VALDZIA
Ji - pagrindinė politikos asis. Kova dėl valdzios nuo seniausių laikų yra politikos centre, su valdzia, teise disponuoti zmonių, finansiniais, materialiniais ir kitais resursais neatsiejamai suristas reiksmingų sprendimų priėmimas praktiskai kiekvienoje sferoje: ūkio, svietimo, kultūros, mokslo, tarpatutinėje. Valdzia daznai yra sutapatinama su politika. Bandymai issiaiskinti, katra is jų atsirado anksčiau beveik neisvengiamai baigiasi isvada, kad politika yra valdzios priezastis, o valdzia - politikos priezastis. Valdzia yra viena is svarbiausių ir seniausių politinių zinių problemų, lieratūros ir meno temų. Neatsitiktinai zymus XX amziaus JAV sociologas T.Parsons valdzios reiksmę politikoje palygino su pinigų vaidmeniu ekonomikoje. Net daugiau negu pinigai, valdzia yra uniiversali priemonė, įgalinanti pasiekti bet kokį tikslą - nuo slovės ir asmeninio praturtėjimo iki bandymų nukariauti kitas salis arba padaryti savo krasto gyventojus socialinio eksperimento objektu. Todėl valdzia daugiau negu pinigai yra kovos tarp individualių zmonių ir tarp atskirų grupių priezastis. Būtent dėl valdzios kyla pilietiniai karai, neretai vykdomas genocidas - fizinins zmonių naikinimas. Paskaičiuota, kad vidaus konfliktuose XX amziuje zuvo apie 130 milijonų zmonių, tame tarpe Sovetų Sąjungoje (nuo 1917 m.) - 55 milijonai, Kinijoje (nuo 1923 m.) - 49, Kambodzoje (1975-79 m.) - 2, Turkijoje (1909-1918) - 1,8 mln., Vokietijoje (nuo 1933 m.) - 762 tūkst. zmonių.
Labai daznai valdzia yra sutapatinama su jėga, ir neatsitktinai daugelyje kalbų abi sąvokas isreiskia tas pats zodis: angliskas power, prancūziskas pouvoir, vokiskas Macht, nors siauresne prasme, kalbant apie valstybinės valdzios organus siose kalbose atitnkamai vartojami zodziai authorities, autorites, Behörde. Tačiau valdzia ne būtinai yra vien jėga ir prievarta ir ją būtų klaidinga vertinti isimtinai kaip neigiamą reiskinį. Be valdzios neįmanoma yra jokia organizuota veikla, pradedant nuo spektaklio ar kinofilmo pastatymo, sportinių varzybų pravedimo ir universitetų veiklos ir baigiant piliecių saugumo palaikymu, ekonomikos valdymu, visuomeninių konfliktu sprendimu. Be valdzios negali egzistuoti jokia bendrija, nei pirmyksčių zmonių būrelis, nei tuo labiau siuolaikinė visuomenė.
Priklausomai nuo poziūrio (approach) apie kuriuos kalbėta pirmame skyrelyje, valdzios fenomenas yra interpretuojamas įvairiai. Biheivioristiniu poziūriu valdzia yra tam tikras elgesio tipas, instrumentalizmas interpretuoja valdzią kaip galimybę panaudoti įvairias priemonės, siekiant tam tikro tikslo (statuso, privilegijų, turto), struktūralizmas supranta ją kaip tam tikros rūsies santykius tarp valdančiųjų ir valdomųjų. Bet kokiu atveju valdzios fenomenas isreiskia nelygybės, dominavimo ir paklusnumo santykius. Asimetriski santykiai tarp zmonių atsiranda todėl, kad zmonės dėl įvairių priezasčių - is prigimties, dėl paveldėto arba pasiekto statuso - yra nevienodi, skiriasi savo fizinėmis, protinėmis, socialinėmis galimybėmis, ziniomis (ypač sugebėjimu orientuotis įvairiose situacijose), charakterio savybėmis. Vieni siekia vadovauti (paskaičiuota, kad tokių zmonės kiekvienoje visuomenėje sudaro apie 5 procentus), dauguma gi linkusi paklusti. Konkrečiose situacijose lemiančiu faktoriu gali būti kvalifikacija, specializuotas zinojimas: "kapitonu" natūralu būti tam, kuris yra labiausiai kompetentingas sioje situcijoje.
