Įvadas

NR.1

Įvadas

Lietuvos komunistų partija nuo kitų partijų skyrėsi ne tik savo programa, bet ir vidaus gyvenimo principais. Ji buvo kuriama kaip Rusijos komunistinio judėjimo sudedamoji dalis ir formuojama Rusijos komunistų (bolsevikų) partijos idėjiniais-teoriniais bei organizaciniais pagrindais. Laikydamiesi bolsevikų poziūrio, kad partijos sudėtis yra esminė jos veiklos efektyvumo sąlyga, o kadrai lemia partijos siekių įgyvendinimą, Lietuvos komunistų partijos vadovai pagal VKP(b) ir Kominterno direktyvas taip pat reguliavo organizacijos sudėtį, siekė jos gretų socialinio, idėjinio ir politinio grynumo bei organizacinio monolitiskumo, atkakliai stengėsi uzkirsti kelią, jų poziūriu, priesiskų socialinių sluoksnių atstovams stoti į partiją, grieztai kovojo su skaldomąja ir frakcine komunistų veikla. SSRS okupavus Lietuvą, 1940 m. spalio mėn. LKP buvo oficialiai įtraukta į VKP(b) ir integruota į jos politinį ir vidaus gyvenimą. Lietuvos komunistų partijos sudėties reguliavimo procesas tapo organizuotas ir grieztai reglamentuotas, jam vadovavo VKP(b). Griezta naujų narių priėmimo tvarka ir 1940 m. spalio mėn. pradėtas masinis valymas buvo pagrindiniai partijos sudėties reguliavimo metodai. Jais buvo kryptingai formuojama tokios sudėties marionetinė organizacija, kuri uztikrintų VKP(b) politikos įgyvendinimą okupuotoje Lietuvoje ir būtų patikimas salies aneksijos ir sovietizavimo įrankis.

Moksliskai istirti ir įvertinti LKP sudėtį būtina siekiant nustatyti tikrąsias sios organizacijos atsiradimo ir egzistavimo Lietuvoje aplinkybes, jos pobūdį ir Lietuvai nusikalstamos veiklos uzsakovus, organizatorius bei vykdytojus. Tik tokia analizė gali atskleisti partijos socialinę bazę, isryskinti Lietuvos gyventojų stojimo į ją priezastis. Dėl ypatingų kai kurių Lietuvos tautinių mazumų pozicijų sioje partijoje visais atzvilgiais svarbu nustatyti, kiek jų buvo tarp Lietuvos komunistų, atskleisti jų orientacijos į komunizmą ir SSRS priezastis. LKP sudėties kaita taip pat rodo kryptingą bolsevikų "partinės statybos" politiką, kuria buvo siekiama suformuoti Lietuvoje marionetinę, okupacinio ir totalitarinio rezimo poreikius visiskai atitinkančią vietinę organizaciją.

Lietuvos istoriografijoje nėra pakankamai istirti LKP sudėties pokyčiai 1940 m. Palyginti plačiai sia tema rasyta tik sovietinėje LKP istorijos literatūroje. Natūralu, kad čia ji nagrinėta apologetiskai, nutylint į oficialiosios sovietinės istoriografijos rėmus netelpančius ar ją griaunančius faktus ir reiskinius. Neturėdami galimybių plačiau aptarti sią istoriografiją, paminėsime tik kelis svarbesnius ideologiskai angazuoto tyrimo atvejus.

Kadangi pogrindinės LKP socialinė sudėtis griovė teiginį apie proletarinį partijos pobūdį ir bazę, sovietų istorikai stengėsi jos issamiau nenagrinėti, neanalizuoti ūkininkų, amatininkų, prekybininkų ir verslininkų buvimo partijoje priezasčių, kad nesukeltų abejonių, ar LKP is tiesų buvo proletarinė, ar turėjo savo augimo saltinius ir ar apskritai Lietuvoje buvo objektyvios prielaidos tokiai partijai. Nors sovietinėje istoriografijoje visada buvo pabrėziama ir teigiamai vertinama daugiatautė, internacionalinės partijos pobūdį atitinkanti LKP, tačiau taip pat norėta parodyti, kad tai buvo ir lietuviska organizacija, todėl sąmoningai buvo nutylėtas neproporcingai didelis tautinių mazumų atstovų skaičius partijoje. Taip stengtasi nesuteikti dingsties LKP vertinti kaip svetimą Lietuvai organizaciją, neduoti empirinio pagrindo lietuvių emigracinėje literatūroje paplitusiai "dviejų genocidų teorijai". Dėl ideologinių priezasčių nebuvo paskelbtas ir tikslus is SSRS į Lietuvą 1940 m. pabaigoje-1941 m. pirmoje pusėje atsiųstų komunistų skaičius. Sie duomenys buvo slepiami ir todėl, kad nesiderino su oficialia versija, jog socializmo modelį Lietuvoje kūrė pati lietuvių tauta. Galima paminėti kelis leidinius, kuriuose įdėmiau pazvelgta į LKP sudėties kaitos procesus 1940-1941 m., nors ir čia jie nagrinėti neperzengiant sovietinės LKP istorijos koncepcijos rėmų.

Partijos istorijos instituto prie LKP CK parengtas ir 1976 m. isleistas statistikos duomenų rinkinys "Lietuvos komunistų partija skaičiais. 1918-1975" (redakcinė kolegija: Paulius Beresnevičius (sudarytojas), Konstantinas Surblys (ats. redaktorius), Romas Sarmaitis) ilgą laiką buvo vienintelis leidinys, pagal pirminius LKP saltinius atspindintis jos sudėtį. Neradus archyvuose apibendrintų duomenų apie pogrindinės LKP sudėtį 1940 m., čia paskelbtas autorių nustatytas komunistų pogrindininkų skaičius. Kadangi knygą rengė tuo metu elitinis LKP istorijos tyrimų centras, sovietinėje Lietuvos istoriografijoje nebuvo suabejota duomenų objektyvumu ir niekam net nekilo mintis juos tikrinti, nors duomenų skirtumas LKP sudėtį 1940 m. pirmoje pusėje atspindinčioje lentelėje (1690 komunistų) ir jos potekstinėje pastaboje (2200 narių) jau turėjo sukelti tam tikrų abejonių. Įsigilinus į siuos vienas kitam priestaraujančius skaičius ir jų saltinius, ryskėja ne tik metodinės leidinio rengimo spragos, bet ir isankstinė jo uzsakovų pozicija parodyti kuo gausesnę pogrindinę komunistų partiją. Pazymėtina, kad 1690 ir 2200 pogrindininkų skaičius nėra paremtas tais archyvo dokumentais, kurie nurodyti knygoje. Jei tikėtume nuoroda, pogrindininkai suskaičiuoti pagal juodrastinius LKP(b) CK organizacinio instruktorių skyriaus partinės statistikos ir vieningo partinio bilieto sektoriaus skaičiavimus metinei statistinei LKP(b) CK ataskaitai apie komunistų pasiskirstymą pagal partinį stazą, sio skyriaus vedėjo Danilo Supikovo 1940 m. gruodzio 20 d. rastą VKP(b) CK dėl partinių dokumentų isdavimo eigos 1940 m. ir suvestinę apie bylų dėl partinių dokumentų isdavimo LKP(b) CK perziūrėjimo 1940 m. rezultatus. Tačiau pagal siuos dokumentus negalima suskaičiuoti nei 1690, nei juo labiau 2200 komunistų. Juodrastiniuose skaičiavimuose nurodyta, kad 1941 m. sausio 1 d. tarp 1968 LKP narių buvo 1295 komunistai, turintys partinį stazą iki 1940 m. birzelio 15 d. (be Svenčionėlių ir Svenčionių apskričių komunistų). D. Supikovo 1940 m. gruodzio 20 d. raste VKP(b) CK pabrėziama, kad "sąrasuose, kuriuos partijos apskričių komitetai pristatė Lietuvos KP(b) CK, buvo 5388 partijos nariai, tarp jų 1507 zmonės laikė save pogrindinį stazą turinčiais partijos nariais". Ten pat nurodyta, kad iki 1940 m. gruodzio 18 d. partiniai dokumentai isduoti 2322, o atsisakyta juos isduoti 1011 asmenų. Analogiski skaičiai pateikti ir LKP(b) CK suvestinėje "Apie bylų dėl partinių dokumentų isdavimo Lietuvos KP(b) CK perziūrėjimo rezultatus". Pazymėtina, kad siuose dokumentuose niekur nepaminėta, kiek bilietų gavo komunistai pogrindininkai ir kiek jų neisduota sios kategorijos partijos nariams. Jais remiantis aiskėja, kad nelegalioje LKP galėjo būti ne maziau kaip 1295 (pagal metines statistines ataskaitas) ir ne daugiau kaip 1507 (pagal D. Supikovo raste paminėtus komunistų sąrasus) narių. Tačiau pagal juos niekaip negalima suskaičiuoti nei 1690, nei 2200 pogrindininkų. Leidinio potekstinės pastabos teiginys, jog LKP(b) CK ataskaitoje (turimas omenyje D. Supikovo 1940 m. gruodzio 20 d. rastas) nurodyta, kad tarp 1011 partinių dokumentų negavusių komunistų pusė asmenų (daugiau kaip 500 zmonių) priklausė pogrindinei LKP, yra fikcija, kadangi D. Supikovo raste tokios informacijos apskritai nėra. Čia tik parasyta, kad kai kuriose partinėse organizacijose buvo "labai didelis komunistų uzterstumas", pavyzdziui, Panevėzio apskrities organizacijoje is 195 perziūrėtų bylų partiniai dokumentai isduoti tik 82, atsisakyta isduoti 69 asmenims, o "pusė asmenų, kuriems sioje organizacijoje atsakyta isduoti partinius dokumentus, buvo partijoje dar pogrindzio laikotarpiu". Turbūt neįsigilinus į sio rasto tekstą pusė bilietų negavusių Panevėzio apskrities pogrindininkų įvertinta kaip pusė visų nelegalios LKP narių, negavusių partinių dokumentų. Dėl tokios klaidos knygoje buvo paskelbta neteisinga informacija apie VKP(b) bilietus negavusius pogrindininkus ir taip 500 asmenų padidintas pogrindinės LKP narių skaičius.

Galbūt siame rinkinyje komunistai pogrindininkai buvo suskaičiuoti pagal kitus saltinius, tačiau tokiu atveju juos ir reikėjo nurodyti. Turbūt susidūrus su objektyviais tyrimo sunkumais, pirmiausia apibendrintų, issamių ir patikimų pirminių saltinių stoka, atsirado ir metodinės tyrimo problemos, kurias taip pat reikėjo aptarti. To nepadarius nėra aisku, kuo remiantis teigiama, kad pogrindinėje LKP buvo 1690-2200 narių, ir pagal kokią metodiką jie suskaičiuoti. Is kai kurių duomenų matyti, kad tai padaryta pasirėmus LKP(b) Centro komiteto biuro posėdzių, 1940-1941 m. svarsčiusių partinių bilietų isdavimą, protokolais, kuriuose is tikrųjų yra informacijos apie 1690 asmenų, save laikiusių pogrindinės LKP nariais. Gal buvo ziūrima ir į partijos miestų ir apskričių komunistų sąrasus. Tačiau ir tokiu atveju LKP sudėtį 1940 m. pirmoje pusėje atspindinčioje lentelėje nurodytas apskrityse veikusių komunistų skaičius nesutampa su minėtuose dokumentuose uzfiksuotu skaičiumi. Pavyzdziui, lentelėje nurodoma, kad nelegalioje Vilniaus apskrities organizacijoje veikė 50 LKP narių. Partinius bilietus čia gavo 41 pogrindininkas, tačiau jie buvo ne vietinių nelegalių Vilniaus miesto ir apskrities organizacijų nariai, bet kitose Lietuvos vietovėse gyvenę ir veikę komunistai, kuriuos LKP CK 1940 m. liepos-rugpjūčio mėn. atsiuntė į Vilnių dirbti partinio ir kitokio darbo. Kita vertus, is LKP Vilniaus apskrities komiteto duomenų matyti, kad Vilniaus mieste ir apskrityje 1940 m. nebuvo nė vieno vietinės pogrindinės LKP organizacijos nario, tačiau čia veikė 37 Vakarų Baltarusijos komunistų partijos (1937 m. Josifo Stalino iniciatyva Kominterno paleistos Lenkijos komunistų darbininkų partijos sudedamosios dalies) nariai. Neaisku, ar sie 37 komunistai buvo įskaičiuoti į pogrindinės Vilniaus apskrities organizacijos sudėtį. Tokių netikslumų, duomenų nesutapimų minėtame leidinyje yra ir daugiau. Tačiau netgi pagal tokią metodiką skaičiuojant, pogrindinės LKP narių skaičius nevirsys lentelėje nurodyto skaičiaus - 1690. Galbūt pogrindininkams buvo priskirti ir tie asmenys, kurie, pasipiktinę LKP vaidmeniu okupuojant Lietuvą, 1940 m. vasarą patys pasitraukė is partijos, tačiau neaisku, kokiais saltiniais remiantis ir kiek jų suskaičiuota. Taigi rinkinyje skelbti skaičiai - 1690 ir 2200 - yra neparemti sudarytojo nurodytais dokumentais, netikslūs ir klaidinantys. Sis atvejis ne tik atskleidzia isankstinę leidėjų poziciją padidinti pogrindinės LKP narių skaičių, bet ir verčia abejoti rinkinio objektyvumu. Laikantis sovietinės istoriografijos tradicijos, siame leidinyje taip pat sąmoningai nepaskelbta tautinė LKP sudėtis 1940 m., neatskleistas neproporcingai didelis tautinių mazumų atstovų skaičius joje. Knygoje taip pat neparodyta partijos valymo įtaka LKP kokybinei sudėčiai, nenurodytas tikslus is SSRS į Lietuvą atsiųstų komunistų skaičius. Kadangi čia skelbti duomenys ilgą laiką buvo vieninteliai, jie buvo įtraukti į to meto mokslinę apyvartą, paplito ir įsitvirtino sovietinėje istoriografijoje.

Kitas paminėtinas leidinys - kolektyvinė A. Panksejevo, K. Surblio ir A. Elvich monografija "Gyvybinga lenininių partinės statybos principų jėga. Apie kai kuriuos partinės statybos Lietuvos, Latvijos ir Estijos komunistų partijose klausimus (1940 m. birzelis-1941 m. birzelis)". Kitaip negu kitose sovietinių istorikų knygose, čia jau nemėginama uztusuoti Baltijos salių komunistų partijų valymo 1940 m., parodyti jį kaip partijai netipiską, tik J. Stalino asmens kulto laikotarpiui būdingą partijos gyvenimo sukrėtimą. Monografijoje LKP valymas apibrėztas kaip bolsevikų partijos gretų reguliavimo metodas ir apibūdintas jo procesas. Tiesa, aptariant valymo rezultatus taip pat stengtasi nutylėti ideologiskai nepalankią informaciją. Pavyzdziui, autorius K. Surblys paskelbė, kad is 906 partinių dokumentų negavusių asmenų 671 buvo "priesiskas ir LKP gretose nevertas būti elementas", tačiau nedetalizavo, kokių socialinių grupių ir kategorijų asmenys tai buvo. Siame leidinyje mėginta nustatyti tikslesnį pogrindinės Lietuvos KP narių skaičių, nors tai darant neisvengta akivaizdaus duomenų nesutapimo. Antai teigiama, kad 1940 m. birzelio pabaigoje is pogrindzio isėjo ir is kalėjimų bei koncentracijos stovyklų buvo paleista is viso apie 2000 komunistų, tarp jų daugiau kaip 400 is kalėjimų ir koncentracijos stovyklų paleistų "revoliucionierių". Atrodytų, kad apskričių organizacijose tuo metu turėjo būti mazdaug 1600 komunistų. Tačiau pagal sudarytą komunistų pasiskirstymo apskrityse lentelę pogrindinės LKP narių skaičius svyruoja nuo 1070 iki 1780. Pati lentelės sudarymo metodika ir saltiniai, kuriais remiantis ji sudaryta, rodo, kad autorius zinojo tikslų pogrindininkų skaičių, tačiau vengė jį skelbti. Galbūt taip pasielgta dėl to, kad apskrityse nepavyko suskaičiuoti 1600 komunistų. K. Surblio paskelbtas 1600 apskrityse veikusių pogrindininkų skaičius artimas statistikos duomenų rinkinyje "Lietuvos komunistų partija skaičiais. 1918-1975" nurodytam skaičiui - 1690, nors palyginus komunistų pasiskirstymą konkrečiose apskrityse vėl aiskėja duomenų nesutapimai. Pavyzdziui, Kėdainių aps. K. Surblys nurodė buvus "nuo 100 iki 200 komunistų", o P. Beresnevičius - 79, Panevėzio aps. K. Surblys - nuo 40 iki 50, o P. Beresnevičius - 153, Rokiskio aps. K. Surblys - nuo 80 iki 90, o P. Beresnevičius - 130 ir pan.

Kaip matyti is sovietinės istoriografijos apzvalgos, marksistinė SSKP istorijos tyrimų metodologija ir istorijos koncepcija, apologetinis jos pobūdis nulėmė tai, kad buvo sąmoningai nutylėta LKP socialinė ir tautinė sudėtis 1940 m. ir partijos valymo įtaka jai, o pogrindinės LKP narių skaičius 1940 m. pirmoje pusėje padidintas iki 2000-2200. Iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo nebuvo suabejota siais duomenimis, taip pat nemėginta skelbti tautinę LKP sudėtį.

Vienas pirmųjų kiekybine LKP sudėtimi 1993 m. suabejojo humanitarinių mokslų daktaras Arvydas Anusauskas, paskelbęs, kad Lietuvos saugumo policijos duomenimis 1939 m. pabaigoje LKP turėjo 1400 narių, o daugumą Kauno miesto organizacijos sudarė zydai. Habilituotas istorijos mokslų daktaras Liudas Truska 1996 m. pagal analogiskus Lietuvos saugumo policijos saltinius patikslino pogrindinės LKP narių skaičių ir nurodė, kad 1939 m. pabaigoje Lietuvoje buvo 1370 komunistų. Jis taip pat pirmasis Lietuvos istoriografijoje paskelbė saltiniais paremtą tautinę pogrindinės LKP sudėtį. Remdamasis Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento duomenims, L. Truska konstatavo, kad 1939 m. pabaigoje lietuviai sudarė beveik 60 proc., o zydai - 31 proc. LKP narių.

LKP tautinę sudėtį siauru aspektu aptarė istorikas Solomonas Atamukas, apibūdinęs aktyvaus zydų dalyvavimo antivalstybiniame komunistiniame judėjime bei Lietuvos sovietizavimo procese ir neproporcingai didelio jų atstovavimo LKP priezastis. Autorius atsizvelgė į komplikuotą zydų padėtį Antrojo pasaulinio karo metais, kai tapo realus nacionalsocializmo doktrinos įgyvendinimo Lietuvoje pavojus ir zydų tautai iskilo jos islikimo problema, nustūmusi į salį kitus klausimus ir nulėmusi jų politinę orientaciją.

Siek tiek plačiau politinę Lietuvos zydų diferenciaciją ir radikalių marksistinių paziūrų zydų telkimąsi į nelegalią LKP S. Atamukas nusvietė monografijoje "Lietuvos zydų kelias. Nuo XIV amziaus iki XX a. pabaigos". Jis pabrėzė, kad tiek sionistinės, tiek antisionistinės orientacijos zydų politinės organizacijos reiskė priesiskumą komunizmui ir Sovietų Sąjungos politikai, ir tik nedidelė dalis radikalių antisionistų sliejosi prie komunistų partijos. Tačiau ketvirtojo desimtmečio antroje pusėje, padidėjus nepasitenkinimui autoritariniu rezimu ir sustiprėjus visos Lietuvos visuomenės kairiosioms nuotaikoms, zydų etninėje grupėje ėmė ryskėti netgi sionistų suartėjimo su LKP tendencija; sis procesas buvo analogiskas tam, kuris vyko ir tarp kai kurių demokratinių lietuvių sluoksnių. Tokia politinė antisionistų ir sionistų orientacija į LKP ir SSRS sustiprėjo prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Anot autoriaus, "1939-1940 m. zymi dalis Lietuvos ir Vilniaus krasto zydų nuosirdziai tikėjo, kad Tarybų Sąjunga jiems padės issigelbėti nuo grėsmingo Vokietijos pavojaus". S. Atamuko nuomone, tai buvo viena is lemiamų priezasčių, "dėl kurių nemaza zydų dalis palankiai sutiko raudonąją armiją ir ypač naujosios J. Paleckio vadovaujamos vyriausybės sudarymą".

Kai kuriuos LKP sudėties pokyčius pirmuoju sovietmečiu nagrinėjo istorikai L. Truska ir S. Atamukas. 1996 m. paskelbtame straipsnyje "Lietuvos valdzios įstaigų rusifikavimas 1940-1941 m." L. Truska nustatė, kad nuo 1940 m. birzelio iki 1941 m. birzelio į Lietuvą buvo atsiųsta beveik 2000 komunistų, kurie sudarė mazdaug 40 proc. LKP narių. Siek tiek kitus duomenis pateikė S. Atamukas. Savo knygoje jis nurodė, kad is SSRS į Lietuvą 1940-1941 m. buvo atsiųsta mazdaug 1400-1500 komunistų. L. Truskos straipsnyje pirmą kartą paskelbtos autoriaus sudarytos LKP tautinės sudėties ir komunistų pasiskirstymo pagal veiklos sritis bei profesijas 1941 m. birzelio 22 d. lentelės siuo metu yra vienintelės tokią LKP sudėtį atspindinčios apibendrintos zinios, nes prasidėjus SSRS-Vokietijos karui LKP(b) nespėjo parengti pusmetinių statistinių ataskaitų apie savo sudėtį. Vertindamas LKP(b) CK organizacinio instruktorių skyriaus 1941 m. pabaigoje sudarytų miestų ir apskričių partinių organizacijų komunistų sąrasus istorikas pazymėjo, kad juose neįrasyti LSSR NKVD ir NKGB komunistai. Čia reikėtų paaiskinti, kad pagal VKP(b) CK nustatytą komunistų partinės įskaitos tvarką Lietuvoje dislokuotos kariuomenės dalinių komunistai ir dalis LSSR represinėse struktūrose (NKVD, NKGB) dirbusių komunistų nebuvo įrasomi į LKP įskaitą, todėl jų ir nėra komunistų sąrasuose bei statistinėse ataskaitose. Isimtį sudarė vietiniai siose sistemose dirbę komunistai, kurie į partiją buvo primti LKP(b) organizacijose ir įtraukti į jų įskaitą.

Knygoje "Lietuvos zydų kelias. Nuo XIV amziaus iki XX a. pabaigos" S. Atamukas apibūdino Lietuvos komunistų partijos ir valdininkijos kadrų valymo įtaką zydų skaičiaus tarp komunistų ir vadovaujančiosios grandies valdininkų sumazėjimui 1940-1941 m.   Jis nurodė, kad dėl partijos valymo VKP(b) bilietų negavo mazdaug 500 buvusių pogrindininkų, tarp jų daug zydų. Deja, istorikas nepateikė konkrečių duomenų, kiek zydų komunistų ir dėl kokių priezasčių buvo pasalinta is LKP(b). Patį komunistų partijos valymą S. Atamukas siejo pirmiausia su atvykusių is SSRS komunistų subjektyvia pozicija (stalininiu dogmatiniu mąstymu, įtarumu), kurią jis pernelyg sureiksmina, ir priskiria jiems atsakomybę uz valymo padarinius. Dėl to knygoje net neuzsiminta, kad LKP(b) valymas buvo įprastas bolsevikų partijos sudėties reguliavimo metodas ir speciali operatyvaus LKP(b) sudėties pakeitimo 1940 m. priemonė. Istorikas netgi vengė vartoti patį "partijos valymo" terminą. Neigiamai apibūdinęs is SSRS į Lietuvą atsiųstus komunistus, S. Atamukas pazymėjo, kad jie "apskritai neturėjo jokio supratimo apie LKP veiklos ir jos narių sudėties savitumą". Mūsų poziūriu, tai netikslus teiginys. Būtina nurodyti, kad pati LKP, laikydamasi bolsevikų nuostatų, siekė suproletarinti ir sulietuvinti Lietuvos komunistų organizaciją, todėl niekada nesitaikstė su dideliu nedarbininkų kilmės bei padėties ir zydų tautybės komunistų skaičiumi joje. Nelegali LKP taip pat netoleravo kauniečių komunistų mėginimų pagrįsti ar pateisinti nedarbininkiską ir nelietuviską Kauno partinės organizacijos sudėtį, interpretuoti ją kaip LKP sudėties savitumą. Priesingai, LKP vadovybė tokią kauniečių nuostatą traktavo kaip "desinįjį nukrypimą" ir gana ryztingai kovojo su ja. Taip pat pazymėtina, kad S. Atamuko monografijoje pateikti lietuvių ir zydų komunistų eliminavimo is komunistų partijos pavyzdziai nėra visiskai tikslūs. Jie paremti ne visu LKP(b) CK dokumentų kompleksu, o tik pavieniais dokumentais, daugiausia partinių bilietų negavusių komunistų skundais ir susirasinėjimu dėl jų.

Pirminiai saltiniai LKP sudėčiai nagrinėti sutelkti Lietuvos visuomenės organizacijų archyve (LVOA). Pogrindinės LKP sudėtį čia rodo LKP centro ir rajonų komitetų ataskaitos, tačiau jos fragmentiskos ir neissamios. Nemazai zinių apie komunistus yra Lietuvos komunistinio judėjimo dalyvių asmens bylose. Kadangi jos buvo suformuotos ne tik LKP, bet ir jai artimų komunistinių organizacijų (komjaunimo, Tarptautinės organizacijos revoliucionieriams remti (MOPR), profsąjungų ir kt.) nariams bei LKP rėmėjams, jose uzfiksuoti duomenys gali būti panaudoti kaip orientaciniai. Vien siais saltiniais remiantis jau galima teigti, kad 1938-1940 m. zydai sudarė mazdaug pusę visų antivalstybinio komunistinio judėjimo Lietuvoje dalyvių. Tam tikrą informaciją apie komunistų partijos tautinę sudėtį suteikia Kominterno Vykdomojo komiteto kadrų skyriaus 1937 m. sudarytas 215 LKP vadovų ir aktyviausių veikėjų sąrasas (savotiska KI VK kadrų nomenklatūra). Is jo matyti, kad 46 proc. aktyviausių Kominterno įskaitytų komunistų buvo lietuviai, 44,65 proc. - zydai, 9,35 proc. - kitų tautybių asmenys.

Informatyvios ir patikimos yra LKP(b) centro, miestų ir apskričių komitetų statistinės ataskaitos, LKP(b) CK organizacinio instruktorių skyriaus dokumentacija, LKP(b) Centro komiteto biuro, svarsčiusio partinių bilietų isdavimo bylas, protokolai. Tačiau siuos dokumentus būtina kritiskai analizuoti, nes juose partijos vidaus gyvenimo įvykiai ir reiskiniai nusviesti laikantis bolsevikų ideologijos ir stalininės apologetikos pozicijų. Vienareiksmiskai negalima vertinti is SSRS į Lietuvą atsiųstų ir LKP Centro komitete vadovaujančias pozicijas turėjusių bolsevikų, pirmiausia KP(b) CK sekretoriaus Nikolajaus Gridino ir partijos valymą tiesiogiai organizavusio bei jo eigą kontroliavusio LKP(b) CK organizacinio instruktorių skyriaus vedėjo D. Supikovo rengtų dokumentų. Nepriklausydami vietinių komunistų organizacijai, jie nebuvo susiję su ja bendra veikla, todėl į LKP vidaus gyvenimą ziūrėjo tarsi is salies, objektyviau ir kritiskiau. Tačiau dėl okupaciniams rezimams būdingo nepasitikėjimo marionetėmis jie neigiamai vertino LKP ir nepatikliai ziūrėjo į vietinius komunistus. Jų rastuose LKP vidaus gyvenimas apibūdintas laikantis plataus ir bekompromisinio "krastutinai uzterstos" partijos isvalymo pozicijų, parinkti ir aptarti pirmiausia tokie faktai, kuriuos buvo galima pateikti kaip partijos "uzterstumo" ir jos vadovybės taikstymosi su tuo įrodymus.

Kitą pirminių saltinių grupę sudaro LKP miestų ir apskričių komitetų dokumentacija, sutelkta jų fonduose. Ji atskleidzia LKP vidaus gyvenimo reiskinių įvairiose Lietuvos vietovėse specifiką. Stokojant issamių pirminių saltinių apie pogrindinės LKP sudėtį, ypač tautinę, būtina remtis ir netiesioginiais duomenimis - Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento ziniomis apie pogrindinės LKP sudėtį, kurias paskelbė istorikai A. Anusauskas ir L. Truska.

Kadangi LKP sudėties tema yra didelės apimties ir specialaus mokslinio darbo objektas, siame darbe nesiekiama visapusiskai jos nagrinėti; dėmesys kreipiamas tik į tuos klausimus, kurie iki siol istoriografijoje buvo nutylėti, tendencingai ar kontraversiskai vertinti. Čia analizuojama pogrindinės LKP kiekybinė ir kokybinė sudėtis 1939 m. pabaigoje-1940 m. pradzioje socialiniu bei tau 13513o148n tiniu aspektu; apzvelgiama LKP sudėties kaita nuo 1940 m. birzelio iki partijos valymo spalio mėn., daugiausia dėmesio skiriama socialinės ir tautinės sudėties pokyčiams; apibūdinamos LKP sudėties reguliavimo priezastys, tikslai ir metodai. Atsizvelgiant į neproporcingai didelį tautinių mazumų dalyvavimą komunistiniame judėjime, aptariamos tokio reiskinio priezastys.

LKP sudėtis 1939 m. pabaigoje-1940 m. birzelio mėn.

Pogrindinė Lietuvos komunistų partija nuo pat įkūrimo 1918 m. savo vidaus gyvenimą tvarkė ir sudėtį reguliavo remdamasi Rusijos komunistų partijos, nuo 1925 m. gruodzio mėn. - Visasąjunginės komunistų (bolsevikų) partijos ideologiniais ir organizaciniais principais. Pagal juos bolsevikų partija buvo apibrėzta kaip revoliucinio tipo ir klasinio pobūdzio, socialiniu, idėjiniu-politiniu ir organizaciniu atzvilgiu vieninga, grieztai centralizuota ir disciplinuota politinė organizacija. Idėjinė ir organizacinė partijos gretų vienybė visada buvo laikoma bolsevikų mokymo apie partiją pagrindu ir esmine jos sėkmingos veiklos sąlyga. Todėl per visą savo istoriją ji daugiausia dėmesio skyrė savo sudėties reguliavimui, gretų socialiniam ir idėjiniam-politiniam grynumui, organizaciniam vieningumui ir susitelkimui, grieztai kovojo su bet kokia opozicine veikla partijos viduje. Bolsevikų partijos įstatuose nustatyta priėmimo į partiją ir partijos vidaus gyvenimo organizavimo tvarka turėjo uztikrinti jos eilių grynumą bei organizacinį monolitiskumą ir buvo pagrindinis instrumentas partijos sudėčiai reguliuoti. Vadovybės inspiruotos bei organizuotos partijos valymo kampanijos buvo priemonė formuoti tam tikros sudėties organizaciją, efektyvus metodas reguliuoti jos sudėtį, susidoroti su nepatikimais ar priesiskais socialiniais sluoksniais bei politiniais oponentais.

Lietuvos komunistų partija neturėjo plačios socialinės bazės ir augimo saltinių, buvo negausi, struktūriskai nevienalytė ir daugiatautė. Nuo pat savo istakų - LSDDP kairiojo sparno susiformavimo ji laikėsi bolsevikinių ideologinių nuostatų, kovojo pries Lietuvos atsiskyrimą nuo Rusijos ir jos nepriklausomybę. Todėl ji veikė kaip antinacionalinė, o atkūrus Lietuvos nepriklausomą valstybę - ir antivalstybinė jėga. Antinacionalinis ir antivalstybinis veiklos pobūdis atstūmė nuo jos daugumą Lietuvos piliečių. LKP net negalėjo konkuruoti su kita kairiąja organizacija - LSDP. Socialdemokratai turėjo pozicijas tarp Lietuvos darbininkų, siekė jas islaikyti ir priesinosi LKP skverbimuisi. Dėl sių aplinkybių komunistų partijai liko siaura socialinė nisa. LKP nepopuliarumo priezastis buvo ir jos organizacinis nesavarankiskumas, todėl ji laikyta svetimos valstybės marionetine organizacija.

Antivalstybinė ir nelegali LKP per visą pogrindinės veiklos laikotarpį nesugebėjo tapti gausia ir įtakinga organizacija. Prieskario laikotarpiu socialinę jos bazę mieste sudarė daugiausia smulkiosios pramonės darbininkai, prekybos ir amatų įmonių tarnautojai, kiti "smulkiaburzuaziniai", daugiausia zydų tautybės asmenys, o kaime - sezoniniai samdiniai. Darbininkų skaičius LKP nuolat kito, daznai nesiekė, bolsevikų ideologų poziūriu, kritinės 50 proc. ribos. Nors LKP save ir laikė proletarine partija, ji buvo visiskai atitrūkusi nuo didelių pramonės įmonių darbininkų. Gausiausioje ir politiskai svarbiausioje Kauno miesto organizacijoje komunistai neturėjo įtakos didesnėse pramonės įmonėse: metalo, tekstilės, maisto ir kt. fabrikuose. Juose veikę komunistai nesėkmingai konkuravo su Lietuvos socialdemokratų partija. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento ziniomis, palyginti stabilias pozicijas LKP turėjo Kauno prekybos ir smulkaus verslo įmonėse bei amatų dirbtuvėlėse, kurių savininkai dazniausiai buvo zydų tautybės asmenys.

Įvairiatautis darbininkų sluoksnis turėjo įtakos ir partijos sudėčiai. Lietuvių atstovavimas partijoje visada buvo mazesnis, palyginus su bendru jų skaičiumi tarp Lietuvos gyventojų. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento duomenimis, 1939 m. pabaigoje beveik 60 proc. komunistų buvo lietuviai, 31 proc. - zydai, o likę 9 proc. - kitų tautybių asmenys. Neproporcingai didelį zydų atstovavimą Lietuvos komunistų partijoje nulėmė kelios priezastys.

