XVIII amziaus literatūra
XVIII a. buvo pereinamasis laikotarpis Vakarų Europos literatūros istorijoje. Tuomet tebeegzistavo XVII a. susiformavusios literatūros ir meno kryptys (barokas, klasicizmas), bet atsirado ir nauji reiskiniai (sentimentalizmas, preromantizmas), artimi XIX a. pradzios romantizmo literatūrai.
XVIII a. vadinamas Svietimo epocha, arba Sviečiamuoju amziumi. Sis pavadinimas prigijo dėl to, kad tuomet labai isaugo mokslo ir svietimo reiksmė, imta tikėti, jog, ismokius zmones, protui nugalėjus tamsumą ir prietarus, atsiras visuotinė gerovė. Terminas Svietimo epocha vartojamas įvairiomis kalbomis: rus. - angl. - the Age of Enlightenment, vok. - die Epoche der Aufkl rung, pranc. - si cle des lumi res. Svietimo sąjūdzio trukmė buvo nevienoda įvairiuose krastuose. Ten, kur Svietimo idėjos pradėjo plisti anksčiau (Anglijoje, Prancūzijoje), sis laikotarpis apėmė visa simtmetį. Kitur (Vokietijoje, Rusijoje, Lenkijoje) jis labiau pasireiskė antrojoje XVIII a. pusėje.
Svietimas - ne literatūros kryptis. Tai platesnis sąjūdis, apėmęs XVIII a. politinį-visuomeninį, kultūros ir meno gyvenimą. Sis sąjūdis buvo nukreiptas pries feodalinę santvarką ir jos institucijas. Stipriausiai jis pasireiskė Prancūzijoje, kur kova pries absoliutinę monarchiją pasibaigė Prancūzijos revoliucija (1789-1794). Svietimo idėjas čia skleidė rasytojai ir filosofai Monteskjė, Volteras, Didro, Ruso, kurie laikomi zymiausiais svietėjais.
Trečiajam luomui, sukilusiam pries feodalizmą, vadovavo burzuazija, kuri istorijoje suvaidino pazangų vaidmenį. Kovodami pries senąjį rezimą, ji gynė ir trečiojo luomo sluoksnių interesus. Zinoma, revoliucija neįgyvendino paskelbtų laisvės, lygybės ir brolybės sūkių, tačiau ji turėjo didelės reiksmės ne tik Prancūzijos, bet ir kitų salių istorijai. Jos iskeltos piliečių lygybės idėjos prisidėjo prie tolesnės demokratinės minties raidos.
Svietimas ir mokslo raida. Didelę reiksmę Svietimo sąjūdziui turėjo XVII a. pab. ir XVIII a. pr. mokslo atradimai. Anglų fizikas Izaokas Niutonas (Isaac Newton, 1643-1727) padėjo pagrindus klasikinei fizikai, suformuodamas tris pagrindinius mechanikos dėsnius (inercijos, jėgos, veiksmo ir atoveiksmio), visuotinės traukos dėsnį. Jis pagrindė absoliutaus judėjimo, absoliučios erdvės (erdvė - tai kūnų pripildyta trijų matmenų tust 939m1215j uma, nepriklausoma nuo laiko ir materijos) ir absoliutaus laiko (laikas - tai gryna trukmė, nepriklausoma nuo materijos ir erdvės) sąvokas. Tokia laiko ir erdvės koncepcija atitiko to meto klasikinę mechaniką, klasikinę gravitacijos teoriją. Vėliau mokslas įrodė laiko ir erdvės priklausomumą nuo įvairių gamtos ir zmogaus sąmonės procesų bei vienas nuo kito. Niutonas padarė reiksmingų atradimų optikos ir matematikos srityse. Jis moksliskai tyrinėjo gamtą ir visatą. Gamta jam buvo tarsi didziulė masina, kurią galima paaiskinti fizikos ir matematikos dėsniais. Mechanika turėjo didziulį poveikį kitoms mokslo sakoms, ypač sparčiai XVII a. besivystančiai biologijai. XVII a. pab. mechanikos isradimai suformavo mechanistinę gamtos, visuomenės ir zmogaus sampratą. Matematikos ir mechanikos dėsniai buvo bandomi perkelti į socialines disciplinas, filosofiją, jurisprudenciją, net literatūrą ir meną.
Niutonas manė, kad pasaulis yra objektyviai realus ir pazinus. Absoliučios ir nenuginčijamos tiesos gali būti atskleistos tyrinėjimo būdu. Niutonas norėjo suderinti mokslą ir religiją. Inercija ir trauka aiskindamas begalinį dangaus kūnų judėjimą elipsėmis, jis pripazino pirmapradį dieviską postūmį. Jo idėjos turėjo reiksmės deistinės pasaulėziūros susiformavimui.
