Įmonės veiklos apskaita

Vytautas Sūdzius

Finansų pagrindų tema.

Įmonės veiklos apskaita

Turinys

Klausimai medziagai įsisavinti

1.Apskaitos administravimas

2. Ūkinių operacijų fiksavimas ir atpazinimas

3.Sąskaitų planas.

4. Turtas ir nuosavybė

Daiktinės darbo priemonės .Įmonių pagrindą sudaro materialinė-techninė bazė, į kurią investuotos nemazos savos lėsos. Be to, dalis turto gali būti nuomojama, naudojama issipirktinai (lizingo būdu), kartais eksploatuojama nemokamai.

Nusidėvėjimo (amortizacijos) nustatymas. Nuo ko pradėti, norint nustatyti pagrindinių priemonių susidėvėjimo (amortizacijos) normas, kurių reikalauja mokesčių inspekcijos ir islaidų nurasymas. Jei to nebus padaryta, bus dirbtinai didinamas pelnas, atitinkamai ir mokesčiai į biudzetą, o susidėvėjusių įrenginių nebus uz ką pakeisti.

5. Islaidos ir sąnaudos

Islaidų ir sąnaudų panasumai ir skirtumai

6. Atskaitomybė

7. Balanso teorijos ir politikos įgyvendinimas

Literatūra

Klausimai medziagai įsisavinti

1. Apskaita, uzdaviniai ir jai keliami reikalavimai
2. Apskaitos rūsys
3. Apskaitos principai
4. Ūkinių operacijų fiksavimas: dokumentai, registrai
5. Dvejybinis įrasas. Jo taikymo ypatumai skirtingoms sąskaitų klasėms.
6. Sąskaitų planas:klasės ir jų sudėtis
7. Ilgalaikis turtas: sudėtis, klasifikavimo ypatumai
8. Nusidėvėjimo formos, normos, skaičiavimo būdai
9. Islaidos ir sąnaudos: pagrindinės sąvokos, tapatumai ir skirtumai, klasifikavimo ypatumai
10. Atskaitomybė:rūsys, klasifikavimas ir sudėtis
11. Atskaitomybės pasirinkimo formos kriterijai
12. Ataskaitų turinys
13. Balanso politikos įgyvendinimo ypatumai
14. Vertikalioji ir horizontalioji balanso vertinimo taisyklės
15. Bandomojo balanso panaudojimas
16. Bankroto tikimybės nustatymas

1.Apskaitos administravimas

Įmonės veikla yra tikslo nustatymo ir dinamiskas jo siekimo procesas, todėl vertinant jos veiklą kaip naudos siekimą, svarbu yra apskaityti ūkinius finansinius rodiklius ir įvertinti socialines ekonomines sąlygas. Įvairiapusis veiklos ekonomiskumo ir naudingumo (sau, rinkai ir visai visuomenei) vertinamas ir kryptingas valdymas organizacinėje sistemoje, kur gamybinius, finansinius ir kitus procesus veikia vadovai, specialistai ir aplinka. Darbo sėkmė priklauso nuo tinkamo, savalaikio ir kartu nebrangaus informacinio aprūpinimo. Todėl ypač svarbu, kad visi įmonės veiklos procesai būtų fiksuojami ir įforminti dokumentuose, o gautoji informacija laiku pasiektų įvairaus lygio vadovus.

Buhalterinė apskaita (pagal Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymą) yra ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, isr 22522v214w eikstų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir finansinei atskaitomybei sudaryti.

Kad apskaitos sistema būtų efektyvi, reikia uztikrinti keletą reikalavimų:

vykdyti visos įmonės ir atskirų jos padalinių, tarnybų, veiklos sričių bendrą ir atskirą bei detalizuotą apskaitą,

operatyviai pateikti kokybiską informaciją vartotojams, organizuojant optimalius informacijos srautus, tinkamai ją apdorojant ir perdirbant bei paskirstant,

įgalinti keisti naudojamus parametrus uztikrinant mokesčių, nuolaidų ir antkainių, kainų ir tarifų bei kitų ūkinių finansinių rodiklių skaičiavimą,

uztikrinti laisvą ir operatyvų sąskaitų plano, sąskaitų kodo struktūros pakeitimą, sąskaitų apjungimą ar detalizavimą, naujų registrų įvedimą bei jų tarpusavio rysio reguliavimą,

sumazinti apskaitos islaidas, uztikrinant minimalų, bet pakankamą informacijos kiekį, tinkamai organizuojant ir mechanizuojant apskaitą,

uztikrinti lankstų duomenų archyvavimą ir darbą su archyvais, tinkamas issaugojimo ir grązinimo priemones,

uztikrinti informacijos slaptumą, atskiriant isorinę - viesą ir vidinę atskaitomybę.Tai aktualu rinkos sąlygomis.

Įgyvendinant siuos reikalavimus reikia vadovautis optimalumo, profilaktiskumo, kompleksiskumo, analiziskumo, patikimumo ir tikslumo, savalaikiskumo bei kitais panasiais bendrais ūkinės veiklos vedimo principais.

Pagal Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymą, priimtą Lietuvos Respublikos Seimo 2001 metais lapkričio 6 dieną, kuris įsigalioja nuo 2002.01.01 d, įtvirtinti apskaitos standartai Apskaitos standartai - ūkio subjekto turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų vertinimo, pajamų ir sąnaudų pripazinimo ir registravimo apskaitoje taisyklės, atitinkančios Europos Sąjungos teisę bei Tarptautinius apskaitos standartus ir suderintos su Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais. Apskaitos standartai aprėpia Biudzetinių įstaigų apskaitos standartus ir Verslo apskaitos standartus.(...)"

"Vykdydami svarbiausią apskaitos darbuotojų pareigą - atspindėti tikrą įmonės ir jos veiklos būklę taip, kad sią informaciją teisingai suvoktų visi jos vartotojai, apskaitininkai vadovaujasi Tarptautinių apskaitos standartų nuostatomis, kurias skelbia komitetas, vienijantis daugelio valstybių profesionalių apskaitininkų organizacijų atstovus. Tarptautinių apskaitos standartų 1973 m. birzelio 29 d. Įkūrė įvairių salių profesionalių buhalterių organizacijos. Dabar jis vienija daugiau komitetą kaip simtą didziausių apskaitininkų organizacijų is beveik 80 pasaulio valstybių. Tai nepriklausoma organizacija, rengianti ir tobulinanti tarptautinius apskaitos standartus.(...)

Tarptautiniai apskaitos standartai ir Bendrieji apskaitos principai, kuriais pagrįstos kiekvienos laisvosios rinkos salies apskaitos taisyklės, tai ne griezti ir tikslūs nurodymai, kaip atlikti konkrečias apskaitos procedūras. Kiekviena valstybė savo nuoziūra, atsizvelgdama į nacionalinius ypatumus bei konkrečias laiko ir ekonomikos būklės sąlygas, sukonkretina Tarptautinius apskaitos standartus - derina juos su savo interesais."[Ekonomikos teorijos pagrindai, 2000, 6, 18]

Pagrindiniai apskaitos uzdaviniai yra:

įmonės veiklos dokumentavimas;

atskaitomybės sudarymas (savininkui ir akcininkams, kreditoriams, visuomenei, valstybei);

įmonės priimamų sprendimų informacinis aprūpinimas.

Pagal tai, kokie uzdaviniai dominuoja, į pirmąją vietą iskeliamos skirtingos apskaitos turinio sritys, todėl nėra labai grieztos apskaitos klasifikavimo sistemos.

Pirmiausia reikia skirti apskaitos ir statistikos informaciją. Statistikos pagrindas - valstybės ekonominių subjektų apskaitos ir atskaitomybės duomenys. Statistinė atskaitomybė lemia būtinumą standartizuoti visų ekonominių vienetų apskaitos duomenis, ir standartizuoti būtina tik ataskaitinę informaciją.

Apskaitos rūsys. Apskaita skirstoma į finansinę ir vadybos. Pagrindinis skirtumas - informacijos vartotojai.

Finansinė apskaita skirta veiklos rezultatams nustatyti ir ataskaitoms pateikti. Ji nuo vidinės apskaitos gali skirtis duomenų tikslumu (čia leistini ir daugiau suapvalinti duomenys, svarbiausias vidinės apskaitos tikslas - operatyvumas) .

Finansinės apskaitos informacija pateikiama finansinėse ataskaitose

- balanse;

- pelno (nuostolių) ataskaitoje;

- nepaskirstyto pelno ataskaitoje;

piniginių srautų (finansinės būklės pasikeitimo) ataskaitoje;

nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitoje;

- aiskinamajame raste ir kitose ataskaitose, jei yra, pavyzdziui, individuali įmonė ar ūkinė bendrija.

Valdymo apskaita yra orientuota į įmonės vidaus poreikių tenkinimą, ji priklauso nuo konkrečios gamybos ir komercinės veiklos specifikos. Įmonės ir organizacijos gali naudoti standartinę organizavimo formą, tačiau gali sudaryti ir savus apskaitos organizavimo modelius.

Apskaitos laikotarpis. Valdzios organų nustatytas laikotarpis, kuriam pasibaigus apskaičiuojamos įmonės ūkininkavimo rezultatas - pelnas arba nuostolis. Lietuvoje yra vieneri metai. Finansiniai metai (pagal Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymą) - laikotarpis, kurio metinė finansinė atskaitomybė rengiama.

Pagrindinė apskaitinė lygybė: turtas lygus nuosavybei. Turtas parodo, kas konkrečiai priklauso įmonei, o nuosavybė - kiek ir kam priklauso įmonės turto.

Pagrindiniai bendrieji apskaitos principai. Apskaitą reglamentuoja ir visuotinai priimti jos principai (Wilsonas, 1997. - p. 256, Lietuvos Respublikos įmonės finansinės atskaitomybės įstatymas ir kiti) - bendrieji apskaitos principai (angl. - General Accepted Accounting Principles):

įmonės principas reikalauja, kad savininko ar savininkų investuotas į įmonę turtas apskaitoje būtų atskirtas nuo jų asmeninio turto.Kiekviena įmonė, kuri sudaro finansinę atskaitomybę, laikoma atskiru apskaitos vienetu;

įmonės tęsiamos veiklos principas reikalauja apskaitoje daryti prielaidą, kad įmonės veikla trunka neribotą laiką. Tai reiskia, kad įmonės turtas privalo būti įvertintas ne finansinės atskaitomybės momentu esančiomis rinkos kainomis, bet jo įsigijimo verte, atspindint nudėvėtąją dalį. Įmonę nenumatoma likviduoti. Sis principas netaikomas, kai priimamas sprendimas likviduoti įmonę arba įmonė steigiama ribotam laikui;

periodiskumo principas reikalauja, kad įmonė skaidytų savo veiklą į tam tikrus periodus, kurių pabaigoje pateikiama ataskaitinė informacija apie įmonės padėties pasikeitimus per ataskaitinį laikotarpį. Ataskaitinis laikotarpis - finansiniai metai, tačiau jie kai kuriose valstybėse, pavyzdziui, JAV, nebūtinai turi sutapti su kalendoriniais metais. Finansinių metų pradzia ir pabaiga parenkama vadovaujantis nuostata, kad skiriamoji riba sutampa su zemiausiuoju įmonės veiklos tasku, o jeigu įmonės veikla tolygi - su kalendoriniais metais. Pati įmonė ir Vyriausybė gali nustatyti tarpinius dalinius ataskaitinius laikotarpius: pries visuotinus akcininkų ir pajininkų susirinkimus, kas ketvirtį, mėnesį, pries sezono pradzią ar jam pasibaigus ir t.t;

apskaitos pastovumo principas reikalauja, kad apskaitininkai labai apdairiai keistų apskaitos metodiką. Apskaitos metodika turi islikti stabili gana ilgai ir ją pakeitus, vienos apskaitos duomenys turi būti gauti ir senąja, ir naująja metodika. Sis principas labai svarbus apskaičiuojant pelną ir netaikomas mokesčiams;

kaupimo (realizavimo) principas reikalauja pardavimo pajamas pripazinti tada, kai israsoma sąskaita, nepriklausomai kada ir kaip bus gaunami pinigai, pateikiama produkcija. Pajamos registruojamos tada, kai jos uzdirbamos, o islaidos - jų susidarymo metu, neatsizvelgiant į pinigų gavimą ir ismokėjimą;

tikslumas ir patikimumas reikalauja, kad jeigu apskaitos informacija yra netiksli, tai neisvengiamai bus priimti klaidingi ir nepagrįsti sprendimai;

atsargumo arba konservatyvumo principas reikalauja, kad įmonės veiklos rezultatai būtų vertinami atsargiai. Ypač jis svarbus apskaičiuojant sąnaudas, jas maksimalizuojant, o pajamas, jas minimalizuojant. Tai kartu ir apdairumo principas, kai kvalifikuotai pasirengiama realiai įvertinti potencialius nuostolius ir ieskoma ar turima kitų alternatyvų. Įmonės turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų vertė negali būti nepagrįstai padidinta ar suamazinta;

piniginio mato (įkainojimo) principas reiskia, kad visas įmonės turtas, taip pat jos veiklos rezultatai apskaitoje turi būti isreiksti vertine israiska,

kaupimo principas reikalauja, kad ūkiniai faktai apskaitoje būtų fiksuojami jau įvykę: uzdirbamos pajamos turi būti registruojamos tada, kai jos uzdirbamos, sąnaudos - kai jos patiriamos, nepriklausomai nuo pinigų gavimo ar ismokėjimo,

palyginimo principas reikalauja, kad kaupimo principu apskaičiuotos per ataskaitinį laikotarpį uzdirbtos pajamos būtų palygintos su patirtomis sąnaudomis. Palyginamumas kartu reiskia, kad informacijos vartotojai turi turėti galimybę palyginti įmonės finansines ataskaitas, norėdami įvertinti jos finansinę būklę.

lojalus atvaizdavimas reikalauja, kad visi sandoriai ir ūkinės operacijos ataskaitoje būtų atvaizduoti objektyviai, visapusiskai, o ne pavirsutiniskai,

neutralumas - kad informacija, pateikta finansinėse ataskaitose, būtų patikima, ji turi būti neutrali, neturi būti jokių saliskumo faktų. Finansinės ataskaitos nėra neutralios, jei jos, pateikdamos informaciją, daro įtaką priimamiems sprendimams, sudarant atitinkamą nuomonę, siekiant kokio nors tikslo,

turinio vyravimas pries formą pabrėzia, kad visada daugiau dėmesio reikia skirti operacijų turiniui, jų esmei atskleisti. Ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai į apskaitą traukiami pagal jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne tik pagal jų juridinę formą.

Pagal Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymą isskiriami sie 10 bendrieji apskaitos principai: įmonės, veiklos tęstinumo, periodiskumo, pastovumo, piniginio mato, kaupimo, palyginimo, atsargumo, neutralumo, turinio svarbos.

Priklausomai nuo įmonės tikslų bei ataskaitų vartotojų formuojama ir finansinė bei balanso politika.

2. Ūkinių operacijų fiksavimas ir atpazinimas

Apskaitos dokumentas. Jo rekvizitai - įmonės pavadinimas ir kodas, dokumento pavadinimas, numeris ir sudarymo data; ūkinės operacijos turinys, matavimo rodikliai, asmenų, įvykdziusių ūkinę operaciją ir atsakingų uz jos įvykdymą ir teisingą įforminimą, pareigos, pavardės, vardai bei parasai.

Dokumentai ir apskaitos registrai apibūdinti buhalterinės apskaitos įstatymo III skirsnio straipsniuose.

Ūkinių operacijų fiksavimas. Dokumentai yra įrasų apie ūkines operacijas į apskaitos registrus pagrindas. Jie įrasomi ranka ar techninėmis priemonėmis aiskiai ir įskaitomai.

Įmonės gali naudoti pavyzdinius, specialius ir laisvos formos pirminius dokumentus, turinčius juridinę galią.

Dokumentų juridinė galia. Dokumentui juridinę galią suteikia sie privalomi rekvizitai: įmonės pavadinimas, dokumento pavadinimas, jo sudarymo data, ūkinės operacijos turinys, ūkinės operacijos matavimo rodikliai, asmenų, įvykdziusių ūkinę operaciją ir atsakingų uz jos įvykdymą ir teisingą įforminimą, pareigos, pavardės, vardai, parasai. Dokumentas, kuriame nėra minėtų rekvizitų, juridinės galios neturi. Tokie griezti pirminių dokumentų įforminimo reikalavimai labai apsunkina smulkius verslininkus, patentininkus, dirbančius taip pat su privačiais asmenimis, galutiniais prekių ir paslaugų vartotojais. Be to, kai kuriems pirminiams grieztos apskaitos dokumentams privaloma speciali tipografinė forma ir įsigijimo tvarka.

Dokumentų pasirasymas ir atsakomybė. Įmonės vadovas patvirtina asmenų, turinčių teisę pasirasyti pirminius dokumentus, sąrasą ir jų parasų pavyzdzius. Dokumentai pasirasomi asmeniskai.

Uz laiku ir teisingą dokumentų israsymą, uz juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinės operacijos teisėtumą atsako asmenys, surasiusieji ir pasirasiusieji dokumentus, nepriklausomai nuo to, ar jie buvo patikrinti audito.

Apskaitos registrai Uz ataskaitinį laikotarpį dokumentų duomenys apibendrinami apskaitos registruose. Visos įmonėje atliktos ūkinės operacijos apskaitos registruose fiksuojamos pagal pirminius dokumentus, kuriais remiantis tos operacijos ir buvo atliktos. Operacijų registracijos metu sisteminami ir pirminiai duomenys. Pirminių dokumentų duomenys apie ūkines operacijas yra grupuojami pagal operacijų rūsis. Tai atliekama naudojant specialiuosius zurnalus. Juose duomenys kaupiami per mėnesį, o jo pabaigoje is zurnalo perkeliami į atitinkamą Didziosios knygos sąskaitą arba į keletą is jų.

Apskaitos registrai gali būti tipiniai arba laisvos formos. Jie sudaromi chronologine, sistemine -chronologine ar kita nustatyta tvarka (Apskaitos tvarkymas, 1996. - p. 2 - 27, Lazauskas, 1995. - p. 65 - 75 ir kiti).

Apskaitos sistemoje informacija apie ūkinius faktus fiksuojama naudojantis pirminiais dokumentais. Vėliau ji apibendrinama apskaitos registruose įvairiomis procedūromis. Tačiau apskaitos principai visose įmonėse islieka vienodi nepriklausomai nuo to, kad apskaitos sistema ir technika turi būti pritaikyta konkrečiai įmonės specifikai ir jos informaciniams poreikiams.

Mazos įmonės atlieka palyginti nedaug ūkinių operacijų, turi mazai klientų bei tiekėjų. Visa tai įgalina kiekvieną operaciją fiksuoti Bendrajame zurnale, kuriame visos atliktos ūkinės operacijos registruojamos chronologiskai. Bendrasis, arba ūkinių operacijų registravimo zurnalas naudojamas visoms operacijoms nepriklausomai nuo jų rūsies fiksuoti. Čia tai pat nurodomos ir koresponduojamosios sąskaitos. Vėliau duomenys is Bendrojo zurnalo perkeliami į sisteminį registrą - Didziosios knygos sąskaitas. Jose duomenys sisteminami ir kaupiami, o ataskaitinio laikotarpio pabaigoje naudojami sudarant atskaitomybę. Esant nelabai dideliam ūkinių operacijų skaičiui, taip organizuoti apskaitą racionalu, bet didesnėje įmonėje toks apskaitos organizavimas praktiskai neįmanomas.

Organizuojant apskaitą didesnėse įmonėse, naudojama daugelis pagalbinių (specialiųjų) registrų. Specialieji zurnalai is dalies pakeičia Bendrąjį zurnalą. Kiti registrai kaip analitinės knygos detalizuoja Didziosios knygos sąskaitų duomenis. Pries pradedant apibūdinti registrų naudojimo ypatumus, tikslinga bendrai aptarti jų atliekamas funkcijas.

Specialieji zurnalai pritaikyti informacijai apie vienarūses ūkines operacijas fiksuoti. Paprastai tai daugiaskilčiai registrai, palengvinantys apskaitos darbą.

Pagrindinis specialiųjų zurnalų naudojimo privalumas yra tas, kad siuo atveju darbus galima paskirstyti zmonėms arba skyriams. Tai paspartina darbą, kadangi gali fiksuoti operacijas keliuose registruose tuo pačiu metu. Be to, specialieji zurnalai labai pagreitina ir palengvina informacijos apdorojimą, nes geriau pritaikyti tam tikros rūsies operacijoms registruoti.

Specialiųjų zurnalų efektyvumas padidėja, jeigu jie tinkamai pritaikyti būdingiausioms ūkinėms operacijoms, atliekamoms įmonėje. Kiekviena įmonė priklausomai nuo operacijų įvairovės ir jų atlikimo daznumo naudoja skirtingą specialiųjų zurnalų skaičių ir rūsis. Bendras specialiųjų zurnalų struktūros bruozas yra tas, kad jie sudaryti is daugelio skilčių, kurios naudojamos įvairiai informacijai fiksuoti. Naudojant tokią struktūrą, ne tik greičiau apdorojama informacija, bet ir sumazėja pastarosios dubliavimasis. Lengvai galima įvesti bet kokią papildomą skiltį norimai informacijai atspindėti. Todėl fiksuoti duomenų kitur nereikia. Įvairiose įmonėse to paties pavadinimo specialieji zurnalai gali būti skirtingos formos, o jų skiltys gali būti isdėstytos taip, kaip patogiau įmonės apskaitininkams. Tačiau nepaisant įvairovės, tam tikros skiltys privalomos ir jas reikia pateikti visuose specialiuose zurnaluose.