Daugumą Lietuvos miestų ir miestelių varguomenės, amatininkų bei smulkiųjų prekybininkų sudarė zydai, todėl tarp sių socialinių sluoksnių komunistų taip pat natūraliai vyravo zydai. Zydų tauta socialiniu, politiniu ideologiniu, kultūriniu ir religiniu atzvilgiais buvo nevienalytė. Neissilavinusi miestų ir miestelių varguomenė, darbininkai, smulkūs amatininkai ir prekybininkai buvo menkai integruoti į Lietuvos ekonominį ir visuomeninį gyvenimą, imlūs bolsevizmo doktrinai ir rado terpę antivalstybiniame komunistiniame judėjime. Kaip pazymėjo istorikas S. Atamukas, vieną is specifinių ideologinių politinių zydų skirtumų ir priestaravimų isreiskė jidisistų (folkistų, antisionistų) ir hebrajistų (sionistų) tarpusavio kova. Kai kurie radikalių marksistinių paziūrų jidisistai (folkistai) aktyviai veikė LKP ir konfrontavo su sionistais. Sių srovių kova buvo svarbiausia zydų komunistų antisionistinio veikimo ir propagandos priezastis. 1938 m. sudaryta LKP CK komisija darbui su zydais (nariai Genrikas Zimanas, Smerelis Maiminas, Leiba Sausas ir kiti) siekė ne tik isplėsti komunistų įtaką tarp jidisistų, bet ir patraukti į savo pusę sionistus, palenkti juos ir jų organizacijas zydų komunistams, susilpninti ir pakirsti sionistų pozicijas tarp Lietuvos zydų. Faktiskai si komisija ir LKP CK sekretorius Icikas Meskupas 1938-1939 m. suformulavo Lietuvos komunistų partijos poziciją zydų klausimu. LKP neturėjo programos, kaip spręsti zydams aktualias problemas. Vis dėlto buvo pasisakyta pries antisemitizmo apraiskas Lietuvoje ir sionizmą zydų organizacijose, nubrėztas kursas skverbtis į sionistines organizacijas ir palenkti jas LKP. Tokia partijos nuostata, be abejo, imponavo radikalių kairiųjų paziūrų zydams. Laikydamasi VKP(b) unitarinės ir tautų asimiliavimo politikos, LKP vadovybė, jos komisija darbui su zydais ir partijoje veikę zydai komunistai nekėlė nacionalinės kultūrinės zydų autonomijos reikalavimo (tuo jie skyrėsi nuo Bundo ir kitų jidisistų, kairiųjų sionistų organizacijų). Kova tarp LKP ir Bundo bei tos pačios jidisistų (antisionistų) orientacijos zydų komunistų ir bundininkų dėl įtakos zydų darbininkams vyko per visą jų veiklos tarpukario Lietuvoje laikotarpį. Kadangi politiskai Bundas nesiekė suartėti su SSRS, jo nariai 1939-1940 m. nesisliejo prie LKP. Buvo tik pavienių bundininkų stojimo į LKP atvejų, kuriuos nulėmė darbininkų judėjimo Lietuvoje XIX a. pabaigoje-XX a. pradzioje tradicijos, bet ne politinė jų orientacija į SSRS ar bolsevizmą. Kita vertus, įnirtinga komunistų kova su Bundu faktiskai uzkirto jiems kelią į LKP. Todėl, pavyzdziui, Kauno miesto organizacijoje 1939 m. pabaigoje buvo tik vienas komunistas bundininkas. Be to, Lenkijai okupavus Vilniaus krastą, Bundo veikla Lietuvoje nusilpo.

Ketvirtojo desimtmečio pabaigoje radikalių kairiųjų paziūrų zydų telkimąsi į LKP skatino ir is dalies pakitusi Lietuvos visuomenės politinė orientacija. Siuo metu padidėjus visuomenės nepasitenkinimui autoritariniu rezimu, sustiprėjo opozicinės nuotaikos ir kai kurios Lietuvos kairiosios srovės bei inteligentija pamazu suartėjo su Lietuvos komunistų partija. Panasūs procesai vyko ir tarp zydų jidisistų. Netgi kai kurie sionistų organizacijų aktyvistai ėmė slietis prie LKP.

Politinę zydų orientaciją į SSRS lėmė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Nacionalsocialistų doktrina kėlė pavojų zydų tautos islikimui. Padidėjus Vokietijos agresijos pries Lietuvą pavojui, daugelis zydų, pirmiausia kairieji sluoksniai, į SSRS ziūrėjo kaip į vienintelę galimybę isvengti Vokietijos okupacijos ir zydų genocido. Todėl jie orientavosi į SSRS ir jos interesus, palaikė jos uzsienio politiką, taip pat 1939 m. spalio 10 d. SSRS-Lietuvos sutartį ir Raudonosios armijos įvedimą į Lietuvą. Tai buvo viena is svarbesnių priezasčių, dėl kurios zydai aktyviai stojo į LKP 1939 m.-1940 m. pirmoje pusėje.

Nors Lietuvos komunistų partijoje zydai sudarė 30 proc. narių, tačiau jų įtaka buvo kur kas didesnė. Daugelis LKP lėsomis islaikomų komunistų (LKP CK instruktorių, rysininkų, konspiracinių butų seimininkų) buvo zydų tautybės darbininkai ir amatininkai. Zydų prekybininkai, verslininkai ir amatininkai rėmė LKP ir MOPR'ą pinigais. Tarp MOPR'o aktyvistų buvo 60 proc. zydų. Daug zydų buvo tarp komunistų inteligentų, todėl jie turėjo tradiciskai stiprias pozicijas tarp komunistinės spaudos leidėjų, agitatorių ir propagandininkų, partinio svietimo sistemoje. Jie darė didelę įtaką partijos organizaciniam ir ideologiniam darbui. Stiprias zydų pozicijas LKP ir jos vadovybėje, isskirtinį LKP dėmesį zydų etninės grupės interesams rodo ir pats komisijos darbui su zydais įsteigimo faktas.

Lietuvos Respublikos tautinė politika buvo civilizuota, Lietuvoje niekada nebuvo masinio antisemitizmo. Tai lėmė ir simtametės lietuvių nacionalinės tradicijos, jų tolerancija kitoms tautoms, religijoms ir kultūroms. Antisemitines nuotaikas mėgino kurstyti tik kai kurios politinės jėgos. Tokias nuotaikas Kaune kurstė ir LKP Kauno miesto organizacijos, kurios daugumą sudarė zydai, viesi antivalstybiniai veiksmai 1939 m. Jų padaznėjo pasirasius SSRS-Lietuvos sutartį ir dislokavus SSRS kariuomenę Lietuvoje. Atviras prosovietinis Kauno komunistų veikimas darė visuomenei slogų įspūdį ir skatino antisemitizmą. Pazymėtina, kad kitose Lietuvos vietovėse komunistai neveikė taip atvirai kaip Kaune, o jų organizacijose zydai nesudarė daugumos.

Zydai komunistai sudarė mazą Lietuvos zydų dalį, neatspindėjo jų daugumos paziūrų ir neisreiskė jų siekių. Jų įtaka zydų bendruomenei buvo palyginti menka. Dauguma zydų telkėsi į gausias ir įtakingas sionistų bei folkistų politines organizacijas, kurios laikėsi antikomunistinių nuostatų. Nepaisant to, kai kurios Lietuvos Respublikos zinybos ir politinės jėgos formavo nuostatą, kad zydų tauta linkusi priimti bolsevizmo ideologiją ir slietis prie nelegalios komunistų partijos. Nors Lietuvos visuomenė niekada netapatino zydų komunistų su visa zydų tauta, tačiau tokie tendencingi, lietuvių ir zydų tautas kirsinantys teiginiai kurstė labiausiai nuskurdusių ir neissilavinusių sluoksnių antisemitines aistras.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir SSRS įvedus į Lietuvą kariuomenę, komunistiniam judėjimui susiklostė palankesnės sąlygos. SSRS kariuomenės dislokavimas sukėlė naują LKP veiklos suaktyvėjimo ir jos gretų augimo tendenciją. Komunistų veikla is pradzių pagyvėjo Kauno mieste ir apskrityje, vėliau Alytaus, Seinų, Rokiskio, Zarasų ir kitose apskrityse, kur buvo dislokuoti SSRS kariniai daliniai ar Lietuvos teritorija ribojosi su SSRS. Čia į komunistų partiją ėmė grįzti is jos 1937 m.-1939 m. pirmoje pusėje pasitraukę nariai ir stojo nauji. Beveik pusė LKP gretas 1939 m. papildziusių 224 asmenų į partiją įstojo tų metų pabaigoje, o Kauno miesto organizacijoje visi 25 komunistai, papildę organizacijos gretas 1939 m., įstojo į ją lapkričio-gruodzio mėn.  Aktyviausiai į LKP stota Alytaus (48 asmenys, beveik visi įstojo 1939 m. rudenį), Rokiskio (43), Kėdainių (19), Zarasų (12) ir Raseinių (10) apskrityse (zr. lentelę Nr. 1).

Lentelė Nr. 1      Pogrindinės LKP* augimas 1939-1940 m. ir jos tautinė sudėtis 1940 m. birzelio mėn.

            (pagal LKP miestų ir apskričių komitetų 1940 m. liepos-rugpjūčio mėn. dokumentaciją)

* Zinios apie 2 miestų ir 20 apskričių partinių organizacijų sudėtį. Neissamus Kauno apskrities komunistų sąrasas. Sąrasuose nėra didesnės dalies kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose įkalintų ir 1940 m. birzelio mėn. is jų paleistų komunistų.

SSRS kariuomenės įvedimas sustiprino tautinių mazumų varguomenės prokomunistinę orientaciją ir paskatino ją slietis prie komunistų partijos. Visi 1939 m. spalio-gruodzio mėn. Kauno mieste ir pusė Kauno apskrityje į LKP įstojusiųjų buvo zydų tautybės asmenys. SSRS kariuomenės įvedimas taip pat pakurstė prorusiskas nuotaikas Rokiskio, Zarasų, Kauno ir kitose apskrityse. Beveik visi 43 LKP gretas 1939 m. Rokiskio apskrityje papildę asmenys įstojo į partiją 1939 m. rudenį, dauguma jų buvo rusai. Rusų komunistų skaičius taip pat padidėjo Kauno apskrities organizacijoje. Tarp kai kurių Kauno apskrities Jonavos valsčiaus komunistų, pirmiausia Jonavoje ir Gaiziūnuose dirbusių rusų darbininkų, sustiprėjo antisemitinės nuotaikos. Siekdami įsigalėti partinėse organizacijose, jie ėmė stumti is kuopelių zydus, kurie po 1931 m. LKP valymo turėjo palyginti nedideles pozicijas. Rusų antisemitizmą skatino SSRS-Vokietijos sutartis ir ketvirtajame desimtmetyje VKP(b) vykdyta zydų isstūmimo is partijos politika. Tai lėmė ir neproporcingai didelis zydų atstovavimas LKP, kurį kai kurie komunistai rusai suvokė kaip zydų įsigalėjimą.

Pagyvėjus LKP veiklai, nutarta atnaujinti po Zigmo Angariečio suėmimo 1938 m. kovo mėn. nutrūkusius rysius su Kominternu ir sureguliuoti santykius su VKP(b). 1939 m. lapkričio mėn. CK sekretorius I. Meskupas vaziavo į Maskvą pateikti LKP veiklos ataskaitą, atnaujinti rysių ir issirūpinti lėsų. LKP CK ataskaitoje jis nurodė, kad 1939 m. pabaigoje partijoje buvo apie 1000 narių. Norėdama gauti Kominterno pritarimą savo politinei linijai, LKP stengėsi rodyti organizacinės veiklos pagyvėjimą ir didesnį narių skaičių. Po Z. Angariečio suėmimo patyrusi organizacinę krizę ir dar neatsigavusi, ji nenorėjo rizikuoti suteikti kokią nors dingstį apkaltinti ją dėl komunistų bėgimo is partijos. Dėl to LKP vadovybė buvo suinteresuota mazinti narių nubyrėjimą. Norėdama issirūpinti daugiau lėsų ji stengėsi parodyti, kad partija yra gausi. Dėl sių aplinkybių LKP vadovai galėjo padidinti narių skaičių, bet jokiu būdu jo nemazinti. Tačiau būtina atsizvelgti ir į tai, kad dėl teroro atmosferos VKP(b) ir Kominterne mazai tikėtina, jog LKP vadovybė būtų isdrįsusi klastoti tokius duomenis. Kadangi I. Meskupo ataskaitoje buvo pateiktos zinios apie LKP, kurias jis turėjo isvykdamas į Maskvą 1939 m. lapkričio mėn., čia nėra duomenų apie LKP 1939 m. lapkričio-gruodzio mėn. papildziusius asmenis. Jų buvo daugiau negu 100 komunistų. Reikia atsizvelgti ir į tai, kad dėl nestabilių rysių tarp LKP vadovybės ir apskričių organizacijų LKP CK ne visada zinojo tikslią LKP sudėtį. Todėl Kominternui buvo pateiktas apytikris LKP narių skaičius ("apie 1000"). Sie duomenys artimi istoriko L. Truskos pagal Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento zinias paskelbtam 1939 m. pabaigoje laisvėje veikusių 1120 komunistų skaičiui, taip pat pagal LKP miestų ir apskričių komitetų dokumentaciją apskaičiuotam laisvėje veikusių 1184 LKP narių skaičiui (be 14 LKP CK narių)  (zr. lentelę Nr. 1). Sugretinę įvairiuose saltiniuose nurodytus duomenis galime teigti, kad 1939 m. lapkričio mėn. laisvėje veikė mazdaug 1000, o 1939 m. pabaigoje - 1120 komunistų. Kokybinę sių komunistų sudėtį atskleidzia LKP miestų ir apskričių komitetų dokumentų kompleksas. Pagal jį, 1939 m. pabaigoje LKP buvo 48 proc. darbininkų, 24 proc. valstiečių, 24 proc. amatininkų ir prekybininkų (beveik visi - zydų tautybės) ir 4 proc. tarnautojų. Lietuviai sudarė 54 proc., zydai - 31 proc., rusai ir kitų tautybių komunistai - 15 proc.

Kominternui patvirtinus LKP politinę liniją ir skyrus jai lėsų, komunistų partija galėjo isplėsti savo organizacinę veiklą. 1940 m. sausio-balandzio mėn. (iki I. Meskupo grįzimo is Maskvos) LKP beveik neaugo, tačiau nuo geguzės mėn. jos narių skaičius ėmė didėti. Beveik visi 1940 m. sausio-birzelio mėn. pirmoje pusėje LKP gretas papildę asmenys į partiją įstojo geguzės-birzelio mėn. (iki birzelio 15 d.), o daugiau negu pusė įstojusiųjų (Kaune - visi 23) buvo zydai (zr. lentelę Nr. 1). Dėl aktyvaus zydų stojimo beveik nepakito jų skaičius LKP (isskyrus Kauno miesto organizaciją, ten jų padaugėjo iki 70,88 proc.). Tačiau 1940 m. sausio mėn.-birzelio 15 d. į LKP įstojusių 64 asmenų grupėje zydai sudarė beveik 52 proc. Pogrindinės LKP narių skaičiaus didėjimą 1940 m. geguzės-birzelio mėn. lėmė is dalies pakitusi Lietuvos visuomenės politinė orientacija, sustiprėjusios opozicinės nuotaikos, kai kurių kairiųjų srovių suartėjimas su LKP. Miestų ir kaimų varguomenės telkimąsi į komunistų partiją skatino SSRS kariuomenės dislokavimas Lietuvoje. Neatmestinas ir aktyvus komunistinės propagandos poveikis Lietuvos visuomenei: tuo metu kai kurios komunizmo idėjos buvo populiarios tarp įvairių socialinių sluoksnių.

Dėl patikimų, issamių ir apibendrintų duomenų stokos sunku nustatyti tikslią pogrindinės LKP kiekybinę ir kokybinę sudėtį SSRS okupacijos 1940 m. birzelio 15 d. isvakarėse. Kadangi pirminiai saltiniai priestaringi, juos būtina aptarti.

Pirmoji saltinių grupė - LKP miestų ir apskričių komitetų dokumentų kompleksas. Sie dokumentai, pirmiausia komunistų registravimo sąrasai, sudaryti dar neprasidėjus pogrindinės LKP narių skaičiaus didinimui, todėl juose nėra fiktyvių komunistų. Sąrasai tiksliau atspindi konkrečios apskrities partinės organizacijos sudėtį, nes tuo metu komunistai dar masiskai nekeitė savo gyvenamosios vietos. Kadangi dar nebuvo pradėtas socialinis ir politinis partijos valymas, komunistai neslėpė savo socialinės kilmės, padėties, uzsiėmimo bei priklausymo Lietuvos Respublikos partijoms ir organizacijoms. Dėl to sie duomenys tikslesni uz pateiktuosius vėliau, kai komunistai visa tai jau mėgino slėpti. Sąrasų trūkumas tas, kad jie neissamūs. Į Kauno miesto organizacijos sąrasus tradiciskai neįrasyta pogrindinės LKP CK vadovybė (1940 m. birzelio mėn. - 13 CK narių). Kauno apskrities komunistų sąrase nėra net 96 komunistų (47 lietuvių, 47 rusų, 2 zydų), informacija apie juos buvo pateikta tik spalio mėn. Dėl antisemitinių tendencijų Kauno apskrities Jonavos valsčiaus partinėje organizacijoje į sio valsčiaus sąrasą nepateko dalis zydų komunistų. Be to, komunistų sąrasuose neįrasyti beveik 200 kalėjusių komunistų. Nepaisant sių trūkumų, aptarti dokumentai gana tiksliai atspindi laisvėje veikusių pogrindinės LKP narių sudėtį, isskyrus Kauno apskrities organizaciją. Pagal siuos dokumentus, LKP miestų ir apskričių komitetai 1940 m. liepos mėn. suregistravo 1248 komunistus pogrindininkus, tačiau neįskaičiavo 13 LKP CK narių ir įkalintų komunistų. Is 1248 asmenų 224 įstojo į LKP 1939 m. ir 64 - 1940 m. pirmoje pusėje. Pagal socialinę padėtį darbininkų buvo 48 proc., valstiečių - 24 proc., tarnautojų - 4 proc., amatininkų ir prekybininkų - 24 proc. Pagal tautybę lietuvių buvo 679 (54,4 proc.), rusų - 180 (14,42 proc.), zydų - 382 (30,6 proc.), kitų - 7 (0,5 proc.). Kauno miesto organizacijoje 70 proc. komunistų sudarė zydai. Pogrindinėje LKP moterų buvo 10 proc., vyrų - 90 proc. Tarp komunistų buvo 80 is LKP pasalintų arba pasitraukusių, bet 1940 m. birzelio mėn. grįzusių asmenų. 1940 m. pradzioje LKP CK sudarė 14, 1940 m. birzelio mėn. - 13 zmonių88 . Tarp LKP CK narių 9 buvo lietuviai, 4 zydai, 1 latvis. Visi 13 LKP rajonų komitetų sekretorių buvo lietuviai. Tarp LKP CK instruktorių mazdaug pusė buvo lietuviai ir tiek pat - zydai.

Kita dokumentų grupė - 1940 m. spalio mėn. LKP(b) miestų ir apskričių organizacijų komunistų sąrasai. Į juos surasyti visi 1940 m. vasarą registruoti, is kalėjimų ir stovyklų paleisti, ketvirtajame desimtmetyje is LKP pasitraukę komunistai. Svarbiausias sąrasų trūkumas tas, kad juose atsispindi tendencija didinti LKP, ypač pogrindinės, narių skaičių, todėl čia yra daug fiktyvių komunistų. Tuo metu komunistai daznai keitė gyvenamąją vietą, dalis jų pogrindzio laikotarpiu veikė visai kitose vietovėse. Sąrasai buvo sudaryti partijos valymo isvakarėse, po to, kai 1940 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. buvo apribotas amatininkų, prekybininkų ir verslininkų priėmimas į partiją. Norėdami lengviau patekti į partiją, kai kurie asmenys jau sąmoningai iskreipė savo anketinius duomenis: "suproletarino" socialinę padėtį, nuslėpė priklausymą Lietuvos Respublikos partijoms ir organizacijoms. Kai kurios apskritys sudarė kelis sąrasų variantus. Antai Rokiskio apskrities komitetas pateikė du skirtingus to paties laikotarpio sąrasus. Kauno apskrities komunistų sąrasas labai netikslus, tik orientacinis, jame įrasyta nemazai fiktyvių komunistų. Dėl tuo metu atsiradusios tendencijos nuslėpti ir isbraukti is sąrasų amatininkus, prekybininkus ir kitus, anot komunistų, "smulkiaburzuazinius", daugiausia zydų tautybės komunistus Kauno, Rokiskio, Zarasų ir kitų apskričių sąrasuose neįrasyti kai kurie zydų tautybės pogrindininkai. Tačiau juose daug fiktyvių rusų tautybės komunistų, ypač Rokiskio apskrityje. Pagal siuos 1940 m. spalio mėn. sudarytus komunistų sąrasus suskaičiuojame 1593 pogrindinės LKP narius, is jų 52 proc. darbininkų, 24 proc. valstiečių, 4 proc. tarnautojų, 2 proc. amatininkų ir prekybininkų. Moterys sudarė 10 proc., vyrai - 90 proc. Tarp komunistų pogrindininkų 61,33 proc. buvo lietuvių, 15,0 proc. rusų, 23,54 proc. zydų ir 0,12 proc. kitų tautybių asmenų. Čia įrasyti 160 is LKP ketvirtajame desimtmetyje pasitraukę ar is jos pasalinti, bet 1940 m. vasarą grįzę komunistai. Pagal siuos sąrasus LKP(b) CK organizacinis instruktorių skyrius suskaičiavo 1507 pogrindinės LKP narius. 86 asmenų skirtumas susidarė dėl elementarių aritmetinių klaidų LKP(b) CK suvestinėje ir dėl to, kad kai kuriuos komunistus, kurie nenurodė tikslaus buvimo pogrindinėje LKP stazo, minėtas skyrius laikė fiktyviais pogrindininkais, norėjusiais "paankstinti" partinį stazą, ir priskyrė juos po 1940 m. birzelio 15 d. į LKP įstojusių asmenų grupei.

LKP centro, miestų ir apskričių komitetų posėdzių protokoluose esanti informacija apie pogrindinės LKP narius is esmės sutampa su ta, kuri yra komunistų sąrasuose bei miestų ir apskričių komitetų dokumentų komplekse. Antai pagal LKP(b) CK biuro 1940 m. lapkričio-1941 m. geguzės mėn. posėdzių, svarsčiusių VKP(b) bilietų isdavimą, protokolus, partinius bilietus gavo 1378, o po apeliacijų svarstymo birzelio mėn. - 1390 pogrindinės LKP narių. Tarp jų 50 faktiskai įstojo į LKP 1940 m. vasarą, tačiau sugebėjo "paankstinti" partinį stazą (gauti rekomendacijas, patvirtinančias jų rysius su pogrindininkais bei paramą jiems) ir įforminti narystę nelegalioje LKP. Partijos valymo metu is LKP dėl įvairių priezasčių buvo pasalinta 312 (po apeliacijų svarstymo - 300) pogrindininkų bei 82 fiktyvūs nelegalios komunistų partijos nariais pasivadinę asmenys. LKP(b) CK biuro posėdzių protokoluose yra informacijos apie 1597 nelegalios LKP narius ir 93 is LKP ketvirtajame desimtmetyje pasalintus ar is jos pasitraukusius, bet 1940 m. birzelio pabaigoje- rugpjūčio mėn. grįzusius komunistus (is viso - 1690 zmonių).

Aptarti dokumentų kompleksai turi vieną esminį trūkumą - juose neuzfiksuoti komunistai, kurie, pasipiktinę Lietuvos okupacija, patys pasitraukė is Lietuvos komunistų partijos. Jie nesiregistravo LKP miestų ir apskričių komitetuose ir 1940 m. nesikreipė dėl bilietų isdavimo. Turbūt tokių buvo nedaug.

Apibendrinus duomenis galima teigti, kad 1940 m. birzelio mėn. laisvėje veikė 1248 komunistai pogrindininkai. Įskaitant LKP vadovybę partijoje buvo 1261 narys. Pagal socialinę padėtį 48 proc. sudarė darbininkai, 24 proc. - valstiečiai, 24 proc. - prekybininkai ir amatininkai, 4 proc. - tarnautojai. Moterys sudarė 10 proc., vyrai - 90 proc. komunistų. Lietuvių buvo 54,4 proc., zydų - 30,6 proc., rusų - 14,2 proc. ir kitų tautybių - 0,7 proc. Dauguma komunistų (81,89 proc.) turėjo pogrindinės veiklos stazą iki 1939 m. Is viso pogrindinėje LKP, įskaičiuojant laisvėje buvusius, įkalintus, 1938-1939 m. pasitraukusius, o 1940 m. birzelio mėn. į partiją grįzusius komunistus, buvo beveik 1600 narių. Palyginimui pazymėsime, kad Latvijos KP 1940 m. birzelio mėn. turėjo 968, o Estijos KP - 150 narių.

Okupacijos isvakarėse LKP buvo negausi, socialine sudėtimi nevienalytė ir daugiatautė organizacija. Joje buvo neproporcingai daug rusų ir zydų.

LKP sudėtis 1940 m. birzelio-rugsėjo mėn.

SSRS okupavus Lietuvą, 1940 m. birzelio 25 d. LKP buvo legalizuota ir tapo pagrindine marionetine okupacinio rezimo atrama Lietuvoje. Kurį laiką VKP(b) laikė Lietuvos komunistų partiją atokiau nuo SSRS aneksinių veiksmų Lietuvoje, neleido kistis į politinius įvykius ir per Kominterną tramdė jos akcijas. Tokią VKP(b) vadovybės poziciją nulėmė SSRS kariniai strateginiai planai (pirmiausia reikėjo sukurti į vakarus nustumtą SSRS pasienio liniją Pabaltijyje) ir Lietuvos inkorporavimo į SSRS mechanizmas. Siekdama įtraukti Lietuvos vyriausybę į sių planų įgyvendinimą, VKP(b) nebuvo suinteresuota, kad LKP savo veiksmais sukomplikuotų padėtį ir sukeltų visuomenės pasipriesinimą. Todėl ypatingus SSRS įgaliojimus turėjęs Vladimiras Dekanozovas vos atvykęs į Kauną sutelkė savo rankose vadovavimą Lietuvos komunistų partijai, kad galėtų kontroliuoti ir norima linkme nukreipti jos veiksmus. 1940 m. birzelio 15-25 d. SSRS naudojo LKP kaip įrankį politinei dezinformacijai ir klastingoms politinėms insinuacijoms, susijusioms su aneksijos mechanizmu, todėl iki birzelio 25 d. neleido jos legalizuoti, liepė laikytis pasyvios pozicijos. Lietuvos KP vadovai is pradzių net nesuvokė, kodėl varzoma LKP, kurios aktyvas entuziastingai siekė rengti pritarimo okupacijai akcijas ir reikalavo kuo greičiau daryti pertvarkymus.

Marionetinės komunistų organizacijos vidaus gyvenimas buvo pertvarkomas tais pačiais bolsevikų partijos organizaciniais ir idėjiniais pagrindais, atsizvelgus į pakitusią istorinę situaciją. LKP buvo iskeltas uzdavinys įdiegti Lietuvoje socializmo modelį ir totalitarinį rezimą, isspręsti "pereinamojo laikotarpio is kapitalizmo į socializmą" uzdavinius, uztikrinti viską apimančią visuomenės gyvenimo kontrolę. LKP reikėjo sparčiai isplėsti partiją, kad komunistai per trumpą laiką paimtų į savo rankas visus valdzios ir valdymo svertus ("komandines aukstumas"), isstumtų is valdzios okupaciniam rezimui priesiskas politines jėgas ir nuslopintų pasipriesinimą okupacijai. LKP turėjo būti tikra, kad plėsdamasi ji pasipildys socialiniu, politiniu ir ideologiniu atzvilgiais patikimais zmonėmis, kurie laikysis VKP(b) politinės linijos ir bolsevizmo doktrinų. Todėl jai buvo ypač svarbu reguliuoti savo sudėtį ir valdyti jos kaitos procesus.

Aneksijos mechanizmo aplinkybės nulėmė, kad 1940 m. birzelio pabaigoje-liepos pradzioje VKP(b) ir LKP CK beveik nekontroliavo LKP sudėties. VKP(b) rūpėjo, kad sklandziai veiktų politinis Lietuvos aneksijos mechanizmas, todėl ji per daug nekreipė dėmesio į LKP vidaus gyvenimą, kol čia neatsirado, jos poziūriu, neigiamų tendencijų. Is pogrindzio isėjusi LKP tuo metu siekė greičiau isplėsti savo gretas, norėdama parodyti SSRS ir VKP(b) vadovams, kurie nepasitikėjo marionetine organizacija ir skeptiskai vertino jos įtaką, kad LKP yra gausi ir stipri partija.

1940 m. birzelio mėn. LKP miestų ir apskričių komitetuose buvo tik registruojami pogrindinės LKP nariai ir norintys įstoti į ją asmenys. Liepos mėn. atnaujintas priėmimas iki rugpjūčio mėn. vyko labai sparčiai, supaprastinus jo sąlygas (nereikalauta kandidatinio stazo, uzteko bent vienos rekomendacijos). Daugelyje miestų ir apskričių organizacijų sis procesas buvo nekontroliuojamas ir nevaldomas, be jokios socialinės, politinės ir ideologinės stojančiųjų atrankos, nesilaikant individualaus priėmimo į partiją principo. Antai Rokiskio apskrityje komunistais uzsiregistravo istisos seimos ir giminės, Birzų apskrityje kolektyviai stojo visi kuopelių nariai. Dėl tokio nekontroliuojamo antplūdzio LKP narių skaičius birzelio-liepos mėn. padidėjo beveik tris kartus: nuo 1261 okupacijos isvakarėse iki 3629 liepos pabaigoje  (zr. lenteles Nr. 1 ir 2). Partinių bilietų isdavimo kampanijos isvakarėse 1940 m. spalio mėn. LKP buvo jau 5365 komunistai (zr. lentelę Nr. 2). Pazymėtina, kad LKP(b) CK organizacinio instruktorių skyriaus 1940 m. gruodzio mėn. suvestinėje "Apie bylų dėl partinių dokumentų isdavimo perziūrėjimo Lietuvos KP(b) CK rezultatus" nurodytas 5388 komunistų skaičius  yra netikslus dėl aritmetinės klaidos. Nuo 1940 m. birzelio iki spalio mėn. Lietuvos komunistų partija isaugo 4,25 karto.

Lentelė Nr. 2      LKP narių skaičiaus didėjimas 1940 m. liepos mėn.-1941 m. sausio 1 d.

* Kartu su Siaulių miesto organizacija.

Dėl politinės konjunktūros, karjeros, noro isgyventi okupacinio rezimo sąlygomis į komunistų partiją plūstelėjo įvairių socialinių sluoksnių ir tautybių asmenys. Didesnė jų dalis sąmoningai pasirinko kolaboravimo ar prisitaikymo kelią, dalis stojo į LKP aplinkybių verčiami. 1940 m. liepos mėn. pareiskimus priimti į komunistų partiją parasė Justo Paleckio vyriausybės ministrai Povilas Pakarklis, Moisejus Koganas, Matas Mickis, Lietuvos kariuomenės vadas generolas Vincas Vitkauskas, kiti toli grazu ne komunistinės orientacijos asmenys. Visus juos 1940 m. liepos mėn. LKP CK sekretoriatas priėmė į partiją. Politinė sių zmonių tapimo komunistais reiksmė nustelbė jų kilmę, darbą ir politinę veiklą Lietuvos Respublikoje, nors tai kitiems asmenims būtų buvę kliūtimi įstoti į LKP. 1940 m. rupjūčio 17 d. LKP CK priėmė į komunistų partiją ir J. Paleckį. Turbūt norėdamas isvengti kaltinimų dėl ideologinio "svyravimo" ir politinės veiklos Lietuvos Respublikoje, jis pareiskime "paaiskino" savo politinę evoliuciją. Nekomunistinės orientacijos visuomenės veikėjų stojimas į valdančiąją okupacinio rezimo partiją nebuvo pavienis reiskinys. Tai rodė, kad dalis Lietuvos visuomenės nesuvokė realios padėties, pasirinko prisitaikymo ir kolaboravimo kelią. Neatmestinas ir aktyvios komunistinės propagandos poveikis visuomenei, nes tuo metu kai kurios komunizmo idėjos buvo populiarios ne tik Lietuvoje.

Padidėjus LKP narių skaičiui, pasikeitė jos kokybinė sudėtis. Joje sumazėjo komunistų pogrindininkų, turinčių partinį stazą iki 1939 m. rudens (SSRS kariuomenės įvedimo į Lietuvą): jų sumazėjo nuo 81,8 proc. birzelio mėn. iki 19 proc. spalio mėn. Į LKP plūstelėjo įvairių "neproletarinių" sluoksnių atstovai. Pirmiausia į pakitusią politinę situaciją reagavo zydų tautybės tarnautojai, prekybininkai, amatininkai ir varguomenė. Jie pirmieji įsirasė į komunistų sąrasus ir padavė pareiskimus įstoti į LKP. Pogrindinės LKP nariai, isskyrus visų lygių vadovus, net ir legalizavus partiją neskubėjo registruotis, o kitų Lietuvos visuomenės sluoksnių, ypač lietuvių tautybės, asmenys dar masiskai nestojo į LKP, lūkuriavo, stebėjo įvykius. Todėl liepos pirmoje pusėje komunistų sąrasuose vyravo zydų tautybės amatininkai, prekybininkai ir varguomenė. Tų pačių sluoksnių atstovų daugiausia buvo ir tarp stojančiųjų į LKP. 70 proc. prasymus priimti į LKP parasiusių zmonių Kauno apskrityje, 40-50 proc. Utenos, Seinų, Vilniaus, Zarasų ir kitose apskrityse sudarė zydų tautybės amatininkai, prekybininkai ir varguomenė. Kartu atsirado stichisko partinių organizacijų steigimo tendencija, kai komunistais pasiskelbę asmenys savo iniciatyva steigė kuopeles ir savo nuoziūra priiminėjo naujus narius. Tai ypač isryskėjo Kauno mieste, ten daugelį tokių kuopelių įsteigė zydų amatininkai ir varguomenė. Dėl sių aplinkybių LKP ėmė daugėti nedarbininkiskų sluoksnių ir zydų tautybės komunistų. 1940 m. liepos mėn. amatininkų ir prekybininkų padaugėjo nuo 24 proc. (birzelio mėn.) iki 25 proc., o zydų tautybės komunistų - nuo 30,6 proc. (birzelio mėn.) iki 36 proc. Gausiausioje ir politiskai svarbiausioje Kauno miesto organizacijoje zydų tautybės komunistų skaičius padidėjo nuo 70,88 proc. birzelio mėn. iki 76 proc. liepos mėn. Liepos mėn. antroje pusėje pradėjus aktyviau registruotis pogrindinės LKP nariams, si tendencija stabilizavosi, tačiau tai sukėlė nerimą VKP(b) ir LKP vadovams. Tarnautojų, amatininkų, prekybininkų ir kitų sluoksnių antplūdį bolsevikai visada traktavo kaip "smulkiaburzuazinę stichiją", laikė ją socialinio ir ideologinio nestabilumo partijoje priezastimi ir saltiniu. Zydų vyravimas tarp stojančiųjų į partiją taip pat komplikavo Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą mechanizmą, griovė komunistų propagandos mitą, kad Lietuvos politinę raidą lemia lietuvių tauta, sudarė realų pagrindą visuomenei traktuoti LKP kaip nelietuviską, lietuvių tautai svetimą organizaciją. Nemaza rūpesčių LKP vadovybei kėlė ir beveik nevaldomas zydų komunistų bei okupacijai pritarusių nepartinių entuziazmas. SSRS kariuomenės įvedimą 1939 m. spalio mėn. ir 1940 m. birzelio mėn. dziugiai sutikę ir okupacijai pritarę zydų ir rusų sluoksniai buvo aktyvūs liepos mėn. stichinių ir LKP organizuotų prosovietinių mitingų dalyviai, jie kėlė radikalius sovietinius sūkius. Toks radikalumas, reikalavimai greičiau vykdyti politinius pertvarkymus priestaravo VKP(b) direktyvai laikytis Lietuvos komunistų partijai pasyviai, nekelti socialistinių lozungų, kad neisprovokuotų visuomenės pasipriesinimo. Masinio LKP plėtimo metu isryskėjo ir kita, VKP(b) ir LKP CK poziūriu, neigiama tendencija: į partiją stojo ideologiskai ir politiskai bolsevikams priesiski asmenys, veikę nekomunistinėse Lietuvos Respublikos partijose ir organizacijose. Antai Alytaus apskrityje uzsiregistravo 20 Lietuvos saulių sąjungos, 1 lietuvių tautininkų sąjungos, 18 Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos, 2 Lietuvos socialdemokratų partijos, 1 Bundo, 1 sionistų sąjungos narys. Kėdainių apskrityje 16 komunistų priklausė LSS, 1 - LSDP, 1 - sionistų sąjungai ir t. t.  Kauno mieste 5 buvo LSS, 6 - LVLS, 2 - LSDP, 1 - Bundo, 17 - sionistų sąjungos, 6 - Poalei Cion nariai, 1 eseras. Is viso iki 1940 m. rugsėjo mėn. LKP miestų ir apskričių komitetuose uzsiregistravo 63 LTS, 188 LSS, 143 LVLS ir LSDP, 56 zydų politinių organizacijų nariai (is jų 4 Bundo, 18 Poalei Cion, 26 sionistų sąjungos, 8 Beitar), 3 trockininkai. Lietuvos Respublikos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą specifika lėmė, kad kurį laiką buvo toleruojami kairiųjų partijų - LSDP, LVLS atstovai. Tačiau su buvusiais tautininkų sąjungos ir jai artimų organizacijų nariais komunistai negalėjo taikstytis dėl ideologinių bolsevizmo principų, VKP(b) monolitiskumo reikalavimų. Bolsevikams suvokus, kad nekontroliuojamas LKP plėtimas gali pakeisti jos socialinę sudėtį, pakirsti "socialinį ir ideologinį stabilumą", sukomplikuoti Lietuvos inkorporavimo į SSRS procesą ir pakenkti LKP bei sovietų valdzios įvaizdziui, liepos mėn. buvo sustabdytas nevaldomas zmonių antplūdis į LKP ir atnaujintas individualus priėmimas. Pradėta reguliuoti socialinę, netiesiogiai ir tautinę LKP sudėtį: nauji nariai atrenkami pagal socialinius ir politinius kriterijus, į partiją priimami bolsevikinės orientacijos asmenys ir salinami buvę vadinamųjų "smulkiaburzuazinių" sluoksnių bei nekomunistinių partijų nariai. Taip pavyko sumazinti amatininkų ir prekybininkų skaičių LKP nuo 25 proc. liepos mėn. iki 21 proc. rugpjūčio pirmoje pusėje. Kartu sumazėjo ir zydų (nuo 36 proc. liepos mėn. iki 30,6 proc. rugpjūčio mėn. pirmoje pusėje). Tačiau darbininkų ir valstiečių skaičius komunistų partijoje didėjo lėčiau, negu to norėjo VKP(b) ir LKP CK, o vadinamųjų "smulkiaburzuazinių" sluoksnių atstovų stabilizavosi ir sudarė 20 proc. Partijoje beveik nesumazėjo politiniu ir ideologiniu atzvilgiu bolsevikams priesiskų asmenų. Kai kuriose organizacijose padėtis beveik nepakito. Pavyzdziui, Seinų apskrities komitetas pradėjo komunistų valymą: dėl priklausymo Lietuvos Respublikos partijoms pasalino 9 lietuvius ir 3 zydus, o dėl kilmės ir padėties - 6 zydus ir 2 lietuvius. Atnaujinus priėmimą, bendras komunistų skaičius čia padidėjo nuo 30 iki 51 nario, tačiau amatininkų sluoksnių ir zydų tautybės asmenų liko stabilus - 33,3 proc. Socialinė sudėtis nepagerėjo ir Kauno miesto organizacijoje: liepos-rugpjūčio mėn. 53,7 proc. narių buvo darbininkai, 1,3 proc. - valstiečiai, 4,6 proc. - tarnautojai, 38,29 proc. - amatininkai ir prekybininkai. Tiesa, čia siek tiek sumazėjo zydų: liepos mėn. pabaigoje jie sudarė 66,4 proc. komunistų. Tačiau tai įvyko ne dėl partijos sudėties reguliavimo proceso, bet natūraliai, nes į Kauną is kitų Lietuvos vietovių suvaziavo LKP aktyvistai lietuviai, kurie įsidarbino įvairiose okupacinio rezimo institucijose.