XVIII a. filosofija. Vienas is XVIII a. svietėjiskos ideologijos pradininkų buvo anglų filosofas Dzonas Lokas (John Locke, 1632-1704). Didziausią dėmesį jis skyrė pazinimo teorijai (,,Zmogaus proto apybraiza", 1690). Lokas atmetė prancūzų racionalisto R.Dekarto įgimtų idėjų koncepciją ir teigė, kad zmogaus sąmonė is pradzių yra tobula rasa (svari lenta), neturinti pasaulio vaizdo. Pazinimas įgyjamas per patyrimą. Idėjos atsiranda arba isoriniams daiktams veikiant jutimo organus (jutiminis arba isorinis pazinimas), arba stebint save (vidinis pazinimas arba refleksija). Is sių dviejų pazinimo saltinių atsiranda visos idėjos, kurios padeda suvokti pirmines, arba objektyvias (judėjimą, tįsumą, formą) ir antrines, arba subjektyvias (spalvą, kvapą, skonį) kokybes. Idėjos, įgytos patyrimu, dar nėra zinojimas, jos sudaro pazinimo pagrindą. Idėjų medziaga turi būti apdorota proto veikla, kuri skiriasi nuo patyrimo ir nuo refleksijos. Nors Lokas teigė, kad mūsų gebėjimas pazinti substancijas yra ribotas, tačiau, jo nuomone, zmogus gali pazinti tai, kas svarbu jo elgesiui ir praktiniam gyvenimui.
Lokas buvo artimas deizmui, t.y. manė, kad sutvertas pasaulis veikia pagal savo dėsnius. Jis pripazino, kad tikėjimas yra kiekvieno zmogaus reikalas, ir jis gali bendrauti su Dievu, kaip jam nurodo protas. Pripazino jis ir kai kurias kriksčionybės dogmas.
Loko pazinimo teorija, besiremianti patyrimu ir pripazįstanti objektyvų pasaulio egzistavimą, darė didelę įtaką prancūzų materialistams (D.Didro, P.A.Holbachui), o jo subjektyvių kokybių isskyrimas davė pagrindą subjektyvistinei pazinimo teorijai, kurią plėtojo XVIII a. anglų filosofai idealistai Dz. Berklis ir D.Hiumas. Nemaza įtakos XVIII a. minties raidai turėjo vokiečių mokslininko ir filosofo Gotfrydo Vilhelmo Leibnico (Gottfried Wilhelm Leibnitz, 1646-1716) idėjos. Atskirai nuo Niutono jis sukūrė diferencialinio ir integralinio skaičiavimo pagrindus. Materijos esmę Leibnicas aiskino is objektyviojo idealizmo pozicijų. Teigė, kad visata sudaryta is nedalių substancijų - monadų, kurios yra ne materialios, o dvasinės, savotiski dvasiniai atomai. Svarbiausia jų ypatybė - judrumas ir veiklumas, dėl to materija gali amzinai ir savaimingai judėti. Monados nepriklausomos viena nuo kitos. Tarp jų nėra fizinės sąveikos, tačiau jos nėra visiskai izoliuotos: kiekvienoje monadoje atsispindi visa pasaulio sandara, visų monadų visuma. Substancijos sudaro hierarchiją, jų veikla yra harmoninga. Si visuotinė harmonija esanti Dievo nustatyta ir amzina. Mes gyvename geriausiame is galimų pasaulių. Pasaulio harmonijos teorija buvo labai populiari XVIII a. Ypač ji buvo paplitusi tarp deistų, pripazįstančių pasaulyje esančių reiskinių tvarką ir tikslingumą, teigiančių Dievo, kaip protingo pasaulio tvarkytojo, reiksmę.
Svietimo epochos filosofija buvo nevieninga, joje reiskėsi ir idealistinės, ir materialistinės tendencijos, ir teistinė, deistinė, ir ateistinė kryptys. Tą lėmė nevienodi teoriniai saltiniai ir susiklosčiusios istorinės sąlygos bei pačių filosofų pozicija. Anglijoje vyravo idealistinė filosofija, o Prancūzijoje didelę reiksmę turėjo materializmas, teigęs, kad gamta yra amzina ir begalinė, jos niekas nesukūrė. Visų gamtos procesų pagrindą sudaro materija ir jai būdingas judėjimas.
Loko mokymas apie tai, kad idėjos įgyjamos patirties būdu, turėjo didelės reiksmės XVIII a. teorijoms apie aplinkos poveikį asmenybės formavimui. Zmogus buvo laikomas aplinkos produktu. Jis negimsta nei tik blogas, nei tik geras. Zmogus tampa toks, kokį jį padaro aplinka. Patirtis formuoja jo moralę. Todėl XVIII a. didelę reiksmę įgijo auklėjimo problema, ji atsispindėjo ir literatūroje (Z.Z.Ruso "Emilis, arba Apie auklėjimą", J.V.Gėtė "Vilhelmas Meisteris").