Apskaitos organizavimas, kai kaupiama informacija jau is pradzių yra grupuojama pagal ūkinių operacijų rūsis, supaprastina pirminių duomenų fiksavimą. Be to, specialiųjų zurnalų naudojimas ne tik labai pagreitina duomenų fiksavimą, bet ir suteikia galimybę konkrečiam asmeniui kontroliuoti tam tikrą veiklos sritį.

Pagalbinių registrų - analitinių sąskaitų knygų naudojimo privalumai yra tie, kad jos įgalina atspindėti atskirose sąskaitose operacijas, susijusias su konkrečiais pirkėjais ar tiekėjais. Taip pat sie registrai supaprastina Didziosios knygos vedimą, kadangi joje nelieka detalių duomenų apie pirkėjus ir tiekėjus. Be to, vedant analitines sąskaitų knygas, galima nustatyti klaidas individualiose sąskaitose ir racionaliai paskirstyti darbą apskaitininkams.

Analitinės sąskaitos detalizuoja Didziosios knygos sąskaitų duomenis. Didziojoje knygoje lieka Pirkėjų įsiskolinimo sąskaita, tik dabar ji laikoma kontroline, nes joje atspindima analitinių sąskaitų knygos sąskaitų likučių suma.

Įrasai analitinių sąskaitų knygose daromi is specialiųjų zurnalų tuo pat metu, kai įvyksta ūkinės operacijos. Duomenys knygose yra kaupiami kitais aspektais negu specialiuosiuose zurnaluose. Mėnesio pabaigoje duomenys is pagalbinių registrų - specialiųjų zurnalų perkeliami į Didziąją knygą, apskaičiuojami sios knygos sąskaitų likučiai, padaromi visi reikiami koreguojantieji ir uzdarantieji įrasai. Po to sudaromas bandomasis balansas ir finansinė atskaitomybė.

Apskaitos registrų normos. Apskaitos registrų komplektą sudaro zurnalai, parengti Finansų ministerijos patvirtinus tipinius finansinės apskaitos registrus, kurie yra papildyti specialiaisiais zurnalais, skirtais perdirbimo įmonėms bei analitinės apskaitos kortelėmis. Komplektas tinka visų veiklos sričių bei dydzių įmonėms, kuriose apskaitą veda keli skyriai (asmenys). Duomenys specialiuosiuose zurnaluose fiksuojami laikantis sisteminio - chronologinio principo, tai yra, kiekviename zurnale registruojamos tik vienos rūsies operacijos. Tuo būdu ūkinės operacijos ne tik fiksuojamos apskaitoje, bet is karto ir sisteminamos. Dėl to gerokai sumazėja darbo dubliavimas, klaidų tikimybė, supaprastėja pačios apskaitos vedimas. Visi sie faktoriai padeda taupyti apskaitos vedimui skirtą laiką ir lėsas.

Galima pateikti duomenų fiksavimo apskaitos schemą:

Trumpalaikio ir ilgalaikio (materialaus ir nematerialaus) turto apskaita, įskaitant dalies duomenų apie ūkines operacijas su turtu detalizavimą tam skirtose analitinėse kortelėse,

Prekių ar kito turto pardavimas, taip pat ir paslaugų suteikimas,

Parduotų prekių savikainos fiksavimas,

Atsiskaitymai (ismokėjimai) per banką (jeigu įmonė turi kasos knygą) arba visos piniginės (grynais ar pavedimu ) islaidos (jeigu įmonė neturi kasos knygos),

Ismokos is kasos ( jeigu įmonė turi kasos knygą),

Kasos įplaukos ( jeigu įmonė turi kasos knygą),

Įplaukos į sąskaitą banke (jeigu įmonė turi kasos knygą) arba visos piniginės ( grynais ar pavedimu) įplaukos ( jeigu įmonė neturi kasos knygos),

Bendra veiklos sąnaudų apskaita,

Tiesiogiai gaminiams priskiriamos gamybos islaidos (sis zurnalas skirtas perdirbimo įmonėms ),

Netipiskos bei kituose apskaitos registruose neuzfiksuotos ūkinės operacijos ir įvykiai,

Netiesiogiai su produkcijos gamyba susijusios pridėtinės islaidos (sis zurnalas skirtas perdirbimo įmonėms),

Darbo uzmokesčio ir socialinio, sveikatos ir kitų draudimų paskaičiavimas ir apskaita,

Pagrindinių ir pagalbinių darbininkų darbo uzmokesčio ir socialinio ir kitų draudimų paskaičiavimas (perdirbimo įmonėse),

Visos tiesioginės gamybos islaidos (perdirbimo įmonėse),

Netiesioginės gamybos islaidos ( perdirbimo įmonėse),

Mokėtinų mokesčių apskaita,

Pridėtinės vertės ir akcizo bei kitų mokesčių apskaita,

Finansinės veiklos pajamų ir sąnaudų apskaita,

Kiekvienos dienos pabaigoje ar kas kelios dienos ir ataskaitinio laikotarpio pabaigoje duomenų perkėlimas į sąskaitas,

Laikotarpio pabaigoje analitinių kortelių likučių sumų ir atitinkamų kontrolinių sąskaitų likučių sutikrinimas.

Naudojantis spalvotomis sąskaitų kortelėmis, tikslinga kiekvienai sąskaitų klasei skirti po atskirą spalvą.

Sąskaitos apskaitos dokumentuose saugoma visa informacija apie konkrečius turto ar nuosavybės rūsies pasikeitimus.

Dvejybinis įrasas kaip sąskaitų korespondencijos taisyklė. Ūkinis faktas atvaizduojamas vienoje sąskaitoje debete (D), o kitoje - kredite (K) arba atvirksčiai vadinama dvejybiniu įrasu. Sąskaitų derinys - kai į vieną debetuojama, o į kitą kredituojama, vadinama sąskaitų korespondencija, o tos sąskaitos - koresponduojančiomis. Toliau pateikiama įrasų įrasymo ir atvaizdavimo tvarka ( zr. 7.8 lentelę ir įrasų fiksavimo schemas). Turto padidėjimas rasomas į sąskaitos debetą (D), o sumazėjimas - į kreditą (K), likutis (saldo) skaičiuojamas debete (D). Sąnaudos fiksuojamos analogiskai kaip ir operacijos su turtu. Nuosavybės padidėjimas rasomas sąskaitos kredite (K), o sumazėjimas - debete (D), likutis (saldo) skaičiuojamas kredite (K). Pajamos fiksuojamos analogiskai kaip ir operacijos su nuosavybe.

Sąskaitų sąlyginiai zenklai yra T formos, dar vadinami "lėktuviukais", kai kairėje zymimas debetas - raide D, o desinėje - kreditas - raide K:

D Sąskaitos pavadinimas K

Pavyzdys: UAB "Oda" realizavo akcijų uz 10000 tūkst. Lt ir atitinkamai uzsipajamavo tą pačią sumą debete.

Debetas Kreditas

D Pinigai 100000

K Paprastosios akcijos 100000

UAB "Oda" uz zemės sklypą (50000 tūkst Lt) ir pastato priestatą (25000 tūkst Lt) isleido is viso 75000 tūkst Lt.Galutinės operacijos būtų rasomos taip:

Debetas Kreditas

2. D Zemė 50000 I

D Pastatai 25000

K Pinigai 75000

7.8 lentelė

SĄSKAITOS PAVADINIMAS ir Nr.

Skolintojų Savininkų + D Pajamos K

D Turto sąskaitos K = D Nuosavybės sąskaitos K + D Nuosavybės sąskaitos K

D Sąnaudos K

Sintetinė ir analitinės sąskaitos. Is atskirų analitinių sąskaitų duomenų suvedamos sintetinės sąskaitos. Kaip pavyzdį galima pateikti atskirų darbuotojų (analitinę) ir bendrą (sintetinę) mokėtinų atlyginimų sąskaitas.

Sintetinė sąskaita:  Sąskaitos Mokėtini atlyginimai analitinės sąskaitos :

D Mokėtini atlyginimai K D Mok.atl. Onai K D Mok.atl.Jonui K D Mok. atl. Petrui K

L. 4500,- L. 1000- L. 2000,- L. 1500,-

Turto padidėjimas (gavimas) rasomas į D ( debetą),

o sumazėjimas rasomas į K ( kreditą).

Yra debetinis likutis.

Nuosavybės padidėjimas nurodomas K ( kredite ),

o sumazėjimas nurodomas D ( debete).

Turi kreditinius likučius.

Pajamos didina savininko nuosavybę.

Sąnaudos mazina savininko nuosavybę.

Pajamų padidėjimas vaizduojamas kredite ( K ).

Sąnaudų padidėjimas vaizduojamas debete ( D ).

Turto ir nuosavybės sąskaitos vadinamos balansinėmis. Pajamų ir sąnaudų sąskaitos vadinamos pelno ataskaitos sąskaitomis.

3.Sąskaitų planas.

Labai svarbi apskaitos sąvoka yra sąskaitų planas. "Sąskaitų planas - sąskaitų, kuriose sukaupiama informacija, atspindinti ūkio subjekto turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimus, pajamas ir sąnaudas, sąrasas."[ Buhalterinės apskaitos įstatymas, 2001].

"Pavyzdinį sąskaitų planą parengia ir "Valstybės zinių" priede "Informaciniai pranesimai" paskelbia Lietuvos Respublikos apskaitos institutas. Ūkio subjektas susidaro savo sąskaitų planą. Jį tvirtina to ūkio subjekto vadovas." [ Buhalterinės apskaitos įstatymas, 2001]

Sąskaitos plane nurodomos sąskaitos pavadinimas ir Nr. 1 - as numerio zenklas - klasės numeris. Yra tipinės 6 klasės, o 7, 8, 9 klasės yra laisvos ir paliktos įmonių zinioje. Desimtoji arba nulinė sąskaitų klasė skirta specialioms uzbalansinėms sąskaitoms.

Visos sąskaitos gali būti sugrupuotos į klases, grupes ir surasytos į tam tikrą sąrasą - sąskaitų planą. Sąskaitų plane įrasytos sąskaitos turi būti sugrupuotos pagal jų funkcijas:

apskaityti turtą,

apskaityti nuosavybę,

apskaityti pajamas,

apskaityti sąnaudas.

Turto sąskaitų grupė suskaidoma į dvi dalis :

formavimo savikainos,ilgalaikio turto, po vienerių metų gautinų sumų sąskaitas,

trumpalaikio turto sąskaitas.

Nuosavybę apskaitančios sąskaitos skirtos :

savininkų nuosavybei apskaityti: kapitalo, rezervų ir atidėjimų įsipareigojimams ir reikalavimams padengti, po vienerių metų mokėtinų sumų;

skolintojų nuosavybei apskaityti: mokėtinų sumų ir įsipareigojimų.

Yra dvi pelno ataskaitų sąskaitų grupės :

pajamų sąskaitos,

sąnaudų sąskaitos.

Kaip anksčiau minėjome, turto ir nuosavybės sąskaitos vadinamos balansinėmis.

Pajamų ir sąnaudų sąskaitos vadinamos nebalansinėmis arba pelno ataskaitos sąskaitomis. Jose apskaitomų sumų galutinis rezultatas yra pelnas arba nuostolis.

Lietuvisko sąskaitų plano struktūra pateikiama 1 lentelėje.

1 lentelė

SĄSKAITŲ PLANAS PAGAL PAGRINDINES KLASES

Toliau pateikiamos pagrindinės sąskaitų grupės jų klasėse.

Sąskaitos apskaitoje atlieka klasifikavimo funkciją. Tuo pat metu jos yra naudojamos ir kaip apskaitos registras, kitaip tariant, duomenys į jas įrasomi tiesiog is pirminių dokumentų ir kartu suklasifikuojami.

4. Turtas ir nuosavybė

"Turtas - materialiosios, nematerialiosios ir finansinės vertybės, kurias valdo ir naudoja ir (arba) kuriomis disponuoja ūkio subjektas, ir kurias naudojant tikimasi gauti ekonominės naudos."[Buhalterinės apskaitos įstatymas, 2001].

TURTAS SKOLINTOJŲ NUOSAVYBĖ + SAVININKŲ NUOSAVYBĖ arba:

SAVININKŲ NUOSAVYBĖ = TURTAS - SKOLINTOJŲ NUOSAVYBĖ

Ilgalaikis turtas

materialus (zemė, pastatai, transporto priemonės, įrengimai, įrankiai);

nematerialus (prestizas; įsigytos teisės - patentai, licenzijos, know- how, prekių zenklai).

Įmonės ilgalaikis turtas apskaitoje įkainojamas ir rodomas įsigijimo verte, balanse - likutine verte (atskirai įsigijimo vertė ir nusidėvėjimas).

Finansinis turtas ilgalaikio turto rūsis, uztikrinantis tam tikras teises ir privilegijas, kurios atsiranda įmonei dalyvaujant kitų įmonių veikloje. Isskiriamos sios pagrindinės finansinio turto rūsys (Kalčinskas, 2001. P.487, 489):

investicijos: į vertybinius popierius (akcijas, obligacijas, finansinius vekselius ir kitus VP) ir kitą turtą;

paskolos,

įmonės anksčiau isleistos ir supirktos nuosavos akcijos.

Nematerialus turtas reiskiasi per įvairias privilegijas ir teises, is kurių įmonė gauna tam tikros naudos (Kalčinskas, 2001. P.481).Sio turto svarbiausieji pozymiai (pagal G.Kalčinską, 2001. P.481 - 482):

neturi materialaus daiktinio turinio,

turi vertę, kurios būtina israiska : uz tą turtą sumokėta kaina,

atnesa įmonei naudą,

suteikia konkrečias teises ir privilegijas,

turto buvimas gali būti įrodytas per konkrečias jo savybes, kurios įgyja turto turėtojas,

ilgai naudojamas, kai tarnauja ilgiau nei vienus metus,

trumpalaikis, kai naudojamas per vienerius metus. Trumpalaikis nematerialus turtas apskaitoje neapskaitomas..

Ilgalaikis turtas dėvisi fiziskai ir moraliskai. Ilgalaikio turto nusidėvėjimas nustatomas ir nurasomas į islaidas tiesioginiu proporcingu laiko poziūriu, proporcingai veiklos ar produkcijos apimties poziūriu, mazėjančios vertės, metų skaičiaus būdais.

Daiktinės darbo priemonės .Įmonių pagrindą sudaro materialinė-techninė bazė, į kurią investuotos nemazos savos lėsos. Be to, dalis turto gali būti nuomojama, naudojama issipirktinai (lizingo būdu), kartais eksploatuojama nemokamai.

Jei visa materialinė-techninė bazė yra įtraukta į ūkinę komercinę veiklą, tai ji sutampa su materialiniu-tech­niniu gamybiniu potencialu (be personalo). Į sį gamybinį potencialą įeina visi eksploatuojami pagrindiniai fon­dai (pagrindinės priemonės), smulkus inventorius, instrumentai bei kiti daiktai, esantys eksploatacijoje ilgesnį laiką.

Pagrindinių fondų sąvoka labiau taikoma, kai atliekama pagrindinių priemonių apskaita vertine israiska, skai­čiuo­jamas susidėvėjimas (amortizacija), atliekami kiti ekonominiai skaičiavimai. Tačiau pagrindinių fondų ir pag­rin­dinių priemonių sąvokų taikymas yra labiau susitarimo, o ne teorinis klausimas. Nors kai kurie literatūros sal­tiniai, kai aptariamas ilgalaikis turtas vertine israiska, dazniau vartoja pagrindinių fondų, o kai natūrine, - pag­rindinių priemonių sąvoką .

Pagrindinės priemonės ir apyvartinės lėsos uztikrina prekių cirkuliacijos nenutrūkstamumą, tačiau siame pro­cese dalyvauja skirtingai.

Jei apyvartiniai ir cirkuliacijos fondai kiekviename prekių cirkuliacijos cikle panaudojami visiskai (su kai ku­riomis isimtimis), tai gamybos priemonės savo forma islieka nepakitusios, tik is dalies netenka savo pirminės vertės. To­­dėl visas pagrindinių priemonių (pagrindinių fondų) apytakos ciklas yra daug ilgesnis nei apyvartinių lėsų ir uz­trun­ka kelerius metus ar net desimtmečius. Gamybos priemonių tarnavimo laikas priklauso nuo jų paskirties, su­dėties, eksploatacijos sąlygų ir kitų priezasčių.

Pagrindinės priemonės netenka savo vertės pamazu. Ji dalimis perkeliama (nurasoma) į savikainą ar cir­ku­liacijos islaidas. Pagrindinės priemonės atstatomos nusidėvėjimo atskaitymų ir kitų investicijų sąskaita.

Pagrindinės priemonės natūrine israiska sudaro verslo pagrindinę materialinės-techninės bazės dalį. Prie pag­rin­dinių priemonių priskiriami pastatai, statiniai, įrenginiai, masinos ir kitos priemonės, kurios veikia ilgiau nei me­tus ir kurių vertė ne mazesnė nei norminių aktų nustatyta suma.

Pagrindinės priemonės gali būti klasifikuojamos pagal paskirtį, ūkio sakas, priklausomybę, verslo sritis, tar­na­vi­mo laiką, susidėvėjimo (tinkamumo) laipsnį, dalyvavimo veikloje pobūdį ir kitus pozymius. Jos skirs­to­mos į gamybines ir negamybines. Pagal paskirtį grupuojamos į sias grupes:

zemę, pastatus ir statinius,

įrenginius,

masinas,

transporto priemones,

inventorių ir instrumentus,

produktyvius ir darbinius gyvulius,

nebaigtus kapitalinius darbus,

kitą ilgalaikį materialinį turtą.

Negamybinės paskirties priemonės gamybos procese tiesiogiai nedalyvauja. Tai gyvenamieji pastatai, kul­tū­ri­nės buitinės patalpos, autobusai zmonėms pervezti ne darbo metu ir panasiai.

Svarbus priemonių skirstymas pagal dalyvavimo technologiniame procese pobūdį:

aktyvūs pagrindiniai fondai,

pasyvūs pagrindiniai fondai.

Aktyviajai fondų daliai priklauso masinos, įrenginiai, transporto priemonės ir kitas ilgalaikis turtas, tiesiogiai dalyvaujantis ar veikiantis ūkinėje komercinėje veikloje. Pasyvūs pagrindiniai fondai (pastatai, statiniai, estakados, gelezinkelio linijos, tvoros ir t. t.) sudaro sąlygas aktyviesiems fondams veikti.

Pagrindiniai fondai, kaip buvo pazymėta, dėvisi ir netenka savo vertės pamazu. Jie patiria moralinį ir fizinį susidėvėjimą. Moralinis susidėvėjimas gali susidaryti dėl dviejų priezasčių:

dėl gamybos priemonių gamybos atpigimo,

sukūrus pajėgesnes, efektyvesnes gamybos priemones.

Fizinis susidėvėjimas susijęs su techninių eksploatacinių savybių pablogėjimu ar netekimu.

Pagrindinių priemonių susidėvėjimo (amortizacijos) apskaita atliekama pagal objektus kortelėse arba kom­piu­teriais. Nurodomas objekto pavadinimas (kodas), inventorizacinis Nr., pirminė vertė, veikimo laikas, amor­tizacijos atskaitymo norma, amortizacijos skaičiavimo metodas (formulė, taisyklė) ir kiti duomenys bei pakeitimai.

Amortizacija yra nematerialaus turto susidėvėjimo vertės pernesimo (kaupimo) procesas per objekto veikimo laik­ą, o materialaus turto susidėvėjimo vertės pernesimas vadinamas tiesiog nusidėvėjimu. Nusidėvėjimo ir amortizacijos atskaitymų kaupimo tikslas - atstatyti pagrindinių fondų vertę ir sukaupti lėsas gamybos prie­mo­nių daliniam ir visiskam atnaujinimui.

Įmonių gamybinis potencialas, ypač jo pastovioji dalis, - pagrindinės priemonės (zemė, pastatai, sta­tiniai, masinos, įrenginiai ir kita) kartu su kitais veiksniais (prekėmis, personalu) sąlygoja viso investuoto ka­pi­talo panaudojimo efektyvumą.

Pagrindinės priemonės, įskaitant patalpas ir jose esamą turtą, įgauna vis didesnę reiksmę dėl tokių priezasčių:

1. Savos gamybos priemonės, kaip veiksnys, veikia per investuotą kapitalą. Brangstantys zemės sklypai, pas­tatai, statiniai, kai jie įsigyjami, vis labiau susieja ilgalaikį finansavimą ir investavimą. Be to, sis veiksnys įgyja finan­savimo efektą, nes kredito apmokėjimo, nuomos islaidos vis didėja. Tuo pat metu nusidėvėjimo kaupimas uz pas­tat­us, statinius yra tiek islaidos, tiek ir lėsų saltinis. Didėjant gamybos priemonių vertei, sis saltinis taip pat didėja.

2. Pastatų (patalpų) nuomos islaidos yra antras pagal dydį ir dalį islaidų straipsnis (pirmas - personalo islai­ky­mas). Nuomos islaidos sudaro apie desimtą dalį komercinės veiklos islaidų. Į jas taip pat įeina nuomojamų patalpų vietos reiks­min­gumas.

3. Savos pagrindinės priemonės, ypač mazmeninėje prekyboje, smulkaus verslo įmonėse yra svarbus ska­ti­namasis instrumentas. Savas turtas gali būti sumaniai ir tinkamai naudojamas be jokių apribojimų. Čia nemazą reik­smę įgyja patalpų įranga, naudojama technika ir technologija, kokybinė priemonių sudėtis (susidėvėjimo laips­nis, siuolaikinių reikalavimų atitikimas: imlumas energijai, laidumas silumai, galingumas, universalumas ir spe­cia­li­zacijos laipsnis, optimali struktūra ir t. t.).

4. Ypač svarbus, net lemiantis, mazmeninės prekybos, masinio maitinimo ir siaip smulkaus verslo įmonės vie­tos veiksnys. Didmeninei prekybai, kitoms tarpininkavimo, gamybos įmonėms dislokacijos vieta isskirtinės reiksmės ne­turi.