Toks reguliavimo būdas buvo neefektyvus ir dėl to, kad nebuvo apibrėztos priėmimo į partiją sąlygos. Nemazai LKP komitetų partijos nariais laikė asmenis, padavusius pareiskimus ir uzpildziusius anketas. Birzų, Kretingos, Raseinių, Sakių, Vilkaviskio ir kt. apskrityse priėmimas vyko nesilaikant individualios atrankos principo, kolektyviai. Antai Birzų apskrities komitetas pagal sąrasą 1940 m. rugpjūčio 19 d. priėmė 18, rugpjūčio 21 d. - 136 komunistus. Stojantieji daznai nepateikdavo jokių rekomendacijų. Kadangi LKP komitetai netikrino anketinių duomenų, stojantieji ėmė juos slėpti ir iskreipti, kad lengviau patektų į partiją ir isvengtų pasalinimo. Pavyzdziui, visi 1940 m. liepos-rugpjūčio mėn. Kretingos apskrities komitetui LKP nario anketas uzpildę zydų tautybės asmenys neuzpildė socialinės padėties skilties ir tik keli is jų nurodė tėvų uzsiėmimą (batsiuvys, siuvėjas ir pan).

Tuo pat metu VKP(b) ir LKP CK pastebėjo dar vieną, jų poziūriu, neigiamą tendenciją: atsirado ir paplito fiktyvus įsirasymas į LKP. Kai kurie komitetai ėmė sudarinėti dvejopus narių sąrasus: "siaurus" ir "plačius". Į pirmuosius buvo įrasomi pogrindinės LKP ir komitetuose liepos-rugpjūčio mėn. priimti nariai, į antruosius - visi komunistais pasiskelbę asmenys. Pavyzdziui, Mazeikių apskrityje pagal vieną komunistų sąrasą liepos pabaigoje-rugpjūčio pradzioje buvo 58 pogrindinės LKP nariai, o pagal kitą tuo pačiu metu - 138 pogrindininkai.

Dėl LKP sudėties reguliavimo neefektyvumo ir VKP(b) poziūriu neigiamų tendencijų joje VKP(b) CK 1940 m. rugpjūčio mėn. liepė sugrieztinti priėmimo į partiją sąlygas. Buvo nustatytas kandidatinis stazas ir privalomos 2 komunistų rekomendacijos. Nauja priėmimo tvarka įpareigojo partinių organizacijų sekretorius patikrinti stojančiojo socialinę kilmę, padėtį, uzsiėmimą, politinę veiklą ir ideologinį patikimumą. Tai sudarė barjerą patekti į partiją, pasak bolsevikų, socialiniu ir politiniu atzvilgiu priesiskiems asmenims, praktiskai uzkirto kelią į ją tuo metu stojantiems vadinamiesiems "burzuazinės ir smulkiaburzuazinės" kilmės bei padėties asmenims.

Pradėjus taikyti naują priėmimo tvarką is karto sulėtėjo LKP augimo tempai. Nuo rugpjūčio iki spalio mėn. LKP papildė 1736 asmenys ir spalio pradzioje joje buvo 5365 nariai. Amatininkų ir prekybininkų priimta maziau negu 100, pusė jų įstojo Kauno mieste. Pasikeitė ir kokybinė LKP sudėtis. Paskatinus darbininkus ir valstiečius stoti į partiją bei apribojus amatininkų, prekybininkų ir verslininkų priėmimą, pastarųjų sumazėjo nuo 21 proc. rugpjūčio mėn. iki 10 proc. spalio mėn. Kartu sumazėjo ir zydų (nuo 30 proc. iki 16,24 proc.). Kita vertus, nuo rugpjūčio mėn. ėmęs didėti komunistų tarnautojų skaičius spalio mėn. pasiekė 15 proc. Jo didėjimą nulėmė tai, kad inkorporavus Lietuvą į SSRS ir pradėjus jos sovietizavimą prasidėjo visų lygių ir sričių kadrų valymas. Lietuvos Respublikos valdininkai buvo salinami is pareigų, o į jų vietą nukreipiami LKP nariai. Vien darbui Vidaus reikalų ministerijoje 1940 m. liepos-rugpjūčio mėn. buvo paskirti 53 Kauno partinės organizacijos nariai (is jų 66 proc. lietuvių, 26,4 proc. zydų), tarp kurių 46 buvo pogrindininkai. Tam tikrą įtaką turėjo ir tai, kad, siekiant pagerinti sovietų valdzios įvaizdį, į LKP buvo įtraukti J. Paleckio vyriausybės nariai, kairioji inteligentija, zinomi visuomenės veikėjai.

Daugeliui komunistų pradėjus dirbti valstybės įstaigose, is esmės pasikeitė LKP sudėtis pagal jos narių uzsiėmimą. Iki siol komunistų socialinė padėtis dazniausiai atitiko jų kilmę. Dabar partijoje natūraliai ėmė daugėti komunistų tarnautojų: jų skaičius padidėjo nuo 4 proc. birzelio mėn. iki 15 proc. spalio mėn.  Kadangi dauguma sių komunistų buvo kilę is darbininkų ir valstiečių, nebuvo manoma, kad jų gausėjimas gali sukelti partijos socialinio issigimimo pavojų. Kita vertus, pagal VKP(b) susiklosčiusią tradiciją tokie valdininkai islaikydavo savo buvusią socialinę padėtį netgi tapę valstybės įstaigų tarnautojais. Tai leido skelbti, kad komunistų partija yra proletarinė savo pobūdziu ir darbininkiska savo sudėtimi, taip pat uztusuoti tą faktą, kad ji tampa sovietinės valdininkijos partija. Tik po partijos valymo paaiskėjus, kad LKP dominuoja valdininkai, buvo susirūpinta jos socialiniu stabilumu ir pradėta raginti plėsti darbininkų priėmimą.

Vadovaujantis bolsevikų nuostata, vadovybei ir masėms buvo taikomi skirtingi atrankos kriterijai. Pavyzdziui, stodamas į LKP J. Paleckis pabrėzė, kad jo tėvas "kilęs is zemaičių bajorų bezemių", Mečys Gedvilas nurodė, kad jo tėvas buvo "bajorų kilmės", M. Koganas parasė, kad kilęs is pramonininkų ir t. t.  Siems asmenims jų kilmė nebuvo kliūtis įstoti į partiją. Eiliniams partijos nariams taikomų atrankos kriterijų nesilaikyta ir formuojant LKP aparatą.

1940 m. rugsėjo 26 d. buvo sudarytas 7 asmenų LKP CK biuras (5 lietuviai, 1 zydas, 1 baltarusis) ir patvirtinti 4 miestų bei 22 apskričių komitetų etatai. 1940 m. liepos pabaigoje tarp 826 miestų, apskričių ir valsčių komitetų narių 80,75 proc. buvo lietuviai, 11 proc. zydų, 7,62 proc. rusų, o spalio mėn. tarp 615 LKP CK patvirtintų ar pateiktų tvirtinti tų pačių komitetų narių lietuvių buvo jau 71,21 proc., zydų - 17,56 proc., rusų - 11,3 proc.   Lietuvių sumazėjo dėl to, kad partijos komitetuose padaugėjo kitų tautybių, pirmiausia rusų ir zydų, komunistų. Didesnė dalis rusų buvo is SSRS į Lietuvą partiniam darbui atsiųsti ir privaloma tvarka į komitetų sudėtį įtraukti asmenys. Jie turėjo kontroliuoti LKP organizacijų veiklą. Daugelyje komitetų rastvedybos, finansų ir kadrų padaliniams vadovavo ir juose dirbo zydų ir rusų tautybės asmenys. Netrukus tokia praktika buvo perkelta ir į sovietų valdzios aparatą: daugelio institucijų, zinybų ir organizacijų kadrų skyrių virsininkai buvo zydai ir rusai. Susiklosčius tokiai padėčiai, į LKP komitetus besikreipiantys asmenys dazniausiai susidurdavo su jų darbuotojais vietiniais zydais ir is SSRS atvykusiais rusais. Taip tarp interesantų, o vėliau ir plačiuosiuose gyventojų sluoksniuose ėmė formuotis zydiskos sudėties LKP komitetų įvaizdis. Kita vertus, ėmė plisti komunistų partijos ir sovietinių įstaigų kadrų vadovų protekcionizmas. Jis sustiprino įvairių tautybių valdininkų tarpusavio konkurenciją, sudarė tam tikrą dirvą tautiniams nesutarimams tarp jų ir kurstė antisemitines sovietinės biurokratijos nuotaikas. Vis dėlto tautinės netolerancijos atvejai LKP buvo reti ir juos bandyta salinti vos prasidėjus konfliktui. Pavyzdziui, 1940 m. rugsėjo 13 d. Mazeikių miesto turguje kilo buitinis antisemitinis incidentas, į kurį įsikiso vietinės kuopelės sekretorius Bro Chockelis. Jis suėmė antisemitiskai kalbėjusį lietuvį. Toks savavaliavimas isprovokavo vietos gyventojų pasipiktinimą. Miniai pareikalavus, sulaikytąjį teko paleisti. Po kurio laiko B. Chockelis buvo pasalintas is kuopelės sekretoriaus pareigų, o vėliau net nepripazintas LKP nariu. Pasipiktinęs jis apskundė LKP Centro komitetui Mazeikių apskrities komitetą (pirmasis sekretorius - Alfonsas Kondratas, antrasis sekretorius - Ivanas Frolovas), esą komitetas nereagavo į antisemitinį ispuolį ir susidorojo su juo. LKP CK organizacinio instruktorių skyriaus darbuotojas Juozas Grigalavičius kategoriskai pasmerkė B. Chockelio savavaliavimą ir jo mėginimą ispūsti buitinį konfliktą.Taip buvo uzgniauztas konfliktas tarp zydų, lietuvių ir rusų tautybių komunistų, neleista buitinio incidento perkelti į politinę plotmę ir suvesėti tautinei nesantaikai. Sis atvejis taip pat rodo, kad Mazeikių apskrities gyventojams buvo nesvetimos antisemitinės nuotaikos. Tačiau nei LKP Mazeikių apskrities komiteto lietuvių ir rusų tautybių vadovai, nei Centro komitete dirbę lietuviai komunistai nenorėjo jų kurstyti, kokiu nors neatsargiu poelgiu isprovokuoti arsesnių antizydiskų vietos gyventojų veiksmų. Jie netoleravo komunistų veiksmų, kurie stiprino antisemitines aistras ir griovė komunistų partijos vadovybės pastangas sukurti patrauklesnį LKP įvaizdį. Tik prasidėjus partijos ir valdininkijos valymui, sustiprėjus komunistų konkurencijai dėl postų padaugėjo konfliktų tarp įvairių tautybių komunistų ir valdininkų.

Jau 1940 m. vasaros pabaigoje paaiskėjo, kad Lietuvoje sunku taikyti naują priėmimo į LKP tvarką. Buvo sudėtinga gauti 2 komunistų rekomendacijas, nes buvo nedaug pogrindinės LKP narių. Daliai jų isvykus į Kauną dirbti vadovaujančiais darbuotojais, vietos organizacijose jų liko dar maziau. Daugelyje miestų ir apskričių rekomendacijas stojantiesiems į partiją duodavo tie patys asmenys (kuopelių, valsčių organizacijų sekretoriai, apskrities komiteto nariai), kurie daznai net nepazinojo stojančiųjų. Dėl to daug kur rekomendavimas buvo formalus. Susiklostė praktika, kai komunistai pogrindininkai rekomendavo tik savo tautiečius ar gerai pazįstamus, artimus zmones. Antai Kauno apskrities Jonavos valsčiaus sekretorius Jankelis Magidas rekomendavo į LKP visus siame valsčiuje stojančius zydų tautybės asmenis, Pazaislio valsčiaus partorgas V. Slavickas - daugiausia lietuvius. Kadangi LKP komitetai nesilaikė direktyvos tikrinti stojančiųjų anketinius duomenis, tai daznas stojantysis, norėdamas lengviau patekti į partiją, nuslėpdavo savo socialinę padėtį ir veikimą Lietuvos Respublikos organizacijose. Kaip ir anksčiau, buvo pazeidziamas individualaus priėmimo principas, plito kolektyvinis stojimas.

Vilniaus miesto ir apskrities partinės organizacijos sudėtis atspindėjo pogrindinio komunistinio judėjimo Lenkijos okupuotame Vilniaus kraste ypatumus. Čia veikė Lenkijos komunistų darbininkų partijos (LKDP) sudedamosios dalies - Vakarų Baltarusijos komunistų partijos (VBKP) Vilniaus apygardos organizacija. 1928 m. joje buvo 105 nariai, is jų 80 proc. valstiečių, 16 proc. darbininkų, 3 proc. tarnautojų. Baltarusiai sudarė 70 proc., zydai - 13 proc., lenkai ir lietuviai - po 3 proc. 1938 m. rugpjūčio mėn. Kominterno Vykdomojo komiteto prezidiumui paleidus LKDP ir jos sudedamąją dalį VBKP, nustojo veikti Vilniaus apygardos organizacija. Vilniaus krastą perdavus Lietuvai, buvę VBKP komunistai ieskojo rysių su LKP, tačiau si nepatikliai ziūrėjo į paleistos partijos narius ir pati savarankiskai mėgino organizuoti partijos kuopeles Vilniaus kraste. 1940 m. pirmoje pusėje čia veikė 37 buvę VBKP nariai. Sovietų Sąjungai aneksavus Lietuvą, LKP(b) CK pasiuntė į Vilnių grupę komunistų, daugiausia is Kauno miesto, kitų Lietuvos vietovių ir atvykusių is SSRS, organizuoti partinio darbo. Savaime aisku, jie nepazino vietos gyventojų, todėl, norėdami apsidrausti, neteikė jiems rekomendacijų ir taip stabdė miesto bei apskrities organizacijos augimą. Dėl sios priezasties Vilniuje, kitaip negu kituose miestuose ir apskrityse, komunistų skaičius didėjo labai lėtai. LKP gretas 1940 m. rudenį daugiausia papildė ne vietos gyventojai, bet is SSRS atvykę komunistai. 1940 m. spalio pradzioje Vilniaus apskrities organizacijoje buvo 6 komunistai, o miesto - 101 komunistas, tarp jų 43 LKP nariai bei kandidatai ir 58 is SSRS atvykę komunistai. Beveik visi is SSRS atvykusieji buvo nukreipti dirbti į NKVD Vilniaus valdybą. Laikantis VKP(b) CK nustatytos tvarkos, spalio mėn. visi NKVD dirbę komunistai buvo isbraukti is Vilniaus miesto komiteto įskaitos, todėl miesto komunistų skaičius natūraliai sumazėjo nuo 101 iki 47. Tarp 101 komunisto 18 buvo lietuvių (17,82 proc.), 42 rusai (41,58 proc.), 26 zydai (25,74 proc.), 8 baltarusiai (7,92 proc.), 5 ukrainiečiai (4,95 proc.), 2 lenkai (1,98 proc.). Vilniaus miesto partinėje organizacijoje vyravo is SSRS atvykę rusai, ukrainiečiai ir baltarusiai. Tarp 43 vietinių komunistų lietuviai sudarė mazdaug 40 proc., zydai - 50 proc., kitų tautybių asmenys - 10 proc. Vilniaus miesto organizacijoje neatsitiktinai buvo labai mazai baltarusių ir lenkų. Pagal VKP(b) nustatytą tvarką buvusiems VBKP nariams bilietus isduodavo Baltarusijos komunistų partija, todėl LKP nesvarstė tokių asmenų priėmimo. Iki 1941 m. vasario mėn. sie komunistai netgi nebuvo įrasomi į LKP Vilniaus miesto komiteto įskaitą. Visiskai dėl kitų aplinkybių į partiją nebuvo priimami lenkai. Iki 1941 m. birzelio mėn. Vilniaus miesto partinėje organizacijoje nebuvo nė vieno lenko, nors iki 1940 m. spalio mėn. net 95 padavė pareiskimus priimti juos į komunistų partiją. Lenkai negalėjo įstoti į partiją dazniausiai dėl savo legalios politinės veiklos Lenkijoje, priklausymo Lenkijos komunistų darbininkų partijai, Bundui, Lenkijos socialistų partijai (PPS), PPS levicai ir pan. Tačiau svarbiausia priezastis, uzkirtusi jiems kelią į komunistų partiją, buvo VKP(b) nuostata riboti lenkų stojimą į partiją. Tai nulėmė priesiska SSRS politika Lenkijos atzvilgiu, VKP(b) konfrontavimas su Lenkijos komunistų partija. Kita vertus, patys lenkai masiskai nestojo į LKP ir VKP(b), nes juos nuvylė antilenkiska sių partijų pozicija ir veikla: prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, SSRS kariuomenė okupavo dalį Lenkijos, o LKP pritarė tokiam zingsniui.

Inkorporavus Lietuvą į SSRS, Vilniaus mieste ir apskrityje, kaip ir visoje Lietuvoje, atsirado daug norinčiųjų stoti į LKP. 1940 m. rugpjūčio mėn. 202 vilniečiai padavė prasymus priimti į LKP, o rugsėjo mėn. - jau 406. Tarp pastarųjų 81 buvo lietuvis (19,95 proc.), 95 lenkai (23,39 proc.), 94 zydai (23,15 proc.), 73 rusai (17,98 proc.), 63 baltarusiai (15,51 proc.). Tačiau ne taip kaip kituose LKP miestų ir apskričių komitetuose, čia nė vienas pareiskimą padavęs asmuo nebuvo automatiskai priskirtas partijos narių ar kandidatų kategorijai ir iki 1941 m. nepriimtas į LKP.

Kauno miesto organizacijos sudėties pokyčius 1940 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. lėmė ne tik LKP socialinio reguliavimo procesas, bet ir pasikeitę organizacijos augimo saltiniai, taip pat VKP(b) bei LKP vadų noras sukurti lietuviams patrauklesnį komunistų organizacijos įvaizdį. Pradėjus taikyti socialinius atrankos kriterijus, į LKP maziau priimta verslininkų, prekybininkų, amatininkų ir kitų, daugiausia zydų. Antra vertus, pačiame partijos Kauno miesto komitete atsirado tendencija nuslėpti, anot bolsevikų, "smulkiaburzuazinių" sluoksnių asmenis, jie buvo priskiriami prie darbininkų. Todėl LKP Centro komitetui pateiktose ziniose apie Kauno organizacijos sudėtį nebuvo nė vieno verslininko, prekybininko ar amatininko, nors miesto komunistų sąrasuose tokių buvo 22,55 proc.  Partijos gretas gerokai padidino is kitų Lietuvos vietovių į Kauną suvaziavę LKP aktyvistai. Dauguma jų buvo lietuviai, todėl jų natūraliai padaugėjo ir Kauno miesto organizacijoje. Ją taip pat papildė is SSRS atsiųsti komunistai, daugiausia rusai. Dėl to padaugėjo rusų ne tik Kauno organizacijoje, bet ir visoje LKP. Norėdama sukurti lietuviams patrauklesnį organizacijos įvaizdį, LKP skatino kairiųjų paziūrų inteligentiją stoti į partiją ir įtraukė į Kauno miesto organizaciją nemazai lietuvių tautybės asmenų. Dėl sių priezasčių Kauno organizacija tapo lietuviskesnė: 1940 m. rugsėjo pabaigoje 60,37 proc. Kauno komunistų buvo lietuviai, 31,61 proc. - zydai, 7,35 proc. - rusai ir 0,65 proc. - kitų tautybių asmenys. Pagal socialinę padėtį 60 proc. buvo darbininkai, 22,55 proc. - verslininkai, prekybininkai ir amatininkai, 16,9 proc. - tarnautojai, 0,33 proc. - valstiečiai, 0,22 proc. - moksleiviai.

Kauno, kaip okupacinio rezimo politinio ir administracinio centro, vaidmuo nulėmė ir komunistų paskirstymą sio rezimo institucijose. Vienas is svarbesnių okupacinio rezimo uzdavinių buvo sukoncentruoti komunistų rankose Kaune sutelktus valdzios ir valdymo svertus, nusalinti nuo valdzios Lietuvos Respublikos politines jėgas. Todėl LKP pradėjo valdininkijos kadrų valymą: salino is valstybės aparato Lietuvos Respublikos tarnautojus ir vietoj jų skyrė komunistus. 1940 m. rugsėjo pabaigoje beveik 300 komunistų buvo įdarbinti aukstesniaisiais valdininkais centrinėse valdymo įstaigose Kaune, tarp jų 3 LSSR Auksčiausiojoje Taryboje (visi lietuviai), 4 Liaudies Komisarų Taryboje (1 lietuvis, 3 rusai), 4 Teisingumo liaudies komisariate (1 lietuvis, 3 rusai), 10 prokuratūroje (6 lietuviai, 1 zydas, 3 rusai), 87 Vidaus reikalų liaudies komisariate, 15 milicijoje (4 lietuviai, 2 zydai, 9 rusai), 5 Finansų liaudies komisariate (1 lietuvis, 1 zydas, 3 rusai), 10 Vietinės pramonės liaudies komisariate (4 lietuviai, 4 zydai, 2 rusai), 6 Maisto pramonės liaudies komisariate (2 lietuviai, 4 zydai), 5 Zemės ūkio liaudies komisariate (visi lietuviai), 4 Prekybos liaudies komisariate (1 lietuvis, 2 zydai, 1 rusas), 21 rysių valdyboje (2 lietuviai, 1 zydas, 18 rusų), 4 autotransporto treste (2 lietuviai, 1 zydas, 1 rusas), 6 Nemuno laivininkystės valdyboje (1 lietuvis, 5 rusai) ir pan. 28,5 proc. į valstybės įstaigas nukreiptų Kauno komunistų buvo lietuviai, 31,3 proc. - zydai, 40,2 proc. - rusai.

1940 m. spalio pradzioje LKP buvo 5365 komunistai. Pagal socialinę padėtį 50 proc. sudarė darbininkai, 24 proc. - valstiečiai, 15 proc. - tarnautojai, 10 proc. - amatininkai, prekybininkai ir verslininkai. Moterų buvo 14 proc., vyrų - 86 proc. Lietuviai sudarė 68,49 proc., zydai - 16,24 proc., rusai - 11,97 proc., kitų tautybių asmenys - 3,3 proc. 1593 komunistai veikė pogrindinėje komunistų partijoje. LKP buvo ne maziau kaip 450 Lietuvos Respublikos politinėse organizacijose veikusių asmenų.

1940 m. rugpjūčio mėn. nustatyta nauja priėmimo į LKP tvarka is esmės nepakeitė LKP socialinės sudėties, neeliminavo is jos visų bolsevikams socialiniu, politiniu ir ideologiniu atzvilgiais priesiskų sluoksnių. Is SSRS į Lietuvą atsiųstų komunistų poziūriu, LKP buvo "krastutinai uztersta" organizacija. VKP(b) vadovybė suprato, kad isvalyti "masiskai uzterstą" partiją galima tik kryptinga ir planinga, masiska ir organizuota jos valymo kampanija, analogiska trečiajame-ketvirtajame desimtmetyje vykusiems VKP(b) valymams. Toks LKP sudėties pakeitimo metodas formuojant totalitarinio rezimo partiją buvo panaudotas 1940 m. spalio mėn. galutinai įtraukus LKP į VKP(b) sudėtį.

Isvados

LKP sudėtį moksliskai istirti ir įvertinti būtina ne vien dėl sovietinės istoriografijos spragų siuo klausimu, bet ir siekiant atskleisti sios organizacijos atsiradimo ir egzistavimo Lietuvoje aplinkybes, jos pobūdį ir Lietuvai nusikalstamos veiklos uzsakovus, organizatorius bei vykdytojus.

Nelegalios antivalstybinės ir marionetinės okupacinio rezimo Lietuvos komunistų organizacijos vidaus gyvenimas buvo tvarkomas pagal VKP(b) ideologinius ir organizacinius principus. Ji reguliavo savo sudėtį siekdama socialinio, idėjinio ir politinio grynumo bei organizacinio monolitiskumo, stengėsi uzkirsti kelią, jos poziūriu, svetimų socialinių sluoksnių atstovams stoti į partiją. Įvairioms socialinėms grupėms nustatytos skirtingos stojimo sąlygos, griezta priėmimo tvarka ir socialinis bei politinis partijos valymas buvo pagrindiniai LKP sudėties reguliavimo metodai.

Dėl silpnai isplėtotos pramonės Lietuvoje, negausaus ir daugiataučio darbininkų sluoksnio, antivalstybinės ir nelegalios LKP veiklos, jos organizacinio nesavarankiskumo ir jos, kaip svetimos valstybės organizacijos statuso, Lietuvos komunistų partija neturėjo stabilios augimo bazės, buvo negausi ir neįtakinga organizacija. 1939 m. lapkričio mėn. laisvėje veikė mazdaug 1000, 1939 m. pabaigoje - 1120 komunistų. Socialine sudėtimi pogrindinė LKP buvo nevienalytė. Jos socialinę bazę miestuose sudarė smulkiosios pramonės darbininkai ir amatininkai, o kaimuose - sezoniniai darbininkai. Komunistai neturėjo įtakos tarp didelių pramonės įmonių darbininkų, o jų nuolat mazėjo, kol pasiekė, bolsevikų ideologų poziūriu, kritinę 40-50 proc. ribą. 1939 m. pabaigoje LKP buvo 48 proc. darbininkų, 24 proc. valstiečių, 24 proc. amatininkų ir prekybininkų, 4 proc. tarnautojų.

Antivalstybinė LKP veikla atstūmė nuo jos daugelį lietuvių. Dėl to jų atstovavimas partijoje visada buvo mazesnis, palyginus su jų skaičiumi tarp Lietuvos gyventojų. Įvairių tautybių komunistų proporcijas LKP lėmė jos socialinės sudėties kaita. Iki ketvirtojo desimtmečio vidurio esant beveik vienodam darbininkų, ūkininkų, amatininkų ir kitų sluoksnių santykiui, buvo apylygis lietuvių ir zydų komunistų skaičius. LKP įstatais nustačius skirtingas priėmimo į LKP sąlygas ir apribojus amatininkų, prekybininkų ir kitų, daugiausia zydų tautybės sluoksnių atstovų stojimą į LKP, ėmė daugėti lietuvių ir mazėti zydų komunistų. Lietuvių skaičiaus padidėjimą LKP lėmė ir bendrieji Lietuvos visuomenės socialinės, ekonominės ir politinės raidos ketvirtojo desimtmečio antroje pusėje procesai, sustiprėjusios opozicinės nuotaikos, kai kurių kairiųjų srovių suartėjimas su LKP. 1939 m. pabaigoje beveik 60 proc. komunistų buvo lietuviai, 31 proc. - zydai, 9 proc. - kitų tautybių asmenys. Kauno miesto organizacijoje zydai sudarė 70,88 proc. komunistų.

Neproporcingai didelį zydų atstovavimą LKP lėmė jų vyravimas tarp amatininkų, prekybininkų ir miesto varguomenės, prokomunistinės jidisistinės (antisionistinės) pakraipos zydų paziūros ir jų orientacija į SSRS, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui.

SSRS kariuomenės įvedimas į Lietuvą 1939 m. spalio mėn. paskatino LKP gretų augimą, sustiprino kai kurių tautinių mazumų varguomenės prokomunistinę orientaciją. Pusė 1939 m. rudenį-1940 m. birzelio mėn. į LKP įstojusių komunistų buvo zydai, į LKP aktyviau stojo rusai. Lietuvos okupacijos isvakarėse LKP turėjo beveik 1600 narių. Pagal socialinę padėtį 48 proc. buvo darbininkai, 24 proc. - valstiečiai, 24 proc. - amatininkai, prekybininkai ir verslininkai, 4 proc. - tarnautojai. Lietuvių buvo 54,4 proc., zydų - 30,6 proc., rusų - 14,2 proc. ir kitų tautybių - 0,7 proc. Zydų ir rusų atstovavimas partijoje buvo neproporcingai didelis, palyginus su jų bendru skaičiumi tarp Lietuvos gyventojų. Gausiausioje ir politiskai svarbiausioje Kauno miesto organizacijoje 70,88 proc. komunistų buvo zydai.

Okupavus Lietuvą, LKP tapo marionetine okupacinio rezimo organizacija. Jos vidaus gyvenimas buvo pertvarkomas atsizvelgus į pakitusią istorinę situaciją, jai iskeltą uzdavinį įdiegti Lietuvoje sovietinio socializmo modelį ir totalitarinį rezimą. Siekdama, kad komunistai per trumpą laiką sukoncentruotų savo rankose valdzios ir valdymo svertus, LKP forsavo naujų narių priėmimą. Nuo 1940 m. birzelio iki spalio mėn. LKP isaugo 4,25 kartus. Sunerimusi dėl nekontroliuojamo antplūdzio, "smulkiaburzuazinių" sluoksnių ir zydų tautybės asmenų vyravimo tarp stojančiųjų, LKP liepos mėn. sumazino augimo tempus ir sugrieztinusi priėmimo sąlygas pradėjo reguliuoti partijos sudėtį. Ėmus taikyti socialinės atrankos kriterijus, į partiją maziau stojo amatininkų, prekybininkų ir kitų, daugiausia zydų.

Partijos valymo isvakarėse 1940 m. spalio mėn. LKP buvo 5365 komunistai. Pagal socialinę padėtį 50 proc. sudarė darbininkai, 24 proc. - valstiečiai, 15 proc. - tarnautojai, 10 proc. - amatininkai, prekybininkai ir verslininkai. Moterų buvo 14 proc., vyrų - 86 proc. Lietuviai sudarė 68,49 proc., zydai - 16,24 proc., rusai - 11,97 proc., kitų tautybių asmenys - 3,3 proc. 1593 komunistai veikė pogrindinėje komunistų partijoje. LKP priklausė ne maziau kaip 450 Lietuvos Respublikos politinėse organizacijose veikusių asmenų. Politiskai svarbiausioje Kauno miesto organizacijoje 60 proc. komunistų buvo darbininkai, 22,55 proc. - verslininkai, prekybininkai ir amatininkai, 16,9 proc. - tarnautojai, 0,33 proc. - valstiečiai, 0,22 proc. - moksleiviai. Pagal tautybę 60,37 proc. Kauno komunistų buvo lietuviai, 31,61 proc. - zydai, 7,35 proc. - rusai ir 0,65 proc. - kitų tautybių asmenys. LKP sudėties reguliavimas sugrieztinant priėmimo sąlygas is esmės nepakeitė LKP socialinės sudėties, neeliminavo is jos visų, bolsevikų nuomone, priesiskų sluoksnių. VKP(b) poziūriu, ji buvo "masiskai uztersta".

NR.2

Siame darbe nesiekiama nuodugniai nagrinėti, kaip kito komunistų sudėtis pirmuoju sovietinės okupacijos laikotarpiu, - tai didelės apimties ir specialaus mokslinio darbo objektas. Apsiribojama klausimais, kurie iki siol istoriografijoje buvo nutylėti ar priestaringai vertinti. Sio tiriamojo darbo objektas yra Lietuvos komunistų organizacijos kiekybinės ir kokybinės sudėties pirmuoju sovietinės okupacijos laikotarpiu (nuo jos formalaus įtraukimo į Visasąjunginės komunistų partijos (bolsevikų) sudėtį 1940 m. spalio mėn. iki SSRS-Vokietijos karo pradzios 1941 m. birzelio mėn.) pokyčiai, susiję su jos pavertimu stalininio tipo organizacija. Straipsnyje siekiama isnagrinėti tokias problemas: 1) komunistų partijos valymą kaip specialią priemonę suformuoti stalininio tipo marionetinę organizaciją, kuri savo sudėtimi pritaptų prie VKP(b) ir atitiktų okupacinio ir totalitarinio rezimo poreikius; 2) Lietuvos komunistų sudėties kaitos procesus 1941 m. pirmoje pusėje, padariusius įtakos įvairių tautybių komunistų statusui, ir 3) tautinių komunistų grupių padėtį, jų tarpusavio santykius ir jų įtaką komunistų, sovietinių valdininkų bei Lietuvos visuomenės nuomonei. Siame straipsnyje skelbiami apibendrinti duomenys apie LKP(b) valymo metu is partijos pasalintus asmenis bei is SSRS į Lietuvą atvykusius komunistus, parodoma, jog Lietuvos komunistai buvo susiskaidę regioniniu ir tautiniu pagrindu, apibūdinamas tokių grupių statusas ir jų tarpusavio santykiai, isryskinamas tautinis komunistų nepakantumas.

