ne visiskoje tamsoje pavyksta sugauti sapalų ir lydekų. Kovoti su uzkibusiu sapalu nesudėtinga. Stiprus būna pirmasis smūgis. Toliau plačiaburnis lyg ir klusniai keliauja prie kranto. Tikroji kova uzverda priesininką prisitraukus prie kojų. Nemuno plačiaburnius gaudantys meskeriotojai tvirtina, jog geguzės pabaigoje-birzelio pradzioje sapalai kimba it galvas pametę. Nezinau, mano nuomone, ir isnersę sapalai nepraranda budrumo. Todėl ne visada tikėkite, ką garsiai skelbia "vietinis radijas". Tiesa tai ar melas - geriau įsitikinti patiems. Kad ir kiek perskaitysite straipsnių (įskaitant ir sį), vargu ar issiruosę į pirmąją plačiaburnių zvejybą, jų sugausite pilną kuprinę. Juo labiau, kad ir man ne kiekvieną kartą pavyksta juos apgauti. Tik per ilgą laiką sukauptų zinių ir pastabumo dėka "perkąsite" sapalų gaudymo spiningu paslaptis. Todėl imkite į rankas spiningus ir nei zvyno Jums, nei uodegos.
Raimondas
Buitkus
Meskeriotojas Nr. 5 (68) 2001 m. geguzė
Sapalus - spiningu
Ne kartą teko girdėti ir skaityti, kad sapalai tik rudenį tampa plėsrūs ir atakuoja spininginius masalus. Per ilgus spiningavimo metus daug sapalų spiningu esu sugavęs įvairiais metų laikais. Netgi ziemą, jei upės nepadengtos ledu ir oro sąlygos leidzia spiningauti. Beje, pirmoji zuvis, kurią sugavau spiningu, buvo plačiaburnis sapalas. Pirmąjį savo spiningą (bambukinį kotą medine rankena ir inercine rite "Nevskaja") nusipirkau perskaitęs knygą "Meskeriojimas". Kadangi jį įsigijau dar ledams neisėjus, nekantriai laukiau tos dienos, kada galėsiu isbandyti naują, iki tol mūsų krastuose nematytą įrankį. Zinia, pirmieji bandymai baigėsi graziomis "barzdomis", nesuvaldomais blizgės skrydziais ne ten, kur buvo taikyta. Tik vandeniui Neryje gerokai nuslūgus, siaip taip pramokau valdyti spiningą, bet vis vien nieko nesugaudavau, nors eidavau vos ne kasdien. Tik kartą, priėjes gilią ramią sietuvą ir uzmetęs vartiklę "uralką", vos patraukęs kelis metrus, pajutau stiprų smūgį, kuris ismusė is rankų ritės rankenėlę ir skaudziai brūkstelėjo per krumplius. Siaip taip sugraibęs rankenėlę, suvyniojau laisvą valą ir pirmą kartą aname gale pajutau besiblaskančią zuvį. Nekreipdamas dėmesio į jos pasipriesinimą, karstligiskai sukau ritę ir atatupstas trukdamasis vilkau tariamą lydeką (apie kitas zuvis net nepagalvojau!). Galop ant kranto islėkė sidabrasonė raudonpelekė zuvis. Metęs zemėn spiningą, sokau prie jos. Tai, didziausiai mano nuostabai, buvo didelis sapalas. Vartiklė tvirtai "sėdėjo" plačiuose jo zabtuose.
Apskritai net siuolaikiniais moderniais spiningais su plonais valais, pačiais įvairiausiais dirbtiniais masalais sapalus sugundyti nelengva. Ypač jei vanduo skaidrus, o spiningautojui nėra kur pasislėpti. Itin sapalai nervina meskeriotoją plaukiodami vos ne panosėje ir visiskai nereguodami net į garsiausių firmų blizges. Tiksliau, reaguoja, bet tik tam, kad dar kartą parodytų savo panieką ant kranto prakaituojančiam spiningautojui - vos tik blizgė teksteli į vandenį, keli plačiaburniai sauna prie jos, bet net nebakstelėję abejingai nuplaukia salin. Mat sapalus vilioja pats garsas, gal ir krentančios blizgės sesėlis, o ne pati blizgė, kad ir kokia spalvinga ji būtų. Jie paprastai puola paziūrėti, gal įkrito kas valgomo ir labai greitai įvertina to daikto "ėdamumą". Ramioje sietuvoje ir skaidriame vandenyje suvilioti sapalą blizge ar tvisteriu beveik neįmanoma, nes būdamas itin akylas jis is tolo pamato blizgę ir greitai įvertina jos "maistines" savybes. Taigi norint isprovokuoti sią zuvį atakai, reikia uzmesti taip, kad masalas sapalo akiratin patektų staigiai, netikėtai, kad jis neturėtų laiko jo apziūrėti ir pultų, norėdamas aplenkti čia pat besisukiojantį konkurentą. Tokios vietos - tai akmenuotos rėvos, ypač jų pabaiga, kur sapalai itin mėgsta tykoti srovės nesamo grobio. Kadangi ir pačioje rėvoje smirinėja plačiaburniai, dera pirma juos ir suvilioti, kad nebūtų isbaidyti sapalai rėvos gale, dazniausiai patys didziausi. Blizgė metama skersai srauto ir, palengva sukant ritę, prilaikoma viduriniuose vandens sluoksniuose, kol jos neisnesa į rėvos arba numatytos zonos pabaigą. Tada blizgė tiesiog laikoma ant įtemto valo ir srovei leidziama ją nesti prie zūklautojo kranto. Labai daznai sapalai griebia pusiaukelyje iki kranto, bet beveik 70% sapalų blizgę atkuoja ją ėmus traukti pries srovę pakrante. Tačiau jei pakrantė smėlėta, be didesnių kliuvinių (akmenų, zolių, salelių), o pakrantėje seklu ir nėra palinkusių krūmų ar nukarusių zolių, vargu ar pavyks tenai uztikti sapalą, nebent per blizgę stuktels koks neūzauga. Tad atvykus prie nezinomos upės ar pakrantės, dera pirma labai atsargiai is tolo apziūrėtigaudymo zoną, kad paskui būtų galimaisnaudoti visus ypatumus. Nieko baisaus, jei apziūrinėdami zuklavietę ir nugąsdinsite pakrantėje besisukinėjančius sapalus - jei daugiau nesurmuliuosite, sapalai palengva grįs pamėgton vieton.
