Trumpa dziazo stilių apzvalga
Dziazas - improvizacinės (ankstyvojoje raidos stadijoje isimtinai populiariosios) muzikos rūsis, susiformavusi XIX a. pab. - XX a. pradzioje JAV. Jos atsiradimui didziausios įtakos turėjo afro muzikos ritmika, JAV juodųjų spiričiueliai, menestrelių sou (paplitę JAV nuo 1840-ųjų), bliuzai, europinę harmoniją paveldėjusi amerikiečių liaudies kantri (country) muzika, pučiamųjų instrumentų orkestrų marsai (ypatingai ispopuliarėję XIX a. antrojoje pusėje - XX a. pradzioje) ir regtaimai (fortepijoninės pramoginės muzikos zanras, paplitęs JAV 1890 - 1920 m.).
Spiričiueliai.
Spiričiueliai - juodaodzių kriksčionių liūdnos nuotaikos biblijinės tematikos religinės giesmės, susiformavusios JAV pietiniuose rajonuose, kur ir buvo daugiausia juodaodzių vergų, nuo XVII a. vidurio čia sistemingai vezamų is Afrikos kontinento. Is pradzių spiričiueliai buvo vienbalsės chorinės giesmės giedamos responsoriskai (klausymo - atsakymo forma), o nuo XIX a. vidurio jie tapo daugiabalsiais. Spiričiueliai - tai apkrikstytų juodaodzių vergų religinių apeigų sudėtinė dalis (spiritual - angl. dvasinis). Jiems būdinga nesudėtinga harmonija, sinkopinis ritmas, improvizaciskumas, o svarbiausia - transinis meditatyvumas (giedodami giesmes, sokdami, muzikuodami apeigų dalyviai pasiekdavo transo būseną). Spiričiueliai yra afrikietiskų ir anglo-keltiskų muzikinių tradicijų sintezė religinėje muzikoje.
Menestrelių sou.
Menestrelių aiksčių sou - tai XIX a. viduryje JAV paplitęs estradinis varjete tipas, kuriame baltųjų atliekamos pasiepiamo turinio dainelės, baladės, komiskos-anekdotinės juodaodzių gyvenimo scenos buvo jungiamos su specifiniais negrų manieras ir judesius groteskiskai imituojančiais sokiais. Siems sokiams pritardavo bandza grojantis muzikantas, o solistas-sokėjas batų kulnais ir padais "atkaldavo" baltiesiems neįprastus sinkopinius ritmus (quickstep). Humoristinio sou tikslas buvo pasisaipyti, pasijuokti, pasityčioti is juodaodzių būdo, judesių, muzikos, manierų, nemoksiskumo.Todėl sou vedantysis aktorius-sokėjas, kaip taisyklė, "pasipuosdavo" juoda kauke (dazniausiai tai būdavo paprasta juoda kojinė), juodomis pirstinėmis, juodais batais ir kontrastingu baltu kostiumu. Sokant kojų sukuriamas ritmas būdavo aktyvus, energingas ir ypač sinkopuotas.Kartais sokėjas pritardavo sau ir tamburinu arba būgneliu. Būtent sitas sinkopėmis prisodrintas bandzos, kulnų kauksėjimo, tamburino ir būgnelio ritminis audinys turėjo didelės įtakos vėlesnių laikų regtaimų, bliuzų, o galiausiai ir dziazo muzikos ritmikai.
Regtaimas.
Regtaimas - tai fortepijoninės pramoginės neimprovizacinės muzikos stilius, gimęs JAV XIX a. paskutiniaisais metais uzeigų, barų, naktinių klubų, viesnamių aplinkoje. Regtaimuose to meto populiarios marsinės muzikos ritmai (juos pianistas grodavo kaire ranka greitai "sokinėdamas" pagal sistemą: stiprioji takto dalis - bosinė nata, silpnoji - akordas) buvo priderinti prie aktyvių, "lauzyto"- sinkopinio ritmo melodijų ("ragged" - lauzytas, komplikuotas). Suderinti marsiskai pulsuojančią kairę ranką ir sinkopių prisodrintą desinės rankos melodiją nebuvo lengva, tačiau nepaisant to, iki I-ojo Pasaulinio karo tai buvo populiariausia pramoginės muzikos forma Amerikoje.
(Pirmasis tokio pobūdzio fortepijoninis kūrinys buvo parasytas 1892 m.. Terminas regtime pirmą kartą pavartotas 1893 m.. 1897 m. salį apėmė masinis susidomėjimas regtaimais. Amziaus pabaigoje regtaimus ėmė groti ir mazieji pučiamųjų orkestrai, pavadinti "regtaiminiais" (ragtime band). 1903 m. S.Joplinas jau parasė operą "A Guest of Honor", kurioje skambėjo vien regtaimų muzika (!) Regtaimų populiarumui turėjo įtakos ir tai, kad XIX a. - XX a. pradzioje fortepijonas buvo toks pat populiarus ir būtinas kasdienės kultūrinės aplinkos atributas, kaip mūsų laikais muzikinis centras ar kompiuteris. JAV įsitraukus į I-mą Pasaulinį karą, regtaimo populiarumas krito - jį nukonkuravo bliuzas, o vėliau dziazas. Regtaimai turėjo tiesioginės įtakos dar vieno ankstyvojo fortepijoninės pramoginės muzikos stiliaus bugi-vugi (boogie woogie) atsiradimui. Savo ruoztu, bugi-vugio kairės rankos bosinių natų seka tapo ankstyvojo rokenrolo (rock'n'roll) pagrindu.)
Zymiausias regtaimų kūrėjas buvo Scott'as Joplin'as. Jo regtaimas "Maple Leaf Rag" liko visų laikų populiariausiu regtaimu.
Bliuzas.
Bliuzas - JAV juodaodzių vokalinis, vokalinis-instrumentinis, o vėliau ir instrumentinis zanras, kurio formavimuisi didziausios įtakos turėjo vergų, gyvenusių pietinėse valstijose (ypač Misisipės zemupyje) dazniausiai liūdnos darbo dainos ir religinės giesmės (spiričiueliai, gospelai). (Angliskai blue - liūdna nuotaika.)