1940 m. birzelio mėn. SSRS okupavus Lietuvą, marionetinė Lietuvos komunistų organizacija tapo okupacinio rezimo administracijos centru, vadovaujančia Lietuvos sovietizavimo ir totalitarinio rezimo įdiegimo jėga ir uoliai vykdė SSRS ir VKP(b) politiką. Į Lietuvos komunistų partiją susibūrė neissilavinę, politiskai neisprusę, okupantams idėjiskai istikimi zmonės, kurie besąlygiskai vykdė jų valią. Tačiau dėl socialinės ir tautinės sudėties, politinio veikimo Lietuvos Respublikoje patirties, santykinai savarankiskos veiklos, centralizmo ir paklusnumo stokos Lietuvos komunistų organizacija skyrėsi nuo VKP(b) ir negalėjo mechaniskai prie jos pritapti. Lietuvos komunistų partijoje buvo vadinamųjų burzuazinių ir smulkiaburzuazinių elementų bei įvairių pakraipų nacionalų ("lietuvių nacionalistų" ir "zydų sionistų"), ir tai kėlė potencialią grėsmę politiniams okupantų planams. Okupacinis rezimas negalėjo pasikliauti tokia, jo poziūriu, sovietams priesiskais elementais "masiskai uztersta" organizacija. Kadangi nuo komunistų sudėties socialinio grynumo, idėjinio politinio ir organizacinio monolitiskumo, besąlygisko paklusnumo VKP(b) priklausė okupantų politikos įgyvendinimas Lietuvoje, jie kryptingai formavo okupacinio ir totalitarinio rezimo poreikius atitinkančią komunistų organizaciją. Pirmuoju sovietinės okupacijos laikotarpiu VKP(b) siekė sparčiai paversti Lietuvos komunistų organizaciją į stalininio tipo partiją, suformuoti tokios sudėties marionetę, kuri įsilietų į SSRS politinę sistemą ir vadovautų socializmo sukūrimui Lietuvoje.

Moksliskai tirti Lietuvos komunistų sudėtį pirmuoju sovietinės okupacijos laikotarpiu būtina siekiant nustatyti, kas sudarė okupacinio rezimo bazę, kokie Lietuvos gyventojų sluoksniai jam talkino, atskleisti įvairių socialinių sluoksnių ir tautybių atstovavimą vadovaujančiose SSRS politinės sistemos ir okupacinio rezimo administracijos struktūrose Lietuvoje, jų vaidmenį sovietizuojant Lietuvą, demaskuoti Lietuvai nusikalstamos veiklos organizatorius ir vykdytojus. Kadangi istorinėje literatūroje ir publicistikoje priestaringai vertinamas tautinių mazumų komunistų atstovavimas partijoje ir jų vaidmuo okupuojant bei sovietizuojant Lietuvą, moksliniu, ideologiniu ir Lietuvos tautų tarpusavio santykių perspektyvų poziūriu svarbu apibūdinti įvairių tautybių komunistų statusą komunistų partijoje.

Lietuvos istoriografijoje nėra pakankamai istirti Lietuvos komunistų sudėties pokyčiai pirmuoju sovietinės okupacijos laikotarpiu. Palyginti plačiai sia tema rasyta sovietinėje LKP istorijos literatūroje. Natūralu, kad sie procesai buvo nagrinėjami apologetiskai, nutylint į oficialios sovietinės istoriografijos rėmus netelpančius ar ją griaunančius faktus ir reiskinius. Pavyzdziui, stengiantis nesuteikti dingsties LKP vertinti kaip nelietuviską organizaciją, sąmoningai nutylėtas neproporcingai didelis zydų atstovavimas partijoje 1940 m. Dėl ideologinių priezasčių nebuvo paskelbtas tikslus skaičius, kiek komunistų is SSRS atsiųsta į Lietuvą 1940 m. pabaigoje-1941 m. pirmoje pusėje. Siekiant nuslėpti komunistų tautinį antagonizmą, sovietinėje istoriografijoje sąmoningai nenagrinėtas įvairių tautinių grupių komunistų statusas ir jų tarpusavio santykiai, nutylėta principinė VKP(b) trečiajame desimtmetyje įsigalėjusių komunistų didziarusių pozicija nacionaliniu klausimu, jų antisemitizmas ir sovinizmas.

"Lietuvių enciklopedijoje", Mykolo Birziskos, Zenono Ivinskio darbuose, kitoje uzsienio lietuvių istoriografijoje, publicistikoje ir atsiminimuose apie Lietuvos komunistų sudėtį sprendziama dazniausiai remiantis asmeniniais ir amzininkų atsiminimais bei sostinės komunistų pavyzdziu. Padėtį Kaune prilyginus visai Lietuvai, teigiama, kad pirmuoju sovietinės okupacijos laikotarpiu daugumą komunistų sudarė zydai, kad jie turėjo didelę įtaką partijoje ir administracijoje, represinėse struktūrose. Vadovaujantis tokiomis nuostatomis publicistikoje formuluojami teiginiai, jog zydai masiskai kolaboravo su okupantais. Siems samprotavimams atsirasti padėjo kai kurių Lietuvos politinių jėgų, pirmiausia LAF'o, ideologija, pirmuoju sovietinės okupacijos laikotarpiu Lietuvos visuomenėje paplitusi nuostata ieskoti kaltininko dėl Lietuvą istikusios tragedijos. Publicistiniai samprotavimai nėra mokslinių svarstymų objektas, tačiau juos tikslinga pakomentuoti, nes jie paplitę masių sąmonėje. Uzsienio lietuvių literatūroje teisingai tvirtinta, jog zydai dominavo komunistų partijos Kauno organizacijoje. Negalima atmesti kaip visiskai nepamatuotą teiginį, kad jie turėjo didelę įtaką partijoje ir administracijoje, kadangi beveik 80 proc. zydų komunistų dirbo partijos ir administracijos įstaigose, ir komunistų partijos ir sovietinės administracijos virsūnėse zydų buvo du kartus daugiau, palyginus su jų skaičiumi tarp Lietuvos gyventojų. Natūralu, kad tuometinė Lietuvos visuomenės psichologinė būsena ir jos vertybinė orientacija bei kitos priezastys brandino nepasitenkinimą okupantais ir kolaborantais. Tačiau neabejotina, jog zydų komunistų pozicijos partijoje ir administracijoje, jų dalyvavimas sovietizuojant krastą negali suteikti pagrindo kaltinti Lietuvos zydų etninę grupę masiniu kolaboravimu ir suversti jai atsakomybę uz Lietuvos okupaciją ir sovietizavimą.

Kai kuriuos Lietuvos komunistų tautinės sudėties pokyčius pirmuoju sovietinės okupacijos laikotarpiu nagrinėjo istorikai Liudas Truska ir Solomonas Atamukas. 1996 m. paskelbtame straipsnyje "Lietuvos valdzios įstaigų rusifikavimas 1940-1941 m." L. Truska nustatė, kad nuo 1940 m. birzelio iki 1941 m. birzelio į Lietuvą buvo atsiųsta beveik 2000 komunistų, kurie sudarė mazdaug 40 proc. LKP narių. Siek tiek kitus duomenis pateikė S. Atamukas. Knygoje "Lietuvos zydų kelias. Nuo XIV amziaus iki XX a. pabaigos" jis nurodė, kad is SSRS į Lietuvą 1940-1941 m. buvo atsiųsta mazdaug 1400-1500 komunistų. Abu autoriai padarė svarbią isvadą, kad komunistų is SSRS antplūdis pakeitė ne tik tautinę LKP sudėtį, bet ir įvairių tautybių komunistų vaidmenį okupacinio rezimo administracijoje, sumenkino lietuvių ir zydų bei padidino rusų įtaką, pradėjo rusinti partijos ir administracijos struktūras.

L. Truska, S. Atamukas, Arvydas Anusauskas aptarė istoriografijoje priestaringai vertinamą ir daugybę ideologinių spekuliacijų sukeliančią zydų atstovavimo ir vaidmens komunistų partijoje bei okupacinio rezimo struktūrose pirmuoju sovietinės okupacijos laikotarpiu problemą. L. Truska nustatė, kad komunistai zydai sudarė 14,7 proc. partijos ir sovietinėse įstaigose dirbusių valdininkų. S. Atamukas issamiai apzvelgė zydų padėties pokyčius 1940-1941 m. ir padarė isvadas, jog zydai įgijo galimybę plačiau dalyvauti administraciniame darbe, tačiau absoliučiai ir santykinai zydų komunistų sumazėjo: tarp aukstas ir atsakingas tarnybines pareigas turinčių sovietinių tarnautojų zydų buvo 11 proc., o visoje sovietinėje administracijoje - ne daugiau kaip 1000 darbuotojų; tai sudarė mazą 240 tūkst. Lietuvos zydų dalį. L. Truskos ir S. Atamuko poziūriu, mazas zydų atstovavimas komunistų partijoje ir okupacinio rezimo administracijoje rodo, kad sovietų valdzia neprotegavo zydų ir jų vaidmuo sovietinių institucijų veikloje bei sovietizavimo procese buvo menkas. Istorikai paneigė kaip visiskai nepagrįstus teiginius apie didelį zydų vaidmenį okupuojant bei sovietizuojant Lietuvą ir tuo remiantis iskeltus kaltinimus zydams. S. Atamukas pazymėjo, kad priesingai, negu teigia kai kurie autoriai, zydų komunistų ir nepartinių statusas bei vaidmuo pirmuoju sovietinės okupacijos laikotarpiu smarkiai sumenko dėl zydų isstūmimo tendencijų. Mūsų nuomone, si istoriko isvada yra diskutuotina, nes vien kiekybiniais rodikliais neįmanoma isreiksti tam tikros tautybės komunistų ir sovietinių valdininkų įtakos, kuri priklausė nuo jų įgytos realios valdzios partijoje bei administracijoje ir nesutapo su jų atstovavimu siose struktūrose. Ypač ginčytinas S. Atamuko poziūris į partijos valymo tikslus, uzmojus ir padarinius zydams, VKP(b) emisarų ir LKP(b) vadovų vaidmenį jame.

S. Atamukas apibūdino kai kuriuos lietuvių ir zydų komunistų bei valdininkų tarpusavio santykių aspektus, kurie turėjo įtakos lietuvių ir zydų santykiams, ypač tautinius psichologinius zydų įtraukimo į sovietinio aparato veiklą momentus, tačiau nepaminėjo pačių komunistų inspiruoto antisemitizmo.

Istorikai S. Atamukas, Valentinas Brandisauskas, L.Truska, S. Suziedelis ir kiti autoriai įvairiais aspektais aptarė zydų komunistų veiklos pirmuoju sovietinės okupacijos laikotarpiu įtaką antisemitizmui ir tam, kad kai kurie lietuviai dalyvavo vokiečių okupantų organizuotose zydų naikinimo akcijose 1941 m. Autoriai nurodė įvairias priezastis, paskatinusias kai kuriuos lietuvius dalyvauti naikinant zydus, tačiau plačiau nesvarstė, kokią įtaką Lietuvos visuomenės nuomonei padarė tarp komunistų ir sovietinių valdininkų gajūs zydų "įsigalėjimo" valdzioje teiginiai, komunistų didziarusių ir aplink juos susitelkusių sovietinio rezimo funkcionierių antisemitizmas, komplikuoti lietuvių ir zydų komunistų santykiai.

Is istoriografijos apzvalgos matyti, kad iki siol beveik netirtas Lietuvos komunistų sudėties pakeitimas paverčiant LKP(b) į stalininio tipo organizaciją, nenagrinėti LKP(b) tautinės sudėties pokyčiai pirmuoju sovietinės okupacijos laikotarpiu, neatskleista partijos valymo įtaka jiems, neparodytas tautinis komunistų susiskaidymas ir tautinių grupių statusas partijoje, beveik neaptartas tarp komunistų buvęs antisemitizmas ir jo įtaka Lietuvos visuomenės nuomonei.

Pirminiai saltiniai komunistų sudėčiai ir įvairių tautinių grupių statusui nagrinėti yra sutelkti Lietuvos visuomenės organizacijų archyve (LVOA). Informatyvios ir patikimos LKP(b) centro, miestų ir apskričių komitetų statistinės ataskaitos, LKP(b) CK organizacinio instruktorių skyriaus dokumentacija, LKP(b) Centro komiteto biuro, svarsčiusio partinių bilietų isdavimo bylas, protokolai, komunistų laiskai LKP(b) vadovybei įvairiais, taip pat tarpusavio santykių klausimais. Tačiau siuos dokumentus būtina kritiskai analizuoti, kadangi juose partijos vidaus gyvenimo įvykiai ir reiskiniai bei komunistų santykiai nusviesti laikantis bolsevikų ideologijos ir stalininės apologetikos pozicijų. Pazymėtina, kad beveik nėra pirminių saltinių, apibendrinančių įvairių tautybių komunistų tarpusavio santykius, tiesiogiai liudijančių antisemitinę komunistų poziciją. Tačiau netiesioginių zinių apie tai yra LKP(b) V suvaziavimo, taip pat CK plenumų dokumentuose, komunistų tarpusavio ginčus atspindinčiame susirasinėjime.

1. Socialinis ir politinis komunistų valymas

Inkorporavus Lietuvą į Sovietų Sąjungą ir paskelbus sovietine respublika, jos administravimo sistema buvo suvienodinta su SSRS. Sovietų Sąjungos politinės sistemos pagrindas buvo bolsevikų partija, sutelkusi visus valstybės valdymo ir visuomenės kontrolės svertus. Lietuvos komunistų organizacija nuo 1940 m. vasaros faktiskai veikė kaip VKP(b) sudedamoji dalis, tačiau formaliai nebuvo įtraukta į ją. Neįtraukus Lietuvos komunistų partijos į SSRS totalitarinio rezimo struktūrą, bolsevikai negalėjo sparčiai sovietizuoti Lietuvą. Panasi padėtis buvo ir kitose Baltijos sovietinėse respublikose. 1940 m. spalio 8 d. VKP(b) CK politinis biuras įtraukė Latvijos, Lietuvos ir Estijos komunistų partijas į savo sudėtį "respublikų organizacijų teisėmis". Formaliai įtraukus LKP(b) į SSRS politinę sistemą bei totalitarinio rezimo struktūrą, ji buvo galutinai palenkta įgyvendinti VKP(b) politiką Lietuvoje. Vadovauti Lietuvos komunistų organizacijos pertvarkymui pagal VKP(b) pavyzdį ir priziūrėti jos veiklą buvo paskirtas VKP(b) CK ir SSRS LKT įgaliotinis Nikolajus Pozdniakovas. 1940 m. lapkričio 15 d. prasidėjo VKP(b) bilietų isdavimo Lietuvos komunistams akcija, savo tikslais ir mastais prilygusi masiniam socialiniam, politiniam ir ideologiniam komunistų valymui, siekiant is esmės pakeisti Lietuvos komunistų partijos sudėtį ir priartinti ją prie VKP(b), paversti ją SSRS okupacinio ir totalitarinio rezimo Lietuvoje poreikius atitinkančia vietine organizacija, kuriai okupantai galėtų patikėti Lietuvos sovietizavimą ir viską apimančią visuomenės kontrolę. Nors VKP(b) XVIII suvaziavimas 1939 m. panaikino masinius periodinius partijos valymus kaip jos sudėties reguliavimo priemonę, tačiau ji buvo panaudota 1940 m. rudenį visose trijose Baltijos sovietinių respublikų komunistų partijose ir vyko planingai, organizuotai, priziūrint VKP(b) vadovybei.

Lietuvos komunistų valymo priezastys, tikslai ir ypatumai. Lietuvos komunistų valymą nulėmė tokios priezastys:

1. Dėl socialinės ir tautinės sudėties, politinio veikimo Lietuvos Respublikoje patyrimo, santykinai savarankiskos veiklos įpročių, centralizmo ir aklo paklusnumo Josifo Stalino autoritetui stokos Lietuvos komunistai skyrėsi nuo VKP(b) narių ir negalėjo mechaniskai prie jų pritapti. VKP(b) vadovybė suvokė, kad politiskai rizikuoja įsileisti į VKP(b) naują komunistų organizaciją, kuri nepraėjo bolsevikams įprasto stalininio patikrinimo ir isvalymo proceso.

 2. Antrojo pasaulinio karo aplinkybėmis okupantui buvo svarbu uzsitikrinti, kad "pafrontės" komunistų organizacija būtų patikima SSRS salininkė jai kariaujant su kitomis valstybėmis ir prioritetiniais laikytų Sovietų Sąjungos karinės ekspansijos interesus. Lietuvos komunistų valymu buvo siekiama patikrinti jų politinę ir idėjinę istikimybę stalinizmo principams ir SSRS politiniams bei kariniams strateginiams tikslams.

3. Remdamasi savo patirtimi, VKP(b) laikėsi principinės nuostatos, kad socialinis ir politinis-ideologinis partijos valymas yra neisvengiamas būdas reguliuoti jos sudėtį vadinamuoju pereinamuoju is kapitalizmo į socializmą laikotarpiu ir optimali priemonė suformuoti norimos sudėties organizaciją. Bolsevikų ideologų poziūriu, pereinamojo laikotarpio situacija objektyviai lėmė, kad į valdančiąją partiją plūstelėjo įvairių, taip pat socialiniu ir ideologiniu atzvilgiu jiems priesiskų sluoksnių zmonės. Toks, Vladimiro Lenino terminija, smulkiaburzuazinės stichijos antplūdis silpnino darbininkiską komunistų partijos bazę, socialiniu ir ideologiniu atzvilgiu destabilizavo ją ir kėlė grėsmę jos proletariniam pobūdziui. Socialinio bolsevikų partijos issigimimo pavojus jos ideologams atrodė ypač grėsmingas vykstant vadinamajai klasių kovai, kai partija galėjo tapti, anot jų, klasinių priesų įkaitu. Kadangi okupuotoje Lietuvoje taip pat isryskėjo tendencijos, panasios į tas, kurios buvo RKP(b) 1917-1921 m. ir vėliau, Lietuvos komunistų partijai buvo pritaikytas analogiskas, bolsevikų poziūriu, RKP(b) ir VKP(b) pasitvirtinęs partijos sudėties reguliavimo būdas.

4. Okupavus Lietuvą, VKP(b) į jos sovietizavimą įtraukė visų tautybių komunistus, taip pat zydus, tačiau netrukus is SSRS į Lietuvą buvo perkelta zydų vaidmens apribojimo partijoje ir administracijoje politika. Lietuvos komunistų valymas parengė prielaidas tokiai politikai įgyvendinti Lietuvoje.

5. Masinį komunistų valymo pobūdį lėmė VKP(b) emisarų įsitikinimas, kad is pogrindzio isėjusi ir savo sudėties pagal nustatytus bolsevikų principus nereguliavusi LKP yra masiskai uztersta socialiniu, politiniu ir ideologiniu atzvilgiu priesiskais elementais. VKP(b) laikėsi nuomonės, kad masinis partijos valymas yra vienintelė tinkama ir efektyvi priemonė apsivalyti nuo tokio uzterstumo.

6. Komunistų valymo uzmojį Kaune nulėmė kritiska, is SSRS atvykusių komunistų poziūriu, padėtis LSSR administracijos centro organizacijoje, nes ten vyravo nedarbininkiskų sluoksnių komunistai zydai. Pagal bolsevikų tradicijas sostinės organizacija buvo svarbiausia ir įtakingiausia partijoje, turėjo daugiausia teisių, lėmė bolsevikų politikos įgyvendinimą visoje salyje, formavo vadovaujančiųjų kadrų rezervą. Dėl isskirtinio politinio vaidmens ir statuso is jos buvo reikalaujama tinkamai atstovauti partijai ir būti pavyzdine visais atzvilgiais, taip pat sudėtimi. VKP(b) emisarai siekė, kad partijos valymas is esmės pakeistų sostinės organizacijos vaizdą, padarytų ją reprezentatyvesnę ir patrauklesnę Lietuvos gyventojams. Unifikuota VKP(b) netoleravo jokių teritorinių organizacijų savitumų ar jų sudėties specifikos, todėl nesitaikstė su kauniečių ir juos palaikiusių LKP(b) vadovų pastangomis islaikyti nepakeistą Kauno organizacijos sudėtį ir traktuoti ją kaip Lietuvos komunistų partijos savitumą.

7. 1940 m. liepos-rugpjūčio mėn. taip pat isryskėjo, kad Lietuvos komunistų partijoje stinga centralizmo ir paklusnumo VKP(b) vadovybei. LKP CK ir vietinės organizacijos veikė gana savarankiskai, nesilaikė direktyvų dėl partijos sudėties reguliavimo arba nepajėgė jų tinkamai įvykdyti. Grieztai centralizuota ir drausminga VKP(b) netoleravo tokios padėties savo teritorinėse organizacijose. Pogrindzio laikais susiformavęs Lietuvos komunistų įprotis veikti santykinai savarankiskai ir nesugebėjimas operatyviai savo jėgomis isspręsti VKP(b) emisarų nurodytų problemų taip pat sustiprino tradicinį, visiems okupaciniams rezimams būdingą nepasitikėjimą marionetėmis. Komunistų valymas turėjo sustiprinti centralizmo pradus LKP, įdiegti jai besąlyginį paklusnumą VKP(b) vadovybei.

8. LKP(b) valymui įtakos turėjo VKP(b) valymų tradicijos, ypač 1929 m. generalinio valymo praktika ir 1937-1938 m. masinių represijų atmosfera, dėl kurių VKP(b) vadovybė nepasitikėjo visa Lietuvos komunistų organizacija, įtariai ziūrėjo į vietinius pogrindininkus, laikė juos potencialiais opozicionieriais, Lietuvos zvalgybos agentais ar uzsienio valstybių snipais. Sie įtarimai turėjo tam tikrą pagrindą, nes tarp nelegalios LKP narių buvo apie 200 slaptų Lietuvos zvalgybos agentų.

Lietuvos komunistų valymas skyrėsi nuo iki tol buvusių komunistų valymų, nes buvo glaudziai susijęs su Lietuvos geopolitinės ir vidaus politinės padėties pasikeitimu, SSRS kariniais strateginiais ir politiniais interesais. LKP(b) valymo specifiką lėmė kai kurios Antrojo pasaulinio karo aplinkybės, Lietuvos aneksijos mechanizmas, sovietų valstybėje ir partijoje vyravusios elitarizmo tendencijos, priestaringi įvairių regioniniu ir tautiniu pagrindu susiformavusių komunistų grupių bei pogrindzio laikais susiklostę LKP(b) vadovų tarpusavio santykiai.

1. Antrasis pasaulinis karas sustiprino kai kurių Lietuvos visuomenės sluoksnių geopolitinę orientaciją į SSRS, kuri atitiko Sovietų Sąjungos strateginius ir ideologinius interesus. Todėl okupantai palaikė tas visuomenės jėgas, įtraukė jų atstovus į komunistų partiją ir neleido, kad komunistų valymas paliestų juos ir taip susilpnintų Lietuvoje SSRS salininkų stovyklą.

2. Lietuvos aneksijos mechanizmas nulėmė, kad okupacinio rezimo Lietuvoje virsūnės buvo suformuotos vadovaujantis SSRS politiniais bei propagandiniais sumetimais ir daznai nepaisant stalininių socialinės bei politinės atrankos kriterijų. Todėl okupantai kontroliavo, kad komunistų valymas nepaliestų jų parinktų asmenų.

3. Bolsevikų ideologų paziūra į partijos lyderių isskirtinumą ir VKP(b) įsigalėjęs elitarizmas nulėmė, kad Lietuvos komunistų partijos vadovybei ir jai artimiems asmenims nebuvo taikyti griezti socialinės bei politinės atrankos kriterijai ir komunistų valymas beveik nepalietė partijos virsūnių.

4. Lietuvos komunistų valymą koregavo įvairių tautybių komunistų varzymasis dėl įtakos partijoje, priestaringi santykiai tarp vietinių ir is SSRS atvykusių komunistų, tarpusavio nepasitikėjimas. Nors sios grupės buvo nevienalytės ir susiskaidziusios, jas siejo bendras interesas sustiprinti savo ir susilpninti kitų tautybių komunistų padėtį, pasiekti, kad valymas padarytų jiems kuo maziau nuostolių.

Is SSRS atvykusiems komunistams valymas tapo patogia priemone sumenkinti vietinių komunistų pozicijas ir patiems įsitvirtinti partijoje. Tarp jų daugumą sudarę rusai siekė įtvirtinti partijoje savo diktatą, sumenkinti lietuvių ir apriboti zydų komunistų vaidmenį. LKP(b) CK organizacinio instruktorių skyriaus vedėjas Daniilas Supikovas, LKP(b) Kauno miesto komiteto antrasis sekretorius Nikolajus Parasčenka ir jų aplinkos komunistai buvo fanatiski J. Stalino doktrinų salininkai, laikėsi didziarusių nacionalinių paziūrų, nepasitikėjo vietiniais komunistais "nacionalais", todėl inspiravo masinį ir radikalų lietuvių ir zydų komunistų valymą. Kita N. Pozdniakovo vadovaujama rusakalbių grupė norėjo, kad valymas atitiktų esminius SSRS geopolitinius ir ideologinius interesus. Jie reikalavo issaugoti partijoje SSRS politikos salininkus, aktyvius okupantų rėmėjus, jiems istikimas partijos ir administracijos virsūnes. Geopolitinė zydų orientacija į SSRS prasidėjus Antrajam pasauliniam karui nulėmė zydų komunistams is esmės palankią N. Pozdniakovo aplinkos zmonių poziciją. Vietiniai komunistai pasinaudojo nuomonių skirtumais is SSRS atvykusių komunistų stovykloje, jų nesutarimais dėl Lietuvos komunistų valymo mastų bei isimčių taikymo ir ieskojo uztarimo. Antanas Sniečkus nuosekliai nerėmė nė vienos komunistų grupės. Norėdamas suformuoti nuomonę, kad LKP(b) yra gausi ir politiskai patikima organizacija, A. Sniečkus pasisakė uz radikalų komunistų isvalymą ir kartu reikalavo issaugoti joje kuo daugiau narių. Siekdamas paneigti VKP(b) vadovybės kaltinimus dėl masinio partijos uzterstumo, jis rėmė pastangas nuslėpti nedarbininkiskos kilmės zydų vyravimą Kaune. Zydai komunistai stengėsi issaugoti pogrindzio laikais įgytas pozicijas partijoje ir sustiprinti jas, todėl rėmė įvairių socialinių sluoksnių savo tautiečius komunistus, atkakliai priesinosi jų pasalinimui, slėpė juos nuo VKP(b) emisarų.

5. LKP(b) valymo procesą kartais koregavo ir asmeniniai, dar pogrindzio laikais susiklostę įtakingų LKP(b) vadovų tarpusavio santykiai, pazintys, partijos ir sovietinės administracijos vadovybėje pradėjęs plisti protekcionizmas.

6. Kauno miesto partinės organizacijos statusas ir jos sudėties ypatumai nulėmė santykinai mazesnį negu kitose organizacijose komunistų valymo mastą ir platesnę isimčių praktiką ten sutelktoms LKP(b) ir okupacinio rezimo virsūnėms, sovietinių įstaigų tarnautojams komunistams. Be to, kauniečiai atkakliai priesinosi valymui, pasinaudodami nesutarimais is SSRS atvykusiųjų stovykloje; dėl įvairių priezasčių juos palaikė LKP(b) vadovybė.

Komunistų valymo organizavimas. LKP(b) valymas prasidėjo 1940 m. spalio mėn. ir vyko iki 1941 m. geguzės 15 d., bet faktiskai baigėsi 1940 m. gruodzio mėn. 1941 m. balandzio 7, 29 d. ir birzelio 2 d. LKP(b) CK svarstė 105 komunistų apeliacijas dėl jiems neisduotų bilietų.

Valymas vyko pagal VKP(b) direktyvas ir jomis remiantis parengtas LKP(b) CK instrukcijas. Jose buvo apibrėzti sios akcijos uzdaviniai, nustatyta, kaip turi būti tikrinami anketiniai komunistų duomenys, svarstomos jų bylos. Valymui vadovavo LKP(b) centro komitetas, o tiesiogiai jį organizavo ir vykdė LKP(b) CK organizacinis instruktorių skyrius (vedėjas - D. Supikovas). Miestų ir apskričių komitetų organizaciniai skyriai vykdė valymą vietos organizacijose. Konkretaus komunisto likimas daznai priklausė nuo organizacinių skyrių vedėjų ir instruktorių pozicijos. 1940 m. spalio 17 d. LKP(b) CK biuras nustatė, kokia tvarka turi būti isduodami bilietai, sudarė partijos vadovų grupę valymui miestų ir apskričių komitetuose kontroliuoti. A. Sniečkui buvo pavesta priziūrėti Kauno, Icikui Meskupui - Panevėzio, Kaziui Preiksui - Vilniaus ir Siaulių miestų bei apskričių, Karoliui Didziuliui -Alytaus, Juozui Grigalavičiui - Rokiskio, Domui Pundziui - Mazeikių ir Telsių apskričių komitetus ir t. t. Kaip ir VKP(b), Lietuvos komunistų partijos valymo laikotarpiu buvo sustabdytas naujų narių priėmimas. 1940 m. spalio-lapkričio mėn. buvo tikrinamos zinios apie komunistus, spalio mėn. pradėta svarstyti bylas dėl bilietų isdavimo. Pagal nustatytą tvarką priėmimą į VKP(b) ir bilietų isdavimą tvirtino komunistų partijos miestų ir apskričių komitetai, o galutinį sprendimą priimdavo LKP(b) CK biuras, kurio posėdziuose dalyvavo N. Pozdniakovas, D. Supikovas, A. Sniečkus, I. Meskupas, K. Preiksas ir Aleksandras Guzevičius. Lemiamą balsą visada turėjo N. Pozdniakovas, D. Supikovas, A. Sniečkus ir I. Meskupas.

Jau tikrinant komunistų anketas ir autobiografijas paaiskėjo daug duomenų klastojimo atvejų. Siekdami lengviau patekti į LKP(b) ar apsisaugoti nuo pasalinimo, komunistai kaip ir anksčiau, tik dabar jau masiskai slėpė savo neproletarinę kilmę ir uzsiėmimą. Tokių atvejų, kai verslininkai, prekybininkai ir amatininkai pasivadindavo darbininkais, ypač daug pasitaikė Kaune.

Iki 1941 m. geguzės 15 d. LKP(b) CK perziūrėjo 4372 miestų ir apskričių komitetų isnagrinėtas ir jam tvirtinti pateiktas komunistų bylas (zr. lentelę Nr. 1). 2793 asmenys buvo pripazinti komunistais, 1129 pasalinti is LKP(b), 450 zmonių bylos atidėtos. 1407 asmenys patys pasitraukė is partijos, supratę, kad jiems uzkirstas kelias į ją dėl socialinių, politinių ir kitų priezasčių. Neabejotina, kad tarp jų buvo ir okupaciniu rezimu bei marionetinės partijos veikla pasipiktinusių piliečių.

VKP(b) dokumentų isdavimas Lietuvos komunistams 1940 m. spalio-1941 m. geguzės mėn.

Lentelė sudaryta pagal LKP(b) CK biuro posėdzių 1940 m. lapkričio 10 d.-1941 m. geguzės 14 d. protokolus, LVOA, f. 1771, ap. 1, b. 25, 28, 31, 34, 37, 40, 43, 46, 48, 50, 53, 55, 57, 60, 62, 64, 67, 70, 73, 77,   80, 83, 86, 89, 92, 95, 98; ap. 2, b. 32, 37, 40, 42, 45, 51, 56, 59, 62, 69, 72, 78, 81, 84, 87, 90, 106, 108, 114.

Atsizvelgus į komunistų apeliacijų dėl partiskumo svarstymo LKP(b) CK biure rezultatus, iki 1941 m. birzelio 2 d. komunistais buvo pripazinta 2813 asmenų (52,43 proc. visų komunistų, buvusių partijoje 1940 m. spalio mėn.), tarp jų 1390 nelegalios LKP narių, o is partijos pasalinti 1109 zmonės (20,67 proc.), tarp jų 300 komunistų pogrindininkų ir 82 jais pasivadinę asmenys. Pagal kiekybinius rodiklius komunistų valymo procesas Lietuvoje buvo radikalesnis negu Estijoje ir Latvijoje; ten VKP(b) dokumentus gavo 85,5-86,8 proc., o is partijos pasalinta 11-12 proc. komunistų.

Socialinis komunistų valymas. Vadinamosios klasių kovos pereinamuoju laikotarpiu Lietuvoje bolsevikai, siekdami uztikrinti socialinį komunistų partijos stabilumą, stengėsi pasalinti is Lietuvos komunistų organizacijos "klasinius priesus" - burzuazinių ir smulkiaburzuazinių sluoksnių atstovus (verslininkus, prekybininkus, amatininkus, Lietuvos Respublikos tarnautojus). Socialinis valymas taip pat buvo priemonė patikrinti, ar LKP(b) vadovai istikimi bolsevikų partijos socialinio grynumo principui ir ar jie nesitaiksto su priesiskais elementais. Lietuvos komunistų organizacija laikėsi bolsevikinės pozicijos dėl socialinės atrankos. Vadinamoji burzuazinė ir smulkiaburzuazinė (pastarajai buvo priskirti ir amatininkai bei namudininkai) kilmė ir padėtis buvo neginčijama eilinių komunistų pasalinimo priezastis. Ypač radikalių nuostatų laikėsi Alytaus, Kauno, Tauragės ir Telsių apskričių komitetai. Pagal komunistų partijos socialinio isvalymo tempus pirmavo Alytaus ir Telsių apskritys; ten jau spalio pabaigoje-lapkričio pradzioje buvo pasalinti visi, anot bolsevikų, klasiniai priesai. 1940 m. pabaigoje Alytaus, Kėdainių, Kretingos, Marijampolės, Seinų, Telsių ir Ukmergės apskrityse neliko nė vieno verslininko, prekybininko ar amatininko.

Is LKP(b) buvo pasalinti 95 ūkininkai (4 dvarų savininkai ir 91 buoze pavadintas stambus ūkininkas), 97 prekybininkai, 40 verslininkų, 80 amatininkų bei 6 spekuliantais pavadinti smulkūs prekeiviai, is viso 318 zmonių (28,16 proc. visų 1129 is partijos pasalintų asmenų). Tarp pasalintų ūkininkų 84 buvo lietuviai, 9 rusai, 1 zydas ir  1 baltarusis; tarp prekybininkų - 10 lietuvių, 2 rusai, 85 zydai; tarp verslininkų - 7 lietuviai ir 33 zydai. Visi pasalinti amatininkai buvo zydai. Vis dėlto sie duomenys neatspindi viso partijos socialinio valymo masto, nes, pradėjus socialinį valymą, nedarbininkai patys ėmė bėgti is komunistų organizacijos, nenorėdami rizikuoti ar supratę, kad dėl socialinių priezasčių jie negali priklausyti partijai.