Kadangi zmogų formuoja patirtis, tai, svietėjų manymu, reikia jam įdiegti protingą patirtį. Svietėjams protas tapo svarbiausias autoritetas. Jie teigė, jog, norint sukurti protingą visuomenę, reikia apsviesti, perauklėti zmones, sukurti turtingą, apsisvietusią asmenybę. Todėl didelę reiksmę jie skyrė idėjų propagavimui. Pripazindami, kad protas yra progreso variklis, jie kartu tvirtino, kad "idėjos valdo pasaulį". Svietėjai buvo įsitikinę, kad moksline propaganda ir moraliniais pamokymais galima priartinti proto karalystę. Jų nuomone, istorijos eigą lemia protinis procesas, svietimo ir mokslo pazanga.
Apie XVIII a. vidurį tikėjimas proto galimybėmis ėmė blėsti, pradėjo reikstis reakcija pries jo kultą. Iskeliamas jausmas kaip svarbiausia zmogaus dvasinė jėga, jo poelgių kriterijus. Literatūros kūriniuose vis daugiau dėmesio skiriama personazų emociniams isgyvenimams, o kūrybos procese pabrėziamas vaizduotės, originalaus meninio mąstymo vaidmuo.
Natūralaus (prigimtinio) zmogaus idėja. Svietėjų pasaulėziūrai didelę reiksmę turėjo prigimtinės zmonių lygybės idėja. Tai buvo nenauja mintis. Ji buvo keliama jau antikoje, buvo zinoma viduramziais bei Renesanso epochoje, o XVIII a. tapo ypač populiari. Dvarininkija didziavosi savo kilme, naudojosi visomis privilegijomis, o trečiojo luomo zmonės neturėjo politinių ir socialinių teisių. Svietėjai teigė, kad zmonės is prigimties lygūs, o luominė sistema, paremta paveldėjimo principu, yra nutolimas nuo prigimties. Reikia sukurti visuomenę, paremtą prigimtine teise.
Svietėjų manymu, tokia buvo pirmykstė visuomenė. XVIII a. tapo labai populiari grįzimo į pirmykstę būklę idėja, kurią ypač propagavo Ruso. Si idėja buvo isreiksta jo sūkiu ,,Atgal į gamtą!". Grįzimo į gamtą idėja nereiskė, kad zmonija vėl turi persikelti į pirmykstę stadiją. Ji reiskė, jog reikia gyventi arti gamtos, natūraliai ir paprastai, klausyti prigimties balso. Kilnaus zmogaus pavyzdzio buvo ieskoma pirmykstėje visuomenėje. Daugelio XVIII a. mąstytojų ir rasytojų dėmesį traukė gamtos kūdikio, kilnaus laukinio paveikslas. Literatūros kūriniuose civilizacijos nesugadintas, gamtos prieglobstyje isaugęs zmogus vaizduojamas kaip teigiamas herojus.
Natūralaus zmogaus idėja taip pat reiskė tikėjimą zmogui įgimtu gerumu. Nemaza svietėjų teigė, kad Dievas įkvėpė zmogui protą ir gerumą. Tuo remdamasis, Lokas atmetė ne tik įgimtą idėją, bet ir įgimto nuodėmingumo teoriją. Kiti svietėjai manė, kad etinius zmogaus poelgius lemia ne tik protas, bet instinktyvi meilė gėriui (A.Saftsberis), zmogiskumo jausmas (D.Hiumas), sirdies balsas (Ruso).
Tačiau ne visi svietėjai idealizavo natūralų zmogų ir pirmykstę būklę. Visą XVIII a. vyko polemika tarp progreso ir primityvizmo salininkų. Daugelis svietėjų tobulą visuomenę įsivaizdavo kaip issilavinusią ir aukstą materialinės kultūros lygį pasiekusią bendruomenę. D.Defo, grązinęs savo herojų Robinzoną Kruzą į gamtos prieglobstį, neleidzia jam pasilikti pirmykstėje stadijoje. Perėjęs pagrindinius zmonijos raidos etapus, jis vėl pasiekia civilizuotą būklę. Voltero laukinis huronas ("Atvirasirdyje") pilnavertis zmogus tampa tik įgijęs zinių.