Sapalų kibimas kelia siurpą: ir nedidelis plačiaburnis "kerta" per blizgę taip, kad net saltas prakaitas ismusa. Bjauriausia tai, kad taip staigiai ir stipriai atakuodamas, jis labai daznai neuzsikerta. O tai nutinka dėl to, kad krūptelėjęs nuo netikėto smūgio spiningautojas tiesiog nespėja pakirsti. Kartais galima to isvengti, jei uzblokuota ritės atbulinė eiga, o trisakio kabliukai - labai astrūs. Kur kas drąsiau sapalai blizgę griebia vandeniui susidrumstus bei pakilus po liūčių. Vandens srautas tada nesa visokias sąnasas, nuplautas nuo krantų, israutų zolių kuokstus, isplautas vabzdzių lervas, sliekus ir kitus gyvius. Tuo metu sapalai godziai renka nesamą maistą ir labai drąsiai atkuoja blizgę ar tvisterį vos tik jį pastebėję, nes drumstame vandenyje nėra kada apziūrinėti. Tada nuvaziavus prie upės ir isvydus drumstą srautą, panikon pulti nereikia - tai pati geriausia proga pagungyti blizge sapalus. Men ne kartą tokiame vandenyje Neryje spiningu pavykdavo sugauti grzių sapalų. Tik atvaziavus į vietą, kurį laiką reikia stebėti vandens pavirsių ir pagal būdingus besimaitinančių vandens pavirsiuje sapalų ratilus, daznai su oro burbulu viduryje, nustatyti, kuriame sraute dazniusiai pasirodo sapalai. Kartą, spiningaudamas tokiame vandenyje auksčiau Musės ziočių, nusiziūrėjau vietą, kurioje dazniausiai "burbuliavo" sapalai, ir gerokai uz jos svystelėjau patikimą sidabrinės spalvos paties darytą sukriukę. Vos blizgė pateko į jų maitinimosi zoną, pajutai galingą sapalo smūgį. Po neilgos kovos su kuokstu zolių ant snukio kranto zolėje sokčiojo kilograminis plačiaburnis. Antras metimas atnesė zolių kuokstą, trečias taip pat padovanojo zolių. Ketvirtą kartą pavyko atvesti be zolių ir is karto ją griebė antras to paties dydzio sapalas. Po kiek laiko ir trečias blaskėsi ant kranto.
Kur kas sunkiau sugundyti blizge ar kitu dirbtiniu masalu "budinčius" sapalus - tokius, kurie plūduriuoja vandens pavirsiuje kaitriomis saulėtomis vasaros dienomis ir puola prie kiekvieno tekstelėjimo. Labai daznai vienas is jų, pirmą kartą blizgei nukritus, net jai nepradėjus suktis, sugriebia, tačiau retą pavyksta pakirsti - dazniausiai atsikabina. Po to jau galima visą pusdienį svaidyti blizgę, bet nė vienas jos nesugriebs, o jai pradėjus suktis ir tolti nuo sapalų, labai daznai net keli lydi ją per pagarbų atstumą, net negalvodami griebti. Jei nepastebi meskeriotojo povyzos, atlydi iki pat kranto ir apsisukę nuplaukia atgal. Taip sykį nutiko ir man, tačiau vienas atlydėjęs sapalas, kai kėliau blizgę is vandens, staigiai apsisuko ir puolė jau jau virs vandens esančią blizgę, tvirtai pakibdamas ant trisakio. Ir vėliau, jei pavykdavo gerai pasislėpti, ne kartą taip esu apgavęs atsekusį sapalą. Kad sapalai labai isrankūs ir akyli, ne kartą pastebėjau, bet geriausiai jų isrankumą nusakė Pavelas Filinas: "Pabandziau sugundyti labai mazu vobleriu. Vos jis nukrito, prie masalo puolė keli sapalai. Sąmoningai nesukau ritės, ir vobleriukas ramiai suposi sietuvos viduryje. O sapalai pamatę nejudantį voblerį, abejingai paspoksoję, pasisuko plaukti atgal. Bet vos tik pajudinau, jie iskart grįzo atgal ir vėl apsupo voblerį ratu. Vėl pajudinau, ir tuo metu drąsiausias is jų lėtai priplaukė prie voblerio ir uzčiauptu snukiu palietė voblerio trisakį. Taigi jo nedomino pats vobleris, tik trisakis, matyt, priminė kazkokį gyvį".