Pirmiausiai bliuzas issiskiria savo muzikine forma (struktūra). Klasikinio bliuzo struktūra yra labai paprasta: posmelį sudaro tik 3 eilučių posmas, kuriame antroji eilutė tiksliai atkartoja pirmąją. Kadangi kiekvienai eilutei skirti 4 muzikos taktai, tai viso susidaro 12-os taktų muzikinė-harmoninė struktūra, (kurioje akordai issidėstę tokia tvarka: T (tonika - I-mas laipsnis), S (subdominantė - IV-tas laipsnis), T (tonika), D (dominantė - V-tas laipsnis), S (subdominantė), T (tonika)). Bliuzas ypatingas tuo, kad vokalisto partija kiekvienoje eilutėje uzima siek tiek daugiau nei du taktus, o likusi dalis paliekama instrumento "atsakymui". "Kalbėdamas" su vokalistu, "atsakydamas" jam, instrumentalistas yra priverstas improvizuoti. Todėl bliuzas - tai nuolatinis dialogas tarp vokalinės bei instrumentinės partijų. (Sis aiskiai bliuze girdimas dialogas isnyko tik tada, kai metų bėgyje atsirado grynai instrumentinis bliuzas ir tuomet jau visą 12-os taktų struktūrą improvizuodavo vienas instrumentalistas.) Bliuzo improvizaciskumas turėjo lemiamos įtakos improvizcijų dziazo muzikoje atsiradimui.
Be 12-os taktų struktūros (kartais sutinkami 16-os taktų bliuzai), bliuzui būdinga ir specifinė dermė, kurioje ypatingai intonuojami III-ias ir VII-tas laipsniai. Toks intonavimas "atkeliavo" į bliuzus is Afrikos, kur buvo intonuojama ne tik pustoniais (kaip yprasta europiečiams), bet ir mazesniais intervalais (pvz., ketvirtatoniais). Tokios natos bliuzuose vadinamos "zydrosiomis (liūdnosiomis) natomis" - blue notes. Sugroti tokias natas temperuotais europiečių instrumentais praktiskai neįmanoma. Todėl juodieji muzikantai, pvz., grodami gitaromis, tuo momentu kai reikėdavo sugroti 3-ią ar 7-tą laipsnį, kairės rankos pirstu "patempdavo" stygą iki tokio auksčio, kad suskambėtų reikalingas "bliuzinis tonas". (Laikui bėgant juodųjų klausą vis labiau veikė europietiski instrumentai, europietiskos dermės, ir galiausiai XX a. pabaigoje praktiskai nebeliko muzikantų specifiskai intonuojančių minėtus bliuzinės dermės laipsnius.)
Be specifinės dermės ir 12-os taktų harmoninės struktūros bliuzams, kaip ir visai juodųjų muzikai, būdingas sinkopinis ritmas ir ryskiai pabrėziamos (akcentuojamos) silpnosios takto dalys, kas suteikia muzikai specifinės pulsacijos ir papildomos energijos.
Zinomos keturios pagrindinės bliuzo atmainos. Pirmoji atmaina - country blues. "Kaimo" bliuzas ėmė sparčiai vystytis ir populiarėti po to, kai 1865 m. buvo panaikinta vergija, ir juodieji galėjo laisviau plėtoti savo muzikines tradicijas ir papročius. Populiariausi dainininką "palydintys" instrumentai buvo gitara ir lūpinė armonikėlė. Zymiausiu "kaimo" bliuzo dainiumi, kurio kūryba dar nebuvo uzrasoma, iki siol laikomas Big Bill Broonzy.
XX a. pirmaisiais dviem desimtmečiais, kuomet JAV sparčiai vystėsi pramonė ir daug juodaodzių patraukė į miestus, susiformavo klasikinis "miesto bliuzas" - city blues (tai yra antroji atmaina). Jo pradininku laikomas tas pats B.B.Broonzy. Ryskiausiomis klasikinio bliuzo zvaigzdėmis buvo juodaodės dainininkės Gertrude Ma Rainy ir jos mokinė Bessie Smith, tuo tarpu kai "kaimo" bliuze dominavo vyrai. "Miesto" bliuze kaip akompanuojantis instrumentas ėmė dominuoti fortepijonas, ypač tuomet kai ispopuliarėjo sokiams skirti bliuzai. Sokiams grojantys pianistai, pagrinde susikoncentravę į aktyvią ritminę pulsaciją, fortepijonu bliuzą galėjo groti ir garsiau, ir greičiau, ir ritmiskiau, nei (tuomet dare tik) akustine gitara groję gitaristai. Taip gimė greito tempo miesto fortepijoninis bliuzas - boogie-woogie. Bugi-vugi nuo regtaimo ir tradicinio bliuzo skirėsi aktyviu astuntinių judėjimu bose (kairės rankos partijoje).
"Miesto" bliuzo centru tapo Čikaga. Čia palaipsniui formavosi ir grynai instrumentinis bliuzas. (Pirmąkart bliuzo natos ir tekstas isspausdinti 1912 m.. 1920 m. bliuzas pirmą kartą įrasytas į plokstelę. Pirmasis juodaodis muzikantas 1925 m. įrasęs bliuzo plokstelę buvo Blind Lemon Jefferson'as. Zymiausi boogie-woogie meistrai: Meade'as Lux Lewis'as, Albert'as Ammons'as, Pete'as Johnson'as. Stilinga boogie-woogie kairės rankos partija tapo 6-tojo desimtmečio rhythm and blues ir ankstyvojo rokenrolo pagrindu.)
5-ojo desimtmečio pabaigoje - 6-ajame desimtmetyje, paplitus elektriniams instrumentams (ypač gitaroms), atsirado "elektrofikuoto" bliuzo atmaina - Čikagos bliuzas (elektrinis bliuzas).