Kauno komunistų organizacija beveik neissiskyrė is kitų pagal socialinio valymo rezultatus: 1940 m. pabaigoje miesto organizacijoje nebebuvo nė vieno verslininko ir prekybininko ir liko tik 6 komunistai amatininkai . Is jos buvo pasalintas buoze pavadintas Alfonsas Zukauskas, dėl "nenuosirdumo ir priklausymo stambiajai burzuazijai" - Chaimas Alperavičius ir kt. Tačiau dėl socialinių priezasčių is Kauno komunistų organizacijos buvo pasalinta santykinai maziau komunistų negu kitose organizacijose - tik 11 zmonių, arba 1,2 proc. visų Kauno komunistų. Palyginti nedidelį socialinio valymo mastą Kaune lėmė tai, kad siame LSSR administraciniame bei pramonės centre partijos socialinę bazę sudarė nedarbininkų sluoksniai ir tradiciskai vyravo neproletarinės kilmės komunistai. Kadangi VKP(b) vadovybė nedarbininkų sluoksnių vyravimą visada traktavo kaip "smulkiaburzuazinės stichijos antplūdį" ir kaltino desiniuoju nukrypimu tokią padėtį toleravusią partijos vadovybę, LKP(b) CK ir Kauno miesto komiteto vadovai stengėsi nuslėpti tai ir apsisaugoti nuo kritikos. Dėl to dar spalio pradzioje Kauno miesto komiteto organizacinio skyriaus vedėja Sara Sapiraitė-Meskupienė nuslėpė nuo D. Supikovo visus 170 Kauno verslininkų, prekybininkų, amatininkų, netgi pramonės įmonių savininkų, pavadinusi juos darbininkais.

Kadangi okupacinio rezimo administracija buvo formuojama is įvairių socialinių sluoksnių SSRS salininkų ir komunistų (daugiausia Kauno nedarbininkų zydų bei is provincijos atvykusių lietuvių ūkininkų), tai tarp Kaune susitelkusių sovietinių tarnautojų taip pat vyravo nedarbininkų kilmės zmonės. Sovietinei valdininkijai nebuvo taikoma griezta socialinė atranka, todėl valymas aplenkė daugelį sovietiniais tarnautojais tapusių komunistų. Bolsevikų ideologų poziūris į partijos lyderių isskirtinumą ir plati jiems taikomų isimčių praktika nulėmė, kad komunistų valymo isvengė toli grazu ne darbininkiskos kilmės LKP(b) vadovybė ir jai artimi, nuo pogrindzio laikų pazįstami zmonės: is "buozių" kilęs K. Didziulis, is "burzuazijos" - Aleksandras Jacovskis, is prekybininkų - Genrikas Zimanas, Aleksandras Slavinas ir kt. Tačiau LKP(b) CK nepasikliovė bolsevikų elitarizmu ir nutarė papildomai apsidrausti bei apsaugoti auksčiausio rango vadovus, aktyvius okupacinio rezimo talkininkus, nuslėpdamas jų socialinę kilmę ir padėtį. Sitaip LKP(b) CK biuro posėdyje buvo nutylėta "bajoriska" Justo Paleckio ir Mečislovo Gedvilo, is namų savininkų kilusios Miros Bordonaitės, is ūkininkų - A. Sniečkaus kilmė.

Politiskai ir ideologiskai bolsevikams nepatikimų komunistų pasalinimas. SSRS politinės sistemos ir bolsevikų ideologijos įdiegimo Lietuvoje uzdaviniai nulėmė tai, kad LKP(b) nariai turėjo būti tik marksistinės pasaulėziūros, bolsevikų orientacijos ir sovietinio rezimo salininkai. Dėl to komunistų pasaulėziūra, politinė orientacija ir veikla, idėjinis-politinis patikimumas buvo svarbūs jų atrankos kriterijai.

Dėl pasaulėziūros is komunistų partijos buvo pasalinta 18 tikinčiųjų, o politiniais motyvais - 501 komunistas. Tarp pastarųjų buvo 129 Lietuvos saulių sąjungos nariai, 66 Lietuvių tautininkų sąjungos, 21 "Jaunosios Lietuvos", 41 Lietuvos socialdemokratų partijos, 29 Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos nariai, 2 Rusijos socialistai revoliucionieriai (eserai) ir 1 eseru pavadintas ausrininkas, 50 zydų politinių organizacijų narių (tarp jų 6 Bundo ir 21 bendrųjų sionistų partijos narys), 40 Lietuvos savanorių ir Kerenskio bei Kolčako armijų kareivių, 11 is Rusijos raudonosios armijos dezertyravusių karių, 58 antisovietine agitacija apkaltinti bei kiti bolsevikams politiskai nepatikimi asmenys ir 53 "politiskai pasyvūs" zmonės.

Juos salinant, plačiai naudotasi VKP(b) vidaus kovose ir valymo kampanijose paplitusiu komunistų diskreditavimo metodu. Tokie asmenys būdavo sukompromituojami, apsaukiami fasistais ar kitais bolsevikų polemikoje įprastais neigiamais vardais. Neretai jie būdavo visiskai nepagrįstai priskiriami kuriai nors bolsevikams priesiskai, netgi Lietuvoje neegzistavusiai politinei organizacijai. Pavyzdziui, Seinų apskrities komitetas pasalino ausrininką Jurgį Baltrūną uz veiklą "fasistų eserų" organizacijoje 1918 m., nors ausrininkai nepriklausė Rusijos eserams, o 1918 m. Lietuvoje nebuvo jokių, bolsevikų terminija, fasistinių organizacijų. Tokių beatodairisko salinimo atvejų buvo daugelyje LKP(b) organizacijų.

Bekompromisiskai buvo salinami ir sionistinės orientacijos asmenys. Ypač priesiskai į juos ziūrėjo is SSRS atvykę komunistai. Jų nuostatą lėmė to meto VKP(b) poziūris į zydų partijas: dėl organizacinės struktūros, tautinio isskirtinumo ir uzdarumo, narių socialinės padėties jos buvo laikomos nacionalistinėmis ir "fasistinėmis" zydų burzuazijos organizacijomis. Is esmės tokios pat paziūros laikėsi ir LKP(b), kurios komisija darbui tarp zydų (I. Meskupas, G. Zimanas, Leiba Sausas) dar ketvirtajame desimtmetyje suformavo nepakantų Lietuvos komunistų poziūrį į sionistus ir bundininkus. Prasidėjus LKP(b) valymui priesiskumas ir ideologinė konfrontacija dar labiau sustiprėjo; tai atitiko VKP(b) poziciją ir tam pritarė D. Supikovas bei N. Parasčenka. Įvairių pakraipų zydų komunistų ir sionistų tarpusavio kova labiausiai isryskėjo Kauno organizacijoje, kurioje vyravo zydai. Pavyzdziui, ten vietinių komunistų zydų iniciatyva buvo pasalintas Bundo ir LKP narys Smuelis Bersonas, nors LKP(b) vadovai ir stengėsi issaugoti jį partijoje. Antisionizmas isryskėjo kai kuriose Alytaus ir Vilkaviskio apskričių organizacijose. Antai Alytaus apskrities komitetas pasalino Bundo ir LKP narį Chonę Bojarskį uz priklausymą "fasistinei zydų organizacijai", nors LKP(b) CK organizacinio instruktorių skyriaus darbuotojai J. Grigalavičius ir Mykolas Kučinskas mėgino jį apginti. Kitaip negu sostinėje, provincijoje sionistai daugiausia buvo salinami dėl atvykusių is SSRS komunistų ideologinio priesiskumo jiems.

Kaip ir socialinio valymo procesas, politinis komunistų valymas Kaune nebuvo didelis. Miesto komitetas pasalino tik 2 tautininkus, 2 socialdemokratus, 1 eserą, 8 saulius ir 7 sionistus. Komunistų valymas pagal jų politinę veiklą Lietuvos Respublikoje ir ankstesnę partinę priklausomybę aplenkė partijos ir sovietų valdzios virsūnes bei joms artimus asmenis. Valymo isvengė  6 valstiečiai liaudininkai, 2 socialdemokratai, 11 sionistų, 1 socialistas revoliucionierius (eseras), tarp jų - buvę liaudininkai J. Paleckis ir M. Gedvilas, eserė Michalina Meskauskienė, sionistai Judita Komodaitė, L. Sausas ir kiti. Pats N. Pozdniakovas rūpinosi islaikyti partijoje tokius zmones. VKP(b) emisarai netgi demonstravo pasitikėjimą aktyviais okupantų talkininkais ir į vadovaujančius postus iskeltais asmenimis. Kai Kauno miesto komitetas suabejojo ankstesne M. Meskauskienės politine veikla ir nutarė ją nuodugniai patikrinti, LKP(b) CK biuras kategoriskai uzdraudė tai daryti ir liepė pripazinti jos partiskumą. Kad apsidraustų nuo Lietuvos aneksijos mechanizmo ypatumų nesuvokiančių bolsevikų kritikos ir apsaugotų aktyvų okupantų rėmėją, LKP(b) CK biuras apskritai nutylėjo J. Paleckio politinę praeitį. Buvo pasalintas tik vienas sovietų vadovybei priklausęs asmuo - A. Zukauskas (jis 1918-1921 m. veikė RKP(b), pasitraukė is jos, kadangi nesutiko su bolsevikų ekonomine politika, sugrįzęs į Lietuvą, aktyviai veikė Lietuvos socialdemokratų partijoje, o 1940 m. liepos mėn. LKP CK iniciatyva buvo vėl įtrauktas į komunistų partiją ir paskirtas valstybinės zemės komisijos pirmininku). Tai padaryta siekiant apsisaugoti nuo VKP(b) emisarų priekaistų dėl politinio budrumo stokos ir nusileidus N. Parasčenkos bei D. Supikovo spaudimui. Nesusiorientavęs N. Parasčenka pavadino A. Zukauską trockininku, tačiau D. Supikovas tvirtai laikėsi savo versijos, kad jis buvo "desinysis" atskalūnas. Kadangi LSSR LKT pirmininkas M. Gedvilas vis vien palaikė A. Zukauską, D. Supikovas pranesė Maskvai, kad LKP(b) yra "katastrofiskai" uztersta, ir apkaltino jos vadovybę vadinamųjų desiniųjų elementų dangstymu. Po tokios pamokos LKP(b) vadovai nesiryzo daugiau afisuoti paramos okupantų nemalonę uzsitraukusiems sovietinio rezimo veikėjams.

Kadangi Kaune tradiciskai vyravo zydai komunistai, kurie norėjo issaugoti turimą padėtį, ten politinio valymo isvengė kai kurie sionistai. Is pradzių dėl skirtingų politinių pakraipų Lietuvos zydų grupuočių tarpusavio kovos zydai komunistai inspiravo sionistų pasalinimą, tačiau netrukus jie susiorientavo, kad tai gali susilpninti visos zydų etninės grupės padėtį partijoje. Siekdami issaugoti savo įtaką, jie is esmės pakeitė poziūrį ir ėmė laikytis priesingos pozicijos - globoti ir dangstyti sionistus. Zydų komunistų lyderio I. Meskupo įtaka partijoje, geri asmeniniai santykiai su N. Pozdniakovu ir A. Sniečkumi, buvusios nelegalios LKP CK komisijos darbui tarp zydų uztarimas padėjo islikti partijoje kai kuriems sionistams.

Partijos valymo metu buvo salinami ne tik Lietuvos Respublikos politinėse organizacijose veikę ir politiskai aktyvūs asmenys, bet ir kiti okupantams politiskai nepatikimi zmonės. Antai Kauno apskrities komitetas pasalino Jakovą Epsteiną uz "kontrrevoliucines kalbas": grįzęs is Maskvos, jis papasakojo apie prekių trūkumą, kortelių sistemą ir pan. LKP(b) CK biuras, pasirėmęs J. Komodaitės isvada apie J. Epsteino politinį priesiskumą, patvirtino jo pasalinimą. Tokių atvejų pasitaikė ir kitose LKP(b) organizacijose. Sis isskirtinis tuo, kad antisovietine agitacija apkaltintą zydą komunistą stojo ginti beveik visi pirminės partinės organizacijos nariai lietuviai ir zydai, isskyrus rusus. Tačiau jų pastangos buvo bergzdzios, susidūrus su kategoriska kai kurių LKP(b) CK darbuotojų, nenorėjusių rizikuoti savo padėtimi, nuostata.

Is komunistų partijos kaip politiskai "pasyvūs" buvo pasalinti asmenys, nesilaikę aiskių bolsevikinių pozicijų, nerodę sovietinio entuziazmo, vengę partinio darbo ar visai nusisalinę nuo jo. Tarp tokių zmonių buvo nemazai moterų, daugiausia lietuvių ūkininkių bei namų seimininkių, kurios 1940 m. rudenį ėmė masiskai trauktis is partijos, nusivylusios ar pasipiktinusios jos veikla. Kai kurios is jų, pavyzdziui, ūkininkė Ona Jodinskytė is Birzų apskrities, net nenorėjo imti jai isduoto VKP(b) bilieto.

Nelegalios LKP narių atranka. Komunistų valymu buvo siekiama pakirsti prielaidas vidaus opozicijai, pasalinti savarankisko mąstymo dvasią bei veikimo įpročius ir paversti Lietuvos komunistų partiją monolitine, grieztai centralizuota ir drausminga, VKP(b) vadovybei besąlygiskai paklusnia organizacija. Todėl buvo "filtruojami" nelegalios LKP nariai: kruopsčiai tikrinama, ką jie veikė pogrindzio veiklos laikotarpiu ir ar laikėsi oficialios partinės linijos. Dėl tokių priezasčių is partijos buvo pasalinti 103 asmenys, tarp kurių 10 dalyvavo frakcinėje LKP veikloje, 79 patys pasitraukė, o 4 dėl įvairių priezasčių buvo pasalinti is jos ketvirtajame desimtmetyje. Tarp pastarųjų buvo 4 komunistai, pasisavinę LKP ir Tarptautinės organizacijos revoliucionieriams remti (MOPR'o) lėsas, pavyzdziui, Vincas Alseika, sugebėjęs iseikvoti net 3000 litų, skirtų nelegaliai Mazeikių organizacijai.

Ypač bekompromisės pozicijos laikytasi frakcine ar antipartine veikla apkaltintų asmenų atzvilgiu. Antai Mejeris Magidas is Kauno apskrities Jonavos valsčiaus buvo pasalintas is LKP(b) dėl to, kad nesutiko su partijos taktika 1931 m., nors jis teigė buvęs priverstas pasitraukti is partijos dėl komunistų rusų antisemitizmo. Siuo atveju net nemėginta patikrinti informacijos apie antisemitines tendencijas, issiaiskinti, ar komunisto abejonės dėl LKP taktikos (su kuria, beje, nesutiko dauguma Kauno miesto ir apskrities komunistų, be jokių kliūčių gavusių VKP(b) bilietus) nebuvo pretekstas isstumti jį is organizacijos. Apie antisemitizmą prabilusio komunisto nebandė uztarti netgi jo brolis Jonavos valsčiaus sekretorius Jankelis Magidas. Į panasią padėtį pateko ir kiti su LKP taktika nesutikę, trockizmu, desiniuoju nukrypimu ar kita antipartine veikla apkaltinti komunistai. Pavyzdziui, trockininkais buvo apsaukti ir is LKP(b) pasalinti  3 kauniečiai, antipartine veikla įtarta visa Alytaus apskrities Merkinės valsčiaus organizacija.

Is partijos buvo pasalinta dauguma dėl stalininio teroro 1937-1939 m. is LKP pasitraukusių, o 1940 m. į ją vėl grįzusių asmenų. Jų pasitraukimas buvo interpretuotas kaip nesutikimas su Komunistinio Internacionalo ir VKP(b) linija, politinis blaskymasis ir dezertyravimas is partijos.

Kadangi tarp komunistų buvo nemazai Lietuvos zvalgybos agentų, VKP(b) emisarai reikalavo pasalinti ir juos. Norėdami islikti LKP(b) ir nenukentėti nuo represijų, su Lietuvos Respublikos policija ar zvalgyba bendradarbiavę zmonės stengėsi tai nuslėpti. Nė vienas komunistas neprisipazino dirbęs zvalgybai, o demaskuotas įnirtingai gynėsi. Vis dėlto pagal saugumo archyvus buvo atskleisti ir is partijos pasalinti 67 policijos bendradarbiai bei 80 slaptųjų agentų. Visi jie buvo nelegalios LKP nariai, kai kurie netgi vadovai. Saugumo policijos agentais dirbo Mazeikių apskrities komiteto sekretorius Mečislovas Vičiulis ir Sakių apskrities komiteto sekretorius Juozas Juska. Valymo metu buvo grieztai ziūrima ir į tuos komunistus, kurie prisidėjo prie saugumo policijos operacijų. LKP(b) Kauno miesto komitetas pasalino Iciką Gurvičių uz tai, kad jis patvirtino agento informaciją ir taip padėjo saugumui atskleisti komjaunuolių ir komunistų grupę. Siuo atveju jam nepadėjo netgi G. Zimano uztarimas, nes LKP(b) CK nenorėjo rizikuoti dangstydamas į saugumo policijos veiksmus įsipainiojusį komunistą.

Komunistų įvaizdziui kenkusių asmenų pasalinimas. Kadangi komunistų partija suteikė komunistams plačias įsidarbinimo galimybes, nemazai zmonių norėjo prisislieti prie jos dėl karjeros ir siekdami pasipelnyti. Tokius asmenis bolsevikai traktavo kaip politiskai nepatikimus karjeristus, kenkiančius partijos įvaizdziui ir kompromituojančius ją, ir neįsileido į savo tarpą. Prasidėjus komunistų valymui, dauguma jų pasitraukė, bet atkakliausieji liko ir mėgino įrodyti, kad į LKP(b) stojo ne vien dėl karjeros. Tačiau tai ne visiems pavyko - mazdaug 10 zmonių buvo pasalinti "uz karjerizmą" ir "savanaudiskumą".

Nemaza dalis siekusiųjų patekti į partiją apsiskelbė nelegalios LKP nariais ir rėmėjais, MOPR'o aktyvistais. Kadangi nelegali LKP neįformindavo naujų narių priėmimo ir neisduodavo bilietų, zmonės, norėję patekti į partiją, galėjo teigti, kad buvo pogrindininkai. Prasidėjus valymui paaiskėjo, kad jie net nesugeba "prisiminti", kada, kas ir kur juos priėmė į komunistų partiją, ką jie nuveikė nelegalioje LKP. Tokius asmenis komunistai traktavo kaip fiktyvius ir atsiribojo nuo jų. Is partijos buvo pasalinti 82 pogrindininkais apsiskelbę zmonės. Antra vertus, LKP(b) vadovai, norėdami sureiksminti nelegalios LKP veiklą, stengėsi islaikyti joje kuo daugiau zmonių, todėl orientavo vietos organizacijas bandyti "įrodyti" tokių zmonių partiskumą. Tai sudarė galimybę nelegaliai LKP priskirti joje neveikusius, tačiau turėjusius rysį su komunistais zmones, ir įforminti fiktyvią narystę. Taip nelegalios LKP gretas "papildė" net 50 asmenų, faktiskai įstojusių į partiją 1940 m. vasarą.

Siekiant pagerinti LKP(b) įvaizdį, į ją taip pat buvo uzkirstas kelias baudziamojon atsakomybėn patrauktiems ir amoraliems komunistams. Is partijos buvo pasalinti 23 įvairiomis bausmėmis Lietuvos Respublikoje nuteisti zmonės, 6 kontrabanda Lietuvos-Latvijos ir Lietuvos-Lenkijos pasienyje vertęsi asmenys, o uz nuolatinį girtuokliavimą, chuliganiską ir amoralų elgesį - 48 komunistai.

Komunistų valymo tautiniai aspektai. LKP(b) valymas neturėjo tautinio pobūdzio ir nebuvo specialiai nukreiptas pries kurios nors tautybės Lietuvos komunistus. Tačiau is SSRS į Lietuvą atsiųsti komunistai, ypač VKP(b) įsigalėję rusai, siekė sumenkinti visų tautybių vietinių komunistų (anot bolsevikų, "nacionalų") statusą partijoje ir patys įsitvirtinti joje. Komunistų valymas pagal socialinius, politinius ir ideologinius pozymius parengė prielaidas surusinti komunistų organizaciją, sumazinti lietuvių ir apriboti zydų vaidmenį joje.

Dėl įvairių priezasčių is LKP(b) buvo pasalinti 772 lietuviai (68,37 proc. visų pasalintųjų), 125 rusai (11,07 proc.), 222 zydai (19,66 proc.) ir 10 kitų tautybių (0,88 proc.) komunistų. Is viso pasalinta arba patys partiją paliko mazdaug 55 proc. į komunistų sąrasus įrasytų lietuvių, 49 proc. zydų, 18 proc. rusų. Lietuviai ir rusai daugiausia pasalinti dėl politinių priezasčių, zydai - socialiniu ir ideologiniu pagrindu dėl jų kilmės, padėties ir veikimo sionistinėse partijose. Kita vertus, nors nebuvo jokių oficialių VKP(b) pareiskimų dėl zydų isstūmimo, tačiau valymo procesas rodė, kad kai kur to siekta. Is SSRS atvykusių komunistų rusų spaudimu zydams buvo keliami grieztesni reikalavimai negu kitų tautybių komunistams. Kauno apskrities Jonavos valsčiaus organizacijoje, kur ketvirtajame desimtmetyje buvo antisemitinių apraiskų, zydus mėginta pasalinti rafinuotesne negu kitur forma: apkaltinus frakcine veikla ir antisovietine propaganda. Zydų salinimui turėjo įtakos SSRS vykdyta zydų isstūmimo is partijos ir valdzios institucijų politika ir VKP(b) įsigalėjusių rusų sovinistinės paziūros, ideologiskai dangstomos J. Stalino teiginiais apie reakcines tautas. Is SSRS į Lietuvą atvykę komunistai rusai norėjo pakirsti nedarbininkų kilmės zydų pozicijas partijoje, pirmiausia Kauno organizacijoje. D. Supikovas ir N. Parasčenka inspiravo platų zydų pasalinimą is partijos socialiniu, politiniu ir ideologiniu pagrindu. Tačiau dėl objektyvių aplinkybių ir kauniečių zydų pasipriesinimo jiems nepavyko pakirsti zydų pozicijų tiek, kiek to norėjo. Zydai komunistai issaugojo savo pozicijas Kaune, kadangi zydai vyravo tarp smulkių įmonių darbininkų, prekybininkų ir amatininkų, be to, jie tradiciskai sudarė daugumą miesto komunistų, daugiau nei 80 proc. jų įsidarbino partijos ir sovietinėse įstaigose ir taip isvengė grieztos atrankos. Miesto komiteto nariai zydai, uzsitikrinę I. Meskupo, Chaimo Aizeno ir kitų LKP(b) CK vadovų paramą, balsų dauguma nusverdavo jiems priesisko N. Parasčenkos nuomonę ir atlaikydavo jo spaudimą. Jie pasinaudodavo nesutarimais is SSRS atvykusių komunistų stovykloje bei lyderio I. Meskupo įtaka partijos vadovybėje.

Komunistų partijos valymas nebuvo speciali rusinimo priemonė, tačiau objektyviai kartu su VKP(b) kadrų politikos bei nomenklatūros sistemos diegimu tapo rusinimo politikos dalimi. Plati rusų tautybės komunistams taikomų isimčių praktika LKP(b) valymo metu ir komunistų migracija is SSRS į Lietuvą didino rusų komunistų skaičių ir jų vaidmenį partijoje.

Komunistų valymo rezultatai. Po Lietuvos komunistų valymo VKP(b) nario bilietus ar kandidato korteles gavo daugiau negu pusė komunistų, buvusių partijoje 1940 m. spalio mėn., o penktadalis jų buvo pasalinti kaip okupantams nepatikimi asmenys. Daugiausia pasalinta dėl socialinės kilmės, padėties bei uzsiėmimo (25,16 proc. visų pasalintųjų) ir dėl politinių motyvų (44,37 proc.).

LKP(b) valymo rezultatai rodė, kad bolsevikams is esmės pavyko pasiekti uzsibrėztus tikslus: buvo suformuota socialiniu ir idėjiniu atzvilgiu vienalytė komunistų organizacija. Atrinkus į partiją paklusnius zmones, buvo pakirstos vidaus opozicijos galimybės. Į monolitinę, grieztai centralizuotą ir drausmingą organizaciją buvo suburta neissilavinusi, neturėjusi civilizuotos politinės veiklos patirties, paklusni ir lengvai valdoma partinė masė, kurią buvo nesunku nukreipti VKP(b) ir okupacinio rezimo politikai įgyvendinti. LKP(b) buvo galutinai paversta stalininio tipo partija.

2. Lietuvos komunistų sudėtis 1941 m. pradzioje

Lietuvos komunistų valymo rezultatus ir apibendrintą Lietuvos komunistų organizacijos vaizdą 1941 m. pradzioje rodo oficiali partijos statistika. Norėdami apsidrausti nuo VKP(b) vadovybės kritikos, kad partija nepakankamai isvalyta socialiniu ir politiniu atzvilgiu, LKP(b) vadovai slėpė valymo isvengusius amatininkus ir namudininkus, Lietuvos Respublikos politinėse partijose veikusius asmenis. Nepaisant to, LKP(b) statistinės ataskaitos pateikia gana issamų komunistų vaizdą.

Pagal oficialias statistines ataskaitas, kurias LKP(b) Centro komitetas pateikė Maskvai, 1941 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo 2486 (be 1940 m. rudenį sudarytų LKP(b) Svenčionių ir Svenčionėlių apskričių organizacijų), o įskaitant jas - 2653 komunistai.

LKP(b) dominavo vyrai. Moterys sudarė tik 14,84 proc. komunistų ir beveik trečdalis jų buvo kaunietės. Bolsevikai siekė sparčiai įtraukti moteris į sovietinės visuomenės gyvenimą ir nuo 1940 m. vasaros agitavo jas stoti į partiją. Tačiau moterys vangiai stojo į LKP(b) ir laikėsi atokiau nuo jos, isskyrus kaunietes, kurios aktyviai sliejosi prie partijos ir sovietų valdzios.

Socialinę LKP(b) bazę miestuose sudarė smulkių pramonės įmonių darbininkai, amatininkai ir sovietinių įstaigų tarnautojai, o kaimuose - smulkūs valstiečiai. Partijoje vyravo darbininkų ir valstiečių kilmės komunistai: beveik pusė (48,1 proc.) jų kilę is darbininkų, 28,9 proc. - is valstiečių ir 22,9 proc. - is tarnautojų. Tačiau pagal uzsiėmimą daugiau nei pusė (56,8 proc.) komunistų buvo įdarbinti partijos ir sovietinėse įstaigose tarnautojais, o darbininkais dirbo tik 17,1 proc., valstiečiais - 18,2 proc., amatininkais - 3,1 proc. komunistų. Is 1412 tarnautojų komunistų 184 dirbo respublikinėse, 264 - miestų, 762 - apskričių, 202 - valsčių sovietinėse įstaigose ir beveik trečdalis (589 zmonės) buvo įstaigų vadovai. Tokia padėtis susiklostė 1940 m. vasarą ir isliko iki 1941 m. birzelio mėn. Ją nulėmė okupacinio rezimo politika sutelkti komunistų rankose visus Lietuvos valdymo svertus, paversti partiją vadovaujančia SSRS politinės sistemos jėga. Kadangi komunistų valymas beveik nepalietė sovietinių valdininkų, jų skaičius partijoje isaugo ir pozicijos dar labiau sustiprėjo. Kaip ir VKP(b), Lietuvos komunistų organizacija pamazu virto sovietinės valdininkijos partija. Si tendencija labiausiai isryskėjo LSSR administracijos centre Kaune, kur daugiau nei du trečdaliai (76,59 proc.) komunistų tapo sovietiniais tarnautojais, tarp jų 156 (41,5 proc. kauniečių komunistų) - įstaigų vadovais.

Okupantų vykdyta slopinimo ir genocido politika Lietuvoje lėmė, kad komunistų jėgos buvo sutelktos represinėse struktūrose: LSSR vidaus reikalų komisariato sistemoje dirbo net 485 partijos nariai (19,5 proc. visų komunistų), is jų Kaune - 82. Tačiau tai buvo tik dalis sioje sistemoje įdarbintų komunistų; be jų, Lietuvoje buvo ne maziau kaip 270 is SSRS atsiųstų, tačiau į LKP(b) įskaitą neįrasytų ir jos statistikoje nefiksuotų komunistų. Įskaitant pastaruosius, LSSR vidaus reikalų komisariato sistemoje dirbo ne maziau kaip 755 komunistai.

LKP(b) statistinėse ataskaitose nėra zinių apie atvykusius is SSRS ir iki 1941 m. pavasario į LKP(b) įskaitą neįrasytus komunistus, taip pat apie Lietuvoje dislokuotos SSRS kariuomenės komunistus, todėl jos neatskleidzia issamaus vaizdo, kaip partijos nariai buvo pasiskirstę okupacinio rezimo įstaigose.

LKP(b) buvo palyginti jaunų ir vidutinio amziaus zmonių organizacija: 46,2 proc. komunistų - iki 30 metų, 40,2 proc. - nuo 31 iki 40, 11,4 proc. - nuo 41 iki 50, 1,8 proc. - nuo 51 metų. Matyt, natūralu, kad bolsevikų doktrinai buvo ypač imlūs menko issilavinimo zmonės. Tai akivaizdziai rodo ir komunistų partijos sudėtis pagal jos narių issilavinimą. Tarp 2627 komunistų (be Svenčionėlių apskrities) tik 42 asmenys (1,6 proc. visų komunistų) turėjo aukstąjį, 28 (1,06 proc.) - nebaigtą aukstąjį, 119 (4,5 proc.) - vidurinį, 160 (6,1 proc.) - nebaigtą vidurinį, 1352 - pradinį issilavinimą (51,46 proc.); 909 buvo siek tiek rastingi, bet neturėjo jokio issilavinimo (34,6 proc.) ir 17 komunistų (0,64 proc.) buvo berasčiai. Akivaizdu, kad Lietuvos komunistų organizacijoje vyravo pradinio ir jokio issilavinimo neturintys zmonės, kurie sudarė 86,7 proc. visų komunistų. Dėl masinio antplūdzio į LKP 1940 m. vasarą ir komunistų valymo partijoje sumazėjo komunistų pogrindininkų ir padaugėjo po Lietuvos okupacijos į ją įstojusių zmonių. Tačiau LKP(b) vadovybė stengėsi issaugoti partijoje kuo daugiau nelegalios LKP narių, netgi įformindavo fiktyvią narystę joje, todėl buvę pogrindininkai sudarė daugumą. 1309 vietiniai ir is SSRS atvykę komunistai turėjo partinį stazą iki 1940 m. birzelio mėn., tarp jų 1245 buvo nelegalios LKP nariai.

Po komunistų valymo ypač pasikeitė jų tautinė sudėtis (zr. lentelę Nr. 2).

Lentelė Nr. 2

LKP(b) tautinė sudėtis 1941 m. sausio 1 d.

Lentelė sudaryta remiantis LKP(b) CK, miestų ir apskričių komitetų metinėmis statistinėmis ataskaitomis apie partinės organizacijos kokybinę sudėtį pagal komunistų partinį stazą, issilavinimą, tautybę ir buvimą kitose partijose 1941 m. sausio 1 d. , LVOA, f. 1771, ap. 1, b. 165, l. 1-28; ap. 2, b. 250, l. 21.

Pasalinus pusę lietuvių komunistų, jų sumazėjo iki 63,45 proc. Dėl socialinio komunistų valymo beveik perpus sumazėjo zydų ir 1941 m. sausio mėn. jie sudarė 16,25 proc. komunistų. Tačiau jų atstovavimas partijoje liko neproporcingai didelis, palyginus su jų skaičiumi tarp visų Lietuvos gyventojų. Komunistų valymo ypatumai Kaune ir kitos aplinkybės nulėmė, kad ten zydai issaugojo vyraujančias pozicijas ir sudarė 47,87 proc. miesto komunistų. Dėl plataus isimčių taikymo rusams komunistams valymo metu, komunistų is SSRS antplūdzio ir dėl to, kad į LKP(b) įsijungė Svenčionių bei Svenčionėlių apskričių komunistai, 6 proc. padidėjo rusų komunistų skaičius (iki 16,06 proc.) ir beveik tris kartus - baltarusių (iki 2,66 proc.).

Nuo 1940 m. rudens is SSRS į Lietuvą administraciniam darbui atsiųsti ir is okupacinės sovietų kariuomenės demobilizuoti komunistai ne tik sudarė sovietinio rezimo įstaigų kontingentą, bet ir buvo svarbus LKP(b) augimo saltinis. LKP(b) CK organizacinio instruktorių skyriaus duomenimis, iki 1941 m. sausio 3 d. į Lietuvą is SSRS atvyko ne maziau kaip 497 komunistai, neįskaitant Lietuvoje dislokuotos SSRS kariuomenės komunistų, apie kuriuos nėra apibendrintų zinių. Is jų net 54,3 proc. dirbo LSSR NKVD sistemoje.

Lietuvos komunistų organizacijoje buvo 249 asmenys (daugiau negu 5 proc. visų komunistų), anksčiau veikę Lietuvos Respublikos partijose ir politinėse organizacijose. Įvairioms partijoms priklausė 58 komunistai: valstiečių liaudininkų - 17, socialdemokratų - 11, socialistų revoliucionierių - 8, Lenkų socialistų partijai (PPS) -1 ir JAV socialistų partijos "Lietuvių kuopai" - 1 narys, zydų partijoms - 20 (is jų "Poalei cion" - 8, bendrųjų sionistų partijai - 12). Tarp 116 politinių organizacijų narių 53 buvo Lietuvos jaunimo sąjungos, 14 - "Jaunosios Lietuvos", 8 - "Pavasario", 7 - "Ziezirbos", 4 - "Varpo", 2 - "Ateities", 1 - "Ausros", 3 - kitų lietuvių,   24 - sionistinių jaunimo organizacijų nariai.

Vengdami VKP(b) kaltinimų, kad partija nepakankamai isvalyta politiniu atzvilgiu, LKP(b) vadovai ir vietos organizacijos bandė slėpti ar klastoti tokius duomenis, tačiau is SSRS atvykę funkcionieriai kėlė aikstėn tokius faktus ir interpretavo juos kaip partijos uzterstumo įrodymus. Pavyzdziui, kai kurios organizacijos mėgino nuslėpti valymo isvengusius socialdemokratus, o is SSRS atvykę komunistai tiesiai vadino juos bolsevikams priesiskų politinių jėgų atstovais. Dogmatiskai laikydamasis stalininės Rusijos politinės istorijos schemos, D. Supikovas į Maskvą nusiųstoje ataskaitoje buvusius Lietuvos socialdemokratus pavadino Rusijos mensevikais, valstiečius liaudininkus - narodnikais, o ausrininkus - Rusijos eserais. Ypač stipriai susikirto vietinių zydų ir is SSRS atvykusių rusų komunistų interesai dėl valymo isvengusių sionistų. Kauno miesto komitetas ir LKP(b) CK vadovybė mėgino nuslėpti, kad po valymo partijoje liko sionistų, ir pateikti Maskvai suklastotą ataskaitą. D. Supikovas, N. Parasčenka ir jų aplinkos zmonės buvo nepatenkinti menku zydų komunistų vaidmens apribojimu LKP(b) ir siekė isryskinti tai atspindinčius faktus. Todėl, įsikisus D. Supikovui, LKP(b) CK teko istaisyti oficialią ataskaitą ir įtraukti į ją visus buvusius sionistus.