Vakarų mokslinėje tradicijoje pirmine valdzios forma skaitoma individuali valdzia. Ji suprantama kaip galimybę įsakinėti situacijoje, kada tas, kuriam įsakinėjama, privalo paklusti. Jonas turi teisę įsakinėti Petrui, o Petras turi vykdyti Jono įsakymus. Analizuojant sį interpersonalinės konstrukcijos modelį, nesunku pastebėti, kad valdzios fenomenui būdingi keturi elementai: du partneriai (valdzios subjektas ir objektas), valdzią turinčiojo įsakymas ir tam tikros normos, nustatančios, kad įsakinėjantis turi teisę tai daryti (kitas klausimas, kaip ta teisė įgyta), o tas, kuriam įsakoma, privalo paklusti. Kitaip galima pasakyti, kad valdzia prasideda ten, kur informacija, rekomendacija arba sprendimas yra realizuojami, siekiant tam tikro tikslo. Normos riboja ir valdzios ribas: orekstrantai privalo klausyti dirigento tik kaip orekstro vadovo (pagrindinai repeticijų ir koncertų metu), eismą reguliuojančiam policininkui masinų vairuotojai ir pėstieji pavaldūs tik kaip judėjimo dalyviai, tuo tarpu kai absoliutus monarchas praeityje daugelyje salių, ypač Rytuose, turėjo beveik neribotą valdzią.
Valdzia gali būti realizuojama todėl, kad įsakantysis nepaklusnumo atveju gali panaudoti sankcijas: apkulti, atleisti is darbo, uzdėti baudą, atjungti telefoną, pasodinti į kalėjimą ir t.t. Salia baudziamųjų sankcijų plačiai naudojamos ir incentyvinės (paskatinamosios) sankcijos: apdovanojimai, premijos, lengvatos ir privilegijos. Realiame gyvenime daznai būna, kad formalios institucijos, turinčios teisę įsakinėti toje ar kitoje veiklos sferoje, neturi resursų imtis sankcijų pries nepaklūstančius. Pavyzdziui, susilpnėjus valstybinei valdziai piliečiai arba firmos gali nemokėti mokesčių, nelabai bijodamos, kad bus nubaustos. Todėl efektyvus valdzios funkcionavimas priklauso nuo to, kiek visuomenė, paskiros institucijos ir piliečiai priima normas, reguliuojančias valdzios santykius.
Valdzios formos
Skirtinos dvi valdzios formos: potenciali (implicitinė) ir reali (manifestuojama). Reali valdz'ia pasireiskia, kai atiduodamas ir vykdomas konkretus įsakymas ar nurodymas: policininkas duoda zenklą vairuotojui sustoti, vadovas įsako (arba papraso) darbuotoją paruosti kokį nors dokumentą. Potenciali valdzios būklė yra galimybė panaudoti sankcijas, jeigu padaryti kokie nors veiksmai, nepageidautini valdzios subjektų poziūriu, arba atvirksčiai, apdovanoti uz norimus veiksmus. Potencialioje būklėje valdzios efektyvumas tiesiogiai priklauso nuo autoriteto: kuo valdzia autoritetingesnė, tuo ji efektyvesnė. Būtent sia prasme Vakarų kalbose valdzia kaip autoritetas (authority) skiriama nuo valdzios kaip galios arba jėgos (power).
Abi valdzios formos egzistuoja ir veikia visuose lygiuose: visuomeniniame (gyvenvietė, miestas, rajonas, visa salis), asociatyviniame, t.y. įvairiuose susivienijimuose (darbo kolektyvuose, visuoomeninėse organizacijose, politinėse partijose) ir privačiame (mazojoje grupėje, seimoje). Visuomeninio ir asociatyvinio lygio valdziai būdinga pirmaidės pavidalo struktūra: zemesnės valdzios instancijos paklūsta aukstesnėms.
Valdzia gali būti oficiali (legali) arba neoficiali (nelegali). Legalios valdzios sfera ir kompetencija apibrėzta įstatymuose, tuo tarpu kai nelegali valdzia oficialiai nęgzistuoja ir todėl jos galia (power) faktiskai yra nekontroliuojama. Pavyzdziui, mafiozinės grupės įvairiose salyse kontroliuoja įvairias visuomenės gyvenimo sferas, ypač ūkinę veiklą ir poilsio industriją (restoranus, kazino), renka mokesčius, taiko baudziamąsias sankcijas (iki pat mirties bausmės). Yra zinoma atvejų, kai nelegali valdzia tampa jėga, galingesne uz valstybę (nakotikų verslininkai Venecueloje, ginkluotos grupės Čečėnijoje).