Nusidėvėjimo (amortizacijos) nustatymas Nuo ko pradėti, norint nustatyti pagrindinių priemonių susidėvėjimo (amortizacijos) normas, kurių reikalauja mokesčių inspekcijos ir islaidų nurasymas. Jei to nebus padaryta, bus dirbtinai didinamas pelnas, atitinkamai ir mokesčiai į biudzetą, o susidėvėjusių įrenginių nebus uz ką pakeisti.

Pirma. Reikia sugrupuoti visą ilgalaikį materialinį turtą pagal tikėtiną jo tarnavimo laiką metais. Čia būtina atsizvelgti ne tik į gamybos priemonės technines laiko normas, fizinę būklę, bet ir į moralinį susidėvėjimą.

Į vieną grupę galėtų patekti pastatai, statiniai ir kitos priemonės, kurios eksploatuojamos gana ilgai - 10 ar 15 me­tų be didelių kapitalinių įdėjimų. Į kitą grupę turėtų įeiti stacionariniai įrenginiai, masinos, staklės, kurios kei­čiamos tik kai diegiama nauja arba is esmės pertvarkoma gamybos technologija, kinta verslo politika. Tokio tipo re­kons­trukcijos tikriausiai atliekamos ne dazniau kaip 4-7 metai.

Dar reikėtų skirti masinas, įrenginius, kilnojamas priemones, labai intensyviai naudojamas arba eks­ploa­tuo­jamas nepalankiomis sąlygomis, kurių tarnavimo laikas yra gana ribotas (dveji ar treji metai).

Įrenginiai ir kitos priemonės, kurios naudojamos tik metus ar maziau, į siuos skaičiavimus netraukiamos. Jos ga­li būti nurasomos per metus lygiomis dalimis, jei yra gana brangios. Kai priemonės nelabai brangios, jos, pradėjus eks­ploatuoti, is karto nurasomos į kastus. Taikytinas ir misrus nurasymo būdas: pavyzdziui, 50% nurasoma is karto, o likusi dalis - per eksploatacijos laikotarpį.

Kiekvienoje ilgalaikio turto grupėje gamybos priemonės isdėstomos pagal numatomus eksploatavimo metus (pavyzdziui, 15, 10, 5, 3 ir 2 metų). Gali būti nustatomas vidutinis grupės laikas (svertinio vidurkio būdu).

Nustatant priemonės eksploatavimo laiką, reikia turėti omenyje, jog įrenginiai, masinos, netgi pastatai savo veiklos pabaigoje reikalauja tokių didelių remonto, prieziūros ir kitų kastų, jog tampa ekonomiskai nenaudingi. Pavyzdziui, Japonijoje, kitose salyse staklės vidutiniskai veikia 3,5 metų, o pas mus - apie 20 metų.

Antra. Įvertinus savo turto eksploatavimo trukmės finansines ir technines galimybes, pe­rei­na­ma prie metinių susidėvėjimo (amortizacijos) normų (N) nustatymo. Sios normos yra amortizacijos atskaitymų vidutinės metinės pagrindinių priemonių vertės pro­centai. Jei priemonė buvo naudojama visus metus, imama pir­mi­nė jos vertė, kuri įrasyta priemonių apskaitoje.

Orientacinė amortizacijos atskaitymų norma (N) gali būti nustatoma 100% dalijant is numatomų priemonės eks­ploatavimo metų, pavyzdziui, 15 metų.

Taip per 15 metų po 6,7% yra sukaupiamas susidėvėjęs turtas, kad vėl būtų galima įsigyti tokią pat naują priemonę. Tačiau reikia turėti omenyje, jog vyksta infliacija, dar numatomi, pavyzdziui, po 5 ir 10 metų kapitaliniai remontai. Todėl surinktų lėsų aiskiai neuztenka. Reikia numatyti papildomą atskaitymo normą minėtoms ir kitoms islaidoms padengti. Jei kapitalinio remonto darbų vertė sudarys trečdalį pastato vertės, tai kasmet remonto fondui sudaryti reikės papildomai atskaityti daugiau kaip 2% vidutinės metinės vertės (33,3:15=2%).

Zinoma, jei leidzia finansinės galimybės, gamybos priemones reikia keisti nelaukiant didelio jų susidėvėjimo (ne kaip rekomenduoja Vyriausybė), nes firmai tai kainuos dar brangiau. Sykstus moka du kartus: remontuodamas ir vėliau pirkdamas brangesnius įrenginius.

Trečia. Zinodami susidėvėjimo (amortizacijos) normas (N), galime apsiskaičiuoti, kiek kasmet sukaupsime nusidėvėjimo (amortizacijos) lėsų (A_m), kurios įrasomos į islaidas ir savikainą . Ta pačia suma, kaip anksčiau minėta, padidėja islaidos ir sumazėja pelnas, nors nusidėvėjimo (amortizacijos) priskaičiavimai lieka įmonei:

Pavyzdziui, 2XX1 m. sausio 1 d. įsigijome įrengimą uz kurį sumokėjome 10300 Lt. Si suma vadinama pradine ilgalaikio turto verte. Numatoma, kiek metų sis įrenginys bus naudojamas ir kiek jis bus vertas po to. Įrenginys bus naudojamas 5 metus ir po 5 metų pardavus tai kas liks is sio įrenginio planuojama gauti 300 Lt. Si suma vadinama likvidacinė ilgalaikio turto verte.

Įrenginys per 5 metus nusidėvės 10000 Lt.-nusidėvėtina ilgalaikio turto vertė. Nustatyta, kad įrenginys nusidėvi proporcingai per visą jo naudojimo laikotarpį. Kiekvienais metais į nusidėvėjimo sąnaudas nurasysime po 2000 Lt.

Po kiekvienų įrengimo naudojimo metų jo (vertine israiska) vis mazesnė:

20X1 m.sausio 1 d. - 8300 Lt (10300 Lt - 2000 Lt );

20X2 m.sausio 1 d. - 6300 Lt ( 8300 Lt - 2000 Lt ) ;

20X3 m.sausio 1 d. - 4300 Lt ( 6300 Lt - 2000 Lt ) ;

20X4 m.sausio 1 d. - 2300 Lt ( 4300 Lt - 2000 Lt );

20X5 m. sausio 1d.- 300 Lt ( 2300 Lt - 2000 Lt ).

Turto vertė, gauta atėmus is pradinės vertės nudėvėtą jo dalį, vadinama ilgalaikio turto likutine verte (kiek įrengimas yra vertas konkrečiu laiko momentu ). Tai 20X1 m. ilgalaikio turto likutinė vertė - 8300 Lt.

Taigi 20X2 m. įrengimo pradinė vertė - 10300 Lt; likvidacinė vertė - 300 Lt; likutinė vertė - 6300 Lt; nusidėvėjimo ( nudėvėta ) vertė - 4000 Lt (2000 Lt x 2 m.); nudėvėtina vertė - 6000 Lt.

Ankstesnėse rekomendacijose numatė keturis ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiavimo metodus:

tiesiogiai proporcingą (tiesinį),

produkcijos,

metų skaičiaus,

dvigubą (mazėjančios vertės) metodą.

Be to, galėtų būti taikomi ir kombinuoti, pavyzdziui:

tiesiogiai proporcingas ir produkcijos,

metų skaičiaus bei produkcijos metodas ir t. t.

Nusidėvėjimo skaičiavimo metų skaičiaus ir mazėjančios vertės metodai vadinami greitesnio susidėvėjimo skai­čiavimo metodais.

Ilgalaikio materialaus turto pasyviajai daliai (pastatams, statiniams, estakadoms, privaziavimo keliams ir kt.) grei­tesnio skaičiavimo metodai netaikomi.

Zemės susidėvėjimas neskaičiuojamas. Bet lėsas melioracijai (irigacijai) atstatyti vis vien reikėtų kaupti.

Aktyviai turto daliai (masinoms, įrenginiams, instrumentams ir kt.) amortizacija gali būti skaičiuojama ir pagal greitesnius metodus.

Įmonė nusidėvėjimo skaičiavimo metodą gali keisti tik kartą ir tik is greitesnio į tiesioginį.

Nematerialus ilgalaikis turtas nurasomas (amortizuojamas) dalimis tik pagal tiesiogiai proporcingą metodą. Jis galiausiai į ga­mybos ir cirkuliacijos islaidas patenka visas, nepalikus likvidacinės vertės.

Ilgalaikio materialaus turto metiniam susidėvėjimui skaičiuoti turi būti is anksto numatyta turto likvidacinė ver­tė. Ji nusako, kiek dar ekonomiskai tikslinga gamybos priemonę eksploatuoti. Reikalaujama, jog likvidacinė ver­tė nevirsytų 10% priemonės pradinės vertės. Tiksliajai aparatūrai, matavimo prietaisams, prestizinei įrangai mak­si­ma­liai leistina likvidacinės vertės norma yra aiskiai per maza.

Atliekant metinius nusidėvėjimo skaičiavimus pagal pirmus tris metodus, likvidacinė vertė is materialaus tur­to vertės atimama.

Pati įmonė pasirenka nusidėvėjimo skaičiavimo normatyvus (normas), tačiau negali virsyti Ūkio ir Fi­nan­sų ministerijų nustatytų maksimalių normatyvų metais (o valstybinės ir valstybinės akcinės bendrovės privalo lai­­kytis dar ir minimalių atskaitymų ribų).

Norint apskaičiuoti metinius nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymus (A_m) pagal tiesiogiai proporcingą (tiesinį) metodą, is priemonės pradinės vertės (V_o) reikia atimti likvidacinę vertę (V₁) ir padalyti ją is tai priemonei numatyto tarnavimo (ar susidėvėjimo) laiko metais (t):

A_m = (V_o-V ) : t.

Jei priemonės pradinė vertė - 10 000 Lt, likvidacinė vertė - 1 000 Lt, o tarnavimo laikas - 3 metai, tai amortizacijos atskaitymo norma yra 33,3%, o metiniai atskaitymai - 3 000 Lt:

(10 000 - 1 000) : 3 = 3 000 Lt

100 : 3 = 33,3% arba (3 000 : 9 000) 100 = 33,3%.

Nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymai gali būti nuolat įkalkuliuojami į prekės ar paslaugos kainą, bet bendri rezultatai su­su­­muojami kas ketvirtį arba dar ir kas mėnesį. Jei skaičiuojama kas mėnesį, nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymų norma pa­teik­tu atveju sudarys 2,77% (33,3 : 12) nuo 9000 Lt priemonės vertės ir bus lygi 250 Lt.

Nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymai kas ketvirtį atitinkamai sudarys 750 Lt, arba 8,32% (33,3 : 4), nuo 9 000 Lt prie­mo­nės vertės.

Produkcijos metodas taikytinas aktyvaus ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimams. Susidėvėjimas siejamas su atlikto darbo ar pagamintos (realizuotos) produkcijos kiekiu. Pavyzdziui, jei maksimali automobilio rida - 45 000 km, tai nusidėvėjimo skaičiavimo norma, tenkanti vidutiniskai vienam km, sudarys 0,2 Lt:

(10 000 - 1 000) : 45 000 = 0,2 Lt.

Jei per metus automobilis nuvaziuoja 9000 km, tai metiniai nusidėvėjimo atskaitymai sudarys 1800 Lt (9 000 km 0,2). Vadinasi, automobilio tarnavimo laikas penkeri metai:

9 000 Lt : 1 800 Lt = 5 metai.

Galėtų būti taikomi misrūs automobilio nusidėvėjimo skaičiavimo metodai. Pavyzdziui, pusė automobilio ver­tės (4 500 Lt) nusidėvėjimo atskaitymų galėtų būti sukaupta pagal tiesiogiai proporcingą metodą, likusi - pagal pro­dukcijos metodą, bet sumazintu normatyvu - 0,1 Lt:

Nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymams pagal metų skaičiaus metodą kiekvienais metais naudojamas vis kitoks ats­kai­tymo koeficientas. Sio koeficiento visų metų suma lygi vienetui. Jo vardiklyje yra visi susumuoti metai, pavyzdziui,
1 + 2 + 3 = 6, o pirmų metų koeficiento skaitiklyje - 3, antrų - 2, trečių - 1 (zr. 2.8 lentelę):

 lentelė. Nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymai pagal metų skaičiaus metodą per 3 metus

Nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymai pagal metų skaičiaus metodą pirmaisiais metais būna didziausi, o vėliau tiek pris­kai­čiavimo norma, tiek ir suma sparčiai mazėja pagal aritmetinę progresiją (po 1500 Lt, arba 16,66%, kasmet). Pa­vyzdziui, jei įrenginio eksploatavimo laikas - 5 metai, tai atskaitymų norma kasmet mazės po 6,7% (punktų).

Nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo pagal dvigubą (mazėjančios vertės), kaip ir pagal ankstesnį, metodą, atskaitymo su­mos pirmaisiais metais būna didziausios, o po to dar staigiau mazėja. Tačiau pagal sį metodą atskaitymo norma lie­ka ta pati, bet skaičiuojama nuo mazėjančios likutinės vertės (zr. 2.9 lentelę).

 lentelė. Nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymai pagal dvigubą (mazėjančios vertės) metodą per 3 metus

Nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymų pagal mazėjančios vertės metodą norma nustatoma panasiai kaip tiesiogiai pro­por­cingu būdu, bet dvigubai didesniu procentu. Pateiktu 2.9 lentelėje atveju pagal tiesiogiai proporcingą metodą ats­kai­tymo norma tesudarytų 33,3%, o pagal dvigubai mazėjančios vertės metodą - 66,6% (33,3 2). Tačiau pagal sį nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo metodą paskutiniais metais į gamybos ir cirkuliacijos kastus nurasoma mazesnė susi­dė­vėjimo vertė nei reikėtų pagal dvigubą normą (nes dar turi likti nustatyto dydzio likvidacinė vertė, pavyzdziui, 10% pra­dinės vertės). Taip pat, skaičiuojant pagal sį metodą, is priemonės pradinės vertės neatimama likvidacinė vertė.

Eksploatuojant ilgalaikes materialines priemones, susidėvėjimas skaičiuojamas iki jų likutinės vertės, pa­sie­ku­sios likvidacinės vertės lygį. Is sukauptų lėsų gali būti formuojamas ir remonto fondas.

Trumpalaikis turtas (atsargos - zaliavos, pagaminta produkcija, pirktos prekės skirtos perparduoti; is anksto apmokėtos sumos; prekybos skolos - pirkėjų skola; pinigai - bankuose, kasoje). Trumpalaikis turtas nurasomas į islaidas iskarto ar dalimis per vienus metus.

Atsargos apskaitoje įkainojamos įsigijimo verte, o finansinėje atskaitomybėje - faktine savikaina. Faktinė savikaina apskaičiuojama pirmiausia nurasant anksčiausiai įsigytas atsargas.

Ūkinės veiklos ciklas : Pinigai - Prekės - Pinigai

Nuosavybė. Skolintojų nuosavybė arba įmonės įsipareigojimai:

ilgalaikės skolos (skolos kreditinėms institucijoms; skolos tiekėjams; avansu gautos sumos (neuzdirbtos pajamos); kitos ilgalaikės skolos);

trumpalaikės skolos (skolos kreditinėms institucijoms; skolos tiekėjams; avansu gautos sumos (neuzdirbtos pajamos); mokėtini mokesčiai; mokėtini atlyginimai; kitos trumpalaikės skolos).

Trumpalaikės ir ilgalaikės skolos sudaro įmonės įsipareigojimus. "Įsipareigojimas - prievolė, atsirandanti dėl atliktų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, uz kuriuos ūkio subjektas privalės ateityje atsiskaityti turtu ir kurių dydį galima objektyviai nustatyti."[ Buhalterinės apskaitos įstatymas, 2001].

Savininkų nuosavybė (valstybinis kapitalas; akcinis kapitalas - paprastosios bei privilegijuotosios akcijos; kooperatyvo narių pajus, nepaskirstytas pelnas, savininko privati nuosavybė - fizinių asmenų teises turinčiose įmonėse).

5. Islaidos ir sąnaudos

Islaidų rūsimi su­pran­ta­mas ver­te isreikstas nau­din­gas tam tik­ros ver­ty­bių rūsies su­var­to­ji­mas sie­kiant ko­mer­cinės veik­los re­zul­ta­to. Islaidų pa­gal rūsis ap­skai­to­mi spe­cia­liose islaidų klasės ap­skai­tos sąskai­to­se.

Vi­sos islaidos kla­si­fi­kuo­ja­mos pa­gal to­kius tris pa­grin­di­nius pozymius: rūsis (gru­pes, straips­nius), islai­das sąly­go­jančius ro­dik­lius, islaidų su­si­da­ry­mo vietą.

Islaidų skirs­ty­mas į rūsis (straips­nius) yra svar­bus jų kla­si­fi­ka­vi­mo pozymis. Be to, vi­sos ūkinės veik­los islaidos su­da­ro dvi pa­grin­di­nes islaidų gru­pes:

pir­mi­nes ar­ba pa­pras­tą­sias,

ant­ri­nes ar­ba kom­plek­si­nes.

Įmonės pir­mi­nes islaidas ga­li­ma su­gru­puo­ti į sių straips­nių gru­pes:

pre­kių ir paslaugų,

per­so­na­lo islaidų (dar­bo uzmo­kesčio, tvirtų algų, ko­mi­so pi­nigų, so­cia­li­nių prie­mokų),

ma­te­ria­li­nių sąnaudų (pa­ka­vi­mo, fa­sa­vi­mo medziagų, ku­ro, re­kla­mos ir de­ko­ra­ty­vi­nių prie­mo­nių, sil­dymo, dujų, van­dens, elek­tros ener­gi­jos),

kitų įmo­nių tei­kiamų pa­slaugų (nuo­mos, trans­por­to islaidų, islaidų pa­grin­dinėms ir kon­sul­ta­cinėms tar­nyboms, pasto, rysių, in­ka­sa­ci­jos, pa­slaugų, ap­sau­gos, drau­di­mo),

amor­ti­za­ci­jos ir nu­rasymų,

ko­mer­cinės ri­zi­kos (pre­kių nu­os­to­lių dėl su­ge­di­mo, su­ny­ki­mo, va­gysčių ir ki­ta),

at­skai­tymų (įvai­rių rūsių ir pa­skir­ties mo­kesčių),

palūkanų.

Veik­los islai­dos ir cir­ku­lia­ci­jos islaidos sudarant įvairias ata­skai­tas gali susidaryti is sių da­lių:

ma­te­ria­li­nių ir joms pri­ly­gintų sąnaudų,

nusidėvėjimo (amor­ti­za­ci­jos) at­skai­tymų,

islaidų dar­bui ap­mokėti,

so­cia­li­nio ir sveikatos drau­di­mo įmokų,

pri­va­lo­mo ir kitų rūsių drau­di­mo įmokų,

mo­kesčių uz vals­ty­bi­nius gam­tos iste­klius ir ap­lin­kos tersimą,

zemės ir kito nekilnojamojo turto mokesčio,

pajamų (pelno), pridėtinės vertės ir kitų mo­kesčių,

palūkanų uz kre­ditą,

zemės ir kito turto nuo­mos mo­kesčio.

Sudėtin­giau­sios ma­te­ria­linės ir joms pri­ly­gin­tos islaidos. Jų grupę su­da­ro apie 40 islaidų ele­mentų. Svar­bes­ni is jų yra:

zalia­vos ir medzia­gos, per­kel­tos į ga­lu­tinį pro­duktą ar su­nau­do­tos tech­no­lo­gi­nia­me pro­ce­se,

at­sar­ginės da­lys re­mon­tui, in­stru­men­tai, prie­tai­sai ir prie­tai­sai, neįei­nan­tys į pa­grin­di­nes prie­mo­nes,

ap­ran­ga ir mais­to pro­duk­tai, skir­ti dar­buo­to­jams, pa­cien­tams ir klien­tams,

visų rūsių ku­ro ir ener­gi­jos islai­dos įmonės tiks­lams,

dar­bai ir pa­slau­gos, at­lie­ka­mi įmo­nei ir skir­ti ne pa­grin­di­nei jos veik­lai,

pre­kių, pre­kių su ta­ra, ta­ros trans­por­ta­vi­mo islai­dos,

rysių ir skaičia­vi­mo centrų pa­slau­gos,

įpa­ka­vi­mo medzia­gos,

natūra­li ir ki­to­kia pre­kių ne­tek­tis,

pre­kių, zaliavų ir medziagų bei pa­slaugų vi­di­nis var­to­ji­mas,

pre­kių ga­ran­ti­nio re­mon­to bei ap­tar­na­vi­mo po prekės ir pa­slaugų su­tei­ki­mo vertė,

pre­kių par­da­vi­mo islai­dos,

at­skai­ty­mai ke­liams ties­ti ir tai­sy­ti,

moks­lo ty­ri­mo islai­dos,

dar­buo­tojų, klientų ir kitų ver­slo da­ly­vių ­vezimo islai­dos,

dar­buo­tojų tel­ki­mo islai­dos,

pre­kių ko­kybės islai­dos,

fi­nan­sinės pa­slau­gos,

sa­va­no­riskas tur­to drau­di­mas,

dar­buo­tojų mo­ky­mas, per­kva­li­fi­ka­vi­mas ir pro­fe­si­nis ren­gi­mas,

me­di­ci­nos,

nu­te­ka­mo­jo van­dens, at­liekų sali­ni­mo ir va­ly­mo bei uti­li­za­vi­mo,

ju­ri­dinės,

re­kla­mos pa­slau­gos,

ne­apy­var­taus tur­to nusidėvėjimas (amor­ti­za­ci­ja),

li­cen­cijų, ser­ti­fi­katų ir pa­tentų įsi­gi­ji­mo islai­dos,

priesgais­rinė ir ki­ta ap­sau­ga,

ko­man­di­ruotės islai­dos,

sa­ni­ta­rinės hi­gie­nos ir bui­tinės prie­monės bei pa­slau­gos,

ki­tos pa­slau­gos, dar­bai, islai­dos.