Ketvirtoji bliuzo atmaina - ryskiai akcentuotas, sokiams skirtas ritmizuotas bliuzas vadinamas rhythm and blues (ritminis bliuzas). Isskirtinis jo bruozas - ypač ryskus musamųjų dominavimas. Siuo laikotarpiu ir toliau savo pozicijų neuzleido bugie-wugis. Zymiausi elektrinio bliuzo kūrėjai: gitaristai Muddy Waters'as, John'as Lee Hooker'is, Blue Boy King'as (B.B.Kingas) ir aklas pianistas ir dainininkas Ray Charles'as.
6-ojo desimtmečio pabaigoje ir ypatingai 7-ajame desimtmetyje, paplitus roko muzikai, prasidėjo"baltųjų bliuzo" bumas. Zymiausi baltaodziai bliuzo atlikėjai yra gitaristai Eric'as Clapton'as ir Stievie Ray Vaughan'as.
Nuo 8-ojo desimtmečio bliuzą imta jungti su pop muzika. Tokios muzikos pavyzdziu galėtų būti gitaristo Garry Moore'o kūryba.
Ankstyvasis dziazas. New Orleano stilius.
Pirmuoju dziazo muzikantu laikomas kornetininkas Buddy'is Bolden'as suburęs savo kolektyvą (tai buvo ragtime band tipo ansamblis) dar 1895 m.. Sie metai sąlyginai ir laikomi dziazo gimimo data. (1917 m. grupė "The Original Dixieland Jazz Band" įrasė pirmąją dziazo muzikos plokstelę).
Pirmasis dziazo stilius 2-ojo desimtmečio pabaigoje (pirmieji įrasai padaryti kiek vėliau) susiformavo Amerikos Pietuose, Naujajame Orleane - uostamiestyje Misisipės deltoje (Luizijanos valstija). Tais laikais Naująjį Orleaną vadino "Paryziumi ant Misisipės", nes jame buvo stipriai isvystytas pramogų verslas. Čia kur kas tolerantiskiau, nei puritoniskoje Siaurėje, buvo ziūrima į juodųjų, kreolų (ispanų, portugalų kolonizatorių Lotynų ir Siaurės Amerikoje palikuonys) kultūrą ir tradicijas. Be to, po I-ojo Pasaulinio karo Naujajame Orleane buvo sutelkta amerikiečių kariuomenė (kurį laiką Amerikos vyriausybė dar nesiryzo demobilizuoti savo būrių), o kartu su ja ir daugybė karinių orkestrų, kuriuose, kaip įprasta, grojo juodaodziai. Be darbo "lūkuriuojančiai" kariuomenei reikėjo pramogų. Kaip grybai po lietaus ėmė dygti uzeigos, barai, naktiniai klubai, viesnamiai, kartu su jais pramoginės muzikos orkestrėliai, kurie grojo temperamentingą regtaimų ar bliuzų tipo juodųjų muziką. Turguje pusvelčiui, o kartais ir uz dyką, galima buvo įsigyti trimitą, tromboną, tūbą ar kokį kitą instrumentą, nes, demobilizuojant karinius orkestrus, instrumentais buvo uzversta daug karinės amunicijos sandėlių. Tokioje aplinkoje ir gimė pirmasis improvizacinės dziazo muzikos stilius.
Sio stiliaus muziką atlikdavo nedidelės atlikėjų grupės, vadintos diksilendais. Diksilendus sudarydavo solistai (trimitas, klarnetas, trombonas) ir įvairių sudėčių akompanuojantys instrumentai (fortepijonas, gitara, bandza, tūba, kontrabosas, būgnai). Ypatingas sio stiliaus bruozas, kad solistai, pasirinkę spiričiuelio, bliuzo, regtaimo ar kitos populiarios dainos melodiją (temą), visi kartu jos pagrindu improvizuodavo - taip gimdavo stichinė kolektyvinė improvizacija, "paremta" aktyvaus, sinkopuoto pritariančiųjų instrumentų ritmo ir harmonijos. Naujojo Orleano stiliui dar nebuvo būdingos vieno is solistų labiau isplėtotos improvizacijos. (Tai atsitiks tik tuomet kai didzioji dalis dziazo muzikantų 3-jame desimtmetyje persikels is N.Orleano į Čikagą ir Niujorką - ten gims Čikagos ir Niujorko [arba dar kitaip vadinamas Harlemo] stiliai.)
Zymiausi N.Orleano stiliaus atstovai: Joe "King" Oliver'is ("Creole Jazz Band"), Jelly'is Roll'as Morton'as ("Red Hot Peppers"), Louis Armstrong'as ("Hot Five", "Hot Seven").
Čikagos ir Niujorko stiliai.
3-ojo desimtmečio pradzioje kariuomenė buvo demobilizuota, o JAV vyriausybė 1920 m. isleido įstatymą, draudziantį prekiauti alkoholiu - to pasekoje pramoginis gyvenimas N.Orleane apmirė. Sou verslo atstovams, o su jais ir muzikantams, teko traukti į stambesnius didmiesčius - Čikagą ir Niujorką. Čikagos ir Niujorko uzeigose dominavo sokių muzika. "Dansingų" publikai N.Orleano stiliui būdinga stichinė polifonija nebuvo pageidaujama - reikėjo, kad sokėjai aiskiai girdėtų lengvai įsimenamą melodiją ir jos ryskiai ritmizuotą akompanimentą, o ne sudėtingą stichinės polifonijos muzikinį audinį. Be to, reikėjo kazkaip "ilginti" muzikinius "gabalus", nes tam, kad dziazmenai galėtų isgroti visą naktį nekartodami kūrinių, buvo būtina sukaupti ypatingai didelį repertuarą. Tokiu būdu susiformavo naujas kūrinių atlikimo būdas: pirmiausiai visi solistai kartu (tutti) sugrodavo dainos ar bliuzo temą (ji galėjo būti ne tik grojama, bet ir dainuojama), po to tos temos harmoninės struktūros pagrindu visi solistai po vieną is eilės improvizuodavo. Galiausiai, kūrinio pabaigoje, vėl visi kartu sugrodavo temą. (Kartais improvizuoti atmetus tekstą (bereiksmiais skiemenimis) imdavo ir vokalistai - tokia dainavimo maniera buvo pavadinta - scat.) Tai gi, Čikagos stilius nuo N.Orleano praktiskai skirėsi tuo, kad jame be stichinės kolektyvinės improvizacijos (būdingos pastarajam) vis didesnį vaidmenį vaidino solistai-improvizatoriai. Pirmuoju solistu-improvizatoriumi, pamėginusiu groti ilgesnes isplėtotas improvizacijas, tapo is N.Orleano į Čikagą 1922 m. persikėlęs trimitininkas Louis Armstrong'as.