Ne visi svietėjai tikėjo ir zmogui įgimtu gerumu. Kai kurie, palaikydami anglų filosofo T.Hobso etines paziūras, pripazino, kad zmogui įgimtas savanaudiskumas, siekimas tenkinti savo poreikius. Todėl reikia sukurti įstatymus, kurie uztikrintų visuomenės gerovę. Svietėjų įsivaizduojama natūralaus zmogaus, atgavusio prigimtines, pačios gamtos jam suteiktas teises, idėja nebuvo istoriskai motyvuota. Jie įsivaizdavo ne istorinės eigos rezultatą, o idealą, kuris sukurtas pačios gamtos, tačiau laikinai buvo sugadintas neprotingų egzistavimo sąlygų. Zmogus - ne tik aplinkos produktas, bet ir abstrakti būtybė, prigimties įsikūnijimas. Protas ir prigimtis buvo laikomos nesikeičiančiomis kategorijomis. Todėl ir literatūroje sukurtas teigiamo herojaus paveikslas, isreiskiantis proto ir prigimties principus, kartais būdavo vienareiksmis ir abstraktokas.
Svietimo literatūros sistema. Nors XVIII a. pasireiskė įvairių srovių ir tendencijų, tačiau galima kalbėti apie Svietimo literatūrą,. kuriai pagrindą davė bendri sio sąjūdzio ypatumai.
Pripazindami aplinkos poveikį zmogui ir idėjų reiksmę pertvarkant visuomenę, svietėjai didelį dėmesį skyrė literatūrai kaip auklėjimo priemonei. Jie buvo įsitikinę, kad menininkas turi sukurti vaizdus, kurie veiktų gyvenimo įvykių raidą, formuotų naujo tipo zmogų. XVIII a. poetai, dramaturgai, prozininkai save laikė mokytojais, tribūnais, pazangių idėjų propaguotojais. Jeigu S.Ričardsonui kas nors būtų pasakęs, kad jis raso norėdamas suteikti skaitytojams malonumą, jis būtų atmetęs tokią prielaidą, nes kaip ir kiti svietėjai buvo įsitikinęs, kad literatūra turi skiepyti dorovės principus.
Svietimo literatūrai būdingas idėjinis kryptingumas, publicistiskumas, filosofiskumas. Joje atvirai gvildenamos filosofijos, politikos, socialinės, etikos ir estetikos problemos. Smerkiama tironija, despotizmas, fanatizmas, propaguojamos pilietinės teisės, įsitikinimų ir sązinės laisvė, tolerancija. Svietimo literatūroje matyti kritinis pradas, pozityvių idėjų israiska, satyriniai vaizdai ir idealizuoti paveikslai, daznai realizuojami utopinėmis formomis.
Satyra XVIII a. literatūroje įgyja ypatingą reiksmę. Skirtingai nuo XVII a. klasicizmo poetikos, kuri satyrą apibūdino kaip vieną is lyrikos zanrų (N.Bualo "Poezijos menas"), XVIII a. literatūroje satyra pasklinda po visus zanrus, tampa svarbia meninio mąstymo forma. Čia randame ir satyrinius dialogus bei pamfletus (Defo, Sviftas, Didro), satyrinę komediją (Fildingas, Seridanas, Bomarsė) ir satyrinį romaną, kurio ryskiausias pavyzdys - Svifto ,,Guliverio kelionės".
Ne mazesnis dėmesys Svietimo literatūroje skiriamas ir pozityvių idėjų israiskai. Todėl svarbi tampa teigiamo herojaus problema. Daugelyje kūrinių nuo Defo "Robinzono Kruzo" iki Gėtės "Fausto" teigiamas herojus yra pagrindinė figūra. Jis įkūnija aktyvias epochos jėgas, isreiskia sviečiamąją humanistinę poziciją. Skirdama daug dėmesio teigiamam herojui, Svietimo amziaus literatūra tęsė Renesanso tradicijas, kur herojus isreiskė humanistinius idealus. Kaip ir Renesanso epochos rasytojai - Petrarka, Servantesas, Sekspyras, svietėjai tikėjo zmogumi, matė jo gėrio siekimą. "Tauri zmogaus dvasia pati savaime vis vien tiesos ir gėrio sieks",- rasė Gėtė "Fauste". Bet Renesanso ir Svietimo literatūros herojus skiriasi vienas nuo kito. Renesanso herojus isreiskė zmogaus, kaip savarankiskos, kūrybingos, giliai mąstančios ir jaučiančios asmenybės idėją. Tai didinga, konfliktuojanti su pasauliu, neretai tragiska asmenybė. Svietimo literatūros herojus paprastesnis, buitiskesnis, labiau socialiai determinuotas (daznai jis - trečiojo luomo atstovas), idėjiskai kryptingesnis: autorius jo lūpomis deklaruoja svietėjų paziūras. Vėlyvojo Svietimo literatūroje, ypač Gėtės ir Silerio klasiskojo laikotarpio kūryboje, herojus tampa universalesnis, skelbia zmogiskas etines ir filosofines idėjas.