Sekant VKP(b) praktika, valymo metu Lietuvos komunistų partijos vadovybei nebuvo taikomi griezti atrankos kriterijai, todėl valymo isvengė nemazai nedarbininkiskos kilmės vadovų, praeityje veikusių nekomunistinėse organizacijose. Pavyzdziui, mazdaug 40 proc. miestų ir apskričių komitetų sekretorių buvo tarnautojai, net 12 proc. pirmųjų sekretorių anksčiau veikė saulių sąjungoje, tiek pat - sionistinėse organizacijose. Vykdant VKP(b) kadrų politiką, is SSRS atsiųsti komunistai buvo skiriami antraisiais sekretoriais. Du trečdaliai komitetų antrųjų sekretorių buvo is SSRS atvykę komunistai ir tik trečdalis - vietiniai komunistai. Lietuviai sudarė 42,5 proc., rusai - 32 proc., o zydai - 6,38 proc. pirmųjų ir antrųjų sekretorių. Kitų miestų ir apskričių komitetų darbuotojų sudėtis mazai skyrėsi nuo visos Lietuvos komunistų sudėties. Pusė komitetų narių, skyrių vedėjų ir instruktorių buvo darbininkai, po ketvirtadalį - valstiečiai ir tarnautojai. 61,26 proc. komitetų narių buvo lietuviai, 27,9 proc. - rusai, 9,9 proc. - zydai, likusieji - kitų tautybių. Tačiau tarp komitetų skyrių vedėjų ir instruktorių lietuvių ir rusų buvo mazdaug  6 proc. maziau, o zydų - dvigubai daugiau ir jie sudarė net 22 proc. sių darbuotojų.

1941 m. pradzioje Lietuvos komunistų organizacijoje vyravo okupantams istikimi, bolsevikinių paziūrų, nerastingi ir neissilavinę sovietinių įstaigų lietuvių, rusų ir zydų tautybių tarnautojai, smulkių pramonės įmonių darbininkai ir valstiečiai.

3. Lietuvos komunistų sudėties kaita 1941 m. sausio-birzelio mėn.

Pasibaigus partijos valymui, Lietuvos komunistų sudėtis toliau buvo reguliuojama VKP(b) įprastais būdais ir metodais, siekiant uztikrinti pastovų kiekybinį jos augimą, isplėsti darbininkiską jos bazę ir plačiau įtraukti į ją vietinius gyventojus, ypač lietuvius. Tačiau stiprėjanti antisovietinė visuomenės orientacija, komunistų is SSRS antplūdis į Lietuvą, LKP(b) tapimas sovietinės valdininkijos organizacija masiskai įtraukiant Lietuvos komunistus į administraciją nulėmė, kad 1941 m. pirmoje pusėje nepavyko to pasiekti ir LKP(b) buvo, bolsevikų poziūriu, neigiamų sudėties kaitos tendencijų.

Remiantis VKP(b) praktika, kai periodinius masinius valymus pakeisdavo masinis telkimas į partiją, LKP(b) V suvaziavime nutarta isplėsti partiją. Buvo atsizvelgta ir į tai, kad, plečiantis Lietuvos valdininkijos socialiniam ir politiniam valymui, reikėjo vis daugiau komunistų, kurie pakeistų buvusius Lietuvos Respublikos tarnautojus. Nuo 1941 m. sausio mėn. iki birzelio 22 d. LKP(b) padidėjo 2086 asmenimis: nuo 2653 iki 4739 komunistų, tačiau toks augimas buvo nestabilus ir negalėjo patenkinti poreikio kelti naujus valdininkus is komunistų. Sausio-vasario mėn. į partiją įstojo labai mazai komunistų. 1941 m. kovo mėn. VKP(b) CK nustačius lengvatines priėmimo į partiją sąlygas, sis procesas paspartėjo, tačiau masinio antplūdzio į LKP(b) jau nebuvo. SSRS-Vokietijos karo nuojauta, okupacinio rezimo ir marionetinės Lietuvos komunistų organizacijos vidaus politika, teroras ir represijos sustiprino Lietuvos visuomenės antisovietinę orientaciją, atstūmė nuo SSRS, sovietų valdzios ir bolsevikų partijos netgi potencialią socialinę komunistų bazę - darbininkus ir kitus nuskurdusius visuomenės sluoksnius, o norintys įstoti į partiją negalėjo to lengvai padaryti dėl grieztos socialinės ir politinės atrankos.

Pagrindinį LKP(b) augimo saltinį sudarė is SSRS atsiųsti komunistai. Balandzio pradzioje Lietuvoje buvo 1198, o birzelio mėn. - 1516 is SSRS atvykusių komunistų (be 167 is Baltarusijos į Lietuvos komunistų partijos įskaitą pervestų Svenčionių ir Svenčionėlių apskričių ir 179 laikinoje LKP(b) įskaitoje įrasytų komunistų). Įskaitant juos, SSRS-Vokietijos karo isvakarėse Lietuvoje buvo ne maziau kaip 1862 atvykusieji komunistai, kurie sudarė 40 proc. visų LKP(b) narių. Plečiantis tokiai tendencijai, LKP(b) pamazu virto nevietinių komunistų organizacija. Nors tai sukėlė nemazai Lietuvos komunistų partijos vidaus problemų ir kenkė jos bei sovietinio rezimo įvaizdziui, VKP(b) emisarai nestabdė sio proceso ir nekeitė padėties, nes ji is esmės atitiko partijos rusinimo tendencijas.

Dėl griezto LKP(b) sudėties reguliavimo 1941 m. pirmoje pusėje mazai kito Lietuvos komunistų organizacijos kokybinė sudėtis pagal komunistų socialinę padėtį, tačiau pasikeitė pagal komunistų uzsiėmimą, issilavinimą ir tautybę. Vykdant Lietuvoje VKP(b) kadrų politiką ir diegiant nomenklatūros sistemą, LKP(b) sparčiai daugėjo komunistų tarnautojų, o tarp jų - vadovaujančias ir atsakingas pareigas ėjusių asmenų, ir atitinkamai mazėjo darbininkų, valstiečių, amatininkų ir namudininkų. Per sesis 1941 m. mėnesius darbininkų skaičius LKP(b) sumazėjo beveik perpus (iki 8,65 proc.), valstiečių - 2,5 karto (iki 7,2 proc.), o tarnautojų isaugo iki 69,8 proc. LSSR administracijoje buvo įdarbinti apie 65 proc. lietuvių, beveik 67 proc. rusų ir mazdaug 79 proc. zydų komunistų. Nepaisant LKP(b) V suvaziavime iskelto sūkio telkti "darbininkus nuo staklių", vadovybės raginimų įtraukti į partiją daugiau darbininkų ir taip isplėsti "proletarinę jos bazę", iki 1941 m. birzelio mėn. vyravo priesinga tendencija: į partiją priimti darbininkai netrukus įsidarbindavo sovietinėse įstaigose ir papildydavo sovietinių valdininkų gretas. Dėl LKP(b) kadrų politikos, masinio komunistų įtraukimo į administraciją Lietuvos komunistų organizacijoje 1941 m. sparčiai plėtėsi procesas, analogiskas VKP(b): komunistų partija is "proletariato avangardo" partijos virto sovietinės valdininkijos, pirmiausia totalitarinio rezimo valdančiojo elito organizacija. Tai ypač isryskėjo stambiuose Lietuvos pramonės centruose Kaune ir Vilniuje, kur buvo daugiausia darbininkų. Nors bolsevikai labai agitavo, o Vilniuje net verbavo į LKP(b), siūlydami aukstesnį postą ir geresnį darbą, darbininkai nestojo į partiją dėl sustiprėjusios antisovietinės orientacijos.

Lietuvos komunistų organizacijoje sparčiai mazėjo vietinių gyventojų, ypač lietuvių, ir daugėjo atvykusiųjų is SSRS, pirmiausia rusų. Per sesis 1941 m. mėnesius lietuvių komunistų sumazėjo iki 46,4 proc., zydų - iki 12,6 proc., o rusų padaugėjo 4 kartus ir jie sudarė beveik 39 proc. komunistų. Pirmiausia tai pasakytina apie LSSR administracijos centrus Vilnių ir Kauną, kur įsikūrė daugiausia is SSRS atvykusių komunistų. 1941 m. birzelio mėn. Kaune rusai sudarė net pusę miesto komunistų, lietuviai - tik 21,6 proc., zydai - beveik 26 proc. Vilniuje lietuvių ir zydų buvo dar maziau - mazdaug po 11 proc., o rusai sudarė 77 proc. komunistų. Be to, Vilniuje nebuvo nė vieno lenko komunisto. Siekiant pagerinti LKP(b) įvaizdį ir sudaryti regimybę, kad komunistų partija atstovauja vietinių gyventojų interesams, LKP(b) vadovybė primygtinai ragino priimti į partiją daugiau lietuvių Kaune ir lenkų - Vilniuje. Nepaisant direktyvų, Kaune nepavyko įtraukti į LKP(b) lietuvių, nes dauguma okupantams prijautusių kauniečių įstojo į ją dar 1940 m. vasarą ir 1941 m. dėl sustiprėjusio priesiskumo okupaciniam rezimui jau beveik nebuvo norinčiųjų prisislieti prie jos, o norinčius įstoti į LKP(b) zmones atbaidė griezta atranka ir lietuviams nepatraukli miesto organizacijos tautinė sudėtis. Vilniaus mieste lenkai nestojo į partiją todėl, kad juos nuvylė antilenkiska VKP(b) ir LKP pozicija prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kai SSRS okupavo dalį Lenkijos, o Lietuvos komunistų partija tam pritarė. Kita vertus, is SSRS ir įvairių Lietuvos vietovių į Vilnių atsiųsti komunistai nepasitikėjo vietiniais gyventojais, ypač lenkais ir zydais, nedavė jiems rekomendacijų ir taip neįsileido jų į savo tarpą. Sumazėjus Lietuvos gyventojų stojimui į LKP(b) ir issiplėtus komunistų is SSRS, pirmiausia rusų, antplūdziui, rusakalbiai pradėjo stelbti lietuvius ir kitų tautybių vietinius komunistus. Lietuvos komunistų partija ėmė tapti nelietuviska komunistų organizacija.

SSRS-Vokietijos karo isvakarėse Lietuvos komunistų partijoje buvo 4739, o įskaitant 179 į laikiną LKP(b) įskaitą įrasytus zmones - 4918 komunistų. Palyginimui pazymėtina, kad Estijos KP(b) 1941 m. birzelio mėn. buvo 3732, Latvijos KP(b) - 5057 komunistai.

4. Įvairių tautybių komunistų statusas ir jų santykiai

Nors bolsevikai deklaravo internacionalinį partijos pobūdį ir proletarinio internacionalizmo principus komunistų santykiuose, Lietuvos komunistų organizacija, kaip ir visa VKP(b), buvo susiskaidziusi regioniniu ir tautiniu pagrindu. Visų tautybių Lietuvos komunistai kolaboravo su okupantais, vadovavo Lietuvos sovietizavimui ir genocidui ir jį vykdė. Nė vienas is jų neatstovavo Lietuvos valstybės, lietuvių ir kitų Lietuvos tautų politiniams ir nacionaliniams interesams ir jų negynė, o vykdė VKP(b) politiką. Įvairių tautybių komunistų statusas partijoje priklausė nuo jų įgytos realios valdzios ir nesutapo su jų skaičiumi partijoje bei sovietinėje administracijoje. Komunistai varzėsi tarpusavyje dėl didesnės įtakos ir okupantų pasitikėjimo.

Dėl visiems okupaciniams rezimams būdingo nepasitikėjimo marionetėmis okupantai svarbiausius LKP(b) ir Lietuvos administravimo svertus sutelkė ne vietinių, bet is SSRS atvykusių, politiskai ir idėjiskai patikimų, sovietinio darbo patirtį turinčių komunistų rankose. Jie buvo paskirti antraisiais įstaigų vadovais ir turėjo realią valdzią jose, kontroliavo vietinių komunistų veiklą, varzė jų savarankiskumą, daznai visai nesiskaitė su jais. Vietiniai komunistai bandė įgyti daugiau galių ir issivaduoti nuo atvykusiųjų kontrolės. LKP(b) V suvaziavime vietinių ir atvykusių komunistų nesutarimai įgijo atviro konflikto formą. N. Pozdniakovas mėgino susvelninti įtampą, tačiau nesėkmingai. Paskyrus Nikolajų Gridiną LKP(b) CK sekretoriumi kadrams, is SSRS atvykusių komunistų pozicijos sustiprėjo ir jie dar labiau nesutarė su vietiniais, ypač Kaune, kur buvo susitelkusi visa vadovybė ir sovietinė administracija.

Lietuviai sudarė didziausią komunistų grupę, turėjo vadovaujančius postus partijoje ir administracijoje, beveik 65 proc. jų dirbo įvairiose sovietinėse įstaigose. Tačiau is SSRS atsiųsti ir LKP(b) bei LSSR institucijose antraisiais vadovais įdarbinti komunistai apribojo lietuvių komunistų galias, suvarzė jų veiklą ir susilpnino jų padėtį. Aplink LSSR Komisarų Tarybos pirmininką M. Gedvilą ir kitus lietuvius komunistus ir komisarus susitelkę zmonės nesitaikstė su tokia padėtimi. Jie varzėsi su atvykusiais komunistais dėl įtakos, bandė issivaduoti is jų kontrolės, įgyti daugiau realios valdzios ir sustiprinti lietuvių komunistų bei valdininkų padėtį partijoje ir administracijoje. Jų netenkino neproporcingai didelis zydų atstovavimas partijoje ir tai, kad zydai buvo plačiai įtraukiami į sovietines įstaigas, todėl jie nestabdė is SSRS atvykusių komunistų pastangų apriboti zydų vaidmenį, nors ir laikėsi nuo jų atokiau ir visada smerkė tarp komunistų pasireiskiantį antisemitizmą. A. Sniečkus nuosekliai nerėmė nė vienos tautinės komunistų grupės ir stengėsi islaikyti pusiausvyrą tarp jų.

Rusai po lietuvių buvo antroji pagal dydį tautinė grupė LKP(b). Jie uzėmė svarbius įstaigų vadovų pavaduotojų postus, turėjo kur kas daugiau realios valdzios partijoje ir administracijoje, todėl nustelbė visų tautybių vietinius komunistus. Sovietinėje administracijoje dirbo 67 proc. rusų komunistų. Tarp atvykusių is SSRS ir vietinių slavų įtakingiausi rusai siekė įtvirtinti savo diktatą, sumenkinti lietuvių ir apriboti zydų vaidmenį partijoje bei administracijoje. Jų poziciją nulėmė asmeniniai motyvai įsigalėti Lietuvoje ir principinė VKP(b) nacionalinė doktrina bei Lietuvos rusinimo interesai, o jų priesiskumą zydams - is SSRS į Lietuvą perkelta zydų vaidmens apribojimo politika ir didziarusių sovinistinės paziūros. Kadangi LKP(b) valymas nepakirto zydų pozicijų partijoje tiek, kiek to siekė is SSRS atvykę komunistai, 1941 m. jie bandė tai pasiekti N. Gridino vykdomos LKP(b) kadrų politikos priemonėmis. N. Pozdniakovas ir jo aplinkos zmonės vadovavosi esminiais SSRS geopolitiniais ir ideologiniais interesais, todėl stiprino Lietuvos komunistų organizacijoje SSRS salininkų stovyklą, rėmė visų tautybių Lietuvos kolaborantus. Propagandiniais sumetimais N. Pozdniakovas stengėsi sureiksminti vietinių komunistų ir kitų okupantų talkininkų veiksmus ir priskirti jiems lemiamą vaidmenį okupuojant ir sovietizuojant Lietuvą, todėl palaikė lietuvių ir zydų komunistų pastangas ispūsti savo nuopelnus okupantams, įgyti daugiau savarankiskumo ir įtakos.

Zydų komunistų vadovai I. Meskupas ir Ch. Aizenas, nuo 1940 m. vasaros vadovavę LKP(b) kadrų politikai, koordinavę visų grandzių partijos ir sovietinės administracijos aparato formavimą ir socialinį politinį valymą, plačiai įtraukė zydus į sovietinę administraciją ir stiprino jų pozicijas. Beveik  79 proc. visų zydų komunistų buvo įdarbinti administracijoje; jie sudarė apie 15 proc. sovietinių valdininkų ir jų atstovavimas sovietinėse įstaigose buvo beveik du kartus didesnis, palyginus su jų skaičiumi tarp Lietuvos gyventojų. Zydai buvo susitelkę LKP(b) organuose: jie sudarė 25,4 proc. LKP(b) centro ir 22 proc. miestų ir apskričių komitetų aparatų darbuotojų. Ypač daug zydų dirbo partijos ir sovietinių įstaigų kadrų, ypatinguosiuose ir finansų skyriuose. Kadangi kadrų skyriai vadovavo visų grandzių valdininkijos valymui ir jį vykdė, jie įgijo didelę įtaką parenkant ir iskeliant darbuotojus ir lėmė įstaigų tarnautojų tarnybinį likimą. Siuose skyriuose klestėjo protekcionizmas. Ch. Aizenas, kiti kadrų skyrių vedėjai ir darbuotojai atvirai protegavo savo aplinkos, dazniausiai zydų tautybės, zmones: parūpino jiems darbo ir iskėlė į aukstus postus, kadrų valymo metu uztarė netgi bolsevikams nepriimtinus buvusius įmonių savininkus ir neleido jų pasalinti is darbo. Kadangi to nesulaukė kitų tautybių valdininkai, tai suformavo sovietinių valdininkų nuomonę, kad zydai atlieka lemiamą vaidmenį partijoje, ir sudarė terpę antisemitinėms nuotaikoms plisti.

Pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu ypač padidėjo zydų vaidmuo ideologinėje LKP(b) veikloje. LKP(b) CK laikrasčio "Tiesa" redaktoriumi paskirtas G. Zimanas tapo partijos ideologu ir turėjo didelę įtaką partijoje. Tačiau kairuoliskos jo paziūros, griezta kai kurių sovietinių valdininkų kritika spaudoje, platus ir atviras zydų protegavimas supriesino jį su atvykusiais ir vietiniais komunistais. Nelietuvio ir tarp komunistų nepopuliaraus zmogaus vadovavimas LKP(b) CK laikrasčiui taip pat netenkino komunistų lietuvių. Norėdami susilpninti G. Zimano pozicijas, daugiau nei pusė LKP(b) V suvaziavimo delegatų pasipriesino jo isrinkimui į LKP(b) CK narius. Vis dėlto jis liko "Tiesos" redaktoriumi ir islaikė savo įtaką partijos vadovybėje. Nesutarimai tarp G. Zimano bei aplink jį susitelkusių zydų is vienos pusės ir kitų LKP(b) narių - is kitos stiprino priesiską komunistų nuostatą dėl zydų įsitvirtinimo partijoje. Tai, kad komunistų oficiozui vadovavo nelietuvis, griovė LKP(b) pastangas kurti visuomenei patrauklų lietuviskos partijos įvaizdį, teikė pagrindą visuomenėje paplitusiai nuomonei dėl zydų įsitvirtinimo LKP(b) ir stiprino antisemitines nuotaikas.

Vietiniai kitų tautybių komunistai ir valdininkai buvo nepatenkinti, kad zydai komunistai plačiai įtraukiami į sovietinę administraciją, o atvykusieji is SSRS stengėsi susilpninti zydų padėtį. Tai pajutę zydai komunistai ėmė priesintis pastangoms sumenkinti jų statusą. Jiems buvo psichologiskai sunku nusileisti is SSRS atvykusiems komunistams, susitaikyti su tuo, kad tenka uzleisti 1940 m. vasarą įgytas pozicijas. Kai kurie zydai tai suvokė kaip jų nuopelnų okupantams ignoravimą. Vyraujančias pozicijas zydai atkakliausiai gynė LSSR administracijos centre Kaune. Varzymasis dėl statuso Kaune is esmės reiskė varzymąsi dėl zydų padėties partijoje ir administracijoje. Nepaisant zydų vaidmens apribojimo tendencijų, jiems pavyko issaugoti palyginti stiprias pozicijas.

Įvairių tautybių komunistų varzymasis dėl įtakos ir dominavimo partijoje komplikavo jų santykius ir kėlė tautinį nepakantumą. Konkurencija dėl aukstų postų, komunistų protekcionizmas sudarė dirvą tarpusavio nesutarimams, kurie daznai buvo perkeliami į tautinę ir ideologinę plotmę. Is SSRS atvykę komunistai vietinių pasipriesinimą jų dominavimui interpretavo kaip lietuvių nacionalizmą ir zydų sionizmą. Lietuviai ir zydai komunistai tarpusavio nesutarimus vertino kaip lietuvių nacionalistų ar zydų sionistų intrigas ir jų pastangas įsigalėti partijoje. Susiformavo paziūra, kad Lietuvoje zydai pernelyg plačiai įtraukti į administraciją ir tai socialiniu bei ideologiniu atzvilgiu nepriimtina bolsevikams. Kai kurie atvykę is SSRS komunistai manė, kad dėl "zydų burzuazijos įsiviespatavimo" ir "zydų įsigalėjimo" valdzioje sovietų rezimui Lietuvoje iskilo pavojus. Is pradzių komunistai varzėsi korektiskai, tačiau 1941 m. nesutarimai padidėjo, įgijo priesiskumo ir antisemitizmo bruozų.

Antisemitines apraiskas tarp kai kurių komunistų nulėmė politinių, ideologinių ir psichologinių priezasčių kompleksas: įvairių tautybių komunistų konkurencija dėl aukstų postų ir varzymasis dėl įtakos partijoje, is SSRS į Lietuvą perkelta zydų vaidmens apribojimo politika, J. Stalino ir VKP(b) įsigalėjusių didziarusių nacionalinės paziūros, lietuvių ir zydų komunistų nesutarimai tarpukario Lietuvoje dėl įtakos Kauno miesto organizacijoje ir buitinis antisemitizmas. Kadangi tarpukario Lietuvoje mazai zydų buvo įtraukta į valstybės aparatą, pakitęs jų statusas pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu sukėlė tautinių psichologinių problemų ir LSSR valdininkų nepasitenkinimą.

5. Komunistų pasitraukimas is Lietuvos prasidėjus SSRS-Vokietijos karui

Prasidėjus SSRS-Vokietijos karui, kartu su sparčiai besitraukiančia sovietine armija is Lietuvos į SSRS gilumą spėjo evakuotis daugiau nei pusė Lietuvos komunistų, kiti nesuspėjo pabėgti ir liko Lietuvoje. Tarp 2374 is Lietuvos pasitraukusių komunistų 25,97 proc. buvo lietuviai, 58,7 proc.- rusai, 15,21 proc. - zydai. Is Kauno pabėgo 619 komunistų; lietuviai sudarė 17,61 proc., rusai - 42,6 proc., zydai - 24,07 proc. Tarp komunistų pabėgėlių daugiausia buvo vadovaujančios grandies komunistų partijos, sovietinės administracijos ir represinių struktūrų darbuotojų. Lietuvą paliko 74,7 proc. visų partijos struktūrose įsidarbinusių komunistų, 72,2 proc. LSSR administracijos darbuotojų komunistų, 51 proc. miestų, apskričių ir valsčių sovietinių įstaigų tarnautojų komunistų. Ypač greitai spruko NKVD-NKGB vadovybė ir kai kurie zemesnio rango sistemos komunistai; jie pirmieji paliko Kauną, Vilnių ir kitus miestus. Is Lietuvos pabėgo 535, o įskaitant įrasytus į laikiną LKP(b) įskaitą - 579 NKVD-NKGB sistemoje dirbę komunistai, kurie sudarė beveik 40 proc. visų pasitraukusių sios sistemos darbuotojų ir 55 proc. karo isvakarėse ten dirbusių 975 komunistų. Vien is Kauno pabėgo 83 (22 lietuviai, 41 rusas, 20 zydų), is Vilniaus - 69 (5 lietuviai, 59 rusai, 4 zydai, 1 baltarusis) NKVD-NKGB sistemos komunistai.

LKP(b) dalyvavimas aneksuojant, sovietizuojant Lietuvą ir tremiant Lietuvos gyventojus bei nacių persekiojimų baimė buvo svarbiausia priezastis, dėl kurios komunistai greitai ir masiskai bėgo is Lietuvos. Savisaugos interesai nustelbė visas bolsevikų deklaracijas, kad būtina organizuoti atkirtį nacių okupantams. Su SSRS kariuomene pasitraukęs partinis ir sovietinis elitas pasirūpino evakuoti savo seimų narius, bet likimo valiai paliko daugelį eilinių komunistų ir jų seimas.

Isvados

1. Okupavus Lietuvą, komunistų partija tapo vadovaujančia okupacinio rezimo jėga, o 1940 m. spalio mėn. formaliai įtraukus ją į VKP(b), - SSRS politinės sistemos centru Lietuvoje. Per masinį komunistų organizacijos valymą is jos buvo pasalinti visi okupantams priesiski ar nepatikimi asmenys ir suformuota socialiniu bei idėjiniu atzvilgiu vienalytė, grieztai centralizuota ir drausminga, paklusni ir prisitaikėliska stalininio tipo organizacija. Įsiliejusi į SSRS politinę sistemą, ji vadovavo totalitariniam rezimui, siekė įdiegti socializmo modelį Lietuvoje ir vykdė okupantų politiką.

2. Okupavus Lietuvą, į komunistų partiją plūstelėjo įvairių socialinių sluoksnių ir tautybių asmenys, pasirinkę kolaboravimo kelią. Tačiau okupacinio rezimo ir marionetinės Lietuvos komunistų organizacijos politika, teroras ir represijos 1941 m. sustiprino Lietuvos visuomenės antisovietinę orientaciją, atstūmė nuo SSRS, sovietų valdzios ir bolsevikų partijos netgi potencialią socialinę komunistų bazę - darbininkus ir kitus nuskurdusius visuomenės sluoksnius. Sustiprėjus visuomenės antisovietinei orientacijai, 1941 m. į partiją beveik nestojo vietiniai gyventojai; tam įtakos turėjo SSRS-Vokietijos karo nuojauta ir griezta stojančiųjų į LKP(b) atranka. Is SSRS į Lietuvą atvykę komunistai tapo pagrindiniu LKP(b) augimo saltiniu, ėmė stelbti vietinius komunistus, ir LKP(b) pamazu virto nevietinės kilmės komunistų organizacija.

3. Vykdant VKP(b) kadrų politiką, Lietuvoje buvo diegiama nomenklatūros sistema, komunistai masiskai įtraukiami į LSSR administraciją, todėl 1941 m. sparčiai isaugo komunistų tarnautojų, o tarp jų - vadovaujančias ir atsakingas pareigas ėjusių asmenų skaičius, ir atitinkamai sumazėjo darbininkų bei valstiečių. LKP(b) ėmė virsti sovietinės valdininkijos organizacija.

4. SSRS-Vokietijos karo isvakarėse į Lietuvos komunistų organizaciją buvo susibūrę bolsevikinių paziūrų, okupantams istikimi, daugiausia nerastingi ir neissilavinę, darbininkų ir valstiečių kilmės sovietinio rezimo valdininkai, is SSRS atvykę rusai ir vietiniai lietuviai bei zydai.

5. Lietuvos komunistų organizacija buvo įvairiatautė. Įvairių tautybių komunistų statusas partijoje priklausė nuo jų įgytos realios valdzios ir nesutapo su jų skaičiumi partijoje bei sovietinėje administracijoje. Dėl visiems okupaciniams rezimams būdingo nepasitikėjimo marionetėmis ir kolaborantais okupantai svarbiausius Lietuvos administravimo svertus sutelkė ne vietinių, bet is SSRS atvykusių komunistų rankose. Lietuviai sudarė didziausią komunistų grupę, bet atvykusieji suvarzė jų savarankiskumą ir susilpnino vaidmenį. Is SSRS atvykę komunistai mėgino apriboti ir zydų vaidmenį, tačiau dėl įvairių aplinkybių (zydai komunistai buvo susitelkę LSSR administracijos centre Kaune, dauguma jų įsidarbino sovietinėse įstaigose, LKP(b) kadrų politikai vadovavo I. Meskupas ir Ch. Aizenas) jiems pavyko issaugoti palyginti stiprias pozicijas partijoje ir administracijoje.

6. Lietuvos komunistų varzymasis dėl okupantų pasitikėjimo ir vaidmens partijoje kėlė tautinį nepakantumą, atsirado antisemitizmo apraiskų. Jas nulėmė įvairių tautybių komunistų konkurencija dėl dominavimo partijoje, palyginti platus zydų įtraukimas į valdymą ir neproporcingai didelis jų atstovavimas partijoje bei sovietinėse įstaigose, is SSRS į Lietuvą perkelta zydų pozicijų apribojimo politika, VKP(b) įsigalėjusių didziarusių nacionalinės paziūros, lietuvių ir zydų komunistų nesutarimai tarpukario Lietuvoje ir buitinis antisemitizmas.

7. Okupantai į Lietuvos sovietizavimą įtraukė visų tautybių komunistus. Tačiau pasikeitęs zydų statusas pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu buvo nepriimtinas is SSRS į Lietuvą atvykusiems komunistams ir vietiniams komunistams bei valdininkams. Sovietinė valdininkija ir dalis Lietuvos visuomenės zydų padėties pasikeitimą ir platų jų įtraukimą į valdymo įstaigas suvokė kaip jų nuopelnų okupantams, didelės įtakos partijoje ir įsigalėjimo valdzioje israiską. Pagal zydų komunistų vyravimą Kaune buvo sprendziama, kad jie dominuoja ir visoje Lietuvoje, todėl visuomenėje formavosi neadekvatus zydų etninės grupės statuso ir jų vaidmens sovietizuojant Lietuvą suvokimas, brendo antisemitinės nuostatos.

8. Antisemitinėms nuotaikoms subręsti įtaką padarė ir psichologinė visuomenės būsena. Okupaciją skaudziai isgyvenusi visuomenė nesugebėjo pakelti "savųjų" isdavystės nastos ir ieskojo kaltininko tarp "svetimųjų". Lietuvos okupacija, sovietizavimas ir masinės represijos buvo siejamos su okupantais ir jų talkininkais. Visuomenėje natūraliai subrendus ir issiplėtus pilietiniam nepasitenkinimui, susiformavo kaltininko nubaudimo (kersto) programos, įgijusios priesiskumo okupantui ir jo talkininkams bruozų . Kadangi buvusioje laikinojoje sostinėje, o pirmuoju sovietinės okupacijos laikotarpiu - LSSR administracijos centre kolaborantai daugiausia buvo komunistai, tarp kurių vyravo zydai, visuomenės priesiskumas okupantams ir kolaborantams neaplenkė jų. Tačiau tai negali motyvuoti ar pateisinti dalies visuomenės dalyvavimo vokiečių okupantų organizuotose komunistų ir sovietų okupacinio rezimo aktyvistų, taip pat zydų zudynėse. Objektyviai vertinant, Lietuvos okupaciją ir aneksiją lėmė ne zydai, netgi ne komunistai zydai ar lietuviai, bet SSRS ekspansinė politika ir Molotovo-Ribbentropo paktas, o Lietuvos okupaciją skausmingai isgyveno visos Lietuvos tautos, neisskiriant zydų.

Nijolė Maslauskienė. Lietuvos tautinių mazumų įtraukimas į LSSR administraciją ir sovietinės biurokratijos tautiniai santykiai 1940-1941 m.

ĮVADAS

1940 m. inkorporavusi Lietuvą į savo sudėtį, Sovietų Sąjunga suformavo Lietuvos Respublikos teritorijoje SSRS administracinį darinį - Lietuvos SSR, perkėlė į ją savo ekonominę ir politinę sistemą, sudarė vietinę administraciją prijungtam krastui administruoti. SSRS 1924 ir 1936 m. Konstitucijos deklaravo formalų į Sovietų Sąjungos sudėtį įtrauktų respublikų ir SSRS gyvenančių tautų lygiateisiskumą, tautinių mazumų teises. Tačiau bolsevikai perėmė carinės Rusijos politines tradicijas ir tęsė nerusų tautų ir tautinių mazumų diskriminavimo, asimiliavimo ir rusinimo politiką. Ji atsispindėjo visose SSRS politinio ir visuomeninio gyvenimo srityse, ypač politinių struktūrų veikloje. VKP(b) politika tautinių mazumų atzvilgiu, jos įtaka Lietuvos SSR biurokratijos tautiniam susiskaidymui ir antagonizmui pirmosios sovietinės Lietuvos okupacijos laikotarpiu - sudėtinga ir plati tema, kurios neįmanoma nuodugniai isnagrinėti vienoje publikacijoje. Straipsnio objektas yra Lietuvos tautinių mazumų sluoksnių įtraukimas į Lietuvos SSR administravimą ir LSSR biurokratijos tautiniai santykiai pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu. Aptariant sias problemas, daugiausia dėmesio skirta dviejų didziausių Lietuvos tautinių mazumų - lenkų ir zydų įtraukimui į Lietuvos SSR administracijos struktūras ir jų santykiams su sovietine lietuvių biurokratija. Sie klausimai nagrinėjami probleminiu metodu, remiantis pirminiais Lietuvos komunistų partijos ir LSSR administracijos institucijų saltiniais, atsiminimais ir istorine literatūra. Straipsnyje nauja tai, kad tautinių mazumų atstovų iskėlimas į LSSR administraciją ir jų santykiai su lietuvių tarnautojais aptariami VKP(b) nacionalinės politikos kontekste.

Uzsienio ir Lietuvos istoriografija nemazai dėmesio skyrė tam, kad atskleistų vadovaujančios SSRS politinės struktūros - VKP(b) ir jos teritorinės organizacijos Lietuvoje - Lietuvos komunistų partijos (bolsevikų) politiką Lietuvos tautinių mazumų atzvilgiu pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu, tautinių mazumų vietą ir vaidmenį LSSR administracijoje, tautinį antagonizmą tarp sovietinės biurokratijos. Siuos klausimus įvairiais aspektais nusvietė autoriai, per nacionalinių santykių prizmę tyrę politinius reiskinius SSRS ir jos aneksuotuose krastuose.

Lietuvių iseivijos istorikai nagrinėjo kai kuriuos VKP(b) politikos tautinių mazumų atzvilgiu aspektus, pirmiausia tautinių mazumų įtraukimą į LSSR administraciją 1940-1941 m. Jie padarė isvadą, kad SSRS politinės struktūros ir Lietuvos komunistų partija siekė sumazinti lietuvių tautybės ir lietuviskos savimonės valdininkų ir padidinti kitų tautybių sovietinės orientacijos tarnautojų skaičių, sumenkinti lietuvių ir padidinti rusų bei zydų vaidmenį krasto administracijos organuose. Autoriai stengėsi parodyti, kaip okupantai formavo sau paklusnią vietinę administraciją, salino is jos Lietuvos Respublikos valdininkus ir keitė juos savo salininkais. Pastebėta, kad administracijos įstaigose ir Lietuvos komunistų partijoje buvo daug nelietuvių tautybės asmenų.

Kadangi LKP(b) buvo nemazai zydų, o vietiniai komunistai plačiai įtraukė įvairius zydų sluoksnius į Lietuvos SSR administravimą, uzsienio lietuvių istoriografijoje įsivyravo nuomonė, kad okupacinis rezimas ir Lietuvos komunistų partija protegavo zydų tautybės atstovus, o platūs zydų sluoksniai buvo principiniai okupantų talkininkai, kartu su rusais sudarę tautinę okupacinio rezimo atramą. Tokiai paziūrai susiformuoti padėjo tai, kad bolsevikų ideologai pabrėzė didelį zydų vaidmenį komunistiniame judėjime, zydai kurį laiką tradiciskai turėjo stiprias pozicijas Rusijos, vėliau - Visasąjunginės komunistų partijos vadovybėje, kitose RSFSR ir SSRS politinėse struktūrose, taip pat Lietuvos komunistų partijoje. Uzsienio tyrinėtojai negalėjo pasinaudoti pirminiais saltiniais ir palyginti zydų atstovavimą Lietuvos SSR administracijoje su kitų tautybių, pvz., vietinių rusų ar lenkų, atstovavimu. Atsizvelgdami į didelį zydų vaidmenį komunistiniame judėjime ir sovietinės valstybės valdymo organuose, jie tyrė antagonizmą tarp sovietinės lietuvių ir zydų biurokratijos.