Panasus į Čikagos buvo ir Niujorko stilius, tačiau jo ypatumas buvo dar ir tas, kad erdvioms Niujorko sokių salėms reikėjo stipresnio garso (garsinimo aparatūros dar nebuvo), todėl palaipsniui vis didėjo atlikėjų sudėtys. Tokiu būdu sis stilius turėjo įtakos didelių orkestrų bigbendų (big band) atsiradimui.
Bigbendai, svingo era ir combo grupės.
4-to desimtmečio pradzioje, Amerikai atsigaunant po Didziosios depresijos, kartu su ekonomikos pakilimu įsivyravo gyvenimo stilius, kurį trumpai galima apibūdinti issireiskimu "love of bigness". JAV pradėti vertinti didelių gabaritų daiktai, automobiliai, miestuose ėmė dygti vienas uz kitą didingesni dangoraiziai (pvz., "Empire State Building" dangoraizis pastatytas 1931 m.), salį uzvaldė plačių ekonominių uzmojų bumas, o pramoginėje muzikoje populiariausiais tapo dideli dziazo orkestrai - big band'ai (juos ypač pamėgo Čikagos ir Niujorko gangsteriai). Bigbendai dazniausiai grodavo didelėse sokių salėse, kartais surengdavo solinius koncertus (pirmasis dziazo muzikos koncertus ne sokimui, o klausymuisi ėmė organizuoti B.Goodman'as), pasirodydavo TV programose, juos aktyviai populiarino radijo stotys (4-ajame desimtmetyje Amerikoje kiekvienoje seimoje radijo imtuvas tapo bemaz privalomu) ir kinas. Be to,1933 m. buvo panaikinta prohibicija (draudimas viesosiose vietose vartoti alkoholinius gėrimus), kas ir gi turėjo įtakos pramogų industrijos spartesniam vystymuisi.
Standartinėje bigbendo sudėtyje buvo 12 - 18 muzikantų, kurie savo ruoztu skirstėsi į tris grupes: varinių pučiamųjų instrumentų grupę (trimitai ir trombonai), liezuvėlinių pučiamųjų instrumentų grupę (saksofonai, kartais klarnetas) ir ritminę grupę (gitara, fortepijonas, kontrabosas, musamieji). To meto klausytojai bigbendus skirstė į dvi rūsis: hot band'us, propagavusius temperamentingą, su ryskiu svingo pojučiu bei israiskingomis solistų improvizacijomis muziką (tokiuose orkestruose dazniausiai grodavo juodaodziai), ir sweet band'us, dazniau atlikdavusius melodingas, sentimentalias, lyriskas kompozicijas (sis stilius labiau ispopuliarėjo baltųjų dziazo atlikėjų tarpe). Orkestrus vadindavo jų lyderių (vadovų ir dazniausiai solistų viename asmenyje) vardais. Zymiausi hotbendai buvo: Count Basie'o, "Duke" Ellington'o, Bennie'o Goodman'o (baltasis), o populiariausiam svytbendui vadovavo Glen'as Miller'is.
Bigbendų populiarumo laikotarpis dziazo istorijoje vadinamas svingo (swing) era. (Svingo terminu apibūdinama specifinė dziazo muzikantų grojimo maniera, kuri palaipsniui formavosi jau N.Orleano, Čikagos ir Niujorko stiliuose. Dziazo muzikantai visą laiką siekė groti kuo ekspresyviau, aktyviau, todėl jų grojime vis labiau buvo pabrėziamos silpnosios takto dalys. Galiausiai net grojant lygias astuntines natas, jos buvo atliekamos taip, kad antroji ("silpnoji") skambėdavo ryskiau. Maza to, lygios astuntinės natos buvo atliekamos taip, tarytum pirmoji būtų dvigubai ilgesnė (bet skambėtų ne taip aktyviai) . "Svinguojant" = . Tokiu būdu "svinguodami" dziazo muzikantai tarytum siekė maksimaliai "issiūbuoti", isjudinti kiekvieną ritminę frazę, kiekvieną motyvą, kad jis skambėtų ekspresyviai, gyvai. Perprasti "svingavimą" nėra lengva - klasikinės muzikos atlikėjams taisyklingai svinguoti, kaip taisyklė, nesiseka. )
Tuo pat metu, kai didziosiose sokių salėse griaudėjo bigbendai, mazesniuose naktiniuose klubuose, restoranuose, baruose publikos nuotaikas audrindavo visai nedidelės sudėties (vos keturių, penkių atlikėjų) dziazo muzikos grupės. Jos buvo vadinamos combo. Kombo muzikavimui būdingos vos vieno ar dviejų solistų improvizacijos, kurioms pritaria ritmo grupė. Dazniausiai pasitaikanti 4-to desimtmečio kombo sudėtis buvo: saksofonas, trimitas, fortepijonas, bosas ir musamieji. (Įsidėmėtina ir tai, kad kombo grupėse vis labiau ėmė populiarėti saksofonas, į antrą planą nustumdamas diksilendų laikų numylėtinius klarnetą ir tromboną). Populiariųjų bigbendų lyderiai (solistai-improvizatoriai) taip pat mėgdavo pagroti mazos sudėties kombo grupėse. Kadangi muzikantams tekdavo groti ilgai (kartais per visą naktį), o solistų skaičius buvo ribotas, improvizacijos, lyginant su Čikagos stiliumi, dar labiau issiplėtė. Improvizatoriai kuo toliau tuo labiau tobulėjo. Tokiu būdu 1930 - 1940 m. prasidėjo solistų-virtuozų dziaze era.
