Vokietijos imperijos kūrimasis
Žlugus Romos imperijai, Europoje imperiją atkūrė Karolis Didysis. Valdovai ėmė tituluotis kaizeriais.
XV a. pab. - XVI a pr Šv. Romos imperija Šventoji vokiečių tautos Romos imperija. Tai buvo daugelio feodalinių valdų sąjunga. Iš maždaug 300 vokiečių valstybių di 13513t1914n džiausia ir stipriausia buvo Austrijos imperija. Vokiečius į vieną valstybę sujungti pavyko Prūsijai. Nuo XVII a Prūsijos karalystės valdovai skyrė daug dėmesio sausumos kariuomenei, todėl greitai atsigaudavo. 1740 iš Austrijos atėmė Sileziją, tuo parodydama savo siekius. 1806m, Napoleono karų laikotarpiu formaliai panaikintas vokiečių reichas. Vienos kongresas jo nebeatkūrė.
Vokietijos sąjunga buvo sukurta norint užtikrinti sienų neliečiamumą ir vidaus tvarką vokiečių valstybėse. Tai konfederacinė sąjunga, kuriai priklausė 34 monarchijos ir 4 laisvi miestai. Vadovaujantis vaidmuo teko Austrijai.
1848m prasidėjo revoliucija. Ėmė posėdžiauti demokratiškai išrinktas visos Vokietijos parlamentas. Buvo sudaryta laikinoji vyriausybė, tačiau ji neturėjo savo kariuomenės, o kunigaikštukai - turėjo. Iki 1849 revoliucija nuslopinta. Daugelyje valstybių išliko parlamentai.
Prūsija panaikino muitus savo valstybėje, bet išlaikė juos prekiaudama su užsieniu. Geležinkelis, telegrafo linijos padėjo įveikti sričių atskirumą. Pradėjo kurtis patriotinio vokiečių jaunimo būreliai, kuriuose fiziškai ruošė karinei tarnybai.
Bismarkas lemiamu veiksniu vienijant V. laikė karinę jėgą. Buvo geras diplomatas. Siekė išplėsti Prūsijos karaliaus įtaką, prūsišką tvarką primesti vokiečių valstybėlėms. Tam priešinosi Austrija, bet ji laikinai tapo sąjungininke kovoje dėl Šlėzvigo ir Holšteino kunigaikštysčių. Jas siejo unija su Danijos karalyste. Š pasižymėjo tautiniu nevienalytiškumu. 1863m Danijos karalius praktiškai prijungė Š prie Danijos. 1864m Prūsija laimėjo karą prieš Daniją, nesulaukusią užsienio pagalbos. 1866m Prūsija sumušė Austrijos kariuomenę, tuo gaudama valdžią visiems vokiečiams.
1867 Bismarkas sukūrė Šiaurės Vokietijos Sąjungą. Jis tapo kancleriu, o Prūsijos karalius - prezidentu. Austrija į sąjungą neįėjo. Ilgą laiką jai susiformuoti trukdė ir tikybiniai nesutarimai: protestantų ir katalikų.
1870 Ispanijos karalystės sostas pasiūlytas Hohencolernų giminės princui. Jam sutikus Prancūzijoje kilo nepasitenkinimas. Napoleonas III privertė ne tik atsisakyti sosto, bet ir garantuoti, kad tos giminės atstovai niekada nepretenduos į Ispanijos sostą. Bet ta garantija suteikta nebuvo. dėl to Prancūzija paskelbė karą Prūsijai. Pasaulio akyse vokiečiai liko nekalta auka. Prancūzijos karininkai nebuvo tinkamai pasirengę karui. Prūsijos pranašumas išryškėjo iš karto. Prancūzai kapituliavo. Pasipiktinę prancūzai pasiskelbė respublika ir sudarė Nacionalinės gynybos vyriausybę. 1871 buvo pasirašyta taika. Vokietijai atiteko Elzasas ir Rytų Lotaringija. Prancūzija turėjo sumokėti didelę kontribuciją. Karas suartino vokiečių tautą.
Jungtinė valstybė oficialiai pavadinta Vokietijos reichu arba imperija Prūsijos karalius Vilhelmas I paskelbtas imperatoriumi.
1871 priimta konstitucija. Didžiausią įtaką turėjo Prūsija. Visos valstybėlės galėjo imtis savarankiškos vidaus politikos. Buvo skiriamas tik vienas bendras ministras reichskancleris, kuris kartu vadovavo ir Prūsijos Karalystės vyriausybei. Pirmasis juo tapo Bismarkas. Valdymui atskiroms sritims buvo skiriami valstybės sekretoriai. Vienų rūmų parlamentas - reichstagas - buvo renkamas visų vyrų nuo 25 m amžiaus. Sąjungos taryba - bundesratas, į kurį atstovus siuntė imperiją sudarančių valstybių atstovai. Reichstago sprendimai įsigaliodavo tik bundesratui patvirtinus. Vykdomoji valdžia atsakinga imperatoriui. Žlugo karo metu.
|
