VergasI

VergasI

Puikūs mano viespačio namai:

Simtaboksčiai, krikspoliniai, sviesūs rūmai.

Paziūrėsi - temsta akys nuo zydrumo,

Palytėsi - skamba tūkstančiai aidų.

Gyvenu as savo viespačio namuose

Nepazįstamas, uzklydęs pakeleivis.

Kur einu - visur atverti vartų vartai,

Bet iseit į plačią laisvę negaliu.

Negaliu apimt dangaus sviesių zvaigzdynų,

Nei pasiekti tolumoj baltų virsūnių,

Nei srauniai, prie zemės puolęs, kaip upelis,

Issilieti į putojančias marias.

Tiktai vakaro sulaukęs, kaip sesėlis,

As einu prie savo boksto siauro lango

Ir, kai kalnai saulės spinduliu 828c219i s uztvenkia,

As isblyskusįjį veidą pradengiu.

Ir sakau: stai vėl praėjo jau diena -

O tik lasas į bedugnę nuriedėjo.

Mano mintys, kaip zėruojančios zarijos,

O aplinkui tik glūdnybė ir drėgmė.

Ir skaitau as savo rūstų pasmerkimą:

Čia pasaulio baigias ribos, baigias erdvės.

Nepramusti lakiai minčiai kieto skliauto -

Būsi vergas ir vergausi amzinai.

II

Nusvirau as į vargingą savo guolį,

Kaip zmogus, kuriam vistiek gyvent, ar mirti,

Kaip zmogus, kurio paniekinta gyvybė,

Tartum liūtas tuno alkio lūkesy.

Ir isvydau pries save as moteriskę,

O jinai slaptingą zadinį man sakė:

- As tave paimsiu, menkas zemės verge,

Ir paveldėsi tu mano karalystę.

Bet dabar tu nebregėsi Dievo zemės,

Nė vidurnakčio varpų nebegirdėsi,

Nepaliesi savo pirstais jokio ziedo,

Ir nė vieno skambaus zodzio nebetarsi. -

Ir tapau as panasus į jūros gyvį,

Kurs gelmėj į kietą lukstą įsitraukęs,

Ir geismais į savo sirdį įsiėmęs,

Pats maitinasi jos gyvasties penu.

Ir nezino, kad virsuj ten ūzia bangos,

Siaučia audros ir verpetai sūkuriuoja,

O bekrastis vandenynas ir pasaulis -

Jam tik sapno nereiksminga nebūtis.

Bet is kur gi tie nauji skaidringi auksčiai,

Kur mane, kaip tyrą mintį laisvėn nesa?

Plaukia, skamba daugiaspalviai zibintuvai,

O visų viena versmė - mana sirdis.

Ne, ne gyvis as į lukstą įsitraukęs,

Tik naujos buities ir gyvasties kūrėjas,

Kur erdvu, platu, ir laisva, ir dziaugsminga,

Tartum Dievo būtum skrendanti dvasia.

Ir pragydo didis balsas į mane:

Būki sveikas mūsų amzinas valdove!

Tu tasai, kurio palaimintą gimimą

Patekėjusios septynios puosė zvaigzdės.

III

Kam gi mano neprasytas atbudimas

Anksti rytą vėl pagimdė mane saulei

Ir is naujo spinduliais erdves aptvarstė,

O sirdy paliko alkanus geismus.

Argi tam, kad as per dieną būčiau sargas

Pats prie savo laimės angos pastatytas.

Arba tam, kad palsvo vakaro sulaukęs,

Keikčiau tusčią savo buitį ir sapnus!

Nes pazvelgęs pro mazutį boksto langą,

Pamačiau, kad as tas pats tik menkas vergas,

Kurs kaip vakar, taip ir siandie neberanda

Savo kelio į pasaulio platybes.

Ir suspaudė mano galvą tokia gėla,

Kad tariau pabirs po kojų saltos plytos,

Ir issirakins aukstųjų skliautų siūlės,

Ir ugnim issprogs įkaitę smilkiniai.

Ne, tariau, tegu jau būčiau nepazinęs

Tų pasviečių ir tų zvaigzdzių septinspalvių,

Kur akis man, kaip meiluzės, isbučiavo

Ir paliko ryto saulės patyčioms.

IV

Mano viespats ir valdovas rengia puotą.

Skamba, dziūgauja sujudęs visas dvaras.

O vergai aukstiems svečiams lig zemės lenkias

Ir sodina į garbingas jų vietas.

Tad pasisaukė mane ir tarė viespats:

Siandien busi is vergų tu man pirmasis.

Eik ir vilkis kuograziausią savo rūbą,

Sitai imk ir pilstyk vyną į taures. -

Ir pilu visiems saldaus ir seno vyno

Ir jaučiu, kad į kiekvieną tusčią taurę

As pilu ir savo sirdgėlos po lasą,

As pilu jiems ir pagiezos ir tulzies.