Zymiausiais svingo eros solistais laikomi saksofonininkai Coleman'as Hawkins'as, Lester'is Young'as, Ben'as Webster'is, vokalistai Billie Holliday, Dinah Washington, Ella Fitzgerald. Įdomu tai, kad svingo eroje, iki tol dziazo vokalinėje muzikoje dominavusius vyrus, palaipsniui populiarumu ėmė lenkti moterys.
Antrojo Pasaulinio karo metais JAV ekonomika buvo militarizuota, o pramogų industrija apmokestinta 20 procentų mokesčiais. Be to, sparti televizijos plėtra sudarė prielaidas pigiai ir maloniai vakarus leisti namie. To pasekoje labai sumazėjo naktinių klubų pajamos. Mazosios kombo grupės dar galėjo issilaikyti, o 12-18 asmenų orkestrai tapo pernelyg didelė prabanga sokių salių, klubų savininkams. Bigbendai palaipsniui ėmė nykti.
Bibop'as.
Apie 1940-uosius metus, konkuruodami tarpusavyje, dalis kombo grupėse grojusių virtuozų ėmė groti itin greitą, prisodrintą chromatizmų, melizmų, sudėtingos ritmikos muziką. Sio stiliaus pradininkais buvo isimtinai juodieji dziazo muzikantai. Bibop'as (arba bop'as) buvo skirtas ne kojoms (sokiams), o galvai (klausymuisi). Po beveik 40 metų, per kuriuos dziazas egzistavo kaip pramoginė muzika, galiausiai kartu su bibopu jis tapo muzika, reikalaujančia įsiklausymo, suvokimo, netgi - isankstinio pasiruosimo. Priestaraudami sokių orkestrais tapusių svingo bigbendų ideologijai, boperiai savo muziką vadino "tik muzikantams" ("For Players Only").
Bibopas (stiliaus pavadinimas kilo is muzikinę ritminę frazę mėgdziojančio zodzio) gerokai skirėsi nuo iki tol buvusių dziazo stilių. Pirmiausiai labai suaktyvėjo ritmas ir neįtikėtinai pakilo kūrinių atlikimo tempas. Kad dar labiau sutirstinti muzikinį audinį (faktūrą), nuo ketvirtinių akcentavimo buvo pereita prie astuntinių pulso, kurį dabar zymėdavo ne tiek didysis būgnas (taip dazniausiai būdavo ankstesniuose stiliuose), bet aktyvi boso (kontraboso) partija ir "vedančioji" musamųjų sąstato lėkstė - "raidas". Bibopo stiliuje būgnininkas galų gale tapo lygiavertis ansamblio solistas, nuolat sekantis solistų improvizacijas, jas aktyviai dailinantis, puosiantis įvairiais ritminiais intarpais, be to, ir pats nevengiantis groti solines improvizacijas.
Pasikeitė ir melodijų (temų) prigimtis. Jei ankstesniuose stiliuose būdavo improvizuojama kokios nors populiarios vokalinės dainos ar bliuzo pagrindu (pries tai dainos melodiją sudainuojant ar sugrojant), tai dabar melodijos tapo labai sudėtingos, instrumentinio pobūdzio, t.y. pritaikytos nebe dainuoti, o groti virtuozams-instrumentalistams.
Boperių improvizacijos issiskyrė tuo, kad grodami "kosminiais" greičiais, solistai, nepaisant to, sugebėdavo svinguoti, o svinguodami kartais groti "ne ritme", sąmoningai siek tiek atsiliekant ar aplenkiant bendrą boso ir musamųjų lėkstės pulsaciją. Jei anksčiau improvizuodami atlikėjai stengdavosi "laikytis arčiau melodijos" (t.y. groti taip, kad improvizacijoje pradinė melodija būtų atpazįstama), tai dabar į melodiją buvo kreipiamas kur kas mazesnis dėmesys - improvizatoriai "laikėsi" tik harmoninės kūrinio struktūros (akordų).
Tradiciskai bibopo muzikantai kompozicijos pradzioje sugrodavo temą (dazniausiai unisonu), o po to paeiliui improvizuodavo pagal temos harmoniją. Kompozicijos pabaigoje, po visų improvizacijų, vėl nuskambėdavo tema. Harmoniniu, ritminiu sudėtingumu si muzika priartėjo prie sudėtingiausios to meto akademinės kamerinės muzikos. Jai atsirado ir sava auditorija - menininkai, mokslininkai, rasytojai, intelektualai - gana siauras, net elitinis klausytojų ratas. Platesnis klausytojų ratas bibopo ėmė klausytis tik 6 - 7 desimtmečiais.
Virtuozinis bibopo stilius nelabai tiko orkestrinei bigbendų muzikai. Tačiau 1948-1949 m. jau bemaz visi dar likę svingo bigbendai pradėjo groti ir orkestrinį bibopą. Nepaisant to, populiaresnės tarp boperių liko kombo grupės. Standartinė bibopo kombo sudėtis atrodė taip: saksofonas ir\arba trimitas, fortepijonas, bosas, musamieji.
Tai gi, bibopas - virtuoziskiausias, sokiams visiskai nepritaikytas moderniojo dziazo stilius, kurio pradininkais laikomi saksofonininkas-legenda Charlie's Parker'is ir trimitininkas Dizzy's Gillespie's.
Simfo'dziazas ir third stream.
Kuomet kombo grupės ėmė groti klausymui, o ne sokiams skirtą bibopo stiliaus dziazą, kai kurie bigbendų vadovai-kompozitoriai taip pat ėmė kurti sudėtingas, daugiau intensyviam klausymui, o ne sokiams ar relaksacijai (atsipalaidavimui) skirtas orkestrines kompozicijas.Taip gimė simfo'dziazas. Simfodziaze buvo pamėginta sujungti tradicinės klasikinės (akademinės) muzikos israiskos priemones su dziazui būdingu ritmu, svingu, harmonija, improvizacijomis. Zymiausi sio stiliaus kūrėjai buvo pianistas-kompozitorius Thelonious Monk'as ir bosistas Charles'as Mingus'as.