Sviečiamųjų idėjų propagavimas buvo ne tik meninio paveikslo struktūros elementas. Jas autorius reiskė ir tiesiogiai savo vardu. Rasytojai kisdavosi į siuzeto raidą įvairių digresijų, samprotavimų forma, atvirai rodydavo savo poziciją. Fildingo romanuose daug skyrių, kuriuose isdėstomas svietėjiskas poziūris į visuomenę ir moralę, reiskiamos estetinės paziūros. Didro vaizduoja save kaip dialogo dalyvį apysakoje "Ramo sūnėnas". Autoriai bendrauja su skaitytojais, kartais tiesiog į juos kreipiasi. Net ir tuomet, kai rasytojas nekalba savo vardu, jo poziūris jaučiamas.
XVIII a. proza. XVIII a. - prozos amzius. Anksčiau (viduramziais, Renesanso epochoje, klasicizmo laikais) literatūroje vyravo poezija, o dabar įsigalėjo įvairūs prozos zanrai: romanas, apysaka, dialogas, prozinė (miestelėniskoji) drama. Juose zmogus vaizduojamas buitiskai, su konkrečiomis epochos detalėmis, visuomenės papročiais, moralinėmis nuostatomis. Meniskai įprasminami gyvenamojo meto faktai, o ne istoriniai ar mitologiniai siuzetai. Tai realistinė literatūra (kartais vadinama sviečiamuoju realizmu), kurioje ryskiausiai matyti nauji XVIII a. literatūros poslinkiai. Ypač svarbus tapo romanas.
Kadangi svietėjai pripazino aplinkos poveikį zmogui, literatūroje jis vaizduojamas kaip tam tikros socialinės tikrovės produktas. Aplinkybės lemia personazo elgesį. Skurdas priverčia Molę Flanders (to paties pavadinimo Defo romano heroję) tapti prostitute ir vagile, o praturtėjusi ji pradeda padoriai gyventi. Didro herojus Ramo (apysakoje "Ramo sūnėnas"), nustumtas į visuomenės dugną, gyvena parazitiskai ir naudojasi visais būdais, kad issilaikytų pasaulyje.
Tačiau svietėjai pripazino ne tik aplinkos poveikį, ne tik konkretų, XVIII a. tikrovės suformuotą zmogų, bet ir zmogų apskritai, puoselėjo natūralaus zmogaus idėją. Jiems būdingas racionalus mąstymas pasireiskė kuriant charakterius. Personazai daznai yra idėjų ir tam tikrų moralinių kategorijų reiskėjai. Svietėjų paziūra, kad zmogaus prigimtis nesikeičia, lėmė charakterių statiskumą; kūriny jie is esmės nepasikeičia. Jie gali fiziskai subręsti, tapti protingesni, įgyti daugiau patirties, tačiau psichologinė personazo evoliucija XVIII a. literatūroje labai reta.
Racionalus mąstymas pasireiskė ir grieztai skirstant personazus į teigiamus ir neigiamus. Jų paveikslais rodoma proto kova pries tai, kas neprotinga, kas zaloja zmogaus prigimtį. Veikėjai paprastai skirstomi į teigiamus ir neigiamus ne tik pagal moralės nuostatas, bet ir pagal jų socialinę padėtį. Neigiami veikėjai dazniausiai atstovauja privilegijuotai visuomenei, teigiami - trečiajam luomui. Grieztas personazų skirstymas į teigiamus ir neigiamus daro juos vienpusiskus. Ypač tai pasakytina apie teigiamus veikėjus, kurie ir idealizuojami, kartais paverčiami dorovės norma, autoriaus idėjų ruporais. Bet vėlyvojo Svietimo prozoje matome ir sudėtingesnės meninės struktūros herojus: Fildingo Tomas Dzonsas, Didro Ramo, Bomarsė Figaro.
Tai, kad Svietimo epochos rasytojas buvo saistomas dviejų kriterijų - aplinkos poveikio ir proto jėgos, konkretaus zmogaus ir apskritai zmogaus idėjos - lėmė ir romano siuzeto konstravimą. Stengiamasi pabrėzti vaizduojamo pasaulio tikroviskumą (nurodoma, jog tai tikrai gyvenusio zmogaus memuarai, pateikiamos tikslios datos), bet kita vertus, siuzetas konstruojamas ne kaip realaus gyvenimo atspindys, o kaip medziaga Svietimo idėjoms atskleisti ("Robinzonas Kruzas", "Guliverio kelionės", Voltero filosofinės apysakos). Daznai pasirenkamas kelionių nuotykių siuzetas, leidziantis herojui daug patirti, patikrinti savo moralinį kodeksą, fizines ir proto galias.
