9 Bilietas
1. XX a. literatūra. E.M.Remarkas, B.Brechtas, E.Hemingvėjus. Vieno kūrinio analizė.
2. M.Katiliskio vieno kūrinio aptarimas arba istraukos analizė.
1. Ernestas hemingvėjus gimė Ouk Farko miestelyje netoli Čikagos. Jo tėvas buvo gydytojas, medziotojas, labai mylėjo gamtą., o motina buvo muzikos mokytoja. Baigęs mokyklą, dirbo Kanzaso laikrasty 21421n1319v je "Star". 19 metų įstojo savanoriu į Raudonojo kryziaus sanitarinį būrį. Italijos fronte buvo sunkiai suzeistas ir keletą metų gulėjo Milano ligoninėje. 1919m. grįzo į JAV ir ėmėsi zurnalisto darbo. 1921m. isvyko į Paryzių, o pablogėjus sveikatai, Hemingvėjus 1961.07.02. nusisovė.
Ankstyvuoju kurybos laikotarpiu, Hemingvėjus buvo artimas "prarastos kartos" rasytojų grupei. "Prarastosios kartos" zmonės ryskiausiai pavaizduoti romane "Fiesta". Jis rasė "aisbergo principu" (reikia skaityti tarp eilučių). Karo motyvai ir "prarastosios kartos" likimas atsispindi ir romane "Atsisveikinimas su ginklais". Vienas is jo stiliaus ypatumų - ironija, parempta zodzių ir juose slypinčios minties, herojaus būsenos ir aplinkos kontrastu, priestaringų dalykų sugretinimu. Uz apysaką "Senis ir jūra" ir visą kūrybą, Hemingvėjui 1954m. suteikta Nobelio premija.
Apysakoje vaizduojamas senas zvejys Santjagas, kuris zvejodamas jūroje sugauna didziulę zuvį. Plukdant į krantą, zuvį suėda rykliai, palikdami tik griaučius. Apysakoje graziai ir įvairiai pavaizduotas jūros peizazas. Svarbūs elementai: dangus, mėnulis, zvaigzdės. Didziausia apysakos vertybė - zmogaus fizinės ir dvasinės įtampos perteikimas. Marlino gaudymas, susidūrimas su rykliais atskleidzia gerąsias senojo zvejo savybes: drąsą, istvermę, pasitikėjimą savimi. Apysakoje vaizduojamas zmogaus susirėmimas su neįveikiamomis gamtos jėgomis, jo bejėgiskumas, kovojant su jos stichijomis. Santjago kelionės į jūrą simbolinė prasmė - zmogaus konfliktas su priesiskomis jėgomis, glūdinčiomis tiek gamtoje, tiek ir visuotiniame gyvenime. Vienisas zmogus bejėgis įveikti tas jėgas, tačiau nurodydamas fizinį zmogaus pralaimėjimą, rasytojas pabrėzia jo moralinę pergalę: "Zmogų galima uzmusti, bet negalima jo nugalėti".
Zmogaus ir gamtos rysys.
Mariaus Katiliskio "Uzuovėja" - dvylikos novelių knyga. Savarankiskos novelės sujungtos į vientisą kūrinį. Vientisumą rodo veiksmo erdvės ir laiko brandumas, autoriaus sumanymas ir jo kūrybinė idėja.
Romane "Uzuovėja" vaizduojamas tarpukario metų Aukstaitijos kaimas, jo zmonės, įvykiai, natūrali ūkio darbų seka per keturis metų laikus. Tai siek tiek panasu į K.Donelaičio "Metus", kurių keturias dalis į vientisą kūrinį jungia gamta, zmonės ir jų darbai. Autoriui nėra labai svarbūs atsitikimai, Katiliskiui daug svarbiau parodyti, kaip jie bendrauja tarpusavyje.
Romane "Uzuovėja" zmogus - tai neatsiejama zemės dalis taip, kaip zemė yra neatsiejama zmogaus gyvenimo dalis. Mus su viso romano epizodu sujungia viena novelė "Lietus". Novelėje matome, kaip iseivis, besiilgintis prarastų namų, prabėgusios vaikystės, parkrenta ant zolės po svetima padange ir, stebėdamas debesis, juos lyg ir atpazįsta. Iseivio antrininkas Antaniukas po daugelio metų apsilanko gimtajame Gruziskių kaime. Jis sutinka seną kaimyną Vaitiskį, kuris, pavezdamas Antaniuką, ir papasakoja įdomiausius praėjusių metų įvykius. Novelės pavadinimas "Lietus" nėra atsitiktinis. Lietus sioje novelėje turi svarbią prasmę. Lietaus lasai sujungia zemę su dangumi.
Novelėje "Polaidis" matome, kaip senis Dryza, rūpestingai ir kantriai padaręs alų, iseina apziūrėti savo laukų. Sioje novelėje alaus darymas nėra buitinis veiksmas, tai yra sventas dalykas. Dryza giliai įsitikinęs, kad zmogus negali gyventi be zemės. Jis supranta, kad niekur negalės pasitraukti nuo zemės, kad jis liks su ja amzinai, todėl ir nori būti palaidotas atnaujintose kapinėse, kur jam bus ramu.
Novelė "Pupzydis" priklauso vasaros novelių ciklui. Joje parodoma ir gamtos, ir zmonių gyvenimo pilnatvė. Vasara isreiskia zmogaus gyvenimo brandumą. Pagrindinis veikėjas Lapeika, kuris susitinka spitolninką Levuką ir jam guodziasi, jog turguje nepardavė nė samčio deguto ir neuzdirbo nė skatiko. Jis jaučiasi labai nelaimingas todėl, kad niekam nereikalingas, nereikalingas ir jo darbas. Tačiau vakare kaimo jaunimas sugalvoja svęsti Jonines ir jiems prireikia deguto. Lapeika labai apsidziaugia, kad yra bent truputį reikalingas ir naudingas, ir todėl visą deguto statinę atiduoda veltui. Autorius novelėje parodo ne tik kaimo zmogaus norą būti reikalingu, bet ir jo darbstumą, sugebėjimus, ismonę. Nusiraminimo ir paguodos zmogus iesko darbe ir gamtoje. M.Katiliskis atskleidzia zmogaus ir gamtos vienovę. Blogą veikėjo nuotaiką atspindi kaitra, o pablyskusios zvaigzdės tarsi isryskina sviesą, dziaugsmą, laimę.
"Uzuovėjoje" zmogus yra visapusiskas, svelnus ir kietas, lyriskas ir rūstus kaip pati gamta, ir jo dziaugsmai ir kentėjimai turi saknis toj pačioj zemėj, is kurios auga usnys ir kviečiai.
|