Sis epizodas dar kartą įrodo, kokie atsargūs yra sapalai, nors siaip atrodo, jog jie tarsi kokie padauzos griebia viską, kas nukrenta į vandenį. Ne kartą teko matyti, kai nuo tilto numestą nuorūką sapalas sugriebia, paskui paleidzia. Sios zuvys labai greitai atskiria netikusį maistui objektą. Taigi gaudant sapalus spiningu reikia stengtis, kad į jo akiratį blizgė ar kitas dirbtinis masalas patektų staigiai, kad nespėtų apziūrėti. Bet toji taisyklė, kaip daugelis kitų, turi isimčių. Ne vieną kartą stebėjau, kaip besisukančią bene trečią kartą atlydėjęs sapalas staigiai griebdavo ją netoli kranto, ypač jei ant trisakio būdavo raudonų ar geltonų siūlų kutelis, o blizgė sustodavo suktis ir imdavo kristi. Daugelis spiningautojų yra pastebėję, jog sapalai savo nuolatinėse buveinėse retai kada griebia blizgę, bet isplaukę į "medzioklės plotus", jos neatsisako. O tokios vietos yra palinkę pakrantės krūmai, statūs krantai, nuo kurių vėjas daznai nupučia maisto, upelių ziotys, svendrų ir meldų prizėlę pakrasčiai. Pavasarį, tuoj po nersto, sapalai labai akatyviai iesko maisto, bet neilgai sukinėjasi prie krantų. Tad tuo metu jie labai noriai griebia tamsius ilgus tvisterius, traukiamus prie pat dugno. Vasarą sapalai pasirenka upės ruozus, kur dugne zelia siūliniai dumbliai, kuriais, kaip ir kitos karpinės zuvys, maitinasi sapalai. Tad sumaniai pamėtėta į jų maitinimosi vietą blizgutė gali sugundyti sapalą.
Sapalams gaudyti labiausiai tinka ilgesni, net trijų metrų ilgio meskerytkočiai - jais kur kas patogiau perteikti masalui norimus judesius, teisingai traukti, aplenkti kliuvinius. Ritė turi būti pritaikyta prie meskerytkočio, su gerai sureguliuotu prasukos mechanizmu, su atbulinės eigos stabdziu ir didelio perdavimo santykio, kad, reikalui esant, būtų galima labai greitai suvynioti valą. Sunku patarti, kokias blizges (turiu omenyje - kokios firmos) labiausiai mėgsta sapalai, tačiau galiu drąsiai tvirtinti, kad sėkmingiausiai juos gundysite mazomis sukriukėmis. Orientaciniai jų dydziai neturi būti didesni uz antro numerio "mepsus". Mano manymu, labiausiai tinka tos sukriukės, kurios traukiamos intensyviai sukasi. Tik mazesniuose upeliuose geriau naudoti siauresniu lapeliu ir lėčiau besisukančias. Neblogą efektą kartais sudaro prilipdyta siaura sidabrinės spalvos folijos juostelė ant lapelio, gerai atspindinti sviesą. Raudonos, zalios ar kitokių spalvų juostelės gali neduoti laukiamo efekto. Labai noriai sapalai atakuoja mazas sukriukes su raudonų ar pilkų siūlų kuteliu ant trisakio bei juodu lapeliu, ant kurio priklijuotas sidabrinės folijos skrituliukas. Ne sykį pavyko sugundyti sapalą, vietoj trisakio ant 10 - 15 cm ilgio pavadėlio prikabinus nedidelį strimerį, kitokią upėtakinę muselę. Dabar parduotuvėse labai daug mazų upėtakinių voblerių. Bene geriausiai sapalams tinka plaukiantys arba lėtai skęstantys tamsesnių tonų vobleriukai. Jais gaudoma panasiai kaip sukriukėmis, tik kur kas sunkiau tai daryti didesnėse upėse, jei reikia toli nusviesti masalą. Beje, mazi vobleriukai labai patogūs gaudant sutemose prie didziųjų upių pakrančių, kai sapalai, dienos surmuliui nurimus, suplaukia prie krantų ieskoti maisto. Neblogai gundo ir tvisteriai ant dzigų, ti reikia naudoti nesunkius dzigus, kad masalą būtų galima traukti aukstesniuose vandens sluoksniuose. Kaip jau minėjau, geriausiai tinka tamsių atspalvių tvisteriai.
"Meskeriotojas", Nr. 5 (44), 1999 m. geguzė Pranas Rimkus
|