Uzsienio lietuvių istoriografijoje apie aneksuotos Lietuvos politinių struktūrų sudėtį dazniausiai buvo sprendziama is amzininkų atsiminimų ir LSSR administracijos centrinių įstaigų bei Kauno miesto komunistų pavyzdzio, todėl buvo neadekvačiai įvertinta administracijos ir komunistų partijos tautinė sudėtis, pasitaikė diskutuotinų teiginių apie kai kurių Lietuvos tautinių mazumų politinę orientaciją. Antai Lietuvos mastu netipiską padėtį Kaune prilyginus visai Lietuvai buvo rasoma, kad pirmuoju sovietinės okupacijos laikotarpiu zydai sudarė komunistų daugumą ir turėjo didelę įtaką LSSR administracijoje ir represinėse struktūrose. Dėl to buvo teigiama, kad zydai masiskai kolaboravo su okupantais. Uzsienio literatūroje susiformavo ideologiniai stereotipai, kurie paplito masinėje lietuvių sąmonėje. Siuolaikinėje uzsienio lietuvių istoriografijoje stengiamasi objektyviai įvertinti zydų vietą LSSR administracijoje ir svarbiausioje politinėje aneksuotos Lietuvos institucijoje - komunistų partijoje. Tarp tokių tyrimų paminėtinos Sauliaus Suziedelio studijos. Būtina pazymėti, kad iseivijos atstovų nuomonė dėl zydų vaidmens to meto įvykiuose turi tam tikrą pagrindą. Siuolaikinėje Lietuvos istoriografijoje neabejojama dėl to, jog zydai vyravo tarp Kauno komunistų. Negalima ignoruoti uzsienio autorių teiginio, kad zydai turėjo nemazą įtaką administracijoje. Dėl įvairių aplinkybių zydų tautybės komunistai tvarkė kadrų reikalus, kuriuos bolsevikai tradiciskai, nuo V. Lenino, o ypač J. Stalino laikų, laikė svarbiausia pozicija partijos politikoje siekiant sutelkti valdzią į savo rankas.

Lietuvos SSR istorikai tautinių mazumų įtraukimą į LSSR valdymo aparatą ir tautinius santykius tarp lietuvių ir kitų Lietuvos tautų pirmuoju sovietinės okupacijos laikotarpiu nagrinėjo laikydamiesi sovietinės istoriografijos koncepcijų. LSSR tyrinėtojų darbuose buvo apologetiskai nusviesta VKP(b) ir sovietų valdzios veikla įtraukiant Lietuvos tautines mazumas į krasto sovietizavimą. Politiniais ir ideologiniais sumetimais sovietinė istoriografija nutylėjo LSSR biurokratijos susiskaidymą tautiniu pagrindu ir tautinį antagonizmą.

Siuolaikinėje Lietuvos Respublikos istoriografijoje Lietuvos tautinių mazumų įtraukimas į LSSR administraciją ir tarnautojų santykiai analizuojami kaip dalis okupantų politikos, kuria buvo siekiama suformuoti politiskai patikimą administracijos aparatą. Istorikas Liudas Truska nagrinėjo tautinių mazumų atstovavimą Lietuvos SSR administracijoje, apibūdino kai kurių tautinių mazumų, pirmiausia zydų, padėtį ir vaidmenį joje.

Solomonas Atamukas specialiai tyrė zydų įsitraukimą į Lietuvos SSR administravimą ir konstatavo, kad sovietų rezimas sudarė zydų sluoksniams palankias sąlygas dalyvauti Lietuvos SSR visuomeniniame gyvenime. Istorikas pazymėjo, kad nuo ketvirtojo desimtmečio vidurio VKP(b) ėmus mazinti zydų vaidmenį SSRS visuomeniniame politiniame gyvenime, Lietuvos SSR taip pat atsirado tendencija stabdyti zydų priėmimą į LKP(b) ir maziau jų skirti į vadovaujančius postus. Dėl to absoliučiai ir santykinai sumazėjo komunistų zydų skaičius ir sumenko jų vaidmuo LSSR administracijoje.

L. Truska ir S. Atamukas aptarė zydų bendruomenės vaidmenį okupacinio rezimo politinėse struktūrose ir sovietizuojant Lietuvą. Jie atkreipė dėmesį į tai, jog komunistų partijoje ir LSSR administracijoje buvo nedaug zydų; tai rodė, kad sovietų valdzia neprotegavo zydų ir jie turėjo menką poveikį sovietinių institucijų veiklai.

Istorikai Arvydas Anusauskas, S. Atamukas, Valentinas Brandisauskas, L. Truska, S. Suziedelis ir kiti autoriai analizavo, kokią įtaką visuomenės nuomonei padarė zydų komunistų ir tarnautojų veikla pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu.

Siuolaikinėje Lietuvos Respublikos istoriografijoje nebuvo specialiai tirta, kaip okupacinis rezimas įtraukė Vilniaus krasto lenkus į Lietuvos SSR administravimą.Vis dėlto kai kurie istorikai aptarė politinius ir ideologinius veiksnius, kurie suformavo lietuvių, lenkų ir rusų politinę priespriesą ir turėjo esminę įtaką sių tautų santykiams pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu. Antai Vytautas Kancevičius nurodė aplinkybes, dėl kurių VKP(b) buvo priesiska lenkų komunistams. Regina Zepkaitė atkreipė dėmesį į tai, kad 1939-1940 m. susiformavo Lietuvos politinių bei visuomenės sluoksnių ir lenkų visuomenės dalies politinė priespriesa, kuri buvo ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos visuomeninio politinio gyvenimo asis. Ji giliai įsirėzė į lietuvių ir lenkų visuomenės sąmonę ir subrandino politinius, tautinius bei ideologinius priestaravimus tarp lietuvių ir lenkų tautų.

Lietuvos istoriografijoje įvairiais aspektais aptartas Lietuvos tautinių mazumų atstovų įtraukimas į Lietuvos SSR administravimą, antagonizmas tarp lietuvių tautos ir kai kurių Lietuvos tautinių mazumų. Istorikai daugiausia stengėsi nusviesti lietuvių ir zydų tarnautojų santykius, atskleisti sovietinės lietuvių ir zydų biurokratijos priestaravimų įtaką visuomenės nuomonei. Tačiau istoriografijoje nebuvo specialiai nagrinėta okupantų politika Lietuvos tautinių mazumų atzvilgiu. Nebuvo parodyta, kokį poveikį ji turėjo tautiniams tarnautojų santykiams. Literatūroje neisryskintos sovietinės biurokratijos tautinio antagonizmo priezastys. Istoriografijoje beveik netirtas Lietuvos lenkų atstovavimas Lietuvos SSR administracijos institucijose, neatskleistas sovietinių lietuvių ir lenkų tarnautojų priestaravimų turinys.

KOMUNISTŲ POZIŪRIS Į TAUTINES MAZUMAS  IR VKP(b) POLITIKOS TAUTINIŲ  MAZUMŲ ATZVILGIU PRINCILAI

Rusijos komunistų partijos (bolsevikų), vėliau - Visasąjunginės komunistų partijos (bolsevikų) programoje ir politikoje komunistinės sistemos sukūrimas Rusijoje ir pasaulyje buvo iskeltas auksčiau nacionalinių interesų. Norėdami įtraukti tautas į komunistinį judėjimą, sutelkti jas, kad sukurtų ir sustiprintų komunistinę Rusiją, Rusijos komunistai skelbė lenkų, zydų ir kitų Rusijos pavergtų tautų bei tautinių mazumų politinį lygiateisiskumą, orientavo jas pasilikti Rusijos sudėtyje ir integruotis į komunistinės Rusijos gyvenimą. Atsizvelgę į lenkų tautinį sąmoningumą ir valstybingumo tradicijas, komunistai sutiko padaryti taktinių nuolaidų: suteikti jiems politinę autonomiją sovietinės Rusijos sudėtyje. Tačiau tokių tradicijų neturėjusių zydų ir kitų tautinių mazumų kovą dėl kultūrinės nacionalinės autonomijos Rusijos socialdemokratų darbininkų partija, ypač kairysis jos sparnas - bolsevikai, traktavo kaip Rusijos komunistinį judėjimą skaidziusią veiklą, burzuazinį nacionalizmą. Rusijos bolsevikai laikėsi nuomonės, kad zydų ir kitų tautinių mazumų asimiliavimas yra istoriskai pazangi tendencija, kuri atitiko Rusijos ir pasaulinio komunistinio judėjimo issiplėtimo bei pasaulinės komunistinės sistemos sukūrimo tikslus.

Bolsevikų lyderis V. Leninas suformulavo esminę nuostatą dėl vadinamojo zydų klausimo sprendimo, kuri buvo kertinis Rusijos komunistų nacionalinės doktrinos ir jų politikos zydų atzvilgiu SSRS valstybėje akmuo: "Zydų klausimas yra kaip tik toks: asimiliacija ar atskirumas? - ir zydų "tautybės" idėja, kurios laikosi ne tik nuoseklūs jos salininkai (sionistai), bet ir tie, kurie mėgina ją suderinti su socialdemokratijos idėjomis (bundininkai), yra aiskiai reakcinio pobūdzio. Zydų tautybės idėja, tiesiogiai ar netiesiogiai skiepijanti zydų proletariatui priesiskas asimiliacijai nuotaikas, "geto" nuotaikas, priestarauja jo interesams". Norėdamas pagrįsti zydų asimiliavimą V. Leninas netgi bandė įrodyti, kad zydai prarado nacionalinį tapatumą ir isnyko kaip nacija. Pasirėmęs Karlo Kautskio teiginiu, kad "zydai veikiau yra kasta negu nacija ir mėginimai konstituoti zydus kaip naciją yra mėginimai issaugoti kastą", V. Leninas aiskino, kad tokiomis aplinkybėmis suteikti zydų tautinei mazumai autonomiją buvo tolygu įtvirtinti jos kaip kastos padėtį ir atitolinti nuo Rusijos komunistinio judėjimo. Rusijos bolsevikams atrodė, kad jų pasiūlytas vadinamojo zydų klausimo sprendimo būdas - zydų tautos asimiliavimas būtų issprendęs ir kitą Rusijai opią problemą: padėtų įveikti Rusijos visuomenės sluoksnių nepasitikėjimą zydais ir priesiskumą jiems. Bolsevikų polemika su įvairių srovių zydų organizacijomis dėl zydų autonomijos turėjo principinę reiksmę Rusijos komunistams, nes jie ideologiskai grindė zydų asimiliavimo principus ir dėjo pagrindus būsimai zydų asimiliavimo politikai SSRS.

Tai, kad Rusijos zydai aktyviai dalyvavo komunistiniame judėjime, buvo RSDDP steigėjai, ideologai ir V. Lenino bendrazygiai, skatino bolsevikus palankiau vertinti zydų tautą ir jos indėlį į komunistinį judėjimą. Antai V. Leninas pabrėzė, kad "proletariniuose judėjimuose dalyvaujančių zydų procentas visur yra didesnis uz jų procentą, palyginant su bendru gyventojų skaičiumi". Anot bolsevikų vado, tai akivaizdziai parodė, kad civilizuotuose krastuose, kur zydų tautai uztikrintas politinis lygiateisiskumas ir sudarytos sąlygos integruotis į visuomeninį politinį gyvenimą, isryskėjo "zydų internacionalizmas, pritarimas demokratiniams ir proletariniams judėjimams".

Politinė ir ideologinė bolsevikų kova su įvairių politinių srovių zydų organizacijomis, siekusiomis autonomijos, brandino Rusijos bolsevikų ir dalies zydų sluoksnių priespriesą. Ji ypač paveikė rusų komunistų mąstyseną. Partinių masių sąmonėje susiformavo stereotipas, kad dauguma zydų buvo priesiski bolsevizmui. Netgi į surusėjusius zydus komunistus jos ziūrėjo nepatikliai, kaip į potencialius partijos opozicionierius ir atskalūnus. Tokiai nuomonei susiformuoti didelę įtaką padarė tai, kad dalis RSDDP veikėjų zydų, ypač Sergejus Kamenevas, Julijus Martovas (Cederbaumas), Levas Trockis, daznai oponavo V. Leninui, o vėliau - J. Stalinui. Partinės masės lengvai pasisavino bolsevikų tezę, kad zydų tauta buvo Rusijos visuomenei svetima kasta.

Kol bolsevikų rezimas neįsitvirtino Rusijoje, komunistai neskubėjo spręsti "zydų klausimo". Komunistų partijos virsūnėse buvo nemazai surusėjusių zydų komunistų. Jie palaikė zydų tautos asimiliavimą, tačiau nespartino tokio proceso. Padėtis pasikeitė J. Stalinui ėmus koncentruoti valdzią. VKP(b) įsitvirtino nuostata administraciniais metodais spręsti visus politinius klausimus. Siekiant unifikuoti salį buvo uzsibrėzta greičiau niveliuoti tautines mazumas, taip pat paspartinti zydų asimiliavimą. Valdančiųjų sluoksnis - daugiausia rusiska nomenklatūra pakeitė tautinių grupių padėtį administracijos ir valdymo institucijose. Rusų komunistai ėmė mazinti zydų vaidmenį politinėse struktūrose ir stumti juos is jų.

Tokiems procesams tam tikrą įtaką padarė bolsevikų grupuočių kova dėl valdzios. Dauguma J. Stalino priesininkų buvo zydų tautybės įtakingi partijos veikėjai. Siekdamas pasalinti juos is savo kelio, J. Stalinas stengėsi pakirsti zydų grupės padėtį partijoje. Zydų isstūmimą is valdzios struktūrų skatino ir J. Stalino atrama - naujos kartos rusų komunistai ir nomenklatūros sluoksnis. Dėl įvairių priezasčių jie buvo nepatenkinti senąja partine vadovybe ("leninine gvardija"). Tokiuose sluoksniuose brendo nuomonė, kad zydų tautybės partiniai veikėjai įgijo per daug valdzios, o komunistai zydai iskilo pernelyg aukstai. Is esmės tai liudijo, kad bolsevikų propaguotas zydų asimiliavimasis ir surusėjimas, jų įsitraukimas į sovietinės valstybės politinį gyvenimą nesuartino zydų su sovietine visuomene, nepanaikino jos priesiskumo zydams ir neisrovė antisemitizmo is visuomenės sąmonės. Priesingai, negu tikėjosi bolsevikų ideologai, zydų buvimas valdzios ir valdymo institucijose sustiprino rusų ir zydų tarpusavio nepasitikėjimą. Rusų komunistų dalis palaikė zydų įsitraukimą į SSRS administravimą, tačiau is principo nepritarė tam, kad jie uzimtų aukstą padėtį politinėse struktūrose, įgytų įtaką valdzioje ir formuotų partijos politiką. Buvo akivaizdu, kad J. Stalinas norėjo sutelkti VKP(b) politikos svertus rusiskos nomenklatūros rankose.

Siekdamas isstumti zydų tautybės partijos veikėjus is valdzios, J. Stalinas dangstėsi kova su vadinamuoju kairiuoju ir desiniuoju bei nacionaliniu nukrypimu partijoje ir ketvirtajame desimtmetyje inspiravo terorą pries įvairių tautybių partijos ir sovietų valdzios veikėjus, taip pat zydus. Teroras palietė ir daugelį SSRS buvusių uzsienio salių komunistų partijų, tarptautinio komunistinio judėjimo aktyvistų.

1937 m. rugpjūčio mėn. tiesioginiu J. Stalino nurodymu Kominterno Vykdomojo komiteto prezidiumas paleido Lenkijos komunistų darbininkų partiją, kartu sunaikino jos dalį - Vilniaus kraste veikusios Vakarų Baltarusijos komunistų partijos Vilniaus apygardos organizaciją. Vokietijai uzpuolus Lenkiją, SSRS 1939 m. rugsėjo 17 d. uzėmė Lenkijos teritorijos dalį, kuri pagal 1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutarties slaptąjį protokolą pateko į SSRS įtakos sferą. Daugelis lenkų politinių sluoksnių, taip pat Vilniaus krasto lenkų visuomenė smerkė Vokietijos ir Sovietų Sąjungos agresiją. Dėl ekspansinės Sovietų Sąjungos politikos kilęs priesiskumas tarp lenkų visuomenės sluoksnių Vilniaus kraste ir SSRS valdzios giliai įsirėzė į lenkų ir rusų visuomenės sąmonę.

VKP(b) politika siekiant asimiliuoti tautines mazumas, susiaurinti jų vaidmenį salies politiniame gyvenime ir susilpninti jų įtaką administracinėse struktūrose formavo priespriesą tarp rusų, kurie dominavo SSRS valdzioje, ir kitų tautybių atstovų administracinėse institucijose.

VKP(b) POLITIKOS TAUTINIŲ MAZUMŲ ATZVILGIU PRORITETAI OKUPUOTOJE LIETUVOJE

Aneksavusi Lietuvą, VKP(b) ėmė įgyvendinti jos sovietizavimo politiką. Sovietiniam rezimui buvo būdinga tai, kad jis rėmėsi prievarta ir teroru, bet kartu panaudojo ideologinio visuomenės poveikio priemones. Propagandiniais sumetimais buvo siekiama sudaryti regimybę, kad jis remiasi aneksuotos Lietuvos vidaus jėgomis, įvairiomis socialinėmis ir tautinėmis grupėmis, kad atstovauja Lietuvos tautų interesams. Praktiniai krasto valdymo interesai vertė VKP(b) formuoti vietinę administraciją is įvairių tautų komunistinės orientacijos zmonių ir padaryti ją rezimo atrama. Siekdama sudaryti įvairiatautį administratorių sluoksnį ir per Lietuvos tautas vykdyti savo politiką, komunistų partija įtraukė įvairių tautybių komunistus ir jų salininkus į krasto administravimą.

Propagandiniais sumetimais VKP(b) labiausiai rūpėjo sudaryti regimybę, kad rezimas remiasi lietuvių tauta. Ideologiniai isskaičiavimai vertė komunistus įtraukti kuo daugiau lietuvių į krasto administravimą, tačiau rasti jiems tinkamų ne visada buvo paprasta. Daugelis lietuvių visuomenės sluoksnių priesiskai sutiko Lietuvos inkorporavimą. Lietuvių tauta vertino rezimą kaip Lietuvai visiskai svetimą ir jėga primestą. Okupantai negalėjo politiskai pasitikėti lietuvių tauta. Lietuvių tautybės komunistų ar kitų rezimo salininkų, kurie sugebėtų atlikti administracinį darbą, nebuvo daug. Nenorint dezorganizuoti krasto administravimą, teko kurį laiką pasiremti buvusiais Lietuvos Respublikos valdininkais. Dėl to daugumą lietuvių tautybės administratorių sudarė okupantams politiskai neistikimi zmonės. Tai vertė VKP(b) panaudoti visus svertus, kad galėtų kontroliuoti tarnautojų lietuvių veiklą ir jų grupės įtaką administracijoje. SSRS atstovai Lietuvoje mėgino padidinti tautinių mazumų vaidmenį krasto administravimo įstaigose ir sudaryti is jų atsvarą lietuviams.

Siekdama pademonstruoti nacionalinį lygiateisiskumą ir sudaryti regimybę, kad rezimas atstovauja pagrindinėms tautinėms mazumoms, komunistų partija propagandos lygmeniu skatino tautines mazumas įsitraukti į LSSR administravimą. Nenorėdami atstumti jų nuo savęs, komunistai vengė uzsiminti apie tai, kad bolsevikų nacionalinės politikos tikslai buvo suartinti ir sulieti tautas. Tautinių mazumų įtraukimo į administravimą procesas priklausė nuo įvairių veiksnių: isankstinio bolsevikų nusistatymo konkrečių tautinių mazumų atzvilgiu, pozicijų, kurias iki tol turėjo tautinės mazumos krasto administracijoje, ir kitokių aplinkybių.

Siekdami uztikrinti lemiamą rusų biurokratijos vaidmenį krasto valdymo institucijose ir kontroliuoti kitas vietinės kilmės tautines administratorių grupes, SSRS atstovai Lietuvoje, pirmiausia buvęs Sovietų Sąjungos pasiuntinys Lietuvoje, VKP(b) CK ir SSRS LKT įgaliotinis Nikolajus Pozdniakovas, mėgino suformuoti ir palaikyti santykinę pusiausvyrą tarp įvairių Lietuvos tautų ir tautinių mazumų atstovų LSSR administracijoje.

Lietuvos komunistų partija laikėsi VKP(b) nuostatų nacionaliniu klausimu ir vykdė jos politiką. Ji neturėjo savarankiskos pozicijos dėl lenkų, zydų ir kitų tautinių mazumų įtraukimo į LSSR administraciją. Norėdamas kontroliuoti visas vietinių komunistų ir administratorių grupes, auksčiausias vietinės kilmės LSSR administratorius - LKP(b) CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus mėgino palaikyti santykinę pusiausvyrą tarp tokių grupių. Tai teikė jam galimybę balansuoti tarp jų, konfliktų atveju atlikti arbitro ir taikytojo vaidmenį, stiprinti savo padėtį ir įtaką LSSR administracijoje.

1. LENKŲ TAUTINĖS MAZUMOS PADĖTIS LSSR ADMINISTRACIJOJE. SOVIETINĖS LIETUVIŲ IR LENKŲ BIUROKRATIJOS SANTYKIAI

Lietuvos Respublikos vykdytos Vilniaus krasto integravimo politikos įtaka lietuvių ir lenkų valdininkijos bei visuomenės santykiams. Perėmusi Vilniaus krastą, Lietuvos Respublikos vyriausybė ėmė integruoti jį į Lietuvos ūkinį, politinį ir visuomeninį gyvenimą. Atsizvelgusi į jo daugiatautiskumą, vyriausybė mėgino derinti ten gyvenančių tautų santykius remdamasi lygiateisiskumo ir piliečių lojalumo Lietuvai principais, stengėsi atkurti Lenkijos valstybės persekiotų tautų, pirmiausia lietuvių, baltarusių ir zydų, teises. Siekdama integruoti Vilniaus krastą, Lietuvos vyriausybė stiprino Lietuvai lojalių lietuvių, baltarusių, zydų pozicijas. Kartu ji mėgino neutralizuoti tuos lenkų visuomenės sluoksnius, kurie nepripazino Vilniaus krasto grązinimo Lietuvai, tikėjosi, kad po karo jis bus perleistas Lenkijai, dėl to norėjo islaikyti jame nepakeistą padėtį ir privilegijuotą lenkų tautinės grupės statusą.

Dėl skirtingų politinių tikslų, kurių siekė Lietuvos valstybė ir Vilniaus krasto lenkų politinės srovės, kilo politinė ir tautinė priespriesa tarp lietuvių politinių sluoksnių ir lenkų visuomenės dalies. Ji įvairiomis formomis pasireiskė pirmosios sovietinės okupacijos Lietuvoje laikotarpiu.

Vilniaus krasto lenkų atstovavimas LSSR administracijos struktūrose. Siekdama panaudoti lenkų visuomenę sovietizavimo politikai, SSRS valdzia mėgino formuoti jai patrauklų rezimo įvaizdį, sudaryti regimybę, kad bolsevikų valdzia atstovauja lenkų sluoksnių interesams. Norėdami parodyti, kad įgyvendina lenkų pilietinį lygiateisiskumą, SSRS valdzios atstovai Lietuvoje iskėlė lenkus į tas administracijos struktūras, kurias komunistai pristatė kaip LSSR valdzios įstaigas. Sie lenkai turėjo įkūnyti komunistų propagandos tezę apie tautinių mazumų lygiateisiskumą ir formuoti iliuziją, kad rezimas atstovauja lenkų tautinei mazumai. Dėl to į Liaudies seimą buvo iskelti trys lenkai. Vienas is jų - Janas Paskevičius (Jan Paskevič) buvo paskirtas LSSR laikinosios Auksčiausiosios Tarybos Prezidiumo nariu. Tokiais pat sumetimais VKP(b) mėgino sudaryti įspūdį, kad ji skatina lenkus įsitraukti į visų LSSR administracijos struktūrų, ypač specifinio regiono - Vilniaus krasto, veiklą. Tačiau tikrovėje komunistų partijos pozicija siuo klausimu buvo labai priestaringa.

Viena vertus, komunistai is tikrųjų siekė įtraukti lenkus į sovietizavimo procesą. Viesai buvo raginama priimti daugiau lenkų į komunistų partijos Vilniaus miesto ir apskrities organizacijas, įtraukti lenkų tautybės asmenis į vietinės administracijos įstaigas ir jų veiklą. Komunistams rūpėjo ne tik jėga priversti paklusti rezimui, bet ir ideologinėmis priemonėmis įtikinti, kad sovietinis rezimas yra artimas lenkams ("yra savas"). Dėl to jie mėgino formuoti tokį vietinės administracijos įvaizdį, kuris sudarytų regimybę, jog ji atstovauja lenkų sluoksniams. Norėta, kad lenkų būtų daugiau tose administracijos grandyse, kurios tiesiogiai bendravo su gyventojais ir pagal kurias jie sprendė apie sovietinį rezimą.

Kita vertus, komunistų poziūriui į lenkų atstovavimą LSSR administracijoje didelę įtaką darė tarptautiniai ir vidaus veiksniai, susiję su Vilniaus krasto grązinimu Lietuvai ir padėtimi jame. SSRS valdzia Vilniaus krastą laikė SSRS administracinio vieneto - Lietuvos SSR dalimi. Ji nepalaikė Lenkijos emigracinės vyriausybės ir Vilniaus kraste veikusių ekstremistinių lenkų politinių srovių vilčių, jog jis po karo bus perleistas Lenkijai, todėl negalėjo leisti, kad stiprėtų jo izoliavimosi ar atsiskyrimo nuo Lietuvos SSR, kaip SSRS dalies, tendencijos. Turėdami tai omenyje, SSRS atstovai Lietuvoje stengėsi susilpninti lenkų ekstremistinių srovių įtaką Vilniaus krasto lenkų visuomenei ir sumenkinti lenkų vaidmenį krasto administracijoje, ypač Vilniaus mieste. Norėdami sudaryti atsvarą lenkų kultūrai, jie palaikė lietuvių kalbą, lietuvių ir baltarusių sovietinę kultūrą. N. Pozdniakovas suformulavo svarbiausią principą, kurio turėjo laikytis komunistai spręsdami vadinamąjį lenkų klausimą: "Reikia vadovautis tuo, jog Vilnius - Lietuvos respublikos sostinė, ir mes turime elgtis taip, kad sustiprintume lietuvių kultūros įtaką, įlietume lietuvių kalbą ir visa kita". Stengtasi Vilniui ir aplinkiniam regionui suteikti daugiau lietuviskumo, suformuoti Vilniaus kaip LSSR administracinio centro ir sovietinės lietuvių kultūros zidinio įvaizdį. N. Pozdniakovas aiskino komunistams, kad tokiomis aplinkybėmis "nepolitiska iskelti lenkų klausimą" ir leisti sustiprėti jų įtakai Vilniaus miesto bei krasto administracijoje.

Dėl Sovietų Sąjungos agresijos pries Lenkiją dalis lenkų visuomenės buvo priesiska SSRS valstybei ir nelinko aktyviai bendradarbiauti su rezimu. Potencialūs rezimo salininkai buvo komunistai ir kiti kairiųjų paziūrų lenkai. Tačiau, kaip minėta, paleidus Lenkijos komunistų darbininkų partiją, bolsevikai traktavo juos kaip revizionistus ir atskalūnus. LKP(b) taikė itin grieztus politinės atrankos kriterijus norintiems įstoti į komunistų partiją lenkams ir faktiskai sustabdė jų priėmimą į komunistų gretas. 1941 m. sausio 1 d. LKP(b) buvo tik 9 lenkai. Vilniaus miesto partinėje organizacijoje nebuvo nė vieno lenko, nors iki 1940 m. spalio mėn. net 95 lenkai padavė pareiskimus priimti juos į LKP. Vietiniai komunistai lietuviai ir zydai politiskai nepasitikėjo lenkais, nerekomendavo jų priimti į LKP(b) ir faktiskai uzkirto jiems kelią patekti į partiją. Labiausiai nepasitikima lenkais buvo ten, kur vyravo komunistai rusai ar surusėję kitataučiai, pvz., is Baltarusijos SSR Lietuvai perduotų Svenčionių ir Svenčionėlių apskričių partinėse organizacijose. Antai Svenčionėlių apskrityje 1941 m. sausio mėn. buvo tik 2 lenkai komunistai, nors lenkai sudarė 40 proc. apskrities gyventojų. Nė vienas lenkas nebuvo iskeltas į vadovaujančias pareigas LKP(b) struktūrose. Suvarzius lenkų stojimą į komunistų partiją, jie negalėjo įgyti reiksmingos padėties joje. Kadangi LSSR tarnautojų karjera daug priklausė nuo okupantų politinio pasitikėjimo ir partiskumo, lenkai turėjo maziau galimybių patekti į aukstus postus administracinėse institucijose. Tarp 27 miestų ir apskričių vykdomųjų komitetų pirmininkų ir jų pavaduotojų, 18 liaudies komisarų ir jų pavaduotojų nebuvo nė vieno lenko. Lenkų beveik nebuvo centriniuose liaudies komisariatų aparatuose. Tiesa, tam įtakos turėjo ir tai, kad centrinės administracijos ir valdymo įstaigos buvo sutelktos Kaune, kur lenkų buvo itin mazai. Tačiau Vilniaus krasto, kur lenkai sudarė 30 proc. gyventojų, administracijos įstaigose jų buvo gerokai maziau negu lietuvių, zydų ar rusų.

Komunistai ribojo lenkų iskėlimą ir į kitas vietinės administracijos institucijas. Antai Trakų apskrityje, kur lenkai sudarė 24,32 proc. gyventojų, apskrities laikinajame vykdomajame komitete dirbo tik 1 lenkas, 11 valsčių komitetų - nė vieno, o 427 apylinkių komitetuose - 65 lenkai (15 proc. visų 431 apylinkės darbuotojų). Tik Vilniaus apskrities apylinkių laikinuosiuose vykdomuosiuose komitetuose buvo nemazai lenkų. 1941 m. juose dirbo net 235 lenkai (62,3 proc. visų 377 apylinkių laikinųjų vykdomųjų komitetų darbuotojų). Sios administracijos grandys neatliko svarbaus vaidmens įgyvendinant komunistų politiką. Tačiau jos tiesiogiai bendravo su vietos gyventojais. Zmonės pagal jas sprendė apie sovietinį rezimą. Norėdami sukurti lenkams priimtiną rezimo įvaizdį ir palenkti juos į savo pusę, okupantai formavo lenkiskos sudėties apylinkių laikinuosius vykdomuosius komitetus. Komunistams labai trūko zmonių, mokančių lenkų kalbą. Dėl to teko kurį laiką panaudoti buvusius Lenkijos Respublikos tarnautojus.

1940 m. rudenį LKP(b) pradėjo masiskai atleidinėti Lietuvos Respublikos valdininkus is darbo dėl socialinių ir politinių priezasčių. Kadangi didesnę dalį Vilniaus krasto įstaigų tarnautojų sudarė zmonės, kuriuos 1939-1940 m. paskyrė Lietuvos Respublikos vyriausybė, ir tie Lenkijos valstybės tarnautojai, kurie 1939-1940 m. buvo palikti įstaigose, juos pirmiausiai palietė komunistų organizuotas kadrų valymas. LSSR sveikatos apsaugos liaudies komisaras Vytautas Girdzijauskas, prekybos - Marijonas Gregorauskas, komunalinio ūkio - Valerijonas Knyva, teisingumo - Povilas Pakarklis, svietimo - Antanas Venclova ir kiti mėgino uzvilkinti kadrų valymą ir apsaugoti bent dalį tarnautojų. Tačiau dėl komunistų spaudimo jiems nepavyko tai padaryti.

Per kadrų valymą Vilniaus kraste labiausiai nukentėjo buvusios Lietuvos Respublikos valdininkija. Lenkų visuomenė, kuri buvo nepatenkinta tuo, kad komunistai atleido is įstaigų lenkų tautybės asmenis, neadekvačiai įvertino tokią jų veiklą. Kadrų valymą ji traktavo kaip sovietinės lietuvių biurokratijos pastangas pratęsti Lietuvos Respublikos vyriausybės politiką Vilniaus kraste ir galutinai isstumti lenkus is administracinių įstaigų. Jie apkaltino liaudies komisarus nekomunistus sovinizmu ir mėgino paveikti komunistų partiją, kad ji pakreiptų savo kadrų politiką lenkams palankia linkme. Is esmės norėta pasinaudojus kadrų valymu pasalinti lietuvių tarnautojus is Vilniaus krasto įstaigų ir atkurti lenkų biurokratijos statusą, kurį ji turėjo iki 1939 m. spalio mėn.

Lietuvių ir lenkų sovietinės biurokratijos priestaravimai. Norėdami sovietizuoti Vilniaus krastą ir nustumti į salį tuos lenkų visuomenės sluoksnius, kurie tikėjosi, kad po karo Vilniaus krastas bus perleistas Lenkijai, SSRS atstovai Lietuvoje siekė susilpninti lenkų vaidmenį krasto administracijoje. Remiantis partiniu ir tautiniu principu, buvo norima is įstaigose dirbusių lietuvių ir baltarusių tautybės komunistų bei jiems politiskai artimų zmonių sudaryti atsvarą lenkų tarnautojams, kurių daugelis nepriklausė komunistų partijai. Kartu buvo siekiama suformuoti ir palaikyti pusiausvyrą tarp lietuvių ir lenkų biurokratijos. N. Pozdniakovas aiskino komunistams, kad VKP(b) politika grindziama klasiniais, o ne tautiniais principais, dėl to "nepolitiska" suabsoliutinti kurios nors vienos Lietuvos tautos ar tautinės mazumos interesus, iskelti lietuvių ar lenkų tarnautojų grupių siekius. Jis nurodė, kad komunistai turi kontroliuoti lenkų ir lietuvių biurokratijos grupių įtaką, "prilaikyti" ne tik lenkus, bet ir lietuvius tarnautojus. Buvo manoma, kad taip pavyks sumazinti lietuvių ir lenkų tarnautojų bei kitų visuomenės grupių santykių įtampą, panaudoti lenkus Lietuvai sovietizuoti. Balansuodami tarp lietuvių ir lenkų tarnautojų grupių SSRS atstovai supriesino vieną grupę su kita; sitaip jie galėjo jas sutramdyti ir palenkti į savo pusę.

LSSR administracijoje buvo nemazai zmonių, kurie iki Lietuvos okupacijos priklausė demokratiniam liberaliajam ir kairiajam lietuvių visuomenės sparnui, teikė Lietuvos Respublikos vyriausybei įvairius pasiūlymus, kaip integruoti Vilniaus krastą į Lietuvą, atgaivinti jame lietuvybę ir kartu suderinti visų ten gyvenančių tautų interesus. Daugiausia tokių veikėjų paziūros padėjo susiformuoti LSSR administracijos virsūnių, pirmiausia LSSR laikinosios Auksčiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko Justo Paleckio ir Liaudies Komisarų Tarybos pirmininko Mečislovo Gedvilo nuostatai dėl Vilniaus krasto integravimo į Lietuvos SSR. Tam tikrą vaidmenį atliko ir Lietuvos Respublikos vyriausybės politikos Vilniaus kraste tradicijos. LSSR įstaigų vadovai lietuviai nekomunistai ir buvusios Lietuvos Respublikos valdininkijos dalis mėgino laikytis kai kurių jos aspektų.