Nes ar mano didis sapnas nepribrendo?

Ar ne metas man atrast slaptingą viesnią,

Kur parodė mano tolimąją laimę

Ir septynias mane gimdziusias zvaigzdes.

Tuomet priėjau prie tos garbingos vietos,

Kur sėdėjo viespačio dukrų jauniausia

Ir skambiu juoku gaivino visą puotą -

Ir mane į save saukė jos sypsnys.

Tad kai pyliau jai saldaus į taurę vyno,

Gal tai tu, maniau, viesnia regėto sapno,

Kur grązinsi mano prarastą tėvynę

Vienu tyliu savo zadinio zodziu.

O jinai pazvelgus į mane pasakė:

- Sitai mano tėvo istikimas vergas,

Kurs nezino, kas yr laisvė, kas yr meilė;

Jojo laimei trupinių po mūs pakaks. -

Tuomet, nezinau del ko tie ramūs zodziai

Taip staiga sukurstė mano gyslų kraują,

Kad nebisturėjau svaigulingo geismo

Ir valdovo vyną zemėn as sviedziau.

Nemačiau as tuo metu nė vieno veido,

Tik girdėjau issigandusiųjų sauksmą,

Kurs mane pasibaisėdamas lydėjo:

- Vergas pasėlo! ... -

Nieks nedrįso atsistot į mano kelią,

Kur is sielos geismo spinduliu istrisko

Ir į tolimus pasviečius, kaip vilyčia,

Smigo ziebdamas gyvenimo ugnis.

Ir ėjau as, viespačio palikęs rūmus,

Į naujos buities nezinomą kelionę,

Tiktai vieną zodį sirdyje kartodams:

As nei vergas, nei karalius, tik zmogus.

As zmogus, kuriam prailgo jojo dienos

Be nezinomų kitos buities platybių,

Kur kita sviesa kitokius ugdo ziedus,

Kur nėra nei pabudimų, nei sapnų.

Bet dabar jau mano dienos, lyg zemčiūgai,

Skaidrios rieda į bekrastę amzinybę,

Kur septynios dega zvaigzdės daugiaspalvės,

Kur gyvena mano ilgesio viesnia.

Ir eina vergas kalnais, eina kloniais -

Bet jau ne vergas, tik nykus klajūnas.

Didzių nebodamas, mazų neliesdamas, -

Visus sypsniu pasveikina ramiuoju,

O dziaugsmas spindi jojo akyse.

Uzeis ant kalno, -

Rankas į virsų kelia, lyg norėtų

Palaimint visą aukstą Dievo dangų.

Nuzengs pakalnėn, -

Bučiuoja apkabinęs pilką zemę -

Ir laime dega jo veidai.

Visi jau laisvąjį klajūną mato:

Vieni ramia uzuojauta sutinka,

Kiti jį paniekos sypsniu palydi,

Bet kokią mintį slepia jojo siela,

Nezino niekas.

Vincas Mykolaitis Putinas

1924

As nei vergas, nei karalius, tik zmogus

Nevadovausiu ir nekrisiu tau po kojom.

Nebūsiu tau toks artimas, svaigus.

Ir nepriminsiu, kaip besparniam pauksčiam mojom,

Nes as nei vergas, nei karalius, tik zmogus.

Nezeminsiu tavęs, bet niekad ir nemelsiu.

Lyg sapnas būsiu tau saldziai slogus.

Neglostysiu, tačiau ir rankos nepakelsiu,

Juk as nei vergas, nei karalius, tik zmogus.

Neelgetausiu ir tavęs as nesuselpsiu.

Tik mano veidas tau primins savus vargus.

Nedovanosiu nieko tau ir nenugvelbsiu,

Nes as nei vergas, nei karalius. Tik zmogus.

JONAS JOVAISIS, 10c klasė

SUGRĮZIMAS

As pareinu, kaip tas valdovas nepazintas,

Kaip elgeta, ne pinigais, bet sirdimi,

As sugrįztu, grandine aukso surakintas,

Esu kazkas, nors taip norėčiau būti savimi.

As pareinu, nes vėl pradėjo kristi sniegas,

Kelius uzpustė vėjai alkani,

As jau grįzau, bet kas?.. as vienas?

Turėjau būti juk sutiktas kaip visi...

As parėjau, bet nezinau kodėl skubėjau,

Kodėl radau visus maziausius takelius?

Dabar esu as tuo, kuo būt turėjau-

Nei vergas, nei karalius, tik zmogus.

Paryzius lapkritį nekaip atrodo,

Sunyko grozis jo - ziema,

As pareinu į savo gimtą kaimą,

Į kaimą, bet vis tiek su sypsena.

"Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas,

visos kūrinijos pirmgimis,

nes jame sukurta visa,

kas yra danguje ir zemėje, kas regima ir neregima,

ar sostai, ar viespatystės,

ar kunigaikstystės, ar valdzios, - visa sukurta per jį ir jam.

Jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi." (Kol 1,15-17)

Sį Naujojo Testamento himną Baznyčia skaito per Kristaus Visatos Valdovo sventę liturginio ciklo C metais. Jį skaitysime po metų. Skaitydami ir giedodami sią iskilmingą istrauką, mes skiriame Jėzui pagarbią, jam pritinkančią vietą.

Baznyčia yra keliaujanti Dievo tauta, ji dar tik eina Kristaus Karaliaus tikrovės link. Baznyčia ispazįsta Kristaus Karalystės tikrovę, egzistuojančią čia, zemėje, kaip slėpinį ir laukia, kada ji su antruoju Kristaus atėjimu visų laikų pabaigoje bus pabaigta amziams. Antrą kartą ateisiantis Kristus perkeis visus dalykus ir sukurs "naują dangų ir naują zemę" (Apr 21, 1). Jis nusluostys asarą nuo kiekvieno akių ir visam laikui panaikins nuodėmę, mirtį ir bet kokią neteisybę. Tad visi kriksčionys, kalbėdami "Tėve mūsų" maldą, praso tos Karalystės atėjimo - "teateinie Tavo Karalystė". Advento laikotarpiu Baznyčioje giedame "marana tha" (Ateik, Viespatie), taip isreiksdami savo nekantrų laukimą. Taigi siuo metu Baznyčia kviečia mus apmąstyti Evangelijos pagal Joną istrauką.

"Pilotas paklausė Jėzų: "Ar tu esi zydų karalius?" Jėzus atsakė: "Ar nuo savęs sito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?" Pilotas tarė: "Bene as zydas?! Tavoji tauta ir aukstieji kunigai man tave įskundė. Sakyk, ką esi padaręs?" Jėzus atsakė: "Mano karalystė ne is sio pasaulio. Jei mano karalystė būtų is sio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas zydams. Bet mano karalystė ne is čia". Tuomet Pilotas jį paklausė: "Vadinasi, tu esi karalius?" Jėzus atsakė. "Taip yra, kaip sakai: as esu karalius. As tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso". (Jn 18, 33b-37)

Mes regime du asmenis, kurie stovi skirtingose galios struktūros pozicijose. Vienas jų - kalinys, o kitas - Romos imperijos provincijos valdytojas. Vienas jų savo rankoje laiko teisingumo svarstykles ir kardą, o kitas, atrodytų, tėra tik sauja smėlio ant tų svarstyklių. Sis susitikimas reiskia skirtingų pasaulių zmonių susitikimą, tuos zmones skiria bedugnė. Bejėgis ir romus kalinys meta issūkį, kuriuo galima suzeisti bet kurį sio pasaulio galiūną, ir kuris persmelkia net pačios galios sirdį: "As esu karalius..., bet mano karalystė ne is čia". Lyg Jėzus sakytų: "Mano valdymas pakeis sį pasaulį. Istorijai vadovauja kita Tiesa, ir as esu jos liudytojas". Graikų kalba paskutinis teiginys skamba taip: "As esu Tiesos kankinys". Kas yra ta Jėzaus Tiesa? Tai - ne idėja, bet pats gyvenimas, tai - ne apibrėzimas, bet asmuo - Jėzaus asmuo su tokiais menkais kūno ir kraujo ismatavimais, kad jie net įsitenka ant kryziaus. Tiesa nėra įrodoma, bet parodoma, Zodziu ir balsu, pasirinkimu ir atmetimu, veiksmu ir kankinyste/liudijimu.

Jėzus yra Karalius, kuris niekada negyveno rūmuose. Jis ten pateko vienintelį kartą, kad būtų pasmerktas mirti. Jis niekada neturėjo ginklų, ir jo nelydėjo jokia kariuomenė. Jis niekad ir niekam nepaskelbė jokio mirties nuosprendzio, bet pats mirė uz visus. Pirmasis jo sostas buvo ėdzios, paskutinis - kryzius. Pastarojo jis nepanoro atsisakyti, nors būtų galėjęs taip padaryti. Jis buvo gundomas valdzia ir galia, kaip kad gundomi esame ir mes, bet pasakė "ne". Vienintelis, kuris pasakė "ne".

Jis visada tarnavo ir niekada neįsakinėjo. Jis paskelbė vienintelį įstatymą - mylėkite. Jis - Karalius, kuris niekad nieko neapgavo, bet sakydavo "taip", jei būdavo "taip", sakydavo "ne", jei isties būdavo "ne". Jis - vienintelis Karalius, kuris kalbėjo tiesą visada, ir todėl jo karalystė tikrai negali būti is čia, is sio pasaulio.