Vi­sas įmonės islaidas sąly­giskai ga­li­ma su­skirs­ty­ti į dvi da­lis: į produkcijos ir veik­los islaidas.

Į produkcijos islaidas įei­na pačių pre­kių ir paslaugų vertė (produkcijos savikai­na) ir ki­tos tie­sio­giai su pre­ke su­sijusios islaidos:

prekių, medziagų ir zaliavų pir­ki­mo kai­na pa­gal do­ku­men­tus,

pri­sta­ty­mo islaidos.

Produkcijos islaidos ko­re­guo­ja­mos kie­kio ir kai­nos kompensa­ci­jo­mis, pa­ruosimo par­duoti bei fi­nan­si­nėmis islaidomis (nuo­lai­do­mis, skon­tais ir t. t.).

Veik­los islaidos ap­ima vi­sus li­ku­sius įmonės, įskai­tant pre­kių ap­do­ro­ji­mo, re­a­li­za­vi­mo ir val­dy­mo islaidas.

Be įmonės pir­mi­nių (pa­prastųjų) islaidų, kai ku­rios įmonės (pa­slaugų, ma­si­nio mai­ti­ni­mo ir pan.) tu­ri ne­mazų ant­ri­nių (kom­plek­si­nių) islaidų. Siomis islaidomis lai­ko­mos vi­sos įkai­no­tos ver­tybės, ku­rias ga­mi­na pa­ti įmonė. Įmonės vi­dinė pro­duk­ci­ja (sa­vos ga­my­bos pro­duk­ci­ja, ga­my­bi­nio pobūdzio pa­slau­gos) yra skir­ta sa­vo ko­mer­ci­niams tiks­lams siek­ti. Prie ant­ri­nių islaidų ga­li būti pri­skir­tos pro­duk­ci­jos ap­sau­gos, tvar­kos pa­lai­ky­mo, rastve­dy­bos ir ki­tos islaidos. Pre­ky­bos įmonės, ne­tu­rinčios dirb­tu­vių ir cechų, skirtų sa­vo pro­duk­ci­jai ga­min­ti ir pa­slau­goms teik­ti, at­ski­rai ant­ri­nių islaidų neisski­ria ir ne­ap­skai­to.

Smul­kių įmo­nių islaidų skai­dy­mas pa­gal rūsis (gru­pes ir straips­nius) yra pa­grin­di­nis ir daznai tuo ap­si­ri­bo­ja­ma.

At­skirų rūsių islaidų ap­skai­ta vyks­ta trim pa­ko­pom:

nu­sta­to­mi sąnau­doms pri­ly­gin­tos islaidos (tiks­linės pa­skir­ties sąnau­dos ar­ba pa­grin­di­nės islaidos),

nu­sta­to­mos pa­pil­do­mos islaidos,

at­ima­mos neut­ra­lios sąnau­dos, ku­rių ne­ga­li­ma lai­ky­ti realiomis islaidomis.

Įmo­nių ūkinės veik­los islaidas galima su­skirs­tyti taip:

islai­dos per­so­na­lui, neįskai­tant įmo­ni­ninkų algų ir ko­mi­si­nių,

įmo­ni­ninkų al­gos,

ko­mi­si­niai,

vi­sos perso­na­lo islai­dos,

nuo­mos mo­kes­tis ir jos vertė,

pa­talpų islai­ky­mo,

re­kla­mos ir ke­lio­nių,

per­vezimo ir įpa­ka­vi­mo (did­me­ninėje pre­ky­bo­je),

au­to­trans­por­to islai­dos,

sko­lin­to ka­pi­ta­lo,

sa­vo ka­pi­ta­lo palūka­nos,

ver­slo mo­kes­tis (pa­slau­gos ir mazme­ninė pre­ky­ba),

amor­ti­za­ci­niai at­skai­ty­mai,

ben­drosios val­dy­mo islaidos,

vi­sos li­ku­sios islaidos.

Ki­tas islaidų kla­si­fi­ka­vi­mo kri­te­ri­jus yra pri­klau­so­mybė nuo vei­kiančio fak­to­riaus:

pajėgu­mo isnau­do­ji­mo (apy­var­tu­mo),

pre­ky­bos salės (pre­ky­bos plo­to) m

dar­bo vietų skaičiaus,

pre­kių at­sar­gų ver­ti­ne israiska,

at­ly­gi­ni­mo ir al­gos,

nu­vaziuo­tų ki­lo­met­rų, va­landų, ton­ki­lo­met­rių ir t. t. skaičiaus.

Pa­grin­dinė islaidų da­lis su­si­ju­si su ga­lu­ti­niais ūkinės ko­mer­cinės veik­los re­zul­ta­tais:

pagamintų ir par­duotų pre­kių kie­kiu (ar­ba su­ma),

su­teiktų pa­slaugų ap­im­ti­mi.

Todėl ta da­lis islaidų, ku­ri kin­ta kin­tant re­a­li­za­vi­mo apimčiai, va­di­na­ma sąly­giskai kin­ta­ma: vi­sa ar pa­grin­dinė dar­bo uzmo­kesčio da­lis, re­kla­mos, pre­kių įsi­gi­ji­mo, sandėlia­vi­mo, trans­por­ta­vi­mo ir da­lis kitų islaidų. Li­ku­si islaidų da­lis yra fik­suo­to dydzio ir va­di­na­ma sąly­giskai pa­sto­via (ne­pri­klau­so­ma nuo ūkinės veik­los re­zul­tatų). Prie sių islaidų pri­ski­ria­mos islai­dos, su­si­ju­sios su įmonės pa­grin­di­nių prie­mo­nių prieziūra ir eks­ploa­ta­ci­ja ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar sios prie­monės nau­do­ja­mos, ar ne­nau­do­ja­mos.

Tačiau sios islai­dos (sil­dy­mo, apsvie­ti­mo, amor­ti­za­ci­jos, nuo­mos, va­ly­mo ir t. t.) pri­klau­so nuo gamybinių patalpų, sandėlių, pre­ky­bos salės plotų. Dar­bo vietų skaičius sąly­go­ja jų aprūpi­ni­mo smul­kiu in­ven­to­riu­mi, medzia­go­mis ir zalia­vo­mis islai­das. Va­di­na­si, sių ver­ty­bių nau­do­ji­mas tie­sio­giai su­sijęs su dar­bo vietų skaičiu­mi.

Pre­kių at­sar­gos tie­sio­giai ir per apy­var­tumą su­si­ju­sios su trum­pa­lai­kio kre­di­to po­rei­kiu. Todėl kar­tu su­si­ju­sios ir su palūka­no­mis uz kre­ditą. Taip pat at­sargų lai­ky­mo trukmė daznai le­mia pre­kių nu­os­to­lius, ri­zi­kos laipsnį dėl kainų su­mazėji­mo, vei­kia ki­tus pre­kių sau­go­ji­mo kastus.

At­ly­gi­ni­mai ir al­gos, jų su­mos, pačios pri­klau­sy­da­mos nuo ūkinės veik­los ro­dik­lių (re­a­li­za­vi­mo ir pa­jamų), sa­vo ruoztu sąly­go­ja ki­tas pridėti­nes islai­das (so­cia­li­nio ir sveikatos drau­di­mo pri­skaičia­vi­mus ir ki­ta). Ki­to­se saly­se nuo jų is da­lies pri­klau­so ver­slo mo­kes­tis ir ki­tos islai­dos, pa­vyzdziui, pridėtinės vertės mo­kes­tis ar ben­dra­sis ak­ci­zas, nes jie skaičiuo­ja­mi nuo pridėti­nio produk­to, į kurį įei­na ir dar­bo uzmo­kes­tis. Trans­por­to islai­dos ga­li būti glaudziai su­si­ju­sios su re­a­li­za­vi­mu ar­ba pre­kių ga­vi­mu tiek ver­ti­ne, tiek natūri­ne (tonų, dėzių, sta­ti­nių, va­gonų) israiska, taip pat ir su ki­tais trans­por­to pa­nau­do­ji­mo ro­dik­liais.

Ne­re­tai ben­drosios islaidos, ku­rios su­si­da­ro kaip netiesioginės islai­dos, yra ne­tie­sio­giai per priezas­tinį rysį su­sie­ja­mi su at­ski­rais ro­dik­liais. Tai leidzia jas su­skirs­ty­ti ir su­gru­puo­ti pa­gal ki­tus pozymius (ir pa­gal islai­das sąly­go­jančius ro­dik­lius, ir pa­gal jų su­si­da­ry­mo vie­tas).

Nu­sta­tant islai­das pa­gal jų su­si­da­ry­mo vietą, ben­dros islai­dos skai­do­mos į in­di­vi­du­a­lius ir ben­druo­sius (ne­tie­sio­gi­nius) kastus.

In­di­vi­du­alios islaidos nu­sta­to­mos tie­sio­giai, be pa­pil­domų per­skaičia­vimų.

Ben­drosios (ne­tie­sio­gi­nės) islaidos su­si­da­ro is for­ma­vi­mo­si vietų bei kitų islaidų, ap­skaičiuotų pa­gal įvai­rius ko­e­fi­cien­tus, ro­dik­lius bei veiks­nius. Kiek­vie­nai vie­tai pri­ski­ria­mos tos islaidos ar­ba įkai­notų ver­ty­bių su­nau­do­ji­mas, ku­rių priezas­tis yra si vie­ta. Ati­tin­ka­mai pa­gal islaidų su­si­da­ry­mo vietų reiksmę ūkiniame pro­ce­se jos vi­sos skirs­to­mos į: pa­grin­di­nes, pa­gal­bi­nes ir bendrųjų islaidų su­si­da­ry­mo vie­tas.

Pa­grin­dinės islaidų su­si­da­ry­mo vie­tos dazniau­siai duo­da ūkinius dar­bo re­zul­ta­tus, todėl jos su­tam­pa su pa­grin­dinėmis veik­los sri­ti­mis: sa­vos pro­duk­ci­jos ga­my­ba, ap­tar­na­vi­mu, re­a­li­za­vi­mu, tar­pi­nin­ka­vi­mu, pa­ruosomis ir t. t.

Jei ūkinės veik­los re­zul­ta­tus ga­li­ma su­skirs­ty­ti pa­gal sky­rius, sek­ci­jas, fi­lia­lus, sandėlius, ce­chus, dirb­tu­ves, tar­ny­bas, ap­tar­na­vi­mo ir re­a­li­za­vi­mo zo­nas, tai to­kios ga­li būti ir pa­grin­dinės islaidų su­si­da­ry­mo vie­tos.

Islaidos pa­gal pa­grin­di­nes jų vie­tas ga­li būti gru­puo­ja­mi ir taip: vai­sių ir darzovių, sal­domų, kitų pre­kių gamyba ar pre­ky­ba, "mokėk ir imk" pre­kių asor­ti­men­to, tran­zi­ti­nių ope­ra­cijų ir ki­tas gru­pes.

Islaidų su­si­da­ry­mo pa­gal­binės vie­tos yra skir­tos pa­grin­di­nei veik­lai ap­tar­nau­ti ar ki­taip ją rem­ti. Prie to­kių vietų pri­ski­ria­mi au­toūkis, re­mon­to dirb­tuvės, de­ko­ra­vi­mo sky­rius, įvai­rios ūkio tar­ny­bos, ap­sau­gos sky­rius ir t. t.

Ben­dro­sios islaidų su­si­da­ry­mo vie­tos yra reiksmin­gos vi­soms įmonės tar­ny­boms, nes sito­se vie­to­se at­lie­ka­mi dar­bai yra rei­ka­lin­gi tiek pa­grin­di­nei, tiek ir pa­gal­bi­nei veik­lai. Prie to­kių islaidų su­si­da­ry­mo vietų pri­ski­ria­ma: pa­sta­tai, įmonės va­do­vybė, sek­re­to­ria­tas, kadrų sky­rius, ju­ri­dinė tar­ny­ba, ap­skai­tos grupė ir t. t.

Būti­na skir­ti ben­drąsias islaidas nuo islaidų pa­gal bendrąsias su­si­da­ry­mo vie­tas.

Sąnaudos buhalterinės paskaitos įstatyme apibūdinamos kaip ūkio subjekto ekonominės naudos sumazėjimas dėl turto sunaudojimo, turto pardavimo, turto netekimo, turto vertės sumazėjimo bei įsipareigojimų prisiėmimo per ataskaitinį laikotarpį, kai dėl to sumazėjo nuosavas kapitalas, isskyrus tiesioginį jo mazinimą.

"Dazniausiai vartojamų verslo tvarkymo zodzių mokomasis zodynas" sąnaudų sąvoka yra apibūdinta taip:

"Sąnaudos - kuriam nors tikslui naudojamos lėsos"[ Dazniausiai vartojamų verslo tvarkymo zodzių mokomasis zodynas, 1997, 5, 36].

Sąnaudų sąvoka yra apibrėzta "Pajamų ir sąnaudų pripazinimo apskaitoje" tvarkoje:

"Sąnaudas, patirtas uzdirbant ataskaitinio laikotarpio pajamas, įmonės turi registruoti apskaitoje ir pateikti metinėje finansinėje atskaitomybėje pagal duomenų kaupimo ir pajamų bei sąnaudų palyginimo principus. Tai reiskia, kad ne visos įmonėje per ataskaitinį laikotarpį padarytos islaidos (pinigų isleidimas, turto bei paslaugų sunaudojimas, taip pat skolų atsiradimas) laikomos sąnaudomis ir ne visos per ataskaitinį laikotarpį patirtos sąnaudos turi būti susijusios su sio laikotarpio islaidomis. Per ataskaitinį laikotarpį padarytos islaidos, kurios nelaikomos sąnaudomis, nurodomos balanse kaip turtas.(...)

Sąnaudų pripazinimo samprata. "Nuo 1994 m. sausio 1 d. Įvedus naująjį sąskaitų planą ir patvirtinus naujas finansinės atskaitomybės formas (pelno (nuostolio) ataskaitą, pelno paskirstymo ataskaitą, finansinės būklės pakitimų (pinigų srautų) ataskaitą bei paaiskinamojo rasto nuostatas ir t.t.) atsirado būtinybė aiskiai skirti pajamų ir sąnaudų apskaitoje pripazinimo kategorijas ir tvarką. Metinės finansinės atskaitomybės sudarymo tvarka bei pajamų ir sąnaudų pripazinimo apskaitoje tvarka buvo patvirtinta Vyriausybės 1993 m. spalio 27 d. Nutarimu Nr. 804.

Yra tam tikros sąnaudų apskaitoje pripazinimo sąlygos

1. sąnaudomis gali būti pripazinta islaidų dalis, susijusi su parduotų prekių (produkcijos) pagaminimu ar paslaugų atlikimu, kadangi sąnaudų pripazinimo kriterijus - ataskaitinio laikotarpio pajamos, kurias uzdirbant buvo patirtos sios sąnaudos;

2. sąnaudų susidarymas turi būti susijęs su įmonės turto ar kitų įmonių bei asmenų jai teikiamų paslaugų naudojimu arba įmonės įsiskolinimų ar įsipareigojimų kitoms įmonėms bei asmenims didėjimu, be to, visi sie ūkiniai faktai turi būti patikimai įvertinti;

3. jeigu pajamos, susijusios su tam tikrų isteklių naudojimu, bus uzdirbamos per keletą ateinančiųjų ataskaitinių laikotarpių ir dėl to pajamų bei sąnaudų tarpusavio rysys gali būti nustatytas tik apytiksliai, apskaitoje turi būti naudojami netiesioginiai sąnaudų pripazinimo bei jų registravimo būdai (susidėvėjimas ir amortizacija);

4. per ataskaitinį laikotarpį įmonės padarytos islaidos gali būti nedelsiant pripazintos to ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis, jeigu jų neįmanoma susieti su konkrečių pajamų uzdirbimu ir nenumatoma, kad per ateinančiuosius ataskaitinius laikotarpius is sių islaidų bus galima gauti pajamų.

Sąnaudos, susijusios su pajamomis, uzdirbtomis per ataskaitinį laikotarpį, pripazįstamos ir įregistruojamos apskaitoje bei pateikiamos metinėje finansinėje atskaitomybėje nepriklausomai nuo pinigų isleidimo laiko." [3]

Nutarime yra nusakyti kai kurie sąnaudų pripazinimo atvejai:

" Sąnaudomis laikomas ne bet koks turto sumazėjimas ar įmonės skolų padidėjimas, bet tik ta jų dalis, kuri buvo sunaudota įmonės per tam tikrą ataskaitinį laikotarpį parduotai produkcijai pagaminti ar paslaugoms suteikti - pajamoms uzdirbti.

Sąnaudos - tai įmonės turto (įsigytų paslaugų) sunaudojimas ar jo issekimas arba įmonės skolų bei įsipareigojimų padidėjimas, kuris sąlygoja įmonės nuosavybės sumazėjimą, nesusijusį su turto paskirstymu įmonės savininkams.

Turto islaidos, nesusijusios su ataskaitinio laikotarpio pajamų uzdirbimu, bet skirtos sioms pajamoms uzdirbti ateinančiaisiais ataskaitiniais laikotarpiais, apskaitoje registruojamos ir metinėje finansinėje atskaitomybėje pateikiamos kaip turtas (jo formos pakitimas).

Turto dalis, skirta pajamoms uzdirbti ateinančiaisiais laikotarpiais, turi būti priskirta prie sąnaudų nurodytaisiais laikotarpiais.

Islaidos, kurių neįmanoma aiskiai susieti su ateinančiųjų laikotarpių pajamų uzdirbimu, negali būti laikomos turtu, todėl sios islaidos nedelsiant (tą patį ataskaitinį laikotarpį, kurį buvo padarytos) priskiriamos prie sąnaudų. Jos laikomos ataskaitinio laikotarpio veiklos sąnaudomis. Prie jų paprastai priskiriamos pardavimų ir bendrosios bei administracinės sąnaudos.

Parduotų prekių savikainos rodiklis visuomet siejamas su ataskaitiniu laikotarpiu parduota produkcija ir suteiktomis paslaugomis. Į sį rodiklį turi būti įskaitoma tik ta islaidų dalis, kuri buvo padaryta per ataskaitinį laikotarpį parduotai produkcijai pagaminti ar paslaugoms suteikti.

Prekybos įmonių parduotų prekių savikainą sudaro prekių, parduotų per ataskaitinį laikotarpį (taip pat perparduoto nekilnojamojo turto), įsigijimo islaidos, įskaitant ir jų atsigabenimo bei kitas parengimo islaidas. Jeigu atsigabenimo islaidos sudaro nedidelę parduotų prekių savikainos dalį, visas tam tikro ataskaitinio laikotarpio prekių atsigabenimo islaidas leidziama įskaityti į to laikotarpio parduotų prekių savikainą nepriklausomai nuo to, ar buvo parduotos atsigabentos prekės, ar ne.

Perdirbimo įmonių parduotų prekių savikainą sudaro pagamintos per ataskaitinį laikotarpį produkcijos savikaina, pakoreguota atsizvelgiant į gatavos produkcijos likučių pasikeitimą per sį laikotarpį.

Pagamintos per ataskaitinį laikotarpį produkcijos savikainą sudaro tiesioginės ir netiesioginės gamybos islaidos.

Sios islaidos pripazįstamos sąnaudomis, įregistruojamos apskaitoje ir nurodomos pelno ataskaitoje ne tuo metu, kai isleidziami pinigai resursams (medziagoms, įrenginiams, darbo jėgai ir pan.) ar uz įsigytus resursus atsiranda skolų, bet kai produkcija ar paslaugos, kurioms gaminti (teikti) buvo sunaudoti sie resursai, padidina įmonės pajamas (yra parduodamos). Tiesioginėmis gamybos islaidomis laikomos tos, kurias be didelių sąnaudų ir pastangų galima tiesiogiai priskirti gaminamai produkcijai. Prie tiesioginių gamybos islaidų priskiriamos pagrindinių zaliavų (medziagų), komplektavimo gaminių ir tiesioginio darbo uzmokesčio islaidos, taip pat tiesiogiai su tos produkcijos gamyba ar paslaugų teikimu susijusių tiriamųjų darbų metinė dalis.

Prie pagrindinių zaliavų (medziagų) islaidų priskiriamos produkcijos gamybos metu sunaudotos zaliavos (medziagos) ar komplektavimo gaminiai, kurie sudaro materialųjį produkcijos pagrindą arba įeina į produkcijos sudėtį ir be zymių sąnaudų gali būti priskirti prie konkrečių gaminių ar jų grupių.

Prie tiesioginio darbo islaidų priskiriamos darbuotojų, tiesiogiai dalyvaujančių produkcijos gamyboje, atlyginimų bei nuo sių atlyginimų priskaičiuoto socialinio draudimo įmokų sumos, kurios gali būti be didelių papildomų sąnaudų priskirtos prie konkrečių gaminių ar jų grupių.

Prie netiesioginių (paskirstomųjų) islaidų priskiriamos islaidos, netiesiogiai susijusios su produkcijos gamyba ar paslaugų teikimu. Įmonės neprivalo pelno (nuostolio) ataskaitoje atskirai pateikti tiesioginių ir paskirstomųjų sąnaudų. Visos sios sąnaudos gali būti nurodytos Parduotų prekių savikainos straipsnyje. Prie paskirstomųjų islaidų priskiriamos pagalbinės zaliavos (medziagos), netiesioginis darbo uzmokestis, tiesioginėms sąnaudoms nepriskirtinos kitų įmonių ir asmenų paslaugos bei kitos paskirstomosios sąnaudos, kurių neįmanoma arba ekonomiskai netikslinga priskirti prie tiesioginių.