Politinė valdzia
Priklausomai nuo funkcionavimo srities skiriama politinė ir nepolitinė (asmeninė, teisminė ir kt.) valdzią. Nepolitinė valdzia būdinga gamybos sferai, korporacijoms, įstaigoms, giminystės grupėms (taip pat pirmykstėje visuomenėje) ir pan. Politinė valdzia pirmiausia reiskia politinį dominavimą. Jos pagrindinis tikslas yra formuoti ir kontroliuoti visuomenės politinę sistemą, politinį gyvenimą ir politinius santykius tarp visuomenės ir valstybės, tarp įvairių socialinių ir teritorinių gyventojų grupių, partijų ir t.t. Politinės valdzios subjekto galia ne visada apima visa visuomenę: tai gali būti teritorijos dalis, arba dalis piliečių (studentai, pensininkai, savo partijos nariai). Be to, ji gali apsiriboti galimybe daryti įtaką, priimant politinius sprendimus. Pavyzdziui, opozicinė partija, jeigu ji turi pakankamą vietų skaičių parlamente, negali "prastumti" savo įstatymo projekto, tačiau gali uzblokuoti valdančiosios partijos siūlomą variantą, ir todėl gali arba priversti ją ieskoti kompromisinio sprendimo, arba gauti kompensaciją kitokia forma (pav., partija N balsuoja uz biudzetą su sąlyga, kad jos atstovui bus duotas ministro portfelis).
Kaip ir bet kokios kitos valdzios formų santykiuose, politinės valdzios subjektas negali nesiskaityti su objekto jėga, jo sugebėjimu nepaklusti. Todėl politinė valdzia yra ne tik (o siuolaikinėse pilietinėse visuomenėse ir ne tiek) dominavimas, bet ir tam tikras konsensas, susitarimas kad bus skaitomasi su visų suinteresuotų sluoksnių ir grupių interesais. Valdzia siuolaikinėje visuomenėje sutapatinama ne tik su jėga, bet ir su autoritetu. Todėl jai būdingos dvi dichotomijos: (a) viespatavimas - paklusnumas, (b) vadovavimas - sutikimas. Pirmąją isreiskia normos, apibrėziancios, kas galima ir kas negalima, kas teisinga ir kas neteisinga. Vadovavimo pagrindinės apraiskos yra organizavimas, kreipimasis, įtikinimas.
Pilniausia politinės valdzios forma yra valstybinė valdzia. Svarbiausias jos bruozas yra virsenybė, visuotinumas (veikia visos visuomenės vardu), jos sprendimų ir potvarkių privalomumas visai visuomenei, platus naudojamų priemonių spektras. Teoriskai, valstybinės valdzios sfera yra neribota. Daugelyje salių, valstybinė valdzia savo noru apriboja savo veiklos sferą, kitose salyse, ypač totalitarinių rezimų sąlygomis valstybinė valdzia kontroliuoja ne tik visas pagrindines visuomeninio gyvenimo sferas, bet ir asmeninį piliečiuu gyvenimaa.
Daugumas politologų vienu svarbiausių valstybinės valdzios bruozų skaito monopolinę teisę panaudoti jėgą. Tą mintį buvo issakę dar Machiavelli ir Hobbes, o smulkiau ją isvystė vienas zymiausių XX amziaus sociologų Max Weber. Vistik siuolaikinės valstybinės valdzios efektyvumo pagrindas yra ne jėgos panaudojimo galimybė, o autoritetas.
Valstybinė valdzia skirstoma į įstatymų leidziamąją (legislatyvą), vykdomąją (egzekutyvą) ir teisminę. Kaip buvo parodyta antrame skyrelyje, sią valdzių pasiskirstymo koncepciją isvystė John Locke ir Ch. L. Montesquieu, o praktiskai ji anksčiausiai buvo realizuota JAV konstitucijoje (1787 m.). Pastaraisias desimtmečiais priimta kalbėti apie "ketvirtąjf valdzif" - ziniasklaidą, kuri demokratijos sąlygomis tapo efektyviu instrumentu, kontroliuojant kitų valdziu sakų veiklą, o autoritarinių rezimų yra valstybės naudojama, auklėjant piliečių lojalumą ir paklusnumą valdziai. Mintį, kad spauda (radijo ir TV tada dar nebuvo) yra "ketvirtoji valdzia", pirmas issakė Montesquieu, rasęs, kad spauda "isreiskia piliečių poreikius, perduoda jų nusiskundimus, demaskuoja piktnaudziavimus, verčia visus turinčius valdzią laikytis dorybės, dėl ko spaudai uztenka parodyti juos visuomenei".
