Visi mes mirstame rudeni, tiksliau norėtume mirti, krentant lapams, skubant zmonėms juodais kostiumais, kada mirtis taip aiskiai bus uzrasyta jiems ant veidų, kai skausmas ir kazkoks jausmas, turbūt liudnas, zais viduje. O tu ar gali sugalvoti savo mirti? Ne priezastį, 838f53i priemonę, metų laiką, o tiesiog - mirtį. Kokia ji? Ateina tau miegant, ar ziūrint televizorių, mylintis ar laukiant meilės. O gal meilė ir yra mirtis, kazkas skambiai pasakė , meilė - nuzudo du ir padaro vieną. Bet juk mes ne naivūs, nepagalvojamę, kad mirtume is meilės, net svajonėse, mūsų mirtis juoda, pasidabinus salčiu, ir kitomis neigiamomis emocijomis, kodėl? Kodėl mes norime gyventi linksmai, o mirstame liudnai? Kodėl laidotuvės, kapinės, mirtis, yra liūdesio kultas? As noriu, kad kai ateis tą diena, kai ir as paliksiu visus, jus prisimintumėte tuos dalykus, kurie jums kėlė tik dziaugsmą, as noriu būti dziaugsmas. Gal zmonės ir liudės, jie tokie kvaili, kad jei visą gyvenimą sugeba keisti kaukes ir vaidinti vieną emociją po kitos, tai kodėl nesuvaidinus dar vienos? Ar as to nenusipelniau? Ar galvojate, kad man jūsų liūdesys rupės? Tikrai ne. As jau būsiu ne čia. Jus jausite mirtį, as gyvensiu toliau. Įsivaizduoju jūsų rytą, atsikeliate ryte, tikiuosi kad suzinoję, joks manęs nėra isgersite, na tiesiog, as turbūt mirsiu kaip alkoholikas, ir is pagarbos man, pakelsite bent taurelę, o gal ir ne vieną. Tai va, rytas, jus dar karta prisimenatę tą faktą, kad as isėjau, kaip visada, nepasakęs nė ačiū, ar palikęs kokią zinutę, tiesiog, su ta kvaila sypsena, tikiuosi, kad prisiminus mano paskutinį palinkėjimą sėkmės suprasit kiek ironiskai, man tada jau sėkmės nebereikės, jei man bus blogai ir as vaziuosiu prie jūros, atsisveikinkite su manimi, nes siandien sugalvojau, kaip norėčiau mirti. Sėdėdamas ant smėlio, zvelgdamas į jūrą, ir traukdamas tą velniskai svaiginantį dūmą, ne as nenorėčiau, kad medikai kovotų dėl mano gyvybės, kad zmonės aukotų pinigus, kad dar pratempčiau valandėlę savo nebūties, as tiesiog norėčiau jausti jūros kvapą, ir gesti, greit, o gal lėtai. Ne taip greit kaip smilksta cigaretė, lėčiau, norėčiau pamatyti savo gyvenimą, bėgantį pro akis, taip, dar kartą isgyventi tai ką isgyvenau. Net jei mirčiau rytoj, tų įvykių būtų daug, per daug. Norėčiau mirti vienas, kaip naminis gyvūnas, kuris pajautęs savo bejėgiskumą seimos naudai iseina į girią, kad iseitų. Norėčiau isnykti kaip dūmas neblaskomas vėjo, kazkos poetas sakė, o kaip norėčiau isnykti as? Poetiska aisku sakyti, kaip audra, kaip surmulys, bet norėčiau tik palikti antspaudą, kiekviename is sau brangių zmonių, nesvarbu koks esu, buvau ar būsiu, neigiamas ar teigiamas, tiesiog anstpaudas, ne liūdesio, kuris isverkiamas per laidotuves ir dingsta laike, ar dziaugsmo, kaip kokio mirstančio karaliaus klouno, o visai nieko profesija ateičiai, būčiau geras klounas? Galiu saipytis is savęs, tavęs , tavo karaliaus, savo karaliaus, is ko dar reiktu? Juk tau ta mano kaukė patinka, patinka visos kaukės. Galiu būti atviras, kokio atvirumo reikia? Atviras ir savas, kuris įlįs tau į sirdį, galvą, ar kuri kitą vulgariau isreikstą organą ir taps artimu. Atviras ir artimas nebereikalo panasūs zodziai, jų ir reiksmė panasi, ar gali kas buti artimu, nebūdamas atviru, deja atviras gali būti ir ne toks artimas, atviros kojos, jas nusipirkus niekada nebus artimos. Pirkti meilę gėdinga. O ją parduoti? O mirti dėl to? Mirti dėl meilės? Kaip tas idiotas mino dainuoja, dėl meilės mirt galiu, tai jei numirsi, italiuksti, tai kas mylės? Tavo geriausias draugas, kuris buvo sesėly, nes tu buvai populiarius? Mino nedainuos per mano laidotuvės, turbūt tada jis jau nebegalės dainuot, arba as mirsiu greičiau , nezinau, baigiu ta tema. Mirtis dalykas rimtas. Ne vaikams.
|