Prie pagalbinių zaliavų (medziagų) islaidų priskiriamos produkcijos gamybos metu sunaudotos zaliavos (medziagos), kurios siejasi su gamyba, bet į gaminio sudėtį tiesiogiai neįeina, arba, sudarydamos gaminio dalį, nėra tokios reiksmingos, kad galėtų būti priskirtos prie pagrindinių.

Prie netiesioginio darbo islaidų priskiriamos tiesiogiai su produkcijos gamyba nesusijusios, bet sudarančios sąlygas gamybai vykti darbuotojų atlyginimų ir socialinio draudimo įmokų sumos, apskaičiuotos nuo sių atlyginimų.

Į parduotos produkcijos savikainą taip pat įskaitomos kitos paskirstomosios sąnaudos, kurių rysys su pajamomis negali būti tiesiogiai nustatytas, todėl apskaitoje jos pripazįstamos pagal paskirstymo būdus. Sie būdai naudojami, kai pajamas dėl resursų naudojimo numatoma gauti per keletą ataskaitinių laikotarpių (pripazįstant sąnaudas, susijusias su ilgalaikio materialiojo turto - pastatų, įrengimų ir pan., taip pat nematerialiojo turto - formavimo sąnaudų, patentų, licencijų, programinės įrangos ir pan. naudojimu).

Parduotų prekių savikainos straipsnyje taip pat nurodoma atidėjimų, susijusių su produkcijos gamyba ir jos pardavimu suma, tenkanti per ataskaitinį laikotarpį parduotai produkcijai.

Islaidos, susijusios su visa tipine įmonės veikla per ataskaitinį laikotarpį nepriklausomai nuo parduotų prekių kiekio ir nepriskiriamos prie finansinės ir investicinės veiklos sąnaudų ar netekimų, turi būti traktuojamos kaip veiklos sąnaudos ir nurodytos pelno (nuostolio) atskaitos atskirame straipsnyje. Į pagamintos ir parduotos per ataskaitinį laikotarpį produkcijos savikainos rodiklį neįskaitomos produkcijos pardavimo, bendrosios ir administracinės islaidos, patirtos per ataskaitinį laikotarpį.

Visos sios islaidos laikomos ataskaitinio laikotarpio veiklos sąnaudomis ir yra nurodomos to paties laikotarpio pelno ataskaitos atitinkamuose straipsniuose.

Visa per ataskaitinį laikotarpį parduotų prekių savikaina turi būti pateikta to paties laikotarpio pelno ataskaitos viename straipsnyje. Jeigu įmonė verčiasi prekyba ir perdirbimu, pelno ataskaitoje pateikiamas visas parduotų prekių savikainos rodiklis, kuris prireikus gali būti detalizuotas aiskinamajame raste.

Į parduotų prekių savikainos rodiklį neturi būti įskaitytas įmonės mokamas pridėtosios vertės mokestis.

Is parduotų prekių savikainos turi būti atimtos visos prekybos nuolaidos (diskontai), kuriomis įmonė pasinaudojo pirkdama materialines vertybes. Jeigu numatoma pasinaudoti siomis nuolaidomis ateityje, apskaičiuota jų suma taip pat turi būti atimta is atitinkamo sąnaudų straipsnio.

Jeigu įmonė sudaro pirktų prekių grązinimo ir nukainojimo atidėjimą, jo suma atimama is parduotų prekių savikainos rodiklio.

Įmonės, atsizvelgdamos į gamybos specifiką, savarankiskai pasirenka produkcijos savikainos apskaičiavimo sistemą.

Prie kitos veiklos sąnaudų priskirtinos visos tretiesiems asmenims sumokėtos arba sumokėtinos sumos, nesusijusios su pagrindine įmonės veikla, finansinės ir investicinės veiklos sąnaudomis ir netekimais, taip pat savos statybos sąnaudos.

Prie finansinės veiklos sąnaudų priskiriama valiutų kurso kitimo ir valiutų konversijos neigiama įtaka, sumokėtos ir mokėtinos (sukauptos) palūkanos, pirkėjų įsiskolinimų bei kitų skolų įmonei nurasyta (amortizuota) dalis, taip pat kitos su skolomis susijusios sąnaudos (baudos ir pan.) ir metinė dalis sąnaudų, susijusių su kapitalo padidėjimu ar sumazėjimu.

Prie sių sąnaudų priskiriamos gautinų sumų diskontavimo sąnaudos, susijusios su isduotais vekseliais, israsytomis sąskaitomis ir pan., taip pat faktoringo sąnaudos. Finansinės veiklos sąnaudos pripazįstamos tuo laikotarpiu, kuriuo jos patiriamos, nepriklausomai nuo pinigų isleidimo.

Prie investicinės veiklos sąnaudų priskiriama kitose įmonėse esančių investicijų vertės sumazėjimas, pagrįstas jų rinkos kainos sumazėjimu arba įmonių, į kurias buvo investuota, įvykusiu arba numatomu finansinės būklės pasikeitimu.

Prie netekimų (ypatingųjų praradimų) priskiriami nepriklausomai nuo valdytojų valios patirti praradimai, susiję su neįprastine įmonės veikla: pagreitintai nurasoma formavimo savikainos dalis, ilgalaikio ir trumpalaikio turto ypatingai nurasomos sumos, atidėjimai ypatingiesiems reikalavimams bei įsipareigojimams padengti, netekimai dėl ilgalaikio turto perleidimo, nurasytos finansinių investicijų sumos (isskyrus trumpalaikio finansinio turto sąnaudas), anksčiau kapitalizuotų reorganizavimo islaidų (reorganizavimo savikainos) nurasoma metinė dalis ir kiti.

Netekimai nurodomi to ataskaitinio laikotarpio atskaitomybėje, kurį jie buvo patirti. Netekimai neturi būti siejami nei su pajamomis, uzdirbtomis is tikslinės įmonės veiklos, nei su pagaute.

Prie pelno mokesčio sąnaudų priskiriamos sumokėtos arba mokėtinos (sukauptos) pelno mokesčio sumos. Į sį rodiklį įeina ir is anksto sumokėta pelno mokesčio suma (pakoreguota isskaitymais is mokėtinos biudzetui sumos), isskyrus tą atvejį, kai bendra isankstinių apmokėjimų suma yra didesnė uz nustatytą mokėti mokesčių sumą. Siuo atveju nurodytoji suma pateikiama balanso turto dalyje. Pelno mokesčio sąnaudų rodiklis apskaičiuojamas remiantis kaupimo principu, į sį rodiklį įeina suma, kuria nustatyti mokėti mokesčiai virsija isankstinius apmokėjimus.

Kaip jau anksčiau buvo paminėta tiesioginės ir netiesioginės gamybos islaidos, veiklos sąnaudos yra nurodomos Pelno (nuostolio) ataskaitoje.

Pajamų ir sąnaudų apskaita. Neziūrint į tai, kad jau daug metų, kai turi būti taikomas naujasis sąskaitų planas ir sudaroma finansinė atskaitomybė bei įgyvendinamos to nutarimo nuostatos, dėl tikslaus pajamų ir sąnaudų apibrėzimo bei jų praktinio įgyvendinimo iki siol islieka ne mazai ginčytinų dalykų.

Pajamų apskaitai sąskaitų plane yra skirta 5 klasė, o sąnaudų 6 klasė. Nurodymuose dėl sąskaitų plano naudojimo yra nurodyta, kad 5 klasės sąskaitos, jas uzdarant, koresponduoja su 39 sąskaita. Analogiska metodika yra ir dėl 6 klasės sąskaitų taikymo - jas uzdarant 6 klasės sąskaitos koresponduoja su 39 sąskaita. Tačiau paaiskinimuose prie atskirų sąskaitų naudojimo yra sutinkama visai kitokių korespondencijų, pvz., yra nurodoma, kad savikainos formavimo sąskaita gali būti debetuojama atlikus formavimo darbus, kredituojant 6 klasės sąskaitas. O tai jau reiskia, kad siuo atveju isnyksta kaupimo principo reikalavimai.

Analogiska padėtis atsiranda ir su pajamų kaupimo principo pripazinimu. Pavyzdziui, registruojant pirkėjų apmokėjimą diskonto taikymo metu arba grązinant parduotas prekes. Yra ir daugiau atvejų, kada yra leidziama kredituoti 6 klasės sąskaitas ir debetuoti 5 klasės sąskaitas, mazinant jose sukauptas sąnaudas ar pajamas.

Metodiniu apskaitos organizavimo ir atskaitomybės sudarymo poziūriu tai gali privesti prie tam tikrų klaidų. Juk jeigu apskaitos darbuotojas, pamirsęs arba nezinodamas į pelno (nuostolio) ataskaitą įrasys 5 ir 6 klasės sąskaitų duomenis, suregistruotus kaupimo principu. Neatėmęs perkeltų į kitas sąskaitas sumų, jo pelno (nuostolio) ataskaitos rodikliai bus iskraipyti. Ir jeigu tas iskraipymas lems sąnaudų padidėjimą (jei nebus eliminuotos į kitas sąskaitas iskeltos sąnaudų sumos), tai bus nustatytas zymiai mazesnis pelno mokestis. Tada tai nustačius, bus perskaičiuotas pelnas, pelno mokestis, nustatytos baudos ir delspinigiai.

Su sąnaudų terminu sietina keletą kitų, su jomis susijusių svarbių sąvokų:

"Sąnaudų absorbcija" (absorption costing) - apskaitos valdymo priemonė, leidzianti paskirstyti visas gamybos sąnaudas (kintamas ir pastovias) pagamintam produktui.

Sąnaudų centras (cost centre) - valdytojo kontroliuojama mechanizmų grupę ar gamyklos cechas, kur gali būti nustatytos sąnaudos. Tai daroma norint kontroliuoti sąnaudas.

Sąnaudos (costs, inputs) - įmonės islaidos (eksplicitinės sąnaudos ir implicitinės sąnaudos), susijusios su jos produkcijos gamyba. [Ekonominių terminų zodynas, 1998 , 448]

Eksplicitinės ir implicitinės sąnaudos yra paaiskintos A. Jakučio, V. Petraskevičiaus, A. Stepanonovo ir L. Sečkutės knygoje "Ekonomikos teorijos pagrindai":

"Verslo įmonėse pinigai isleidziami mokesčiams apmokėti, ismokėti palūkanas, įrenginiams pirkti, skoloms, materialinėms gėrybėms, zaliavoms, kurui, darbo uzmokesčiui ir panasiems tikslams. Tokios islaidos vadinamos eksplicitinėmis arba aiskiomis islaidomis. Visos sios įmonės piniginės islaidos įrasomos į buhalterines knygas, todėl joms tinka ir buhalterinių islaidų pavadinimas. Tačiau realios islaidos matuotinos ne vien patirtomis islaidomis, bet ir įvertinant prarastą naudą palyginus pasirinktą resursų panaudojimo alternatyvą su atmesta. Tai ir yra alternatyvios islaidos.( implicitinės sąnaudos) Į gamybos alternatyvias islaidas verslininkas, turintis savo kapitalą, įmonės pastatus ir pats vadovaudamas verslui, įtrauks ne tik minėtus buhalterines islaidas, bet ir negautas pajamas, kurios jam tektų:

atlyginimo uz darbą, parsisamdzius svetimoje įmonėje atlikti tas pačias funkcijas, forma

rentos forma, zemės sklypą ir darbo objektus, t.y. nuosavybę isnuomojus kitam verslininkui uz tam tikrą mokestį

palūkanų forma, investavus lėsas bei santaupas į alternatyvų verslą.

Taigi įmonės savininkas palygina galimus isteklių panaudojimo būdus, alternatyvas. Jeigu jis nutaria turimus įmonės isteklius panaudoti įkurtame versle, sių resursų sąnaudos nėra aiskios, nes uz jas nėra uzmokama ir jos neįrasomos į buhalterines knygas."[Dazniausiai vartojamų verslo tvarkymo zodzių mokomasis zodynas, 1997, 59]

Sąnaudų efektyvumas (Cost effectiveness) - didziausias prekių ar paslaugų kiekis, panaudojant tam tikrą kiekį isteklių. Sąnaudų efektyvumas daznai yra tikslas, kurio siekiama tais atvejais, kai organizacijos gali isleisti tam tikrą turimų pinigų kiekį ir siekia gauti uz juos didziausią paslaugų kiekį. Tai tie atvejai, kai paslaugų negalima įvertinti pinigais (pavyzdziui, Jungtinės Karalystės Sveikatos apsaugos tarnyba). Tais atvejais, kai produkciją ir sąnaudas galima įvertinti pinigais, naudojamas islaidų ir naudos metodas.

Sąnaudų funkcija (cost function) - funkcija, nusakanti rysį tarp firmos sąnaudų ir pro­dukcijos sąnaudų. Norėdami nustatyti tam tikros produkcijos gamy­bos sąnaudas, turime zinoti ne tik reikalingą įvairių sąnaudų kiekį, bet ir jų kainą. Sąnaudų funkciją galima apskaičiuoti prie gamybos funkcijos pridedant informaciją apie gamybos sąnaudų kainas. Tai atrodytų taip:

Qc=f(pl Il,p2I2-pnln),

kur Qc yra tam tikros produkcijos Q gamybos sąnaudos, o pl, p2 ir t.t., yra įvairių panaudojamų gamybos sąnaudų kainos, o I1, I2 yra pirmo, antro ir t.t. isteklių reikalingas kiekis. Gamybos sąnaudų kai­nos pl, p2 ir t.t., kurias firma turi uzmokėti tam, kad pritrauktų sias gamybos priemones, priklausys nuo paklausos ir pasiūlos jėgų sąveikaus gamybos sąnaudų rinkoje.

Sąnaudų minimizavimas (cost minization) - tam tikros produkcijos kiekio pagaminimas maziausiomis sąnaudomis, sujungiant gamybos sąnaudas su jų santykinėmis kainomis.

Sąnaudų - produkcijos lentelė (tarpsakinis balansas) (input-output analysis or interindustry analysis) - sudėtinės tarpusavio priklausomybės tarp ekonomikos gamybos sektorių tyrimas ir empirinis ismatavimas, sukurtas Vasilijaus Leontjevo (g.1906 m.). Jis skirtas matuoti gamybos istekliams, kurių reikia atskiroms pramonės sakoms, siekiančioms pagaminti tam tikrą produkcijos kiekį. Kiekvienai ekonomikos sričiai, kad ji galėtų duoti tam tikrą produkciją, reikia isteklių is kitų sričių (zaliavų, pusgaminių, paslaugų, ar darbo jėgos). Pramonės sakos arba sritys viena nuo kitos priklauso ne lygiagrečiai, bet kompleksiskai. Pavyzdziui, kasybos sritis negamina anglies kitoms, nepriklausomoms nuo anglies pramonės isteklių is kitų sričių. Kasybos sričiai anglis yra produkcija. Bet anglis yra istekliai elektros pramonei. Lygiai taip pat anglies gavybos pramonei reikia isteklių (įskaitant elektrą), kad ji galėtų tiekti anglį. Sis pavyzdys puikiai iliustruoja ekonomikos sudėtingumą.

Sandorių sąnaudos (transaction costs) - sąnaudos, patiriamos rinkoje perkant bei parduodant gamybos veiksnius ir galutinius produktus. Sandorių sąnaudos apima tiekėjų ar klientų suradimo ir kontraktų su jais aptarimo islaidas, taip pat sąnaudas, susijusias su netobula rinka, pavyzdziui, monopolijos ispūstos islaidos, nepatikimi tiekimo saltiniai ir pardavimo apribojimai, tarifai ir kvotos."[Ekonomikos terminų zodynas, 1998, 4, 448-449]

Bendrosios sąnaudos (total cost) - firmos visų pastovių sąnaudų ir visų kintamų sąnaudų, gaminant tam tikrą produkciją, bendra suma per tam tikrą , trumpą laikotarpį.

Trumpo laikotarpio bendrųjų sąnaudų kreivė 1 pav. rodo bendrųjų pastoviųjų sąnaudų ir bendrųjų kintamųjų sąnaudų sumą. Ji yra S formos, kadangi esant mazai produkcijos apimčiai kintamosios sąnaudos didėja lėtai (dėl didėjančių pajamų is kintamųjų gamybos isteklių įtakos), o esant didelei produkcijos apimčiai, bendrosios kintamosios sąnaudos auga greičiau (dėl mazėjančių pajamų is kintamųjų gamybos isteklių įtakos).

Bendrosios sąnaudos sąveikauja su bendromis pajamomis, kai nustatomas pagamintos produkcijos lygis, pagal kurį įmonė pasiekia savo tikslą - maksimaliai padidina pelną ir sumazina nuostolius.

Pagal rinkų teoriją įmonė paliks rinką, jeigu per trumpą laikotarpį ji negalės gauti pakankamai bendrųjų pajamų padengti savo bendrosioms kintamoms sąnaudoms. Jeigu ji gali gauti pakankamai bendrųjų pajamų bendrosioms kintamoms sąnaudoms padengti ir įnesti tam tikrą sumą į bendrąsias pastoviąsias sąnaudas, tuomet ji, net jeigu ir turės nuostolių, bent trumpą laikotarpį ir toliau gamins. Per ilgą laikotarpį firma turi gauti pakankamai bendrųjų pajamų bendrosioms kintamoms ir pastovioms sąnaudoms padengti (įskaitant normalų pelną) arba priesingu atveju ji paliks rinką.

	Bendros i os sąnaudos

Jungtinės (joint costs) - sąnaudos, susijusios su kelių prekių, teikiamų kartu, gamyba. Tai gali būti benzinas, dyzelinis kuras, degutas ir t.t., gaunami is bendro naftos perdirbimo. Tokias bendras sąnaudas (pavyzdziui, naftos perdirbimo gamyklos islaikymas) sunku tiksliai paskirstyti tarp skirtingų produktų ir nustatyti tikslią kiekvieno is jų kainą."[Ekonomikos terminų zodynas, 1998, 4, 45-46]

Pateikiame fiksuotų, kintamųjų ir bendrųjų islaidų grafiką:

			Q

 

2 pav. Fiksuotosios, kintamosios ir bendrosios islaidos

"Bendrosios islaidos apima visas islaidas, susijusias su sąnaudomis produkto gamybai. Jos gali būti padalinti į fiksuotas ir kintamas.

Bendrosios islaidos (BK)=bendrosios fiksuotos islaidos (BFK)+ bendrosios kintamosios islaidos (BKK).

Bendrosios fiksuotos islaidos nepriklauso nuo gamybos rezultatų dydzio. Nesvarbu, kiek gaminama produktų vienetų, trumpame laikotarpyje dalis islaidų, susijusių su pastoviomis kapitalo sąnaudomis, nekinta.

Bendrosios kintamosios islaidos .Paprasčiausia savo forma bendrosios kintamosios islaidos - tai islaidosi, susijusios su kintamojo veiksnio sąnaudomis gamybos procese. Kintamoios islaidos apskaičiuojamos padauginus kintamojo veiksnio sąnaudų kiekį is jų kainos. Kadangi kintamojo veiksnio sąnaudų ribinis produktas nuo atitinkamos ribos mazėja, kintamosios islaidos auga didėjančiu laipsniu, didinant gamybos apimtį."[ Dazniausiai vartojamų verslo tvarkymo zodzių mokomasis zodynas, 1997, 5, 64]

1993 metų spalio 27 d. nutarimu Nr. 804 Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino "Pajamų ir sąnaudų pripazinimo apskaitoje tvarka". Bendrojoje dalyje yra nusakyta, kas sios tvarkos turi laikytis:

"Sios tvarkos turi laikytis visos įmonės, tvarkančios apskaitą ir pateikiančios metinę finansinę atskaitomybę pagal pajamų ir sąnaudų kaupimo principus.

Nurodytosios įmonės uzdirbtas per ataskaitinį laikotarpį pajamas ir sąnaudas, patirtas sias pajamas uzdirbant, privalo registruoti apskaitoje bei pateikti viesai skelbiamoje metinėje finansinėje atskaitomybėje, parengtoje pagal įmonės tęsiamos veiklos bei pajamų ir sąnaudų kaupimo principus."[ Pajamų ir sąnaudų pripazinimo apskaitoje tvarka, 1993]

Islaidų ir sąnaudų panasumai ir skirtumai

Sąnaudų pripazinimo samprata buvo apibrėzta Vyriausybės nutarime Nr. 804 "Pajamų ir sąnaudų pripazinimo apskaitoje tvarka", tačiau tame nutarime yra daug dviprasmiskumo. Pvz., 5p. buvo nurodoma: "Sąnaudas, patirtas uzdirbant ataskaitinio laikotarpio pajamas, įmonės turi registruoti apskaitoje ir pateikti metinėje finansinėje atskaitomybėje pagal duomenų kaupimo ir pajamų bei sąnaudų palyginimo principus. Tai reiskia, kad ne visos įmonėje per ataskaitinį laikotarpį padarytos islaidos (pinigų isleidimas, turto bei paslaugų sunaudojimas, taip pat skolų atsiradimas) laikomos sąnaudomis ir ne visos per ataskaitinį laikotarpį patirtos sąnaudos tiri būti susijusios su sio laikotarpio islaidomis."

Is tokio apibrėzimo visai neaisku, kokios islaidos laikomos sąnaudomis ir kokios sąnaudos nelaikomos islaidomis.

Norint isvengti klaidų, o tuo pačiu papildomų mokesčių ir baudų, apskaitos darbuotojams tikslinga atskirti islaidas nuo sąnaudų. Cituoto 5 p. atskiras tezes, kaip pinigų isleidimas bei paslaugų sunaudojimas, zinoma, reikėjo suprasti logiskai pagal apskaitos metodiką:

pinigai gali būti isleisti ir atsargų įsigijimui, ir skolų grązinimui. Tai nėra sąnaudos. Sąnaudomis jie is tikrųjų taps tada, kada tos atsargos bus realizuotos ar bus nurasytos į veiklos sąnaudas bei ilgalaikio turto gamybai;

paslaugų sunaudojimas, jei tos paslaugos nėra realizuojamos, o naudojamos gamybos procese, tai jos yra tiktai islaidos. Sąnaudomis taps tada, kada jos yra tiesiogiai realizuojamos, arba tada, kada bus realizuota pagamintoji produkcija.

skolų atsiradimas taip pat is karto gali netapti sąnaudomis, jei skolos atsiranda:

gaunant paskolą (kreditus),

ismokėtinai gaunant prekes ir atsargas;

Skolų atsiradimas gali tapti ir sąnaudomis:

Veiklos poreikiams sunaudojami energetiniai resursai,

Rysių paslaugos pagal jų sunaudojimą,

Transporto ir kitos paslaugos tiesiogiai panaudotos produkcijos realizavimui, ilgalaikio turto gamybai ir t.t.