Valdzios pagrindai ir resursai
Primityviose visuomenėse svarbiausias valdzios pagrindas buvo jėga, ypač militarinis saunumas. Istoriniu laikotarpiu ikiindustrinėse visuomenėse lemiamu faktoriumi tampa turtas, nors nereti atvejai, kai auksčiausią valdzią buvo pasiekę - dazniausiai karinių gabumų dėka, kareiviai, kilę is zemųjų visuomenės sluoksnių. Industrinėse visuomenėse, vystantis ir stiprėjant pilietinei visuomenei, betarpiskas rysys tarp turto ir valdzios zymiai susilpnėja: turtas nustoja būti valdzios garantija, svarbesnę reiksmę įgyja organizaciniai ir vadybiniai sugebėjimai. Mūsų laikais labai isaugo informacijos politinė reiksmė. Informacinių resursų apimtis, kuriais gali pasinaudoti politikas arba partija, tampa būtina valdzios prielaida.
Nagrinėjant valdzios pagrindus negalima isleisti is akių ir valdomųjų, arba valdzios objektų savybių ir nuostatų. Vieni (o praeityje - daugumas) yra paklusnūs dėl baimės, kurią jiems sukelia valdantieji, jų galios panaudoti prievartą arba kitas baudziamasias sankcijas. Baimė kaip pagrindinis valdzios ramstis būdinga despotiskiems ir totaliariniams rezimams. Jau gilioje senovėje, antikinėje Graikijoje kur kas svarbesniu valdzios pagrindu (salia valdovo ar valdančiosios grupės savybių) buvo skaitomas įsitikinimas. Formuojant palankius valdziai įsitikinimus, naudojami įvairūs būdai: plečiant palankią informaciją apie valdzią (propaganda), kontroliuojant auklėjimo sistemą, demonstruojant valdzios galią ir teisingumą. Svarbią reiksmę turi įsitikinimas, kad valdzia apsaugo nuo isorinių priesuu, ir demonstratyvinis karinių pergalių efektas. Visa tai ir pasiekimai kitose sferose kartu paėmus sudaro valdzios autoriteto pagrindą - vieną svarbiausių, valdzios ramsčių, ypač dabartiniais laikais. Stabili ta valdzia, kuri ne baimę sukelia, o kuri turi autoritetą. Valdzios diskreditacija, susilpne'jus jos represinėms galimybėms neisvengiamai veda prie politinės krizės arba net revoliucijos (Prancūzija 1789 m.,Rusija 1917 m., Lietuva 1988-1989 m.ir daug kitų atvejų, )
Kitas svarbus modernios valdzios ramstis yra racionalus interesas. Jei daugumas piliečių palaiko valdzią ne dėl galimų sankcijų baimės, o todėl kad ji gerai atlieka visuomenei reikalingas funkcijas (palaiko viesąją tvarką ir teisėtumą, garantuoja laisvę, palaiko ūkio ir kultūros vystymąsi ir t.t), tokia valdzia yra stabili ir turi geresnes galimybes veikti efektyviai, negu valdzia, kuri laikosi jėga ir gyventojų įbauginimu.
Daugumas politiologų skiria čia aptartus valdzios pagrindų ir valdzios resursų sąvokas. Pastaroji pabrėzia arsenalą priemonių, kuriomis naudojasi valstybinė valdzia, atlikdama savo funkcijas. Isskirtinos kelios resursų grupės.
1) Ekonominiai resursai reikalingi betarpiskai valdzios aparato islaikymui, įvairių sričių (ekonomikos, socialinio aprūpinimo, kultūros, svietimo ir mokslo vystymo) programų vykdymui, vidaus ir isorės saugumo uztikrinimui. Pagrindinis įplaukų saltinis yra mokesčiai, kuriuos moka piliečiai, korporacijos, firmos, licenzijų isdavimas, muitas, daugelyje salių taip pat pelnas, kurį uzdirba valstybinės įmonės ar ūkio sakos (pav., atominė energetika, gelezinkelio transportas, komunikacijos). Is visų sitų pajamų sudaromas valstybinis biudzetas, kuriame tiksliai nurodoma, kaip bus panaudojamos surinktos lėsos.