6 - 7-ame desimtmečiais simfodziazas įgavo "Third stream" - "trečioji srovė" pavadinimą ("pirmąja srove" buvo vadinama akademinė muzika, "antrąja" - dziazas, "trečiąja" - jų sintezė). Zymiausi "trečiosios srovės" atstovai: Gunther'is Schuller'is, John'as Lewis'as, Jay Jay Johnson'as, grupė "Modern Jazz Quartet" ir kt.
Cool dziazas.
Kaip atsvara itin intensyviai bibopo muzikai apie 1945-uosius gimsta ramus, "vėsus', minimalistinis cool stilius. Sio stiliaus atlikėjai ypatingą dėmesį skyrė skambesio kokybei, garso koloritui, sąskambiams, subtiliai lyrinei nuotaikai - meditatyvumui. Improvizuojama buvo maziau, o melodija ir ritmika tarytum atsidūrė antrame plane. Sį stilių labiau pamėgo baltieji dziazo muzikantai, nors tarp korifėjų buvo ir juodaodzių atlikėjų.
Pagrindiniai sio stiliaus bruozai isryskėjo dar 4-ame desimtmetyje įzymaus svingo laikotarpio saksofonininko Lester'io Young'o ramioje grojimo manieroje. Teorinius pagrindus suformavo pianistas Lennie Tristano. Vienu zymiausiu sio stiliaus atstovu laikomas trimitininkas Miles'as Davis'as. (M.Davis'as savo karjerą pradėjo kaip boperis; grojo vienoje grupėje su Ch. Parker'iu. Vėliau be cool pakeitė dar daug kitų dziazo stilių. Viso skaičiuojami net astuoni jo kūrybos laikotarpiai.)
Kiti zymiausi ramiojo stiliaus atstovai: saksofonininkai Gerry's Mulligan'as, Stan'as Getz'as, pianistas-orkestro vadovas ir aranzuotojas Bill'as Evans'as.
Hardbop'as.
Apie 1955-uosius metus kai kurie muzikantai pamėgino bibopui, kuris darėsi vis sudėtingesnis ir mazai kam suprantamas, suteikti populiaresnį, komerciskai patrauklesnį pavidalą. Aiskiai artikuliuotas, aktyvus tradicinio bliuzo ritmas, nesudėtinga harmonija, lengvai įsimenamos melodijos buvo sujungtos su bibopui būdingu virtuoziskumu (jis labiausiai pasireiksdavo improvizacijose). Nevengta bibopą jungti net su populiariąja muzika, kurioje tuo metu jau dominavo ritm'and'blues'as, t.y. ritminiu poziūriu rokenrolui artima muzika. Tokiu būdu gimė malonus ausiai, daznai net tinkantis sokti hard bopas - bibopas su kietu ritmu. Priklausomai nuo to, kas hard bope dominavo (melodingumas ar aktyvi ritminė pulsacija), jis skirstėsi į kelis porūsius: soul ir funky. Hardbopo populiarumas baigėsi tuomet, kai jį 7-ojo desimtmečio pabaigoje isstūmė rokas ir dziaz'rokas.
Zymiausi sio stiliaus atstovai buvo pianistas Horace'us Silver'is, vargonininkas Jimmy's Smith'as, būgnininkai Art'as Blakey's, Max'as Roach'as, saksofonininkas Sonny's Rollins'as, gitaristas Wes'as Montgomery's.
Modalinis dziazas.
Tuo pat metu kai vieni boperiai pasuko populiarumo linkme, sukurdami auksčiau minėtą hard bopo stilų, kiti toliau kultivavo virtuoziskąjį bibopą, kurio ir harmonija, ir ritmas darėsi vis sudėtingesni, maziau pavaldūs nusistovėjusiom taisyklėm. Pastarųjų muzikantų kūryboje įprastas harmonijos akordų sekas galiausiai pakeitė improvizacijos vienoje, bet itin "isieskotoje" (sudėtingoje) dermėje. Siuos atlikėjus maziau domino muzikos patrauklumas, komercinė sėkmė. Jie, atvirksčiai, ieskojo vis naujų improvizacijos "laisvės" kelių, domėjosi indų, arabų, Tolimųjų Rytų tradicine muzika, kuri kaip tik ir pasizymi derminiu spalvingumu, originalumu. Toks stilius buvo pavadintas modaliniu dziazu (modal jazz).
Iki siol ginčijamasi, kas pirmasis panaudojo modalumą (improvizavimą vienoje dermėje), saksofonininkas John'as Coltrane'as ar trimitininkas Miles'as Davis'as. (Isskirtinis John'o Coltrane'o modalinio dziazo bruozas, ypač pasireiskęs jo vėlyvojoje kūryboje, buvo mėginimas ilgomis, palaipsniui intensyvėjančiomis improvizacijomis pasiekti transo būseną, būdingą JAV juodaodzių religinėms apeigoms. Tam labai tiko modalumas.)
Free dziazas.
7-ojo desimtmečio pradzioje Amerikoje issiplėtė judėjimas dėl juodųjų pilietinių teisių, atsirado hipių judėjimo, kurio lozungas buvo "kiekvienas gali daryti tai, kas jam patinka", uzuomazgos. Tokioje atmosferoje gimė įvairios "muzikinio protesto" formos, pasireiskusios bandymais issilaisvinti is įprastų akordų, harmonijos, metrų taisyklių ir suvarzymų. Dziaze radikalaus "issilaisvinimo" forma buvo free dziazas. Free dziazas - tai dziazo atmaina, kurioje improvizacijos ir kūrinio plėtojimo nevarzė nei melodiniai, nei harmoniniai, nei ritminiai apribojimai. Sio stiliaus muzikoje buvo drąsiai naudojamos visos avangardinės muzikos israiskos priemonės: disonansiniai sąskambiai, atonalumas, poliritmija, politonalumas, sonoristika, aleatorika, konkrečiosios muzikos technika ir t.t. Tiesa, skirtingai nuo klasikinės avangardinės muzikos, laisvajame dziaze labai sudėtingu pavidalu dazniausiai būdavo issaugoma dziazo muzikai būdinga ritmika ir svingas.