Būtina patikslinti, kas yra sąnaudos ir kas yra islaidos, turime laikytis apskaitos metodikos:

pagal apskaitos metodiką sąnaudos yra apskaitomos 6 klasės sąskaitose. Tiek isleidziant pinigus (sumokant palūkanas), tiek atsirandant skoloms (uz rysių, transporto ir t.t. paslaugas), jei tie isleisti pinigai ar skolų atsiradimas pagal sąskaitų korespondencijas yra įrasoma į sąnaudų sąskaitas, tai ir bus sąnaudos;

jeigu tie patys isleisti pinigai negali patekti į 6 klasės sąskaitas, o jais yra padengiamos skolos arba yra sumokamas avansas tiekėjams, sumokamas avansinis pelno mokestis ir t.t., tai jie nėra sąnaudos;

islaidomis, o ne sąnaudomis taps įsigytų zaliavų ar remonto medziagų sunaudojimas gamybiniame procese. Is gamybos bus uzpajamuoja pagaminta produkcija. Sąnaudomis siuo atveju ta produkcija taps tik ją realizavus. Ir suo atveju tuo pat metu turi būti įvykdyta dar ir kita sąlyga - pripazintos uzdirbtomis realizacinės pajamos.

Reiskia, bet koks pinigų isleidimas ar skolų atsiradimas, jeigu tai neuzdirbo pajamų, t.y. nepateko į 6 klasės sąskaitas, nėra sąnaudos.

Pinigų uzdirbimo sąlyga yra susieta tik su prekių, produkcijos ar paslaugų realizavimu. Nes čia turi būti taikomas palyginimo principas.

Kitoks pinigų isleidimas - mokesčių sumokėjimas, skolų grązinimas ir t.t. nėra sąnaudomis. Tolygiai isleisti pinigai ne visada gali uzdirbti pajamas - akcizų, baudų bei kitokių mokesčių mokėjimas ( kas yra atvaizduojama kitose 6 klasės sąskaitose) negali uzdirbti pajamų ir negali būti toms operacijoms taikomas palyginimo principas.

Galiausiai islaidų ir sąnaudų skiriamasis bruozas, tai ne koks nors filosofinis sąvokų traktavimas, bet konkretus apskaitos metodikos taikymas. Is esmės, kaip buvo sakyta anksčiau, reikia laikytis pelno (nuostolio) ataskaitos sudarymo taisyklių it taip vadinamo kaupimo principo." [Valuzis, 1993, 8, 48-49]

6. Atskaitomybė

Įmonių atskaitomybė numatyta valstybės norminiais aktais. Finansinė atskaitomybė numatyta Įmonių finansinės atskaitomybės įstatyme.

Atskaitomybės sudėtis ir teikimas. Įmonių finansinę metinę atskaitomybę, isskyrus tų įmonių, kurios turi teisę pateikti sutrumpintą ir trumpą atskaitomybę, sudaro balansas, pelno (nuostolių) ataskaita, pinigų srautų ataskaita, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita ir aiskinamasis rastas.

Finansinės atskaitomybės formos ir jų teikimo bei skelbimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Ataskaitos pagal Įstatymą gali būti pilnos, sutrumpintos ir trumpos. Reikalauti nenustatytos finansinės atskaitomybės draudziama.

Iki metinės finansinės atskaitomybės sudarymo buhalterinėje apskaitoje turi būti nurodytos visos ataskaitinio laikotarpio ūkinės operacijos. Buhalterinės apskaitos duomenys turi būti patvirtinti ilgalaikio turto, prekinių bei materialinių vertybių, atsiskaitymų, piniginių ir kitų lėsų inventorizacijų duomenimis.

Įmonių finansinės atskaitomybės tvirtinimas. Įmonių finansinė atskaitomybė, pries pateikiant valdymo organams, svarstoma ir tvirtinama įmonių įstatuose nustatyta tvarka.

Pries pateikiant tvirtinti ataskaitas gali būti atliekama finansinės atskaitomybės auditinė kontrolė. Uz pateiktą neteisingą finansinę atskaitomybę, nors ji patikrinta ir patvirtinta auditoriaus, atsako įmonės administracijos vadovas arba savininkas.

Juridinio asmens teisės turinčios įmonės finansinę atskaitomybę sudaro gruodzio 31 dienos duomenimis - dar įmonės steigimo ir likvidavimo dienos duomenimis.

Finansinė atskaitomybė - tai dokumentų rinkinys, kuriame pateikiama apskaitinė informacija, apibūdinti įmonės finansinę būklę įvairiais aspektais, skirtas isoriniams, o is dalies - ir vidiniams vartotojams. Finansinių ataskaitų tikslas - suteikti viesą, aiskią ir suprantamą finansinę informaciją apie įmonių finansinę būklę. Tokios informacijos vartotojas yra vidiniai ir isoriniai vartotojai.

Rengiant finansines ataskaitas reikia vadovautis tuo, kad:

jos turi būti pateiktos pilnosios ir pavyzdinės arba sutrumpintos ar trumposios metinės atskaitomybės. Atskaitomybės tvarka ir formos, patvirtintos Finansų ministerijos rastu Nr. 83 N, o taip pat Įmonių finansinės atskaitomybės įstatyme (įstatymas įsigalioja nuo 2003 01 01 d.),

finansinės ataskaitos turi būti parengtos tam tikslui skirtuose specialiose blankuose ir atitikti Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo reglamentuojamus bendruosius apskaitos principus: įmonės besitęsiančios veiklos, apskaitos pastovumo, pajamų ir sąnaudų kaupimo ir kitus (zr. ankstesnį tekstą),

finansinės ataskaitos turi pasirasyti uz jas atsakingas darbuotojas, o atskirais atvejais privalo pateikti patikrinti nepriklausomam auditoriui ir gauti isvadas apie duomenų tikslumą,

analizuoti finansines ataskaitas reikėtų tik po to, kai jos patikrintos auditoriaus, nes auditoriaus nepatikrintos atskaitomybės analizė gali būti beprasmė,

balansas, parengtas finansinių metų pabaigai, o pelno (nuostolio) ataskaita, parengta uz tą patį ataskaitinį laikotarpį,

finansinėms ataskaitoms sudaryti naudojami finansinės apskaitos duomenys,

finansinės ataskaitos apibūdina atitinkamo laikotarpio įmonės ūkinę finansinę veiklą. Visos ataskaitos sudaromos tam tikro ataskaitinio laikotarpio pabaigoje,

sudarant finansines ataskaitas, apskaitos duomenys, atsispindintys zurnaluose, knygose, ziniarasčiuose ir kituose apskaitos registruose, apibendrinami ir susisteminami tam tikru būdu: vadovaujantis bendraisiais apskaitos principais, tarptautiniais ir nacionaliniais apskaitos standartais ar norminiais aktais,

finansinės ataskaitos privalo patenkinti vartotojų poreikius, jos turi atvaizduoti visus svarbiausius įvykius, turinčius įtakos priimamiems sprendimams.

Finansinės informacijos vartotojai. Finansinės informacijos vidiniai vartotojai - tai įmonės bendrąsavininkii (akcininkai), kapitalo skolintojai (obligacijų turėtojai), kredito ir finansų institucijos, valstybinės mokesčių inspekcijos, partneriai, profsąjungos, ministerijų specialistai, kiti valdzios atstovai.

Ataskaitose gali būti pateikti duomenys tiek apie visą įmonės veiklą, tiek apie tam tikrą įmonės veiklos sritį. Įmonės ataskaitų pobūdis priklauso nuo informacijos naudotojų:

įmonės savininkai domisi turtu, metiniu pelnu, pagal tai sprendzia ar gerai dirba valdyba, administracija. Jei jie yra akcininkai, tai neturi teisės į visą informaciją,

įmonės administracija (valdyba). Ji atsakinga uz paskolas, atsiskaitymus su savininkais, mokesčius ir pan. Jai prieinama detali informacija apie įmonės veiklą, jos rezultatus. Todėl sudarant darbo sutartis, kad administracija neisduotų komercinės paslapties, turi būti įtraukti tam tikri informacijos apsaugos ir neplatinimo punktai,

įmonės darbuotojai. Jei darbuotojai mato, kad įmonė turi didelę pelną, tai jie nori gauti didesnius atlyginimus (per derybas su darbdaviais ir profsąjungos pagalba). Taip pat darbuotojus domina veiklos perspektyvos dėl karjeros, darbo sąlygų ir t. t.,

kredito institucijos. Jas domina įmonės finansinės galimybės laiku grązinti skolą bei palūkanas,

įmonės tiekėjai. Juos, kaip ir kreditoriai seka įmonės pajėgumą atsiskaityti uz suteiktas prekes bei paslaugas,

pirkėjai. Įmonės veikla domina ir pirkėjus, ypač tuos, kurie perka prekes su garantiniu aptarnavimu, kurioms reikalingos tam tikros atsarginės dalys. Jeigu įmonė yra prie bankroto ribos, tai vartotojui reikia zinoti, is kur jis gaus detalių ar kas suteiks garantinį aptarnavimą, įmonei bankrutavus,

valdzios institucijos. Mokesčių rinkėjai formuoja is įmonių mokesčių vietinį ir salies biudzetą ir seka ar teisingai apskaičiuoti mokesčiai, statistikos tarnybos sudaro valstybės makroekonominius modelius ir t.t., ministerijos ir kitos zinybos suvestinius ataskaitų duomenis naudoja sprendimams, susijusiems su sakų vystymu, priimti, isskirtiniais atvejais gali domėtis ir teisinės institucijos, spauda, visuomeninės organizacijos.

Visus siuos ataskaitose pateiktos informacijos vartotojus galima isskirstyti į 2 grupes:

vidinius (įmonės administracija ir kiti darbuotojai),

isorinius (akcininkai, kredito institucijos, tiekėjai, pirkėjai, visuomeninės organizacijos, valdzios institucijos).

Pagal tai galima grupuoti ir ataskaitas:

ataskaitos įmonei (gamybinės),

ataskaitos visuomenei (viesosios).

Kiekvienam apskaitinės informacijos vartotojui ypač svarbu, kad finansinių ataskaitų duomenys rodytų teisingą (neiskreiptą) įmonės finansinę būklę, todėl finansinę atsakomybę tikslinga (bet ne visoms privaloma) patikrinti nepriklausomam ekspertui auditoriui, kurio galutinė isvada taip pat yra nurodoma atskaitomybėje. Auditorius savo isvadoje pazymi, ar finansinė atskaitomybė yra paruosta pagal bendruosius apskaitos principus ir kaip ataskaitų duomenys atspindi įmonės finansinę būklę. Jeigu finansinė atskaitomybė sudaryta teisingai, auditorius pateikia standartinę teigiamą (besąlygiską) isvadą. Esant tam tikriems neatitikimams, auditorius nurodo trūkumus.

Pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, savininkai isklauso įmonių vadovų pranesimą bei susipazįsta su ekspertų isvadomis dėl įmonės ūkinės finansinės būklės. Akcininkai ar tiesioginiai savininkai svarsto administracijos siūlymus, kaip reikėtų skirstyti pelną (gali nurodyti, is ko dengti nuostolį). Sis jų sprendimas uzfiksuojamas atskaitomybės formoje - pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitoje. Tada metinė finansinė atskaitomybė tampa oficialiu dokumentu, kuris platinamas visiems suinteresuotiems ir turintiems teisę ją gauti fiziniams bei juridiniams asmenims.

Kiekviena įmonė privalo rengti savo veiklos finansines ataskaitas (skirtingoms įmonėms nustatyti skirtingi reikalavimai). Ataskaitų rengimą sąlygoja keletas priezasčių:

Ataskaitos parodo, kokie ankstesnių metų veiklos rezultatai ir kiek įmonė verta ataskaitiniams metams pasibaigus:

a)   palyginus ankstesnių metų pelno ir nuostolio ataskaitas, galima pastebėti, kaip kito pardavimas ir sąnaudos;

b)   galima palyginti savo ir konkurentų arba savo ir vidutinius verslo sakos rezultatus;

c)   planuojamų sąmatų ir prognozių nagrinėjimas parodo įmonės finansinę būklę pagal pasirinktą strategiją ir sritį.

Rengti ataskaitas svarbu ne tik, kai norima įvertinti įmonės veiklą ir turtą, bet ir kai norima gauti pinigų. Investitoriai ir skolintojai domisi, kokie numatomi dividendai akcininkams ir palūkanos skolintojams, koks įmonės turtas galėtų būti uzstatytas imant paskolą.

Nustatyta, kad atsakantys savu turtu verslininkai, akcinės bendrovės privalo pateikti metines finansines ataskaitas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir Vyriausybės atitinkamus nutarimus.

Vyriausiasis finansininkas (buhalteris) pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir poįstatyminius aktus tvarkydamas buhalterinę apskaitą turi garantuoti buhalterinių įrasų teisingumą ir kad atskaitomybė būtų parengta laiku. Jo nurodymai dėl buhalterinės apskaitos yra privalomi visiems įmonės darbuotojams.

Finansinių ataskaitų reiksmę atspindi duomenys, kurie turi didziausią įtaką įmonės vertinimui ir sprendimams pagrįsti. Todėl finansinių ataskaitų sudarytojai turi nuspręsti, kokie is daugelio duomenų yra tinkamiausi įvairių vartotojų sprendimams.

Svarbiausi finansinių ataskaitų rengimo dokumentai yra sie:

finansinių ataskaitų rengimo ir pateikimo nuostatai,

tarptautiniai apskaitos standartai,

Europos Sąjungos direktyvos.

Finansinės ataskaitos rengiamos siekiant aprūpinti naudinga informacija. Jos rengiamos ir pateikiamos maziausiai kartą per metus ir yra informacijos saltinis daugeliui vartotojų. Dalis sių vartotojų gali reikalauti ir turi teisę gauti papildomos informacijos, t. y. tos, kurios nėra finansinėje ataskaitoje. Tačiau daugelis vartotojų turėtų pasitikėti finansinėmis ataskaitomis kaip pagrindiniu finansinės informacijos saltiniu. Todėl finansinės ataskaitos turėtų būti parengtos ir pateiktos atsizvelgiant į anksčiau pateiktų apskaitos ir atskaitomybės principų bei nuostatų reikalavimus.

Kaip teigiama tarptautinių apskaitos standartų nuostatose, salių vyriausybės savo tikslams gali nustatyti įvairius ar papildomus reikalavimus finansinėms ataskaitoms sudaryti. Tačiau sie reikalavimai negali daryti esminės įtakos finansinėms ataskaitoms, sudarytoms įvairiems vartotojams. Jie turėtų kuo labiau sutapti su visų vartotojų poreikiais.

Finansinės ataskaitos paprastai rengiamos atsizvelgiant į apskaitos modelį, pagristą istorinių islaidų principų ir nominalia finansinio kapitalo koncepcija. Kiti modeliai gali būti panaudoti siekiant gauti objektyvią informaciją, naudingą darant ekonominius sprendimus, nors siuo metu visisko sutarimo siuo klausimu nėra.

Tarptautinių apskaitos standartų nuostatos yra gana svarbios. Sie standartai pateikia gana konkrečius nurodymus finansinėms ataskaitoms sudaryti, pateikti ir jų informacijai vartoti. Sių nuostatų pagrindinis tikslas - parengti koncepciją, kaip sudaryti ir pateikti finansines ataskaitas isoriniams vartotojams, o kartu padėti geriau derinti apskaitos taisykles, standartus ir procedūras, susijusias su finansinių ataskaitų rengimu.

Nuostatos nusako finansinių ataskaitų parengimo ir pateikimo koncepciją. Jos nusako:

finansinių ataskaitų tikslus;

kokybinės charakteristikas, nusakančias finansinių ataskaitų naudingumą;

sudaromų finansinių ataskaitų apibrėzimą ir pripazinimą, ataskaitų pateikiamus elementus;

kapitalo sąvokas.

Europos Sąjungos direktyvos reglamentuoja ir finansinių ataskaitų sudarymą bei jose pateiktos informacijos atskleidimą. Ypač svarbią reiksmę turi Ketvirtoji direktyva "Kompanijų ataskaitos" (1978 m.) ir Septintoji direktyva "Konsoliduotos ataskaitos" (1983 m.).

Atskaitomybės klasifikavimas. Įmonių atskaitomybė gali būti (Kalčinskas, 1996. - p. 49 - 70 ir kitus):

1.Pagal paskirtį:

finansinė,

mokestinė,

statistinė,

specialios paskirties.

Pagal turinį ir periodiskumą:

metinė,

ketvirtinė,

mėnesinė,

savaitinė (dekadinė ar kitą),

rengiamą pagal pareikalavimą.

Pagal skelbimo pobūdį:

privaloma viesai skelbti,

neprivaloma viesai skelbti.

Pagal apimtį:

pilnoji,

sutrumpintoji,

trumpoji.

Finansinių ataskaitų sudėtis - tai ataskaitų formos, kurios įeina į tam tikro laikotarpio bendrą ataskaitą. Metinės finansinės ataskaitos paprastai yra platesnės lyginant su taip vadinamomis tarpinėmis ataskaitomis.

Finansinių ataskaitų vartotojams reikia zinoti tai, kad ataskaitų turinys gali skirtis - visa tai priklauso nuo salies teisinės, finansinės, ekonominės, politinės sistemos bei kitų veiksnių.

Mazosios įmonės galės rengti sutrumpintą ar trumpą atskaitomybę, kurios formas tvirtina Finansų ministerija.

Finansines ataskaitas sąlyginai galima skirstyti į 2 kategorijas:

einamos padėties ataskaitos,

pasikeitimų ataskaitos.

Buhalterinis balansas pateikia informaciją apie įmonės finansinę būklę konkrečiu momentu ir priskiriamas pirmos kategorijos ataskaitai. Kitos dvi ataskaitos, t.y. pelno ir nuostolio ataskaita ir pinigų srautų ataskaita, priskirstamos antrai kategorijai. Jos parodo įmonės veiklą per tam tikrą laikotarpį, nes įmonės vadovybei svarbu zinoti, kaip vyksta įmonės veikla, todėl ataskaitos pateikiamos tam tikrais laikotarpiais. Isorės informacijos vartotojams paprastai pateikiama tik metinė ataskaita.

Kiekviena salis, nustatydama finansinių ataskaitų rengimo ir pateikimo tvarką, vadovaujasi minėtais tarptautiniais aktais. Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra priėmusi nutarimus dėl finansinės atskaitomybės sudarymo tvarkos. Juose pateikiama:

metinės finansinės atskaitomybės sudėtis;

pagrindiniai reikalavimai metinei finansinei atskaitomybei;

metinės finansinės atskaitomybės rengimas ir skelbimas;

balanso, pelno (nuostolio) ataskaita, finansinės būklės pakitimų (pinigų srautų) ataskaitos pavyzdziai;

pajamų ir sąnaudų pripazinimo apskaitoje tvarka.

Lietuvos Respublikos įmonės finansinės atskaitomybės įstatymu patvirtina tokią metinės atskaitomybės sudėtį:

balansas,

pelno (nuostolio) ataskaita,

nuosavo kapitalo polyčio ataskaita;

pinigų srautų (finansinės būklės pakitimų) ataskaita,

aiskinamasis rastas.

Įmonių, turinčių juridinio asmens teises, metinė finansinė atskaitomybė rengiama apibendrinant kiekvienų finansinių metų duomenis, o balansas - dar ir įmonės steigimo bei likvidavimo dienos duomenis. Finansinių metų antroje pusėje įsteigtos įmonės metinės finansinės atskaitomybės tais pačiais finansiniais metais skelbti nereikia ir gali pateikti to laikotarpio finansinius rezultatus kitų finansinių metų atskaitomybėje. Metinė finansinė atskaitomybė pateikiama per mėnesį, kai ją patvirtina akcininkų susirinkimas, o valstybinių įmonių - kai ją parvirtina vadovai.

Balanso apibūdinimas. Balansas yra vienas is svarbiausių apskaitos sistemos elementų, todėl jam turi būti skiriama daug dėmesio. Balansas yra pagrindinė įmonės finansinės ataskaitos forma. Jis turi labai didelę reiksmę atliekant įmonės finansinės būklės analizę, todėl visose salyse laikomas svarbiausiu finansinės analizės saltiniu.

Sąvoka balansas isvertus is lotynų kalbos reiskia svarstykles (bis - dukart, lanx - svarstyklių lėkstė). Balansas daznai vadinamas "sąskaitų balansų lentele". I.Corbin pateikia net tris balanso apibūdinimus:

Buhalteriai daznai apibūdina balansą kaip sąskaitų suminę israiską. Si suminė israiska atvaizduoja turtą ir nuosavybę.

Balansas - tai lentelės pavidalo ataskaita arba buhalterinės apskaitos tvarkomose knygose atvaizduotų sąskaitų likučių (debitų ir kreditų) suminė israiska.

Balansas - tai turto ir įsiskolinimų bei nuosavybės ataskaita.

Duomenys apie visą turtą, kurio disponuoja įmonė, ir sio turto savininkus pateikiami ataskaitoje, kuri vadinama balansu. Balanse atsispindi turto ir nuosavybės lygybės dalys. Si ataskaita parodo bendrą turto, įsiskolinimų ir savininkų nuosavybės vertę tam tikru laiko momentu.