Jis kalbėjo: "As tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso". Lyg vėl sakytų: "As esu gimęs, kad liudyčiau Dievą, kuris myli. As esu meilės kankinys". Kristus yra Karalius dėl savo kankinystės/liudijimo. Jo karaliskumas - ne valdyti valstybes ir kariuomenes, įsakinėti ligoms ir audroms, sutramdyti zvaigzdes ir vandenynus, bet liudyti Meilę.

Tai zmogiskiausia karalystė - ta, kuri tokia artima ir įmanoma mums bei naujam pasauliui, kuriame visi būsime lygūs. Kristus yra Karalius, nes jis kuria zmogiskumą, nes jame susijungia ir issipildo giliausi neissakyti troskimai, jis suteikia galimybę augti ir zmogui, ir zmogaus zmogiskumui. (Prisiminkime: "Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso".) Mūsų uzduotis - sirdis, kuri klausosi. Biblijos zmogui Dievas - tai Balsas. Ir vieną dieną tas Balsas įgyja Veidą, Jėzaus veidą. Susitikę su Veidu, kuris yra ne kas kita kaip Dievo balso (Zodzio) įsikūnijimas, - įtikime. Tuomet ir galime isvysti mylinčio Dievo kankinystę/liudijimą. Jam save atiduodame, nes jis pirmas mums save atidavė. Juo pasitikime, nes jis pirmas pasitikėjo mumis. Tikime į jį visai ne todėl, kad jis vertas tikėjimo, juk jis daug anksčiau mumis patikėjo. Kristus yra mūsų Karalius, kuriam tarnaujame, nes jis pirmas panoro tapti mūsų tarnu. Atrodo, taip paprasta - Kristus yra tarnaujantis Karalius. Jo karalystė - tai tarnaujančiųjų karalystė:

"O Jėzus, pasivadinęs juos pas save, tarė: "Jūs zinote, kad tautų valdovai engia tautas ir didziūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų to nebus. Jei kas norėtų tapti didziausias is jūsų, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas. Zmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip ispirkos uz daugelį". (Mt 20, 25-28)

"Numazgojęs mokiniams kojas, jis uzsivilko drabuzius ir, sugrįzęs prie stalo, paklausė: "Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane 'Mokytoju' ir 'Viespačiu' ir gerai sakote, nes as toks ir esu. Jei tad as - Viespats ir Mokytojas - numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. As jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip as jums dariau. Is tiesų, is tiesų sakau jums: tarnas ne didesnis uz savo seimininką". (Jn 13, 12-16)

Kartą zmogus seno medzio plysyje pastebėjo kokoną. Jam beziūrint, kokonas praplyso. Zmogus ilgai stebėjo, kaip pro mazą plyselį stengiasi islįsti drugelis.

Laikas ėjo, drugelį lyg ir apleido jėgos, o plysys vis buvo per mazas. Atrodė, kad drugelis padarė viską, ką galėjo, bet jo jėgos issiverzimui į laisvę buvo per menkos.

Zmogus nusprendė drugeliui padėti: Jis issitraukė peiliuką ir perpjovė kokoną.

Drugelis tuoj isrėpliojo.Bet jo kūnelis buvo gleznas, jo sparneliai buvo silpni ir neissivystę. Drugelis juos vos judino.

Zmogus stebėjo toliau, tikėdamasis, kad drugelis tuoj tuoj isskleis sparnus ir nuskris.

Zmogus norėjo padėti, tačiau nezinojo, kad pastangos lendant pro siaurą plysį plastakei būtinos. Tik taip jos kraujas is kūno patenka į sparnus, kad jie galėtų issiskleisti, kad peteliskė galėtų skristi.

Gyvenimas vertė plastakę sunkiai verztis į laisvę, kad ji sutvirtėtų.

Juk ir mums gyvenime kartais labai reikalingos pastangos.

Gyvendami be sunkumų mes nusilptume, nebūtume stiprūs.

O silpni negali skristi.

As prasiau stiprybės, o gyvenimas man davė. sunkumus, kad juos įveikdamas tapčiau stiprus.

As prasiau isminties, o gyvenimas man davė problemas, kad jas įveikdamas mokyčiausi.

As prasiau turtų, o gyvenimas man davė jėgas ir protą, kad galėčiau dirbti.

As prasiau sugebėjimo skristi, o gyvenimas man skyrė kliūtis, kad jas įveikčiau.

As prasiau meilės, o gyvenimas man siuntė zmones, kuriems as galėjau padėti įveikti jų problemas.

As prasiau gerovės, o gyvenimas davė man galimybes.

As negavau nieko, ko prasiau, bet gavau viską, ko man reikėjo.

Gyvenk be baimės, drąsiai sutik visas kliūtis ir įrodyk, kad tu gali jas įveikti.

Autorius nezinomas