Klasicizmas. Sentimentalizmas. Preromantizmas. XVIII a. dar tebebuvo stiprios klasicizmo tradicijos. XVIII a. klasicizmas (kai kurių tyrinėtojų vadinamas sviečiamuoju klasicizmu) apima gana skirtingus reiskinius. Voltero klasicizmas skiriasi nuo anglų klasicistų Dz. Adisono ir A.Popo kūrybos, Gėtės ir Silerio Veimaro klasicizmas nepanasus į prancūzų klasicizmą XVIII a. pabaigoje. Tačiau juos sieja pagarba antikai ir kai kurie estetiniai principai.
Svarbiausias XVIII a. klasicizmo literatūros zanras - tragedija, dazniausiai vaizduojanti istorinius ir mitologinius įvykius. Meninis vaizdas siekia universalumo ir apibendrinimo, nesistengia atkurti vietos ir laiko tikroviskumo, nacionalinio kolorito. Charakteriai nepriklauso nuo buitinių aplinkybių, herojai pakylėti virs gyvenimo kasdienybės. Jie gyvena idėjų pasaulyje ir patys isreiskia kokias nors idėjas, jų charakteriai statiski.
Svietėjams patiko racionali ir universali klasicistų mąstysena, nes ir jie tikėjo proto galia ir idėjomis. Tačiau XVIII a. klasicizmas susijęs su savo epochos situacija. Klasicizmo literatūros kūriniuose meniniai vaizdai isreiskia tiek kritines, tiek pozityvias svietėjų mintis. Jais atmetami neprotingi pasaulio reiskiniai ir stengiamasi įtvirtinti sviečiamuosius idealus. Ryskus pavyzdys - Voltero filosofinės politinės tragedijos.
Prancūzų revoliucijos metu (1789-1794) vėl atgimsta klasicizmas, kuris islaikė bendrus klasicizmo principus, nors įgijo ir naujų bruozų. Dabar rodomas zmogus kaip laisvas pilietis, nusimetęs feodalizmo jungą, skelbiantis laisvės ir lygybės idėjas. Ne maziau reiksminga uz atskirą herojų sio laikotarpio klasicizmo literatūroje yra ir liaudis, vaizduojama M.Z.Sėnjė tragedijose, jo ir F.Lebreno, de Lilio odėse ir himnuose, Davido tapybos kūriniuose.
Vokietijoje klasicizmas atgijo Gėtės ir Silerio kūryboje Veimaro laikotarpiu. Jis propagavo aukstus etinius idealus, zmogaus būties problemas, nacionalinės savimonės ugdymą.
Kartu su racionaliu pasaulio suvokimu XVIII a. literatūroje ėmė reikstis ir emocinis jo perteikimas. Ypač jis sustiprėja nuo simtmečio vidurio. Susiformuoja sentimentalizmo literatūra, kurioje aukstinamas jausmas ir jausmingas zmogus. Sentimentalistai manė, kad, remiantis jausmais, galima sukurti humaniskus zmonių tarpusavio santykius. Jie reiskė nepasitenkinimą civilizacija, aukstino patriarchalinę praeitį, kaimo gyvenimą ir teigiamą gamtos poveikį zmogui. Gamtos motyvai tampa savarankiska poetine vertybe sentimentalizmo literatūroje, bet ypač svarbus zmogaus rysys su ja. Herojus iesko nusiraminimo, uzuojautos gamtoje, joje nori rasti savo jausmų ir nuotaikų atgarsį. Kita vertus, jis nuspalvina gamtos vaizdus savo isgyvenimais ir emocijomis.
Sentimentalizmas - sudėtingas literatūros reiskinys. Kai kurių autorių kūrybai (anglų poetų Dz. Tomsono, E.Jungo, T.Grėjaus; vokiečių jausmo ir tikėjimo filosofijos reiskėjų; prancūzų asaringosios komedijos atstovų) būdinga refleksija, kontempliacija, kartais perdėtas jausmingumas, mistika (kapinių lyrika Anglijoje) ir apskritai pasyvus zmogaus būties stebėjimas. Kiti, giliau suvokdami tikrovės priestaravimus, stengėsi aktyviau skverbtis į zmogaus ir pasaulio santykius (L.Sternas, O.Goldsmitas, vokiečių "Audros ir verzimosi" rasytojai). Ypatingą vietą sentimentalizmo literatūroje uzėmė Ruso, kuris jausmo aukstinimą ir natūralios būklės idėją siejo su socialinės nelygybės kritika.