Balansas - isreskia pusiausvyrą tarp turto ir nuosavybės ir pateikia informaciją apie tai, kokį turtą turi įmonė konkrečiu momentu bei kam jis priklauso. Sią ataskaitą sudaro trys pagrindinės dalys: turtas, kuriuo disponuoja įmonė ataskaitos sudarymo metu; skolintojų nuosavybė bei savininkų nuosavybė tuo pačiu laiko momentu.

Balanse turtas yra detalizuotas, t.y. nurodyta, kiek kiekvienas jo elementas kainavo. Balansą apskaitininkas gali pagrazinti: nederamas sumas pervesti į pozicijas, kurios laikomos naudingesnėmis; netinkamus dokumentus priskirti priimtinų dokumentų grupei ir pan. Balanso pagrazinimo tikslas - pagerinti finansinius rodiklius. Tačiau tokie veiksmai yra draudziami įstatymų.

Balanse pateikiami įmonės trumpalaikiai ir ilgalaikiai įsipareigojimai, kurie įstatyme taip pat yra paaiskinti:

Balansas yra pagrindinė finansinės ataskaitos forma, parodanti turto, nuosavybės ir įsipareigojimų būklę tam tikrą dieną pinigine israiska:

jis turi parodyti turto ir nuosavybės bei įsipareigojimų būklę (kiek ir kokio turto turi įmonė, kokio dydzio jos nuosavybė ir įsipareigojimai).

parodant turtą, nuosavybę ir įsipareigojimus tam tikrai dienai, balansas turi fiksuoti įmonės veiklą tam tikru momentu, t.y. įmonės veikla tarsi stabdoma, o bet kokia kita operacija jį pakeis.

turtas, nuosavybė ir įsipareigojimai parodomi pinigine israiska.

atvaizduojama pusiausvyra tarp turto ir nuosavybės bei įsipareigojimų ir pateikiama issami informacija apie įmonės turtą, kurį turi konkrečiu momentu.

balansas turi pateikti tikrą ir teisingą turto, nuosavybės ir įsipareigojimų būklę.

balansas yra ne tik suvestinis dokumentas, bet svarbiausia finansinės atskaitomybės forma.

Balanse yra nurodoma ir savininkams priklausanti pelno ar patirto nuostolio suma, tačiau ataskaita nenurodo, kokiu būdu įmonė pasiekė tokių rezultatų. Todėl per ataskaitinį laikotarpį uzdirbtoms pajamoms ir jas uzdirbant patirtoms sąnaudoms fiksuoti yra skirta speciali finansinės atskaitomybės forma - pelno (nuostolio) ataskaita. Pelno ataskaitoje apskaičiuojamas grynas pelnas, kuris parodo, kokia pelninga buvo įmonės veikla.

Vietos mokesčių administratoriui pateikiami du apyskaitos egzemplioriai, vienas jų pazymėtas grązinamas mokesčio mokėtojui.

Pelno (nuostolių) ataskaitoje pateikiamas įmonės ataskaitinio laikotarpio ūkininkavimo rezultatas, t.y. ataskaita perduoda zinias apie turto įplaukas (vadinamas pajamomis) ir turto sąnaudas (vadinamas islaidomis) įmonės veikloje. Sios ataskaitos objektas - pelnas, kurį įmonė gavo per tam tikrą laikotarpį, arba nuostolis, patirtas nagrinėjamu laikotarpiu. Visa įmonės veikla yra suskaidyta į ataskaitinius laikotarpius (pvz. metus, ketvirčius, mėnesius). Pasibaigus tokiam ataskaitiniam laikotarpiui, įmonė apskaičiuoja ūkininkavimo rezultatą ir galutinai atsiskaito su valstybe, sumokėdama pastarajai mokesčius.

Pagal Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymą Pelno (nuostolio) ataskaita finansinė ataskaita, kurioje nustatomos visos per finansinius metus įmonės uzdirbtos pajamos bei sąnaudos uzdirbant sias pajamas ir veiklos rezultatai. sudaro:

Įmonių, turinčių juridinio asmens teises, metinės

finansinės atskaitomybės Pelno (nuostolio) ataskaita sudaroma litais. Jpje :nurodomi:

Įmonės pavadinimas ir kodas

Eil. Nr, Straipsniai ir kodai

Finansiniai metai

Praėję finansiniai metai

Pardavimai ir paslaugos

Pajamos uz parduotas prekes,

Pajamos uz atliktas paslaugas

Parduotų prekių ir atliktų paslaugų savikaina:

zaliavų, komplektavimo gaminių ir perparduoti skirtų prekių paslaugų, darbų ir tyrimų

Bendrasis pelnas (nuostolis)

Veiklos sąnaudos:

pardavimų

bendrosios ir administracinės

Veiklos pelnas (nuostolis)

Kita veikla:

pajamos

sąnaudos

Finansinė ir investicinė veikla:

Pajamos

Sąnaudos

Įprastinės veiklos pelnas (nuostolis)

Pagautė (ypatingasis pelnas)

Netekimai (ypatingieji praradimai)

Ataskaitinių metų pelnas (nuostolis) pries apmokestinimą

Pelno mokestis

Grynasis ataskaitinių metų pelnas (nuostolis), numatytas paskirstyti.

Sios informacijos investitoriams, kreditoriams ir savininkams nepakanka. Jie pageidauja zinoti, is kur ir kiek buvo gauta pinigų bei kam jie isleisti. Visa tai parodo pinigų srautų ataskaita.

Pinigų srautų (finansinės būklės) pakitimų ataskaita:

Pinigų srautai is įmonės veiklos,

Grynasis pelnas (nuostolis),

Nusidėvėjimo ir amortizacijos sąnaudos,

Uzsienio valiutos kurso pasikeitimo neigiama (teigiama) įtaka,

Ilgalaikio turto perleidimo netekimai (pagautė),

Pirkėjų įsiskolinimo sumazėjimas (padidėjimas),

Įsiskolinimo tiekėjams padidėjimas (sumazėjimas),

Įvairių įmonės skolų padidėjimas (sumazėjimas),

Įsiskolinimo biudzetui padidėjimas (sumazėjimas),

Isankstinių apmokėjimų sumazėjimas (padidėjimas),

Finansinės ir investicinės veiklos nuostolis (pelnas),

Grynieji pinigų srautai is įmonės veiklos (+/-) ,

Pinigų srautai is investicinės veiklos,

Is ilgalaikio turto perleidimo (įsigijimo),

Is investicijų perleidimo (įsigijimo),

Grynieji pinigų srautai is investicinės veiklos (+/-) ,

Pinigų srautai is finansinės veiklos,

Paprastųjų ir privilegijuotųjų akcijų isleidimas,

Savų akcijų supirkimas (-),

Obligacijų isleidimas,

Isperkamosios nuomos įsipareigojimų apmokėjimai (-),

Skolų bankui padidėjimas (sumazėjimas),

Kitos įmonės:

mokėtinų sumų padidėjimas (sumazėjimas)

gautinų sumų sumazėjimas (padidėjimas)

Ismokėti dividendai (-)

Kiti pinigų gavimai (ismokėjimai)

Grynieji pinigų srautai is finansinės veiklos (+/-) ,

Pinigų srautai is ypatingosios veiklos:

Pinigų srautų is ypatingosios veiklos padidėjimas (sumazėjimas)

Grynieji pinigų srautai is ypatingosios veiklos (+/-)

Grynųjų pinigų srautų padidėjimas (sumazėjimas)

Pinigai laikotarpio pradzioje

Pinigai laikotarpio pabaigoje"[3]

Pinigų srautai apsprendzia įmonės sėkmę, todėl įmonei pravartu isanalizuoti, kodėl sumazėjo pinigų, net gavus grynąjį pelną. Pinigų srautų ataskaita parodo įmonės gamybinę, finansinę, investicinę veiklą.

Akcininkų susirinkimui ruosiamas pelno (nuostolio) paskirstymo projektas, kuriame pateikiama, kaip turėtų būti paskirstomas per ataskaitinį laikotarpį uzdirbtas pelnas.

Minėtame projekte, o vėliau ir ataskaitoje atsispindi esminiai įmonės veiklos, jų turto bei nuosavybės elementai. Detaliau sie klausimai aptariami aiskinamajame raste. Jį sudaro bendrosios pastabos, kuriose įmonė pateikia informaciją apie savo padėtį rinkoje, svarbiausius turto bei nuosavybės pasikeitimus, taip pat apraso principus, kuriais remdamasi tvarkė apskaitą ir t.t. Po bendrųjų pastabų einamosiose pazymose detalizuojama jau minėtose ataskaitose pateikta informacija.

Aiskinamasis rastas sudarytas is standartinių valdzios patvirtintų lentelių, vadinamų pazymomis. Raste laisva forma surasomos pastabos apie siose pazymose pateiktus duomenis ir kiti pastebėjimai apie svarbius įmonės veiklos aspektus, neatskleistus pagrindinėse finansinės atskaitomybės formose.

Mokestinę atskaitomybę įmonės rengia ir pateikia įvairioms mokesčius kontroliuojančioms institucijoms: Valstybinei mokesčių inspekcijai, socialinio draudimo ir kitoms įstaigoms. Sioje atskaitomybėje pateikiami ne tikrieji, bet apmokestinamieji įmonės veiklos rezultatai. Ruosiant mokestinę atskaitomybę paprastai netaikomi bendrųjų apskaitos principų reikalavimai. Sios atskaitomybės turinys gana daznai keičiamas. Įmonė kiekvieną mėnesį į Valstybinę mokesčių inspekciją privalo pristatyti PVM deklaraciją, pasikeitus reikalavimams, įmonei jau nebereikia pristatyti ketvirtinių ataskaitų, o metinį balansą būtina pristatyti iki geguzės mėnesio 1 dienos; kartą į metus būtina pristatyti zemės mokesčio deklaraciją; nekilnojamo turto deklaraciją ir pan; ketvirtinės ataskaitos pristatomos į Sodrą.

Reikalaujama atitinkamas ataskaitas pristatyti valstybės statistikos įstaigoms. Sie duomenys labai svarbūs atliekant ekonominę socialinę analizę valstybės mastu. Sudarant statistines ataskaitas pateikiami ne tik buhalterijos duomenys, nes si ataskaitos rūsis daznai apima ir pinigais neismatuojamus rodiklius, tokius kaip darbuotojų skaičius, sudėtis, kvalifikacija ir pan.

Specialios paskirties atskaitomybė gali apimti labai platų apskaitos spektrą. Tokio pobūdzio atskaitomybė aprūpina reikalinga informacija visą įmonės valdymo personalą. Joje pateikti duomenys gali būti isreiksti tiek piniginiu, tiek natūriniais vienetais. Siose ataskaitose pateikiami ekonominiai ir finansiniai, veiklos organizavimo duomenys. Specialios paskirties atskaitomybė gali būti pateikiama ir isorės vartotojams. Statistikos įstaigoms reikalingi detalūs duomenys apie gyventojų ir įstaigų pirkimus, vartojimo struktūrą, dirbančiųjų pajamų lygį, isleidziamos produkcijos kainas ir t.t., gamtos apsaugos institucijoms reikalingi duomenys apie ekologinę būklę, tersalų ismetimą į atmosferą bei vandenį; liftus priziūrinčioms tarnyboms - informacija apie sių transporto priemonių kiekį, techninę būklę ir patikrinimus. Specialių ataskaitų (įstatymo numatytais atvejais) gali pareikalauti policija, teismai, sveikatos apsaugos įstaigos, savivaldybė ir kitos viesojo administravimo institucijos.

Pagal turinį ir periodiskumą atskaitomybė gali būti suskirstyta į metinę, ketvirtinę, mėnesinę, savaitinę arba dekadinę, taip pat neperiodinę - rengiama pagal pareikalavimą.

Klasifikuojant atskaitomybę siuo poziūriu, ji grupuojama ne tik pagal laiką, bet ir pagal turinį. Labai svarbi įmonės metinė finansinė atskaitomybė, kuri apima visus įmonės veiklos rezultatus per ataskaitinius metus, tačiau metai labai ilgas laiko tarpas ir įmonė negali apsiribuoti tik sios ataskaitos sudarymu, nes įmonei kas mėnesį reikia pristatyti PVM deklaraciją, o tam reikia sudaryti mėnesinę ataskaitą. Nors ir kai kurių ataskaitų nereikia pristatyti oficialioms institucijoms, jos tiesiog būtinos įmonei, nes jų pagrindu reikalaujama pateikti kitas ataskaitas.

Įmonės, kuriose apskaita kompiuterizuota, palengvindamos sau tolimesnį darbą ar tam tikroms vidaus reikmėms rengia net ir savaitines arba dekadines ataskaitas.

Neperiodinės ataskaitos gali būti sudaromos prireikus tam tikos informacijos investitoriams, kreditoriams, bankinėms institucijoms, kai įmonė praso is jų finansavimo, lizingo ar kitų paslaugų.

Pagal skelbimo pobūdį atskaitomybė skirstoma į privalomą ir neprivalomą viesai skelbti. Viesai turi būti skelbiama valstybinių įmonių ir akcinių bendrovių metinė finansinė atskaitomybė. Toks viesas skelbimas nereiskia, kad įmonė privalo spaudoje skelbti visas atskaitomybės formas, todėl finansinės atskaitomybės paskelbimui prilyginamas viesas pranesimas apie akcininkų susirinkimą ir galimybė susipazinti su metine finansine ataskaita.

Viesu skelbimu pripazįstamos finansinės atskaitomybės arba pranesimo apie visuotinį akcininkų susirinkimą publikavimas spaudoje. Neziūrint į tai, ar finansinė atskaitomybė privaloma viesai skelbti ar ne, įmonės administracija turi sudaryti galimybes savininkams susipazinti su visomis pagal galiojančius įstatymus parengtomis finansinėmis ataskaitomis.

Kiekvieno ūkio subjekto ūkinė - finansinė veikla yra konfidenciali. Pateikdama savo duomenis mokesčių administratoriui, įmonė tikisi, kad jis issaugos įmonės komercinę - ūkinę paslaptį.

Vyriausybė 1998 m. rugsėjo 3 d. priėmė nutarimą "Dėl mokesčio bazės netiesioginio nustatymo", kurio mokesčių administratoriams suteikiama teisė patiems apskaičiuoti, kiek įmonė privalo sumokėti mokesčių.

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos darbo patirtis parodė, kad Lietuvoje labai daug nelegalaus darbo, kurio rezultatai valstybei nedeklaruojami. Yra nemazai faktų, kai pateiktose deklaracijose nurodomi neteisingi ir priestaringi duomenys, kurie neatspindi tikrosios ūkio subjekto ekonominės padėties. Įmonių vadovams, verslininkams, buhalteriams gali tekti įrodinėti, kad mokesčiai apskaičiuoti teisingai.

Neretai mokesčių mokėtojai netvarko buhalterinės apskaitos, patikrinimo metu nepateikia apskaitos dokumentų arba juos pateikia ne visus, todėl mokesčių administratoriai neturi galimybės nustatyti mokesčio mokėtojo pajamų. Yra atvejų, kai pateikti dokumentai yra surasyti asmenų, kurie ūkinę - ekonominę veiklą vykdo neteisėtai naudodamiesi fiktyvios įmonės vardu.

Taikant mokesčio bazės neteisingo nustatymo metodus, informacija apie mokesčių mokėtoją bandoma rinkti is įvairių saltinių, t.y. is paties mokesčių mokėtojo, is valstybinių institucijų, įmonių, įstaigų, organizacijų bei piliečių, taip pat panaudojama mokesčių administratoriaus stebėjimo būdu sukaupta informacija. Tai padeda nustatyti ir mokesčių mokėtojo įsigytų ar realizuotų prekių ir paslaugų vertę (kainą), jeigu jis nepateikė prekių ir medziagų įsigijimą (pardavimą) patvirtinančių dokumentų. Mokesčio bazės nustatymo naujų metodų taikymas - didelis Vyriausybės įpareigojimas ir atsakomybė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos darbuotojams ir mokesčių administratoriams.

Minėtas nutarimas leidzia naudotis duomenimis "is kitų tokią pat arba panasią komercinę veiklą vykdančių asmenų mokesčio deklaracijų". Neaisku, kaip galima apskaičiuoti mokestį, nepaaiskinant mokėtojui, kaip jis apskaičiuojamas, kokiais ir is kur gautais duomenimis remtasi. Iskyla taip pat ir ūkio subjektų komercinių paslapčių platinimo grėsmė.

Įmonėms reikia subalansuoti pateikiamą apie įmonės veiklą informaciją suinteresuotiems asmenims ir institucijoms taip, kad pateikti duomenys būtu pakankamai viesi, tačiau neatskleistų komercinių paslapčių. Ataskaitų duomenis galima pakoreguoti, juos pateikti taip, kad nebūtų matomi tam tikri veiklos aspektai.

Duomenų įslaptinimo ir koregavimo priemonės verslininkai gali panaudoti tiek sąziningais tikslais - norėdami apsisaugoti nuo informacijos nutekėjimo, tiek nesąziningais tikslais - vengdami mokėti mokesčius.

Norėdamos apsisaugoti nuo konkurentų, įmonės neskelbia duomenų, kurie galėtų pakenkti joms pačioms: pirkimų bei pardavimų kainos (jeigu įmonė yra ne parduotuvė), įrengimų nasumo, naudojamos technologijos, veiklos taktikos ir strategijos ir t.t. Tokia informacija neskelbiama ir akcininkams, nes priesingu atveju, kuris nors akcininkas, turintis nors ir nedidelį įmonės akcijų skaičių, galėtų susipazinti su siais duomenimis ir panauduoti nesąziningiems tikslams (parduoti konkurentams; nesąziningai konkuruoti, jei jis turi daug didesnę nuosavybės dalį kitoje analogisko profilio įmonėje). Dėl sios priezasties Lietuvos Respublikos įstatymai akcininkams (tik akcinių bendrovių) garantuoja tik metinių finansinių ataskaitų prieinamumą. Įmonės nenoriai teikia duomenis ir statistikos institucijoms, nes jos nėra garantuotos sių įstaigų darbuotojų sąziningumu bei sugebėjimu islaikyti įmonės komercines paslaptis.

Įmonės administracija turi sudaryti sąlygas akcininkams pries susirinkimą susipazinti su visomis valdzios patvirtintomis atskaitomybės formomis. Įmonės vadovai daznai neįvertina sios aplinkybės ir akcininkams nesuteikia privalomos informacijos, tokiu atveju jie pazeidzia konstitucines savininkų nuosavybės teises. Įmonės ataskaitų pateikimas atitinkamoms institucijoms taip pat gali būti suprantamas kaip oficialus jų paskelbimas.

Pagal apimtį atskaitomybė skirstoma į pilnąją,sutrumpintąją ir trumpąją Reikėtų pastebėti, kad juridinio asmens teises turinčios įmonės labai skiriasi: vienos akcinės bendrovės gali būti labai didelės, kitos, ypač uzdarosios akcinės bendrovės, gali būti labai mazos, tokios įmonės atskaitomybei parengti negali skirti daug lėsų, todėl joms leidziama rengti duomenų kaupimo principu pagristą, tačiau kiek sutrumpintą metinę finansinę atskaitomybę. Sutrumpintą ir trumpą atskaitomybę rengiančių įmonių skiriasi balansai, pelno (nuostolio) ataskaitos ir kitos formos. Kai kurios ataskaitos joms visai neprivalomos.

Finansinės ataskaitos, parengtos vadovaujantis nuostatais, patenkina bendrus daugelio vartotojų poreikius. Taip yra todėl, kad vartotojai, darydami ekonominius sprendimus, turi:

nuspręsti, kada pirkti, laikyti ar parduoti investuotą turtą;

numatyti įmonės pagrindinius finansų valdymo sprendimus ir atsiskaitymus;

apskaičiuoti įmonės galimybę apmokėti uz darbą bei suteikti kitą naudą savo tarnautojams;

garantuoti įmonei paskolintų sumų saugumą;

nustatyti mokesčių politiką;

numatyti galimą pelną ir dividendus;

parengti ir naudoti nacionalinių pajamų statistiką;

reguliuoti įmonės veiklą.

Apibendrinant atskaitomybės klasifikaciją, pazymėtina, kad si klasifikacija nėra alternatyvi: kiekviena ataskaita pagal tam tikrą klasifikacinį pozymį gali būti priskirta vienai ar kitai grupei, bet gali turėti kelis skirtingus klasifikacijos pozymius.

Remiantis įmonės atskaitomybės klasifikacija, galima teigti, kad labai svarbią vietą uzima finansinės metinės ataskaitos ir atskaitomybė, kuriomis galima atlikti įmonės finansinės būklės analizę, nustatyti įmonės veiklos efektyvumą, likvidumą, mokumą.

7. Balanso teorijos ir politikos įgyvendinimas

Pagrindinės balanso teorijos. Balanso sudarymo problemą įvairių salių autoriai traktuoja įvairiai, siūlomos įvairios balanso teorijos: dinaminė, organinė, statinė. Kuriant sias teorijas, didziausią indėlį įnesė vokiečių mokslininkai E.Kosiol, W.Hasenack, K.Kafer, F.Schmidt, prancūzas W.Le Coutre ir kt.

Dinaminė balanso teorija balansą apibūdina kaip periodinį pelno ir nuostolio apskaičiavimą. Tai naudojama tinkamai valdyti įmonę. O statinis balansas - tai būdas nustatyti rezultatą, lyginant turimą turtą su įsiskolinimais ir jo dinaminį kitimą per tam tikrą laikotarpį. Dinaminė balanso teorija apima visą įmonės rezultatą, t.y. rezultatą, gautą lyginant visas pajamas su visomis islaidomis, pridedant sunaudotas materialines ir finansines lėsas ir atimant nuosavą kapitalą. Vadinasi, balansas atlieka svarbesnį vaidmenį nei tik pelno ar nuostolio apskaičiavimas.