2) Jėgos resursai: armija, policija, teismai, kalėjimai.
3) Socialiniai resursai: prestizingos ir/arba gerai apmokamos pareigos valstybiniame aparate, lengvatų ir privilegijų sistema, darbo vietos. Net JAV, kur nėra valstybinių įmonių, federalinė ir valstijų valdzia yra didziausias darbdavys salyje: valstybinėje tarnyboje uzimta keliolika milijonų zmonių.
4) Organizaciniai resursai susidaro is įvairių valdzios institucijų ir tarnybų, organizuotų hierarchisku pagrindu. Sios rūsies resursų efektyvumą nulemia tai, kad valstybinė valdzia yra monocentrinė. Atskirų pakopų ar sferų valdzios organai turi tam tikrą autonomiją, nes hipercentralizuota valdymo systema, kaip rodo Sovietų Sąjungos ir kitų buvusių komunistinių valstybių patirtis, yra neefektyvi. Tačiau svarbiausius sprendimus, liečiančius vystymosi strategiją, resursų paskirstymo ir perskirstymo principus, valstybės sauguma, biudzetą ir t.t. priima auksčiausieji valdzios organai. Jų sprendimai ir direktyvos yra privalomos visoms zemesnėms instancijos, o neretai ir visai visuomenei. Jeigu zemesnės instancijos ar visuomenės grupės nevykdo auksčiausios valdzios nutarimų ir potvarkių, tai liūdija, kad jos organizaciniai resursai dėl kokių nors priezasčių isseko, ir salis tampa beveik nebevaldoma. Taip atsitiko Sovietų Sąjungoje paskutiniais jos egzistavimo metais, sugriuvus Sąjungai - Gruzijoje, Tadzikistane, Rusijoje. Organizacinių resursų stoka būdinga daugeliui Afrikos, Lotynų Amerikos, Azijos salių.
5) Informaciniai resursai visais laikais ir visada turėjo ypatinga reiksmę bet kokiai valdziai. Valstybinė valdzia semiasi naudojasi informacija is įvairių saltinių, kaip savų (ministerijų ir departamentų, tarp jų saugumo organų ir policijos), taip ir isorinių - nacionalinės ir uzsieninės ziniasklaidos, įvairaus profilio mokslinio tyrimo (tarp jų ir viesosios nuomonės) centrų. Gaunama is skirtingų saltinių informacija yra labai nelygiavertė (juolab kad yra nemaza ir sąmoningos dezinformacijos), todėl jos analizė ir įvertinimas visada buvo valdziai problema. Pastaraisiais desimtmečiais ji pasidarė ypač sudėtinga. nes informacijos srautas tapo neapzvelgiamas; jeigu kokia nors tarnyba ir sugeba susipazinti ir bent minimaliai apdoroti informaciją is savo veiklos baro, daznai ji pasirodo bevertė dėl įvykių ar procesų kitose sferose: investicijos kitoje salyje gali zūti todėl, kad laiku nesuzinota apie ten brendusį politinį perversmą, numatyta ribota militarinė akcija gali tapti katastrofa (Vietnamo karas, SSRS intervencija Afganistane, karas Čečėnijoje) jeigu duomenys apie oponento karines pajėgas nebuvo sugretinti su informacija apie gyventojų nuostatas ir nuotaikas. Savaime suprantama, kad dabartinėmis sąlygomis, kai beveik visos salys (isskyrus nebent Siaurės Korėją) yra įjungtos į globalinę ekonominę sistemą neįmanoma formuoti jokios nacionalinės ekonominio vystymosi strategijos, neatsizvelgiant į ekonominius procesus, vykstančius kitose salyse ir pasuuliniu mastu. Dėl visų sių priezasčių nuolatinis montoringas, informacijos kaupimas ir analizė darosi svarbiausiu - ir niekada pilnai neisnaudojamu - bet kokio lygio valdzios resursu.