Pirmuosius laisvos formos spontaniskos improvizacijos pavyzdzius 1949 m. pateikė baltasis pianistas Lennie Tristano, tačiau sie ieskojimai nesulaukė dėmesio. Terminas free atsirado tik po desimties metų, kai juodaodziai muzikantai saksofonininkas Ornette'as Coleman'as ir pianistas Cecil'as Taylor'as nepriklausomai vienas nuo kito pradėjo įrasynėti atonaliąją improvizacinę muziką. J.Coltrane'o modaliniai eksperimentai 7-ojo desimtmečio pradzioje taip pat baigėsi tuo, kad jis ėmė groti visiskai atonalią muziką.
Free dziazas - radikaliai eksperimentinis, nevarzomas jokių apribojimų stilius. Todėl jis dar kitaip vadinamas "avangardiniu" dziazu. Toks dziazas netapo komerciskai gyvybinga ir populiaria muzikavimo forma nei JAV, nei Europoje (nepaisant to, kad stilius egzistuoja iki siol). Įdomiausi eksperimentai sioje muzikoje buvo padaryti 7-ojo desimtmečio pabaigoje - 8-jame desimtmečiais. Zymesni kūrėjai: "Art Ensemble of Chikago", Anthony Braxton'as, Henry Threadgill'as,"World Saxophone Quartet", John'as Zorn'as ir kt.
Latin jazz
Latin jazz - tai Lotynų Amerikos (įvairių Lotynų Amerikos tautų, Karybų jūros salų, kubiečių) sokių ritmų ir dziazo improvizacijų sintezė.
Lotyniskųjų elementų galima rasti jau ankstyvajame dziaze (N.Orleano, Čikagos stiliai). Afro-kubietiską dziazą grojo ir bigbendai svingo eros metu. Boperis D.Gillspie'is 1947 m. į savo orkestrą pasikvietė zymų kubiečių perkusininką Chano Pozo ir tapo afro-kubietisko bibopo pionieriumi. 1959 m. gimė nauja lotyniskojo dziazo atmaina - bossa nova ("naujoji banga"), kurioje susijungė braziliskos sambos ir cool dziazo principai (zymiausias bossa novų kūrėjas, daznai vadinamas "brazilų Gersvinu", yra Antonio Carlos'as Jobim'as). 7-ame desimtmetyje eksperimentai su lotyniskais ritmais tapo kasdienybe. 1969 m. gitaristas Carlos'as Santana, įkvėptas lotyniskojo dziazo, įvedė lotyniskus ritmus ir į roko muziką. Nuo 10-to desimtmečio lotyniski ritmai naudojami ir acid dziaze.
Jazz - rock'as.
Antrojoje 7-ojo des. pusėje jaunimo tarpe greitai ispopuliarėjo roko muzika. Pop muzika taip pat ėmė vis labiau "mėgdzioti" roko stilių. Dziazo gerbėjų gretos isretėjo. Daug zymių dziazo muzikantų is JAV isvyko į Europą, kurioje susidomėjimas dziazu dar buvo pakankamai didelis (ypač Prancūzijoje ir Danijoje). Amerikoje pasilikę dziazmenai, ieskodami iseities pasikeitusioje muzikos rinkoje, 1960-ųjų pabaigoje pamėgino jungti dziazo ir roko muzikos elementus į vieną visumą. Taip susiformavo dziaz-roko (jazz rock) stilius. Vienas pirmųjų čia vėl buvo M.Davis'as. Kiti zymiausi sio stiliaus atstovai: gitaristas John'as McLaughlin'as, klavisininkai Joe Zawinulas, Chick'as Corea, Herbie's Hancock'as, saksofonininkas Waynae'as Shorter'is.
Fusion
Fusion, isvertus is anglų kalbos - "lydinys". Siuo terminu nusakoma bet kokio dziazo stiliaus sintezė su bet kuo - klasika, folkloru, pop, roku, new age ir t.t. Stilius atsirado 7-ojo desimtmečio pabaigoje. Fusion stiliaus kūrėjai praktiskai atsisakė dziazo standartų (standartais dziaze vadinamos visame pasaulyje populiarios dziazo klasikos temos (melodijos)), tradicinio atlikimo būdo (tema-solistų improvizacijos-tema), tačiau ypatingą dėmesį kreipė į kūrinio kompozicijos originalumą. Todėl sio stiliaus muzika daugeliu atveju yra labiau kompozicinė nei improvizacinė, nors joje vistiek paliekama daug erdvės muzikantų laisvai saviraiskai.
Viena is fusion muzikos atmainų - world muzika. Joje dziazas jungiamas su įvairių pasaulio tautų tradicine muzika. Fusion stiliumi reikėtų laikyti ir dziazroką.
Fusion bruozas jungti "bet ką su bet kuo" apskritai būdingas visam postmoderniajam menui (taip vadinamas laikotarpis mene prasidėjęs 7-jame desimtmetyje). Per paskutiniuosius tris desimtmečius buvo isbandyti praktiskai visi įmanomi dziazo ir kitų zanrų deriniai visomis įmanomomis kombinacijomis ir proporcijomis. Nuo 8-ojo desimtmečio dziazo elito muzikantų nebeįmanoma susieti nė su vienu stiliumi - dauguma dziazo lengvai juos kaitalioja ir jungia.
(Sį stilių atstovautų tie patys kūrėjai, kurie paminėti prie dziazroko ir dar daugelis kitų.)