Svarbiausia sios teorijos atstovo E.Schmalenbach isreikstos koncepcijos esmė yra periodiskai apskaičiuoti rezultatą.

Organinė balanso teorija pagrįsta tuo samprotavimu, kad egzistuoja organinis rysys tarp įmonės ir salies ūkio isplėtojimo, o jį atspindi apskaita. Organiniam balansui buvo keliamas reikalavimas tiksliai nustatyti turto vertę ir rezultatą. Turtas turi būti įvertintas, siekiant issaugoti ne tik kapitalą, bet ir materialines vertybes. Todėl būtina atskirti grynąjį pelną nuo įsivaizduojamojo ir nerealų nuostolį nuo realaus. Grynas pelnas gaunamas tik tada, kai perkamoji kaina didesnė uz atstatomąją vertę pirkimo metu. Jei atvirksčiai, tai pelnas esti tik įsivaizduojamas.

Statinis balansas pagrįstas tuo, kad jis turi nustatyti turtinę įmonės būklę ir atvaizduoti tikslingai turtą, t.y. parodyti turtą, laisvą nuo skolų, ir turto bei kapitalo struktūrą. Globaliniu sios teorijos poziūriu balanso uzdavinys - atsiskaityti visuomenei.

Apibūdinant balanso teorijas galima teigti, kad balanso sudarymo praktika atitinka teorinius samprotavimus tais atvejais, kai susiklosčiusią būklę vertiname daugiau atsizvelgiant į ateities perspektyvas, o ne į buvusią situaciją, kurios negalima pakeisti. Tiesa, kai kuriose salyse, pavyzdziui, JAV, jei verslininkas tinkamai neapsiskaičiavo rezervinio "krepselio", o po to nepasitvirtino deklaruotos pajamos ir pelnas, gali persiskaičiuoti ir susigrązinti permokėtus mokesčius.

Dauguma apskaitos specialistų pripazįsta, kad sudaromi balansai pakankamai gerai informuoja apie įmonės stabilumą, disponavimą grynųjų pinigų rezervais ar kitais aktyvais, apie įmonės veiklos ir jos nuosavybės finansavimą is skolintų ir savų sukauptų lėsų ir apie daugelį kitų klausimų, padedančius priimti strateginius valdymo sprendimus.

Balanso politika. Balanso politikos sąvoka apima sąmoningą balanso įforminimą pagal galiojančius įstatymus ir prisilaikant bendrųjų finansinės atskaitomybės rengimo principų. Si sąvoka paprastai apima kapitalo struktūros ir pelno dydzio pakeitimo pries sudarant balansą nuostatas.

Balanso politikos tikslas - yra sąmoningas pelno dydzio pakeitimas, nepazeidziant mokesčių įstatymų, tam, kad būtų mokami mazesni mokesčiai arba dividendai ir kartu pakeistas rezervinis kapitalas.

Kartais įmonė sąmoningai padidina pelną balanse, kad neparodytų blogos finansinės padėties. Paprastai tai pasiekiama likviduojant paslėptus rezervus, didesne suma įvertinant gatavos produkcijos isleidimą arba zaliavų atsargas, atsisakant formuoti būtiną rezervinį kapitalą ir pan. Todėl, pavyzdziui, bankai yra linkę atspindėti didelį likvidaus turto kiekį savo balansuose, kurį jie sukaupia jo sudarymo dienai. Tai vadinama "vitrinų dekoravimu". Balanso politikos objektas visuomet yra isorinis balansas, kuris specialiai sudaromas paskelbimui.

Pateikiame keletą atvejų, kaip tai gali atrodyti praktikoje:

pagrindinis įmonės akcininkas, disponuojantis visa informacija didelio pelno metais stengiasi sąmoningai pabloginti balanso rezultatus, kad esant zemam kursui supirktų birzoje kuo daugiau akcijų ir kartu padidintų savo dalį įmonės kapitale. Atėjus nepalankiam įmonės veiklos laikotarpiui, kitaip tariant, tais metais, kai pelnas mazas, pagrindinis akcininkas gali reikalauti "pagrazinti" balansą, kad galėtų pardavinėti savo akcijas aukstu kursu be nuostolių;

įmonės vadybininkai gali pradėti spekuliuoti savo įmonės akcijomis. Kadangi balansą sudaro vadovybė ir jis tik po to tvirtinamas stebėtojų taryboje, įmonės specialistai, didindami ar mazindami balanso duomenis, be didelių pastangų gali paveikti akcijų birzos kurso dinamiką;

įmonės vadovybės poziūriu netikslinga geraisiais metais rodyti visą gautą pelną ir kartu informuoti apie jį akcininkus bei visuomenę. Pirma, tai duos pernelyg aukstus rodiklius palyginti su ateinančiais metais, kai dėl įvairių priezasčių nebus įmanoma pasiekti tokių gerų rezultatų. Antra, slepiant pelną, galima sudaryti paslėptus rezervus, kurie būtini didesniam manevringumui, kai sudaromas balansas blogesniais metais. Reikia pabrėzti, kad vadovams bus ne tiek pavojinga, jei balansai atspindės tolygiai gaunamą pelną, o ne staigius jo pakitimus.

Priklausomai nuo įmonės ir administratorių keliamų tikslų galimos ir įvairios balanso politikos bei jų įgyvendinimo priemonės (zr. 2 lentelę).

2 lentelė.Balanso politika ir jos priemonės

Kaip matyti is 2 lentelės, formuojant balanso politiką, pirmiausia nustatomi balanso vartotojai, po to apsvarstomas politikos sudėties dalys ir jų pateikimo galimybės (apsaugant įmonės interesus ir pateikiant ataskaitas vartotojams), pasirenkamos techninės politikos įgyvendinimo priemonės. Pasirinkta politikos kryptis gali duoti vienokius ar kitokius rezultatus bei poveikį balansui.

Kai kalbama apie banko kredito gavimą ar derybas dėl kainų arba atlyginimų pakėlimo naudojamos skirtingos priemonės, koreguojant balansą vienu ar kitu aspektu.

Balanso politika nėra nusikaltimas, jei ji vykdoma atsizvelgiant į galiojančius įstatymus, atsizvelgiant į įkainojimo taisykles bei balanso sudarymo principus.

Bet negalima pamirsti to, kad pelno sumazinimas vienais metais sąlygoja jo padidėjimą kitais, ir atvirksčiai - sąmoningas atitinkamų balanso rodiklių pagerinimas sąlygoja jų pablogėjimą ateinančiais metais.

Yra isskirtinos dvi taisyklių grupės, susijusios su balanso sandara: vertikalaus ir horizontalaus finansavimo.

Vertikalaus finansavimo taisyklėms priskiriamos visos proporcijos, santykiai ir kiti rysiai, pagal kuriuos reguliuojami balanso aktyvo arba pasyvo straipsniai. Sios taisyklės nusako, koks santykis turi būti tarp pagrindinių ir apyvartinių fondų, tarp savo ir skolinto kapitalo. Vertikalaus finansavimo taisyklės pagrindas gali būti sau nusistatytas ilgalaikio ir trumpalaikio turto santykis 1 : 1 arba 1,2 : 1 ir t.t. Atitinkamai pagrindziama ir kapitalo (balanso pasyvo) sudėtis, pavyzdziui, apribojanti skolinto kapitalo apimtį savo kapitalo dydziu santykiu 1 : 2 ir t.t.

Horizontalaus finansavimo taisyklės skirtos santykiams tarp turto dalių (aktyvo straipsnių) ir kapitalo sudėtinių dalių (pasyvo straipsnių) palaikyti. Pavyzdziui, gali būti priimta norma, jog ilgalaikiai kapitaliniai įdėjimai finansuojami tik savo kapitalu. Arba savos lėsos skiriamos pagrindiniams fondams įsigyti, taip pat apyvartoje nuolat cirkuliuojantiems apyvartiniams fondams islaikyti. Sezoninės paskirties prekėms, laikinoms kitoms reikmėms naudotini trumpalaikiai kreditai. Be to, sos taisyklės nusako tvarką, jog investicijos į spartaus apyvartumo aktyvus dengiamos trumpalaikiu finansavimu, o į lėtesnio apyvartumo aktyvus - ilgalaikiu finansavimu. Taip susiejama kapitalo perleidimo ir įdaiktinimo trukmė.

Bandomojo balanso panaudojimo galimybės. Pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, turi būti sudaroma finansinė atskaitomybė. Norint įvertinti veiklos pelningumą, sudaroma pelno ataskaita, o norint nustatyti, kokiu turtu disponuoja įmonė ir kam jis priklauso - balansas.

Pries sudarant finansinę atskaitomybę pravartu pasitikrinti, ar teisingai apskaičiuoti sąskaitų likučiai, ar fiksuojant ūkines operacijas bei įvykius Bendrajame zurnale, ar perkeliant duomenis is vieno registro į kitą nepadaryta aritmetinių klaidų. Tam tikslui parengiamas bandomasis balansas.

Bandomasis balansas yra lentelė, kurioje pateikiami debetiniai ir kreditiniai Didziosios knygos sąskaitų likučiai, susiformavę per ataskaitinį laikotarpį. Jis parodo, ar visų debetinių likučių suma lygi kreditinių likučių sumai. Is to galima spręsti, ar islaikyta apskaitos lygybė, nes debetinius likučius paprastai turi turto ir sąnaudų, o kreditinius - nuosavybės ir pajamų sąskaitos. Siuo būdu pasitikrinti, ar teisingai vedama apskaita, galima ne tik ataskaitinio laikotarpio pabaigoje, bet ir dazniau (pasibaigus savaitei ar net kiekvienos dienos pabaigoje).

Bandomasis balansas yra pagalbinė lentelė, kurioje uzfiksuoti duomenys, skirti vidiniams apskaitinės informacijos vartotojams (valdytojams). Paprastai jį sudaro trys skiltys, skirtos sąskaitų pavadinimams, debitoriniams ir kreditoriniams sąskaitų likučiams. Į pirmąją skiltį surasomi visų įmonės sąskaitų, turinčių likučius, pavadinimai. Tai reiskia, kad sąskaitos, kurių likučiai bandomojo balanso sudarymo metu lygūs nuliui, nėra į jį įtraukiamos. Kad būtų patogiau, į bandomąjį balansą rasomos tos sąskaitos, pagal kurių likučius sudaromas balansas. Pirmiausiai israsomos visos turto ir nuosavybės sąskaitos, o zemiau surasomos tos, is kurių duomenų rengiama pelno ataskaita. Taip suvedamos visos pajamų ir sąnaudų sąskaitos. Debetinius sąskaitų likučius rasome į Debeto skiltį, o kreditinius - į Kredito skiltį.

Yra nemazai klaidų, kurios nepazeidzia apskaitinės lygybės ir nepasirodo bandomajame balanse. Pirmiausia - tai principinės klaidos, kai neteisingai nustatoma sąskaitos, kurioje turi būti atspindėta ūkinė operacija, klasė (pavyzdziui, vietoje sąnaudų debetuojama turto sąskaita). Bandomajame balanse negalima nustatyti is Bendrojo zurnalo perkeltų klaidų, jei neteisingai uzfiksuotas pardavimų kiekis, buvo praleidimų fiksuojant prekių įsigijimo operacijas arba daromos klaidos perkeliant duomenis is Bendrojo zurnalo į Didziąją knygą. Tokio pobūdzio klaidas labai sunku pastebėti. Norint jas surasti, reikia vėl perziūrėti Bendrąjį zurnalą, kiekvieną įrasą tikrinant su atitinkamu pirminiu dokumentu, bei nustatyti, ar visi duomenys teisingai buvo perkelti į atitinkamas sąskaitas.

Jeigu bendra debetinių likučių suma nelygi bendrai kreditinių likučių sumai, tai klaidą galima surasti daug greičiau jos ieskant nuosekliai tik priesinga kryptimi negu vedama apskaita: nustačius bandomojo balanso galutinių sumų neatitikimą, tikrinamos Didziosios knygos sąskaitos, ir tik po to - bendrojo zurnalo įrasai.

Dazniausiai pasitaikančioms apskaitos klaidoms galima priskirti sias:

bandomajame balanse sumuojant sąskaitų likučius, padaryta aritmetinė klaida. Norint ją istaisyti reikia pakartotinai susumuoti visus likučius;

ne visos sąskaitos, turinčios likučius, įtrauktos į bandomąjį balansą. Taisant reikia suskaičiuoti visas į balansą surasytas sąskaitas. Jų skaičius turi sutapti su įmonės naudojamų sąskaitų, turinčių likučius, skaičiumi;

debetinis balansas įrasytas į Kredito skiltį ir atvirksčiai. Sią klaidą galima rasti, apskaičiavus skirtumą tarp Debeto ir Kredito skilčių ir gautą skaičių padalijus is 2. Jeigu bandomajame balanse yra skaičius identiskas gautajam, tai didelė tikimybė, kad pastarasis įrasytas ne į tą skiltį;

perrasant sąskaitų likučius į bandomąjį balansą, supainiojama kablelio vieta;

neteisingai apskaičiuotas kokios nors sąskaitos likutis. Reikia patikrinti, ar visi įrasai is Bendrojo zurnalo perkelti į sąskaitas, ir vėl apskaičiuoti sąskaitų likučius;

operacija uzfiksuota nesilaikant dvejybinio įraso taisyklės, kitaip tariant, debeto suma nelygi kredito sumai. Siuo atveju reikia atidziai perziūrėti Bendrąjį zurnalą.

Pateikti patarimai, kaip greičiau surasti klaidas, padės tik tuo atveju, jeigu padaryta viena klaida. Priesingu atveju klaidų teks ieskoti nepalyginamai ilgiau, nes abi sios klaidos gali veikti bandomąjį balansą priesingomis kryptimis: viena - didinti jo sumą, o kita - mazinti. Jeigu bus suklysta vienodomis sumomis, tai bandomojo balanso parengimas apskritai nepadės issiaiskinti tokių klaidų. Apskaitos darbuotojai turi zinoti sį bandomojo balanso ribotumą. Be to, klaidos gali būti padarytos ir fiksuojant duomenis pirminiuose dokumentuose.

Jeigu klaida padaroma pirminiame dokumente, ji istaisoma korektūros būdu, kurio esmė yra ta, kad isbraukus neteisingai parasytą skaičių (isbraukti reikia taip, kad galima būtų įskaityti klaidingą įrasą - si nuostata susijusi su tuo, kad kartais klaidos gali būti daromos sąmoningai), virs jo arba greta parasomas teisingas, kurį savo parasais patvirtina dokumentą surasę asmenys. Tokio pobūdzio klaidų taisymo tvarką paprastai reguliuoja vyriausybinės instancijos, isleisdamos atitinkamas instrukcijas.

Kas kita, jeigu klaida padaroma perrasant duomenis is pirminių dokumentų į apskaitos registrus. Siuo atveju korektūros būdo daznai negalima pritaikyti, ypač jeigu klaidą pavyksta nustatyti tada, kai jau būna parengta atskaitomybė.

Pagrindiniai balanso trūkumai. Kai kurių balanso trūkumų iki siol nepavyksta pasalinti, manoma, kad balansas turi daugiausiai trūkumų is visų finansinių ataskaitų. Labai issamiai balanso trūkumus isnagrinėjo rusų mokslininkai V.Patrovas ir V.Kovaliovas.

Vienas is svarbiausių balanso trūkumų yra tas, kad jame atspindėtas turtas yra įkainotas jo pinigine verte, kaip tai ir numato bendrieji apskaitos principai. Esant didesnei infliacijai tokie duomenys yra iskraipomi ir neatitinka realios padėties. Kitas trūkumas tas, kad nemazai pateikiamų balanse duomenų yra nevienodai apibrėzti. Įmonė negali tiksliai zinoti, kiek skolų jai negrązins pirkėjai, kiek laiko bus galima eksploatuoti ilgalaikį turtą ir pan. Be to, tam tikri veiksniai (darbuotojų kvalifikacija, darbo organizavimo formos ir t.t.) visai neapskaitomi, nes jų negalima tiksliai ismatuoti.

Balansas sudaromas ne kasdien ir parodo tik momentinę įmonės būklę, todėl, jeigu jis ir parodo gerą įmonės finansinę būklę, nereiskia, kad tokia ji buvo ir yra visuomet.

Balansas atspindi įmonės turto būklę, bet neatsako į klausimą, dėl kieno poveikio susiklostė vienokia ar kitokia situacija. Tam reikia daugiau nuodugnesnės analizės.

Pagal balanso duomenis galima apskaičiuoti daugybę analitinių rodiklių, bet jie visi bus nereiksmingi, jei jų negalėsime su kuo nors palyginti, todėl analizė turi būti papildoma analogiskais giminingų įmonių ar vidutiniais verslo įmonių rodikliais, t.y. įmonės veiklos efektyvumas vertinamas sakos kontekste.

Svarbiausias įmonės tikslas yra pelnas, tačiau sis rodiklis balanse atvaizduojamas vienpusiskai ir statiskai. Balanso rezultatas neatspindi tos lėsų sumos, kuria realiai disponuoja įmonė.

Mokslininkai, kalbėdami apie balanso informatyvumo didinimą, teigia - balansas turi teikti kuo daugiau naudingos informacijos visiems jos vartotojams. Manoma, kad viena is priemonių, garantuojančių informacijos patikimumą buhalteriniame balanse, yra visų ūkinių operacijų dokumentavimas; kitas patikimumo didinimo veiksnys susijęs su apskaitos metodika, kadangi ir surinktus kokybiskus duomenis galima apdoroti netikusiais metodais, tuomet informacijos patikimumo laipsnis gali labai sumazėti.

Is ūkinės finansinės veiklos rodiklių ir balanso galima nustatyti bankroto tikimybę pagal "Z" koeficiento skaičiavimą. E.Altmano "Z" - skaičiavimas padeda nustatyti bankroto galimybę (zr. 3 lentelę):

"Z"= Apyvartinis kapitalas _* 1,2 + Nepaskirstytas pelnas _* 1,4 +

Visas turtas Visas turtas

Pagrindinės veiklos pajamos _* 3,3 + Visų akcijų rinkos vertė _* 0.6 +

Visas turtas Visa nuosavybė ir įsipareigojimai

Pardavimų apimtis _* 1.0 .

Visas turtas

Vertinant įmonės bankroto grėsmę tikslinga isanalizuoti santykius (koeficientus) (Dogil, Semenov, 1997.-171 psl.):

apyvartinio kapitalo ir viso turto;

įsiskolinimo ir akcinio kapitalo;

visų įsipareigojimų ir nuosavybes bei viso turto;

pagrindinio kapitalo ir akcinio kapitalo;

gryno pelno ir viso turto;

grynųjų pinigų is operacijų gavimo ir visos nuosavybės bei įsipareigojimus;

grynojo pelno pridėjus procentus uz kreditą.

3.lentelė. Z skaičiavimo reiksmės

Pradedančiųjų verslininkų nesėkmės priezastys (Dogil, Semenov, 1997.-172 psl.):

kapitalo stygius - 38%;

komercijos ir valdymo kompetencijos stoka - 22%;

įmonė mazai zinoma vartotojui - 12%;

savininko liga, blogi įpročiai, konfliktai su partneriais, nesilaikymas įstatymų ir kita - 11%;

netinkamai parinkta įmonės vieta ir blogas atsargų valdymas - 9%;

islaidavimas - 6%;

blogas atsidavimas verslui - 4%.

Pagyvenusių verslininkų sutinkamos tipinės veiklos klaidos (Dogil, Semenov, 1997 -172 psl.):

nesavalaikis isėjimas į rinką - 31%;

pasenusios technologijos ir moraliskai susidėvėjusių įrengimų naudojimas - 22%;

nesėkmingas vadovo pakeitimas - 19%;

įmonės vadovo negalavimai - 14%;

vadovo ir savininkų nesutarimai, agresyvios aplinkos, katastrofų, gaisro, grobimų, steigėjų mirties ir kitos - 14%.

Smulkaus verslo bankroto komercinės priezastys (Dogil, Semenov, 1997 -170 psl.):

per mazos pardavimo apimtys - 49%;

stipri konkurencija - 23%;

per dideli eksploatavimo kastai - 16%;

debitinių įsiskolinimų susigrązinimo, atsargų valdymo klaidos, netinkamos vietos ir kitos - 12%.

Sių procentų vertinant SVV nesėkmes gal ir nevertėtų suabsoliutinti, bet bankroto priezasčių pasiskirstymas turėtų verslininkus priversti susimąstyti ir is anksto jų vengti, apsidrausti, apeiti, laiku blaiviai ir tinkamai įvertinti situaciją.

Literatūra

.Jakutis A. ir kt. Ekonomikos teorijos pagrindai .K.: Smaltijos leidykla, 2000

Dazniausiai vartojamų verslo tvarkymo zodzių mokomasis zodynas. K., 1997.

Dogil L.F., Semenov B.D. Predprinematelstvo I malij biznes. - Minsk: Vissaja skola, 1997.

Ivanauskienė A. Apskaitos pagrindai. Vilnius: Danielius, 1998

.Kalčinskas G. Buhalterinės apskaitos pagrindai. V.: Pačiolis, 1996 ir 2001.

Lazauskas J. Apskaita ir finansai. - Vilnius: Technika, 1995

LR buhalterinės apskaitos įstatymas.

LR įmonės finansinės atskaitomybės įstatymas.

Martinkus B., Zilinskas V. Ekonomikos pagrindai.K.: Technologija, 2001.

Pass Ch., Lowes B. Davies L.. Ekonomikos terminų zodynas, 1998.

Sudzius V. Smulkaus ir vidutinio verslo administravimas ir valdymas. V.:Kronta, 2001.

Valuzis K. Apskaitos metodika: apskaita, atskaitomybė, analizė. Vilnius: Viltis, 1993.

Wilsonas P. Mazos įmonės finansinis valdymas. V.:Alma litera, 1997.