Informaciniai valdzios resursai turi ir kitą svarbų aspektą: siekdama stabilumo ir efektyvumo, valdzia privalo skleisti teigiamą informaciją apie savo veikla, formuoti visuomenėje (ir uzsienyje) pozityvų savo įvaizdį (imidzą). Propagandai, arba viesųjų santykių (public relations) vystymui kiekviena valdzia skiria daug dėmesio, tačiau jos galimybės siuo atzvilgiu yra labai skirtingos priklausomai nuo politinio rezimo tipo. Autoritariniai ir ypač totalitariniai rezimai grieztai kontroliuoja ziniasklaidą ir gali uzdrausti bet kokią neigiamo pobūdzio informacija apie valdzią. Spaudos ir zodzio laisvė - būtini demokratijos atributai - padaro ziniasklaidą galinga, valstybinės valdzios beveik nekontroliuojama jėga. Todėl zinisklaida (mass media) neatsitiktinai vadinama "ketvirtąja valdzia" (salia legislatyvinės, vykdomosios ir teisminės). Valstybinės valdzios propagandistinės galimybės ypač ribotos Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur valstybė neturi teisės steigti TV, radijo stotis (isskyrus transliavimą uzsieniui), laikrasčius, ir visa ziniasklaida yra privati.
6) Ideologiniai resursai yra pirmiausia konkrečios visuomenės lūkesčiai, vertybių sistema, politinės nuostatos, pasaulėziūra. Valdzia pretenduoja į tai, kad ji isreiskia ir gina visas sias tautines vertybes. Kartu valdzia, ypač esminių socialinių ir politinių pakitimų sąlygomis, formuoja savo ideologiją ir siekia, kad ji būtų priimta visų piliečių. Ideologija yra galingas resursas stabilioje visuomenėje, kur nėra itin astrių socialinių, etninių ir kitokių priestaravimų. Ilgalaikė socialinė įtampa ir astrųs konfliktai sulauzo pilietinę santarvę, o neisvengiamas socialinės arba etninės fragmentacijos yra ideologinis susiskaldymas. Tada valdzia susiduria su neissprendziama dilema: arba palaikyti kuria nors grupę (ir jos ideologiją) ir tuo pačiu netekti kitų grupių bei sluoksniu paramos, arba prisilaikyti virsgrupinės, bendros ideologijos ir rizikuoti netekti visų pagrindinių grupių paramos.
Priklausomai nuo epochos, konkrečios situacijos ir visuomenės specifikos įvairių valdzios resursų reiksmė yra labai nevienoda. Visais laikais ir visur buvo ypač svarbūs informaciniai resursai, kurių reiksmė itin padidėjo dabar, kai issivysčiusiose salyse industrinę visuomenę keiča informacinė. Tačiau būta atveju, kai informacijos stoka kompensuojama masinėmis represijomis ir/arba totaline visuomenės gyvenimo kontrole (komunistiniai rezimai, ypač Sovietų Sąjungoje). Visuomenes gyvenimo sekuliarizacija ir elektroninės ziniasklaidos poveikis labai padidino ideologijos kaip resurso reiksmę: daugeriopai padidėjus kiekvienam piliečiui prieinamos informacijos apimčiai, palaikyti visuomeninę santarvę darosi itin sunku. Todėl daugelyje valstybių, ypač musulmonų salių, kaip ideologinį ramstį badoma panaudoti religinį fundamentalizmą (grįzimo prie tikėjimo pagrindu filosofija ir judėjimas) arba nacionalizmą. Jėgos resursai svarbūs autoritarinių rezimo sąlygomis, tačiau demokratinių salių vidaus gyvenime jų panaudojimas apsiriboja viesosios tvarkos palaikymu (ypač vykstant svarbiems futbolo mačams) ir kova pries nusikalstamumą.
Politinės valdzios legitimumas (teisėtumas)
Valdzia yra visuomenės skaitoma teisėta, jeigu ji įsitvirtina būdais, priimtinais siai visuomenei, ir atlieka funkcijas, kurias dauguma piliečių skaito privalomomis. Siuo atzvilgiu įvairiais laikas ir įvairiose visuomenėse valdzios teisėtumo kriterijai buvo labai skirtingi.
Max Weber, nuodugniai tyrės valdzios fenomeną, isskyrė tris pagrindinius valdzios legitimumo saltinius: tradiciją, charizmą, racionalų teisinį pagrindą.
Tradicija kaip legitimumo pagrindas ypač būdinga monarchijoms: karalius valdo todėl, kad taip buvo "nuo senovės". Sis legitimumo tipas gali būti svarbus stabilumo faktorius: valdančiosios dinastijos egzistuoja simtmečiais, o atskirais atvejais net apie tūkstantį metų.