New age
Pavadinimas New Age ("Naujasis laikmetis") susijęs su religiniu judėjimu, kuris teigia, kad mūsų galaktika aplink savo asį apsisuka mazdaug per 22 000 metų, o tai reiskia, kad kas nepilnus 2000 metų Saulė "įeina" vis į kitą zvaigzdyną (tradiciskai dangaus skliautas padalintas į 12 zvaigzdynų; turime 12 zodiako zenklų). Nuo 2-ojo tūkstantmečio pabaigos, Saulei pereinant is Zuvies zvaigzdyno į Vandenio, pasak sios religijos, is esmės pasikeis Zemės gyvenimas: dominuojančias materialines vertybes pakeis dvasinės, kis zmonių poziūris į gamtą, jos saugumą, daugiau dėmesio bus skiriama meditacijai, ims dominuoti Rytų filosofija, ramesnis gyvenimo būdas ir t.t. Dziaze sios "ideologijos" misionieriumi tapo new age stilius. Jam būdinga elektronikos dominavimas, svelni harmonija, meditatyvi, impresionistinė nuotaika. New Age muzika vienodai tinka ir klausytis, ir kaip muzikinis fonas. Joje improvizuojama minimaliai. Muzika originali - dziazo standartai beveik neatliekami. Kadangi nevengiama sąsajų su Europos klasikine muzika ir kitų tautų tradicijomis, kartais būna sunku rasti takoskyrą tarp new age, world ar, pvz., akademinės muzikos.
Zymiausi new age'o atlikėjai: grupė "Oregon", gitaristai Pat'as Metheny, William'as Ackerman'as, arfistas Andreas'as Vollenweider'is, pianistas George'as Winston'as ir kt.
Free funk, acid, hip hop ir pop dziazas.
9-tame desimtmetyje paplito free funk stilius, jungiantis juodųjų funky sokių muziką su avangardinio dzazo elementais. Nuo 1990-ųjų ispopuliarėjo acid ir hip hop dziazas.
Acid dziazas - tai programuotų ritmų ir dziazo improvizacijų sintezė. Stilius atsirado Londono naktiniuose klubuose. Acid dziazas gali būti grojamas tiek gyvai, tiek būti grynai kompiuteriniu-studijiniu produktu (pastaruoju atveju "gyvo" garso fragmentai (semplai - sample) "pasiskolinami" is kitų įrasų). Tačiau dazniausiai naudojama sampling technologijų ir gyvo skambesio sintezė.
Siam stiliui būdingi dazni charakteringų fragmentų (muzikinių motyvų, pokalbio nuotrupų, įvairių triuksmų, aplinkos garsų, improvizacijų ir t.t.) pasikartojimai. Britiskame acid dziaze dazniau naudojami funky sokių ritmai, o JAV klubuose susiformavo vadinamasis hip hop jazz arba rap jazz stilius.
Hip hop (rap) dziazo kūrėjai buvo JAV juodaodziai. Jie savo muzikoje sujungė hip hopo, repo sokių muzikos ritmiką, ritminę vokalinę "deklamaciją" su dziazui būdingomis improvizacijomis.
Pop dziazas - tai populiariosios muzikos melodingumo, harmonijos, paprastos ritmikos ir saikingų "skanių" dziazinių improvizacijų junginys. Sis stilius praktiskai egzistavo nuo pat ankstyvojo dziazo laikų. Kartais tokia muzika, ypač jei joje siek tiek improvizuojama, kitaip davadinama instrumental pop arba smooth dziazu..
Klausimai is dziazo stilių apzvalgos
Kas yra spiričiueliai, kas jiems būdinga, kada ir kur jie susiformavo ?
Kas yra menestrelių sou, kokią įtaką jie turėjo dziazo muzikos raidai ?
Kas yra regtaimai, kas jiems būdinga, kada jie buvo paplitę, kas yra zymiausias regtaimų kūrėjas ?
Kas yra bliuzas, kas jam būdinga (muzikinės formos, ritmo, dermės poziūriu) ?
Kokios yra keturios bliuzo atmainos, kas joms būdinga ?
Kokie metai ir kodėl sąlyginai laikomi dziazo gimimo data ?
Kokį dziazo stilių vadiname "pirmuoju"? Kur , kada jis susiformavo, kas jam būdinga ?
Kas yra diksilendas, kokia jo sudėtis ?
Palyginkite tris pirmuosius dziazo stilius, nurodydami jų skirtumus.
Kokį dziazo atlikėją vadiname pirmuoju solistu-improvizatoriumi ?
Koks dziazo stilius ir kodėl atsirado 4-to des. pradzioje, kas jam būdinga?
Palyginkite 4-to des. didelių dziazo orkestrų ir combo grupių sudėtis.
Isvardinkite po 2 zymiausius 4-to des. dziazo instrumentalistus ir vokalistus.
Koks dziazo stilius atsirado apie 1940-tuosius metus, kuo jis ypatingas, kas jam būdinga ?
Paaiskinkite, kodėl dziazo muzikantai naująjį 1940-ųjų stilių vadino "for players only" ?
Kaip buvo vadinamas virtuoziskiausias dziazo stilius, kas buvo jo pradininkais (2) ?
Kokį dziazo stilių atstovauja T. Monk'as, Ch. Mingus'as, kas siam stiliui būdinga ?
Koks dziazo stilius ispopuliarėjo 1945 -aisiais, kas jam būdinga, trys zymiausi jo atstovai ?
Koks dziazo stilius atsirado apie 1955 -uosius, kas jam būdinga, trys zymiausi atstovai ?
Kas būdinga modaliniam dziazui, kaip jis susiformavo, du jo atstovai ?
Kada susiformavo avangardinis dziazas, kaip jis dar kitaip vadinamas, du zymiausi atstovai ?
Kas būdinga latin dziazui ir bossa novom? Kas yra zymiausias bossa novų kūrėjas ?
Kada ir dėl kokių priezasčių susiformavo jazz - rock'as? Trys zymiausi sio stiliaus atstovai.
Kas būdinga fusion ir world dziazo stiliams, kada jie atsirado ?
Kas būdinga new age stiliui, kodėl jis taip vadinamas ?
Kada atsirado free funk ir acid stiliai, kas jiems būdinga ?
Kada atsirado hip hop ir pop stiliai, kas jiems būdinga ?
|