Nors sentimentalizmas ir buvo reakcija pries racionalų poziūrį į zmogų ir literatūrą, jis įėjo į bendrą Svietimo literatūros sistemą ir nenutraukė rysio su tam tikromis jos tradicijomis. Sentimentalistai, kaip ir svietėjai racionalistai, gynė zmogaus prigimties teises, domėjosi aplinkos poveikiu zmogui, teigė moralinę literatūros orientaciją. Bet sentimentalizmo literatūroje jau glūdėjo tendencijos, iseinančios uz Svietimo literatūros ribų. Sentimentalizmas, ypač vokiečių "Audros ir verzimosi" sąjūdis, artimas XVIII a. pab. atsiradusiam preromantizmui, kuris nebepriklauso Svietimo literatūrai ir yra ankstyvoji romantizmo pakopa. Preromantikai, kaip ir sentimentalistai, skelbė jausmą esant zmogaus empirinės ir estetinės veiklos dominante ir kritiskai ziūrėjo į civilizacijos progresą. Tačiau, skirtingai nuo sentimentalistų, jie ieskojo teigiamo idealo ne savo meto aplinkoje (kaime, gamtos prieglobstyje), o tolimuose krastuose ir epochose. Klasicistai estetinės normos pavyzdziu laikė antikinę literatūrą, o preromantikai ėmė aukstinti viduramzių meną ir literatūrą, poetinio įkvėpimo ieskojo liaudies kūryboje. Pasirodė viduramzių literatūros kūrinių imitacijos (Dz. Makfersono ,,Osiano giesmės", T.Čatertono poezija), vienas po kito leidziami liaudies kūrybos rinkiniai. Literatūroje vartojami liaudies poezijos zanrai ir motyvai, joje ieskoma nacionalinio savitumo israiskos (Bernso poezija, Herderio teoriniai veikalai). Preromantizmas, skelbęs jausmo galią, atpalaidavo rasytojo fantaziją, suteikė poetui valią pasinerti į neaprėpiamų kosminių vaizdų pasaulį (Bleiko poezija). Vienas būdingiausių preromantinės prozos zanrų buvo gotikinis, arba siaubo romanas (H.Volpolis, A.Radklif), vaizdavęs antgamtinius reiskinius, paslaptingas situacijas, kraupius įvykius.
XVIII a. vaizduojamajame mene - architektūroje ir dailėje - vyravo baroko ir klasicizmo kryptys. Baroko architektūrai būdingas puosnumas, laisvos, dinamiskos formos, dekoratyvumas. Dailės kūriniuose (tapyboje, skulptūroje) gausu puosybinių elementų, istaigingų vaizdų. Vyrauja religinės, mitologinės, alegorinės kompozicijos, medzioklės ir erotinės scenos, dekoratyvūs portretai (Vato, Busė, J.H.Fragonaro paveikslai).
Racionalus klasicizmo stilius skyrėsi nuo baroko. Jis siekė taisyklingumo, simetrijos, harmonijos, stiliaus vienovės. Kaip ir literatūroje, dailėje ir architektūroje XVIII a. klasicizmas buvo susijęs su Svietimo idėjomis. Antikinio meno formos ir motyvai buvo vartojami harmoningai zmogaus asmenybei, protui, pilietinei pareigai isaukstinti (Z.A.Hudono, E.M.Falkonė, Z.D.Pigalio skulptūros, T.Geinsboro, Dz. Reinoldso, Z.L.Davido paveikslai).
Kartu su baroko ir klasicizmo stiliais reiskiasi ir nauji dailės principai, artimi XVIII a. realistinės prozos tendencijoms: tikroviskumas, paprastų zmonių gyvenimo poetizavimas, teigiamų moralinių savybių aukstinimas ir blogio smerkimas. Jie atsispindėjo Z.Sardeno, Z.Grezo, V.Hogarto ir kitų dailininkų zanriniuose paveiksluose, natiurmortuose, portretuose. Dailės ir dramaturgijos teorinius klausimus nagrinėjo Didro, Lesingas ir kiti autoriai.
Svietimo epochos literatūros nacionaliniai savitumai. Sviečiamosios tendencijos buvo būdingos įvairių salių literatūrai. Tačiau kiekvienos salies literatūros raida priklausė nuo konkrečių jos istorinių aplinkybių bei nacionalinės literatūros tradicijų. Anglijoje, kur sparčiau keitėsi visuomeninės struktūros, sviečiamosios idėjos pradėjo formuotis jau XVII a. pab. Čia pirmiau nei kituose krastuose susiformavo realistinis papročių romanas, miestelėniskoji drama. Anglijoje anksčiau pradėjo reikstis ir nusivylimas protu, dėmesys zmogaus jausmams ir gamtai.
Prancūzų Svietimo literatūroje buvo ypač stiprios antimonarchinės ir antibaznytinės tendencijos, propaguojama sązinės laisvė, prigimtinė zmonių lygybė. Čia populiari buvo filosofinė apysaka, filosofinė politinė tragedija, romanas traktatas, satyrinė komedija. XVIII a. prancūzų literatūroje stipriau negu anglų pasireiskė klasicizmo tradicijos, isugdytos XVII a. literatūros.