Charizma (graik. "dievo dovana") reiskia politinio vadovo labai auksta populiaruma ir autoriteta, juo daugumas zmonių vos ne aklai tiki. Dazniausiai tokie vadai atsiranda, vykstant svarbiems posūkiams visuomenės gyvenime, ypač revoliucijų ir tautinio issivadavimo judėjimo sąlygomis. Charizmatinio tipo vadais daznai skaitomi Mahatma Gandhi ir Dzavaharlalas Nehru Indijoje, Mao Tsetungas Kinijoje, Sukarno Indonezijoje, Aun Sangas Birmoje (siuolaikinė Myanma), ajatola Chomeini Irane, George Washingtonas ir Abrahamas Lincolnas JAV, Simonas Bolivaras Pietų Amerikoje. Charizma yra grynai asmeninis politinis kapitalas, jo neįmanoma perduoti jokiam įpėdiniui. Todėl, jeigu charizmatinis lyderis kokiu nors isimtiniu bųdu ir ilgam tampa salies ar vyriausybės vadovu, po jo mirties beveik neisvengamas arba nestabilumo periodas, arba įsitvirtina autoritarinis (neretai karinis) rezimas.
Racionalus teisinis pagrindas kaip valdzios saltinis reiskia, kad valdzia formuojama remiantis racionaliais ir visuotinai visumenės pripazintais įstatymais. Daugumoje siuolaikinių salių tai pasiekiama, renkant atstovaujančius įstatymų leidybos organus (parlamentus), o prezidentinėse respublikose - taip pat ir prezidentus. Teisinis legitimumas pastaraisias desimtmečiais tapo priimta visame pasaulyje norma, todėl net diktatūros tipo ir autoritariniai rezimai praktikuoja parlamentinius ir prezidentinius rinkimus (tačiau vengiant bet kokios konkurencijos), arba per kontroliuojamą referendumą is anksto nustato ilgą prezidento valdymo periodą (taip buvo padaryta buvusiose sovietinėse Centrinės Azijos respublikose).
Visais atvejais piliečių akyse bene svarbiausiu legitimumo kriterijumi yra rezultatai: zmonės paklūsta valdziai ir pripazįsta jos autoritetą todėl, kad valstybė uztikrina vidinį ir isorinį saugumą, palaiko tvarką, daugelyje saliuu taip pat garantuoja bent minimalias gyvenimo sąlygas. To dėka legitimumą įgyja rezimai, kurių teisėtumas pradzioje yra dvejotinas, arba jo apskritai nėra (pav. Hitlerio fasistinis rezimas)
Politinės valdzios funkcijos
Valdzia nėra vien dominavimas, ji atlieka funkcijas, be kurių jokia visuomenė negalėtų egzistuoti. Tokių funkcijų labai daug (plačiau jos nagrinėjamos skyrelyje apie valstybę), tačiau jas galima sujungti į dvi pagrindines grupes.
Pirmiausia, tai valdymo funkcija, Tai yra pagrindinė valdzios funkcija, apimanti visą visuomenę ir atskiras jos gyvenimo sferas. Kaip visuomenės mastu, taip ir atskirose sferose į valdymo funkcijas įeina (a) neisvengiamai iskylančių dėl interesų įvairovės konfliktų reguliavimas ir interesų harmonizacija (idealiai - visos visuomenės labui), (b) veiklos koordinacija, įskaitant ir resursų paskirstymą ir perskirstymą, (c) socialinio, ekonominio, kultūrinio bei politinio visumemenės vystymosi strategijos kūrimas, (d) betarpiskas dalyvavimas, vykdant numatytą strategiją ir sprendziant iskylančius klausimus.
Antroji tarp bendriausiuu valdzios funkcijų yra politinės sistemos optimizacija. Valdzia privalo siekti, kad politinė sistema, apjungianti valstybę, politines partijas, judėjimus ir visas politines institucijas, funkcionuotų normaliai, būtų stabili, laiku ir adekvatiskai reaguotų į iskylančias problemas. Priesingu atveju neisvengiamos chroniskos politinės krizės ir nestabilumas, kurių pasekme gali būti politinės sistemos fragmentacija, salies gyvybingumo sumazėjimas ir bendras nuosmukis.
|