Vokietijoje ir Italijoje svietėjams iskilo kitokios problemos. Jiems aktualus buvo nacionalinės vienybės klausimas, keltas ir to meto literatūroje. XVIII a. italų literatūroje populiari papročių ir charakterių komedija (K.Goldonis), pilietines patriotines idėjas kėlė klasicistinė tragedija (V.Alfjeris). Vokiečių literatūra XVIII a. pab. padarė milziniską idėjinį ir estetinį suolį. Vėlyvoji Gėtės ir Silerio kūryba universaliais meniniais vaizdais apibendrino visą Svietimo epochos literatūros procesą ir susiejo jį su XIX a. literatūros raida.
Svietimo idėjos greit sklido is vienos salies į kitą, nes plėtėsi tarptautiniai rysiai. Anglų autorių keliamos mintys apie zmogaus prigimties esmę, zmonijos raidą ir visuomenės susidarymą buvo perimtos ir toliau plėtojamos prancūzų svietėjų. Pirmasis jas perėmė Volteras, kuris, apsilankęs Anglijoje, isleido "Angliskus laiskus" (1734), Prancūzijoje propagavusius Loko filosofiją ir Niutono mokslinius atradimus. Ričardsono epistoliniai romanai padarė didelį įspūdį Didro, kuris labai vertino anglų rasytojo gebėjimą kurti sudėtingus psichologinius charakterius. Tomsono poema "Metų laikai" (1730) turėjo daug sekimų Prancūzijoje ir Vokietijoje.
Netrukus prancūzų svietėjai tampa didziaisiais protais, uzvaldziusiais daugelio kitų krastų pazangiųjų veikėjų mintis. Monteskjė ir Voltero, Didro ir Ruso idėjos plito ne tik Europoje, bet ir kituose zemynuose. Be abejo, ne visuose krastuose susidarė palankios sąlygos priimti ir skleisti sviečiamąją programą. Tačiau anglų, prancūzų ir vokiečių mąstytojų ir rasytojų suformuluoti demokratiniai humanistiniai Svietimo principai tapo svarbus įvairių salių ideologinio ir literatūrinio gyvenimo faktorius.
Lietuvoje Svietimo idėjos pradėjo plisti XVIII a. antrojoje pusėje. Jos atėjo is Prancūzijos, populiariausios buvo Ruso ir Kondijako teorijos. Pastarasis, Edukacinės komisijos prasomas, parasė logikos vadovėlį Lietuvos ir Lenkijos mokykloms. Sviečiamojo sąjūdzio zidiniu tapo Vilniaus universitetas. Čia dėstoma XVII ir XVIII a. anglų, prancūzų ir vokiečių filosofija, buvo paplitusi prigimtinės teisės teorija. Universiteto mokslinė ir visuomeninė mintis ypač suklestėjo XIX a. trečiajame desimtmetyje. Universitetas buvo ir literatūrinio gyvenimo centras.
Sviečiamasis sąjūdis Lietuvoje vyko sudėtingomis istorinėmis sąlygomis. Padalijus Lietuvos-Lenkijos valstybę (1795), didzioji Lietuvos dalis pateko į Rusijos imperiją. Carinės priespaudos sąlygomis aktuali buvo ir socialinė, ir nacionalinė kova. Kita vertus, lietuvių kultūra jau nuo Unijos laikų buvo glaudziai susijusi su lenkų kultūra. Sviečiamasis sąjūdis, plintąs tarp Vilniaus universiteto profesorių ir auklėtinių, is pradzių buvo lenkiskas, bet vėliau ėmė ryskėti ir lietuviskos tautinės tendencijos.
Be to, Svietimo idėjos Lietuvoje plito kartu su Vakarų Europoje jau pasireiskusiomis romantizmo tendencijomis. Romantinės nuotaikos (domėjimasis istorija, Lietuvos praeities aukstinimas) jaučiamos lietuvių svietėjų kūryboje ir pasaulėziūroje.
Būdingas sio laikotarpio lietuvių literatūros bruozas - jos antifeodalinis kryptingumas. Lietuvių rasytojai smerkė baudziavą, reiskė uzuojautą valstiečiams, aukstino jų darbą. Literatūroje keliamos ir tautinio sąmoningumo idėjos. "Sio periodo lietuvių literatūros visuomeniskumą lydi filosofinis racionalizmas, volteriska dvasia". Poetikoje susipina klasicizmo ir sentimentalizmo elementai, kuriuos lietuvių rasytojai daugiausia perėmė is lenkų literatūros. Zymiausi rasytojai svietėjai - D.Poska, A.Strazdas, L.Rėza, S.Stanevičius, S.Daukantas ir kt.
|