LSSR vadovybė neabejojo, kad Vilniaus krastas buvo teisėtai grązintas Lietuvai. Dėl to, iskilus reikalui, ji sugebėjo tai pagrįsti. Ji laikėsi VKP(b) pozicijos, kad sovietinė administracija turėjo suvienodinti krastą su SSRS ir sovietizuoti jį. Remdamiesi Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos SSR istoriniais ir lingvistiniais tyrimais bei Baltarusijos SSR pateikta statistika, J. Paleckis, M. Gedvilas, A. Venclova ir kai kurie Svietimo liaudies komisariato padalinių vadovai padarė isvadą, kad siame regione gyventojų daugumą sudarė nutautėję lietuviai. Norėdami atgaivinti jų lietuviskumą, jie siekė sudaryti palankesnes sąlygas lietuvių kalbai ir svietimui.

LSSR administracija vykdė VKP(b) politiką, kuria buvo siekiama sovietizuoti Lietuvą, taip pat jai priklausiusį Vilniaus krastą. Ji negalėjo veikti kitaip, negu jai nurodė SSRS politinės struktūros ir Lietuvos komunistų partijos vadovybė. Realizuodami komunistų politiką, kai kurie administracinių institucijų vadovai lietuviai nekomunistai mėgino taip tvarkyti reikalus, kad būtų issaugotas lietuviskumas ir stiprėtų lietuvių padėtis administracijoje. Tačiau tai jie galėjo daryti tik kiek, kiek tai atitiko SSRS vadovybės interesus ir VKP(b) politikos tikslus. Antai Svietimo liaudies komisariatas buvo respublikinio pavaldumo zinyba, jo vadovybėje nebuvo priziūrėtojo is Maskvos ("antrojo vadovo"), todėl komisariato vadovybė galėjo daugiau atsizvelgti į vietos sąlygas, siūlyti jas labiau atitinkančias priemones, kurios padėtų įgyvendinti SSRS valdzios ir valdymo institucijų sprendimus. Tačiau totalitarinio rezimo sąlygomis, kai komunistų partija kontroliavo visą administracijos veiklą, tai buvo labai nezymūs komunistų partijos taktikos pakeitimai, kuriuos leido daryti SSRS struktūros. Vargu ar komisariato vadovybė būtų savo iniciatyva palaikiusi lietuviskumą, jei nebūtų tam gavusi SSRS valdzios ir jos atstovų Lietuvoje pritarimo.

LSSR liaudies komisarai V. Girdzijauskas, Jurgis Glusauskas, V. Knyva, P. Pakarklis ir A. Venclova mėgino taip kreipti jiems pavaldzių įstaigų veiklą, kad sustiprintų lietuvių pozicijas Vilniaus miesto ir apskrities administracijoje. Jie stengėsi įdarbinti Vilniaus krasto institucijose kuo daugiau lietuvių ir kadrų valymo metu mėgino neleisti pasalinti jų is darbo. Liaudies komisarai reikalavo, kad vietinės kilmės tarnautojai mokėtų lietuvių kalbą, jeigu jiems pagal jų pareigas reikėjo bendrauti su zmonėmis ir susirasinėti su kitomis institucijomis lietuviskai. Jie stengėsi nepriimti į darbą vietinės kilmės asmenų, kurie nemokėjo lietuvių kalbos, atleisdavo is tarnybos tuos, kurie buvo įpareigoti ismokti lietuvių kalbą, bet nesimokė. Komisarų poziciją dėl privalomo lietuvių kalbos mokėjimo ir mokymosi palaikė dauguma Vilniaus krasto tarnautojų lietuvių. Netgi dalis is SSRS atvykusių rusų pabrėzdavo, kad Vilniaus kraste dirbantys lenkai ir kiti kitataučiai turi ismokti lietuvių kalbą. Buvo savaime suprantama, kad tokie reikalavimai netaikytini is SSRS į Lietuvą atvykusiai biurokratijai, pirmiausia rusų tautybės asmenims.

Pradėjus įgyvendinti VKP(b) svietimo politiką, LSSR svietimo liaudies komisariato vadovybė mėgino pirmiausia isplėsti mokyklų lietuvių ir baltarusių dėstomosiomis kalbomis tinklą Vilniaus kraste. Dėl centralizuoto planavimo ir finansavimo tai buvo sunku greitai padaryti. 1940-1941 mokslo metais Vilniaus apskrityje veikė 125 mokyklos lenkų dėstomąja kalba ir tik 14 - lietuvių ir 6 - baltarusių, o Vilniaus mieste 49 - lenkų, 23 - zydų, 4 - lietuvių ir 1 - baltarusių dėstomąja kalba. Taigi mokyklų lenkų dėstomąja kalba Vilniaus mieste ir apskrityje buvo gerokai daugiau negu lietuvių ir baltarusių dėstomosiomis kalbomis. Lenkų mokyklų nebuvo tik tose teritorijose, kurias Lietuvai perdavė Baltarusijos SSR. Antai Svenčionėlių apskrityje nebuvo nė vienos mokyklos lenkų dėstomąja kalba. Steigdamas mokyklas Svenčionių ir Svenčionėlių apskrityse, liaudies komisariatas rėmėsi ta gyventojų tautinės sudėties statistika, kurią pateikė Baltarusijos SSR ir kurios pagrindu tos teritorijos buvo perleistos Lietuvai. Kaip minėta, ji rodė, kad Svenčionių, Svenčionėlių ir Vilniaus apskrityse gyventojų daugumą sudarė nutautėję ir lenkais save laikantys lietuviai ir baltarusiai. Dėl to Svenčionėlių apskrityje stengtasi pirmiausia atidaryti mokyklas lietuvių ir baltarusių dėstomosiomis kalbomis.

LSSR administracinių institucijų veikla Vilniaus kraste padėjo stiprinti lietuvių padėtį krasto įstaigose ir silpnino lenkų visuomenės sluoksnių įtaką krasto administravimui. Dėl to kilo lenkų visuomenės dalies nepasitenkinimas. Ypač aktyviai veikė ekstremistiskai nusistačiusi lenkų visuomenės srovė, kuri boikotavo visas LSSR administracijos priemones, pirmiausia dėl lietuvių kalbos įvedimo, kiekviena proga stengėsi apkaltinti lietuvius sovinizmu, sukurstyti lenkų visuomenės aistras. Lenkų ekstremistai mėgino įtraukti į savo veiklą kai kuriuos nelietuvių tautybės partijos veikėjus. Antai Svietimo liaudies komisariatui 1941 m. isleidus instrukcijas tarnautojams dėl lietuvių kalbos mokymosi ir egzamino laikymo, Vilniaus lenkai kartu su atvykusiais is SSRS rusais ir kitais surusėjusiais kitataučiais pareikalavo panaikinti tokius nutarimus. Jiems pavyko patraukti į savo pusę LKP(b) Vilniaus miesto komiteto vadovus nelietuvius ir sukurstyti kampaniją pries Svietimo liaudies komisariatą. Panasiai pasielgė ekstremistiniai lenkų sluoksniai, kurie buvo nepatenkinti tuo, kad lietuviai buvo paskirti lenkų mokyklų direktoriais, mokyklose buvo įvestos privalomos lietuvių kalbos, istorijos ir kitos su Lietuva susijusios disciplinos, padidintas valandų skaičius lietuvių kalbos pamokoms ir atitinkamai sumazinta valandų kitiems dalykams, taip pat lenkų kalbai. Jie sukurstė lenkų tautybės gyventojus neleisti vaikų į mokyklas ir ėmė reikalauti is LSSR politinių struktūrų, kad jos atleistų is mokyklų lenkų dėstomąja kalba visus direktorius lietuvius ir paskirtų direktoriais tik lenkų tautybės zmones, panaikintų privalomas lietuvių kalbos ir kitas su Lietuva susijusias disciplinas. Siekdami islaikyti savo įtaką prievarta sulenkintai lietuvių, baltarusių ir zydų visuomenės daliai, tokie lenkų sluoksniai darė spaudimą jai pasirinkti mokyklas ne gimtąja, bet lenkų dėstomąja kalba. Ypač neigiamai kai kurie lenkai sutiko baltarusių mokyklų steigimą. Matyt, jie suvokė, jog SSRS atstovai Lietuvoje norėjo paskatinti baltarusių svietimo ir sovietinės kultūros raidą tam, kad atitrauktų juos nuo lenkų politinių srovių ir suformuotų is jų atsvarą lenkų tautinei mazumai.

Priestaravimai tarp lietuvių ir lenkų tarnautojų bei kitų visuomenės sluoksnių Vilniaus kraste kilo dėl skirtingos Lietuvos ir Lenkijos valstybių politikos sio krasto atzvilgiu, Lenkijos Respublikos vykdyto lietuvių nutautinimo ir Lietuvos Respublikos veiklos integruojant Vilniaus krastą į Lietuvą. Juos dar labiau didino VKP(b) veikla sovietizuojant Lietuvą ir unifikuojant Vilniaus krastą su SSRS. Tam įtakos turėjo ir lietuvių tautybės LSSR institucijų vadovų pastangos sustiprinti lietuvių padėtį krasto administracijoje bei palaikyti lietuviskumą kraste. Didėjantys priestaravimai tarp LSSR įstaigose dirbusių lietuvių ir lenkų darė neigiamą įtaką lietuvių ir lenkų tautų santykiams. Susidarė tokia padėtis, kai, anot komunistų, "lenkai ir lietuviai vieni kitus laikė priesais". Lietuvių ir lenkų antagonizmas kėlė nerimą LKP(b) vadovybei, nes griovė komunistų pastangas panaudoti Lietuvos tautas ir tautines mazumas VKP(b) politikai įgyvendinti.

Kadangi vietiniai komunistai, ypač nelietuviai, nesiorientavo lenkų politiniame gyvenime, neskyrė jų srovių ir nesuvokė Lietuvai priesiskų ekstremistinių lenkų sluoksnių tikslų, jie lengvai pasidavė jų įtakai ir įsitraukė į jų inspiruotą veiklą pries lietuvių tarnautojus. Antai LKP(b) Vilniaus miesto komiteto sekretorius Jankelis Vinickis ir kai kurie kiti komiteto nariai suartėjo su ekstremistinės orientacijos lenkais ir, dangstydamiesi demagoginiais kovos dėl lenkų tautinės mazumos teisių pareiskimais, kiekviena tinkama proga kritikavo lietuvių administratorių veiklą. Tokių lenkų sluoksnių poziciją palaikė netgi NKGB Vilniaus valdybos virsininkas Jonas Vildziūnas. Jis aiskino, kad antisovietinės lenkų visuomenės nuotaikos sustiprėjo dėl LSSR svietimo liaudies komisariato pozicijos remti Vilniaus kraste lietuvių kalbą bei svietimą ir tariamai diskriminuoti lenkų etninę grupę. Svietimo liaudies komisariato kritika buvo nepagrįsta. Jis nevykdė jokios savarankiskos politikos. Komisariatas įgyvendino VKP(b) svietimo politiką, vykdė SSRS politinių struktūrų nurodymus dėl jos. Tačiau komunistams buvo ideologiskai patogiau ne kritikuoti VKP(b) nuostatas, bet demagogiskai teigti, jog komisariatas "iskraipė" partijos politiką. Tokia komunistų pozicija rodė, kad LKP(b) ėmė įsitvirtinti VKP(b) įsisaknijusi praktika problemas aiskinti tuo, jog politinės struktūros ar jose dirbantys asmenys tariamai iskraipė ir netinkamai įgyvendino "teisingą generalinę partijos liniją". Dėl to komunistai privertė Svietimo liaudies komisariatą "reaguoti į kritiką" ir taip koreguoti veiklą, kad ji uztikrintų ne Lenkijos valstybės persekiotų lietuvių ir baltarusių, bet privilegijuotą padėtį turinčios lenkų tautinės mazumos interesus. 1941 m. vasario mėn. komisariatas ėmė uzdarinėti mokyklas lietuvių dėstomąja kalba Vilniaus, Svenčionių ir Svenčionėlių apskrityse ir pertvarkyti jas į mokyklas lenkų dėstomąja kalba.

SSRS atstovai Lietuvoje zinojo, kad Svietimo liaudies komisariato kritika buvo nepagrįsta, kad kai kurie vietiniai komunistai pasidavė lenkų ekstremistų įtakai, ispūtė tariamus lietuvių nacionalizmo faktus. N. Pozdniakovas ir kiti jo aplinkos rusai neįzvelgė jokio lenkų diskriminavimo ar nacionalistinio Svietimo liaudies komisariato veiklos pobūdzio. Jiems didelė problema buvo lenkų ekstremistinių sluoksnių veikla Vilniaus kraste, jų pastangos rasti uztarėjų LSSR administracinėse struktūrose ir daryti spaudimą administracijai. Antai lenkų ekstremistiniai sluoksniai mėgino blokuotis su Vilniaus miesto laikrasčio "Krasnoje znamia" ("Raudonoji vėliava") redaktoriumi ir VKP(b) organo "Pravda" ("Tiesa") korespondentu Lietuvoje Kozlovu, pradėti LSSR ir SSRS spaudoje kampaniją pries vadinamąjį lietuvių nacionalizmą. M. Gedvilo ir LKP(b) CK propagandos sekretoriaus Kazio Preikso zodziais, laikrastis virto "lenkų sovinistų ruporu". Sunerimęs, kad VKP(b) spaudos atstovas pasidavė lenkų ekstremistų įtakai ir ėmė juos globoti, N. Pozdniakovas pasmerkė jo poziciją, liepė atsiriboti nuo lenkų tarnautojų bei kitų lenkų sluoksnių ir "nesitaikstyti" su vadinamaisiais lenkų nacionalistais. Jis nurodė Kozlovui taip pakeisti laikrasčio orientaciją, kad būtų palankiai nusviečiama lietuviskos administracijos veikla. N. Pozdniakovo iniciatyva LKP(b) CK biuras kreipėsi į VKP(b) CK, kad Kozlovas būtų atleistas is "Pravdos" korespondento Lietuvos SSR pareigų. Matyt, komunistai sunerimo dėl galimos VKP(b) vadovybės reakcijos. Komunistinėje spaudoje ispūtus tariamus lietuvių nacionalizmo faktus, galėjo susiformuoti komunistų nuomonė, kad LSSR administracijoje esama nacionalistinių nukrypimų. Tai galėjo paskatinti VKP(b) vadovybę inspiruoti susidorojimą su vietinės administracijos virsūnėmis.

SSRS atstovams kėlė nerimą tai, kad lenkų ekstremistinė srovė aktyviai veikė tarp įvairių lenkų gyventojų grupių ir destabilizavo padėtį kraste. Ekstremistų įtakai pasidavę lenkų sluoksniai laukė SSRS-Vokietijos karo ir tikėjosi, kad SSRS jį pralaimės. Buvo akivaizdūs lenkų visuomenės dalies ketinimai, prasidėjus SSRS-Vokietijos karui, fiziskai susidoroti su okupantais ir jų talkininkais, sovietinės administracijos Vilniaus kraste pareigūnais. Artėjančio karo akivaizdoje tokios lenkų visuomenės dalies nuotaikos didino įtampą tarp lietuvių ir lenkų tarnautojų bei kitų visuomenės sluoksnių.

2. ZYDŲ SLUOKSNIŲ ĮSITRAUKIMAS Į LSSR ADMINISTRACIJĄ. SOVIETINĖS LIETUVIŲ  IR ZYDŲ BIUROKRATIJOS SANTYKIAI

Sionistinės orientacijos zydų persekiojimas. Dėl Rusijos komunistų poziūrio į zydų tautą kaip į kastą, VKP(b) politikos, kuria buvo siekiama asimiliuoti bei surusinti zydus ir sunaikinti juos kaip savitą etninę grupę, okupavusi Lietuvą SSRS ėmė varzyti Lietuvos zydų bendruomenės visuomeninį, politinį ir kultūrinį gyvenimą. Kadangi LKP(b) laikėsi bolsevikų pozicijų dėl vadinamojo zydų klausimo sprendimo, ji nesutiko su zydų kultūrine nacionaline autonomija, priesiskai ziūrėjo į zydų politines sroves, kurios siekė issaugoti zydų tautos identiskumą. Lietuvos komunistų partijos nuostatą dėl zydų suformavo komunistiniame judėjime aktyviai dalyvavę antisionistinės pakraipos zydai. Norėdami sunaikinti savo politinius ir idėjinius priesininkus sionistus ir valdyti visą Lietuvos zydų bendruomenę, jie įnirtingai kovojo su sionizmo ideologija ir sionistine srove, stengėsi pasalinti ją is Lietuvos visuomeninio politinio gyvenimo.

Siekdamas suvarzyti zydų tautos kultūrinę raidą, rezimas uzdraudė visas zydų organizacijas, kurios vadovavo įvairioms zydų mokykloms, uzdarė mokyklas hebrajų dėstomąja kalba. Mokyklose buvo uzdrausta dėstyti zydų istoriją, religiją, hebrajų kalbą. Dėl to beveik du kartus sumazėjo zydų gimnazijų ir progimnazijų skaičius (1940 m. pavasarį jų buvo 23, o 1941 m. pavasarį - 12). 1941 m. pradėtas likviduoti Zydų mokslo institutas - JIVO.

Norėdamas sunaikinti zydų bendruomenėje įtakingiausią politinę srovę, rezimas uzdraudė sionistines organizacijas ir jų spaudą, persekiojo sionistinių paziūrų zmones, salino juos is svietimo, kultūros, visuomeninių bei kitų organizacijų ir įstaigų, uzkirto jiems kelią patekti į LSSR struktūras. Antai 1940 m. gruodzio mėn. LKP(b) Vilniaus miesto komitetas pasalino is darbo zydų laikrasčio "Vilner emes" darbuotojus uz jų sionistines ir antisovietines paziūras ir nutarė uzdrausti laikrastį. Laikrasčio bendradarbiai anksčiau dirbo Arono Izaoko Grodzinskio redaguotame "Oven kurjer". Sis laikrastis 1936-1937 m. rėmė trockininkus, kurie kaltino J. Staliną, rusų komunistus ir sovietinę rusų biurokratiją antisemitizmu. LKP(b) CK biuras palaikė Vilniaus komunistų vadovų poziciją ir 1941 m. vasario 12 d. uzdraudė "Vilner emes". Vietiniai komunistai susidorojo su zydų spaudos darbuotojais, kurie propagavo sionistines idėjas ir kritikavo VKP(b) politiką zydų atzvilgiu. Panasiai pasielgta ir su kitomis sionistinėmis organizacijomis, įstaigomis, sionistinių paziūrų zmonėmis.

Lietuvos komunistai neleido sionistinės pakraipos zydams patekti į LSSR politines struktūras. LKP(b) valymo metu buvo pasalinta 50 sionistinės, folkistinės orientacijos ir Bundui priklausiusių zydų, kurie prisisliejo prie komunistų partijos 1940 m. vasarą, kai į partiją masiskai plūdo įvairių politinių paziūrų Lietuvos gyventojai. Prasidėjus LSSR administracijos įstaigų kadrų politiniam ir socialiniam valymui, komunistai salino is darbo sionistinės orientacijos zydų verslininkus, prekybininkus, amatininkus, teisininkus ir kitus. Antai vien is Vietinės pramonės liaudies komisariato 1940 m. gruodzio mėn. buvo atleista 17 zydų, tarp jų 6 sionistinės orientacijos darbuotojai. Zydų sluoksnius palietė okupantų teroras. Iki 1941 m. birzelio 6 d. buvo suimti 334 zydai. Pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu represuota 2613 zydų.

Kairiųjų zydų sluoksnių įsitraukimas į LSSR administracijos struktūras. Beveik visi SSRS atstovai Lietuvoje laikėsi tradicinių bolsevikų nuostatų zydų klausimu. Jie buvo suinteresuoti neleisti, kad LSSR administracijoje isaugtų zydų vaidmuo, norėjo sumazinti zydų komunistų įtaką partijoje ir kitose politinėse struktūrose. Tačiau kai kurie is jų, pirmiausia N. Pozdniakovas, atsizvelgę į Lietuvos aneksijos aplinkybes ir politinę padėtį kraste, stengėsi suderinti principinę bolsevikų nuostatą sumazinti zydų vaidmenį administracijos struktūrose su rezimo interesu įtraukti juos į Lietuvos sovietizavimo procesą. Tokią poziciją palaikė ir is SSRS į Lietuvą atvykę komunistai, kurie nepasitikėjo vietine lietuviska administracija ("nacionalais"). Norėdami sumazinti LSSR įstaigose dirbusių lietuvių įtaką, jie mėgino suformuoti jai atsvarą is zydų ir kitų tautybių tarnautojų. Komunistinės orientacijos zydų įtraukimas į LSSR politines struktūras turėjo atlikti tokį pat vaidmenį kaip ir rusų skverbimasis į administracijos institucijas: susilpninti lietuvių padėtį administracijoje, palengvinti rusams ją kontroliuoti, padėti surusinti administracijos aparatą. SSRS atstovai taip pat įvertino geopolitinę Lietuvos zydų orientaciją į SSRS, kuri isryskėjo tuomet, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir zydų tautai iskilo pavojus būti fiziskai sunaikintai dėl Vokietijos nacionalsocialistų politikos. Tokiomis aplinkybėmis SSRS atstovai apskritai palankiai ziūrėjo į kairiuosiuos zydų sluoksnius, laikė juos rezimo salininkais ir kurį laiką pritarė jų įtraukimui į LSSR administraciją. Juo labiau kad kairieji zydai aktyviai dalyvavo komunistiniame judėjime, 1940 m. vasarą jie sudarė beveik trečdalį LKP narių, o Lietuvos administraciniame centre Kaune - netgi 70,88 proc. visų komunistų. Rengdamiesi perduoti kai kuriuos LSSR administravimo svertus vietiniams komunistams, okupantai is jų formavo kadrų rezervą. Kairieji zydų sluoksniai sudarė svarbų sovietinės biurokratijos saltinį.

Zydų komunistai buvo gausi ir įtakinga grupė Lietuvos komunistų partijoje, dėl to LKP(b) atsizvelgė į jų interesus patekti į administraciją. Ji organizavo ir labiausiai is visų SSRS politinės sistemos Lietuvos SSR struktūrų rėmė zydų dalies įtraukimą į administracijos įstaigas. Zydų komunistai LKP(b) CK sekretorius Icikas Smuelis Meskupas ir LKP(b) CK kadrų skyriaus vedėjas Chaimas Aizenas nuo 1940 m. vasaros tvarkė is pradzių komunistų partijos, vėliau - visų administracijos struktūrų kadrų reikalus. Jie koordinavo komunistų ir jų salininkų iskėlimą ir įdarbinimą LSSR institucijose, organizavo socialinį ir politinį jų kadrų valymą, o Ch. Aizenas tiesiogiai kontroliavo, kaip is įstaigų salinama Lietuvos Respublikos valdininkija ir į jos vietą keliami komunistų parinkti zmonės. Tai sudarė palankias sąlygas gausiems zydų sluoksniams įsitraukti į LSSR administracijos aparatą. Tam tikrą vaidmenį atliko tai, kad komunistų partijoje susiformavo tradicija patikėti zydų komunistams patiems nustatyti LKP veiklos tarp zydų gaires. Dėl to buvusios nelegalios LKP CK komisijos darbui su zydais nariai I. S. Meskupas, Ch. Aizenas, LKP(b) CK pramonės, vėliau - prekybos skyriaus vedėjas Smerelis Maiminas, "Tiesos" redaktorius Genrikas Zimanas, Lietuvos telegramų agentūros Elta direktoriaus pavaduotojas Leiba Sausas ir kiti vienvaldiskai sprendė zydų iskėlimo į administraciją klausimus. LKP(b) pozicija dėl zydų įtraukimo į Lietuvos SSR administravimą, sio proceso turinys ir tempai daug priklausė nuo jų nuostatų ir interesų.

Tarp LSSR institucijų vadovų buvo nemazai kairiųjų demokratinių paziūrų visuomenės veikėjų, kurie siekė įtraukti į krasto administravimą visas Lietuvos tautines mazumas, taip pat zydus. Dėl to jie kurį laiką teigiamai ziūrėjo į tai, kad zydai buvo įdarbinami įstaigose.

Dėl socialinių ir politinių priezasčių, Antrojo pasaulinio karo aplinkybių kai kurie kairieji zydų bendruomenės sluoksniai palankiai sutiko Lietuvos okupaciją ir aneksiją ir nuo 1940 m. vasaros aktyviai įsitraukė į Lietuvos sovietizavimo procesą.

Atsizvelgę į Lietuvos aneksijos mechanizmą, SSRS atstovai iki vadinamojo Liaudies seimo rinkimų laikėsi taktikos maziau komunistų skirti į vadovaujančius postus, kelti juos, taip pat zydus į okupuotos Lietuvos administraciją. Dėl to į J. Paleckio vyriausybę buvo paskirtas tik vienas zydas - sveikatos apsaugos ministras Moisiejus Leonas Koganas, kuris laikėsi komunistinių paziūrų, bet formaliai nepriklausė LKP. Inkorporavus Lietuvą į SSRS ir įjungus LKP(b) į VKP(b), Lietuvos komunistų organizacija tapo į Lietuvą perkeltos SSRS politinės sistemos serdimi. Siekdama palenkti LSSR administraciją komunistų struktūrų diktatui ir kontrolei, VKP(b) skatino vietinius komunistus, taip pat zydų tautybės, įsidarbinti administracijos įstaigose ir paimti jas į savo rankas. Nuo liepos mėn. zydų tautybės komunistai ir jiems artimi zmonės buvo nukreipiami į administracijos institucijas. Liepos 25 d. pramonės ministru tapo Chaimas Alperavičius, kuris nebuvo LKP narys, bet palaikė artimus rysius su LKP CK komisija darbui tarp zydų ir SSRS pasiuntinybe Kaune. Zydai buvo įdarbinami is pradzių į komunistų vadovaujamas, vėliau ir kitas įstaigas viduriniosios ir zemesniosios grandies tarnautojais. Vasarą ir rudenį nacionalizavus privačias pramonės ir prekybos, finansų, kredito ir kooperacijos įmones bei bankus, didesnė dalis jose dirbusių asmenų, taip pat zydų tautybės, tapo sovietiniais tarnautojais.

Dar daugiau zydų įsitraukė į LSSR institucijas 1940 m. rudenį, kai LKP(b) pradėjo masiskai dėl socialinių ir politinių priezasčių atleidinėti Lietuvos Respublikos valdininkiją ir keisti ją rezimui istikimais zmonėmis. Kadangi kadrų valymą organizavo ir kontroliavo LKP(b) CK kadrų skyrius, o įstaigose jį tiesiogiai atliko kadrų skyriaus vedėjo Ch. Aizeno parinkti kadrų skyrių ir spec. skyrių virsininkai, daugiausia zydų tautybės asmenys, tai padėjo nedarbininkų kilmės zydų tarnautojams isvengti socialinio valymo ir sudarė palankias sąlygas įvairiems zydų sluoksniams greičiau patekti į administracijos institucijas. Pasinaudoję padėtimi LKP(b) vadovybėje, komunistai zydai ėmė proteguoti ne tik komunistinių, bet ir nuosaikiųjų kairiųjų, jidisistinių ir kai kuriuos sionistinių paziūrų zydus, kilusius is pasiturinčių sluoksnių. Buvę verslininkai, bankininkai, įvairių pramonės sakų, prekybos ir finansų bei kredito įmonių savininkai, valdybų nariai, akcininkai buvo paskirti Vietinės, Maisto, Mėsos ir pieno pramonės, Prekybos, Zemės ūkio, Miskų ūkio liaudies komisariatų įmonių direktoriais, techniniais direktoriais, struktūrinių padalinių virsininkais ir specialistais; buvę namų savininkai tapo nacionalizuotų namų valdytojais ir t. t. Stengdamiesi islikti ir pritapti prie sovietinės sistemos, issaugoti darbo vietas, įgyti privilegijuotą padėtį LSSR struktūrose ar dėl kitų priezasčių pasiturintys zydų visuomenės atstovai prisisliejo prie okupacinio rezimo, ėmė ieskoti uztarimo tarp buvusių politinių priesininkų komunistų, siūlyti jiems savo sugebėjimus ir patirtį. Norėdami kompensuoti komunistų zydų issilavinimo spragas, kompetencijos ir valdymo įgūdzių stoką, organizuoti sklandzią įstaigų veiklą, komunistai zydai ir nepartiniai zydų tautybės įstaigų vadovai pasinaudojo tokių zmonių ziniomis ir administracinio darbo patirtimi. Vietinės pramonės liaudies komisaro pavaduotojas Ch. Alperavičius, prekybos liaudies komisaro pavaduotojas Abraomas Plakchinas, LKP(b) CK pramonės skyriaus vedėjas S. Maiminas ir kiti įtakingi kairieji zydų veikėjai, kuriuos okupantai iskėlė į LSSR administracijos virsūnes, padėjo įvairių sluoksnių ir politinių srovių zydams patekti į LSSR administraciją. Jie stengėsi suformuoti sovietinės zydų biurokratijos grupę ir tautiniu pagrindu sutelkti aplink ją zydų visuomenę. Daugiausia jų iniciatyva zydų tautybės verslininkai, prekybininkai, įvairių įmonių savininkai buvo įdarbinti nacionalizuotose pramonės ir prekybos įmonėse, iskelti į aukstas pareigas. Jie sugebėjo paveikti komunistus zydus, kad palaikytų aukstais pareigūnais tapusius zydų tautybės asmenis. Tokia zydų komunistų ir administracijos pareigūnų veikla padėjo įtraukti zydų sluoksnius į Lietuvos sovietizavimo procesą, sudarė sąlygas zydų bendruomenės nariams pritapti prie rezimo ir sovietinės sistemos.

Nuo 1940 m. rudens SSRS atstovai ėmė stabdyti zydų iskėlimą į vadovaujančius postus. Zydų komunistų lyderiai pastebėjo, kad kai kurie rusai ir surusėję kitataučiai, ypač LKP(b) CK organizacinio instruktorių skyriaus vedėjas Daniilas Supikovas ir Kauno miesto komiteto antrasis sekretorius Nikita Parasčenka, norėjo panaudoti komunistų partijos ir LSSR administracijos aparato kadrų valymo kampanijas tam, kad susilpnintų zydų vaidmenį administracijoje ir isstumtų juos is svarbiausių LSSR politinių struktūrų.

Siekdami issaugoti savo pozicijas, komunistai ir įstaigose dirbantys įvairių sluoksnių bei paziūrų zydai ėmė telktis tautiniu pagrindu. Jie pasinaudojo savo įtaka LKP(b) vadovybėje ir turimais kadrų reikalų tvarkymo svertais. Liaudies komisariatų vadovai, jų struktūrinių padalinių virsininkai zydai vilkino kadrų valymą ir globojo zydų tautybės tarnautojus. Antai vietinės pramonės liaudies komisaro pavaduotojas Ch. Alperavičius nepaisė SSRS atstovų kritikos dėl to, kad buvę pramonės įmonių savininkai buvo paskirti nacionalizuotų įmonių direktoriais. Jis nevykdė N. Parasčenkos ir kitų rusų komunistų reikalavimų atleisti tokius asmenis is vadovaujančių pareigų ir juos globojo. Panasiai prekybos liaudies komisaro pavaduotojas A. Plakchinas neleido pasalinti is prekybos valdybų ir įmonių darbuotojus zydus. Jis net mėgino įtikinti komunistus, kad kvalifikuotą sovietinės prekybos sistemos aparatą galima sukomplektuoti tik is buvusių privačių prekybos įmonių savininkų ir jų darbuotojų. Svarbu buvo tai, kad komunistai zydai tvarkė kadrų reikalus ir galėjo pakreipti juos zydams palankia linkme. Netgi po to, kai 1941 m. vasario mėn. rusų komunistai nusalino juos nuo vadovavimo VKP(b) kadrų politikai Lietuvos SSR, jiems pavyko islaikyti savo rankose nemazai kadrų svertų ir panaudoti juos sovietinės zydų biurokratijos naudai. Daugiausia dėl I. Meskupo, S. Maimino, Ch. Aizeno įtakos kadrų valymas nepalietė vadovaujančiosios grandies zydų - liaudies komisarų pavaduotojų, komisariatų struktūrinių padalinių virsininkų. Priesingai negu kadrų valymą vilkinę vadovai lietuviai, vadovaujančiosios grandies pareigūnai zydai nesipriesino VKP(b) politikai ir netrukdė sovietizuoti Lietuvą. Dėl to SSRS atstovai nė vienam is jų nepateikė jokių politinių kaltinimų, neinspiravo komunistų politiskai susidoroti su jais.

Issilaikyti darbe zydų tautybės tarnautojams padėjo tai, kad juos palaikė kadrų skyrių virsininkai zydai. Norėdami issaugoti sovietinės zydų biurokratijos padėtį, dalis jų manipuliavo kadrų valymu: kampaniją vykdė taip, kad ji aplenktų darbuotojus zydus ir paliestų kuo platesnius nezydų tarnautojų sluoksnius.

Dėl visų sių priezasčių sovietinei zydų biurokratijai pavyko isvengti masinio atleidimo is įstaigų ir atsispirti rusų komunistų pastangoms sumazinti jų vaidmenį svarbiausiose LSSR struktūrose. Jie issaugojo savo pozicijas administracijoje. Komunistų zydų įtaka padėjo issilaikyti netgi LKP(b) V suvaziavime kritikuotiems kadrų skyrių virsininkams. Nė vienas is jų nebuvo pasalintas is pareigų ir galėjo toliau globoti zydus. 1941 m. pavasarį ir vasaros pradzioje liaudies komisariatuose, kurių vadovai, kadrų skyrių ir kitų struktūrinių padalinių virsininkai buvo zydų tautybės asmenys, toliau buvo įdarbinami zydų atstovai, sparčiai plito zydų tautinis protekcionizmas.

Iki 1940 m. Lietuvos Respublikos valdzios ir valdymo institucijose buvo labai mazai zydų. Pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu komunistai palyginti plačiai įtraukė juos į krasto administravimą. 1940 m. įvairiose įstaigose buvo įdarbinta 400 komunistų zydų, jie sudarė penktadalį visų LSSR administracijos institucijose dirbusių komunistų. 1941 m. birzelio mėn. administracijos aparate dirbo apie 460 zydų komunistų (14,5 proc. visų ten dirbusių komunistų). LSSR administracijoje įsidarbino mazdaug 79 proc. visų LKP(b) narių zydų, santykinai daugiau negu lietuvių (65 proc.) ir rusų (67 proc.) komunistų. Įskaitant nepartinius, pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu komunistai iskėlė į svarbiausias administracijos struktūras mazdaug 1000 zydų, tai sudarė 16,8 proc. jų darbuotojų.

Zydų atstovai buvo įtraukti į visas Lietuvos SSR politines struktūras. Lietuvos komunistų partijoje 1941 m. birzelio mėn. jie sudarė 12, 6 proc. visų narių ir 16, 6 proc. partijos aparato darbuotojų. Is jų 1 zydas buvo LKP(b) CK sekretorius, 5 - LKP(b) CK nariai, 5 - LKP(b) CK skyrių ir sektorių vedėjai ir pavaduotojai, 3 - LKP(b) miestų ir apskričių komitetų sekretoriai. LSSR Liaudies Komisarų Tarybos vadovybėje 1941 m. birzelio mėn. buvo 5 zydai (1 liaudies komisaras, 4 pavaduotojai). LSSR Auksčiausiajame Teisme ir 5 apygardų teismuose dirbo 6 zydai, represinėse struktūrose - mazdaug 70 zydų komunistų (7, 6 proc. visų darbuotojų komunistų), o NKGB apskričių skyriuose - 18 zydų (beveik 9, 3 proc. visų darbuotojų). Zydai sudarė desimtadalį aukstas pareigas turėjusių sovietinių tarnautojų. Kaip minėta, nacionalizavus pramonės, prekybos, finansų ir kredito, kooperacijos įmones ir bankus, didelė dalis juose dirbusių asmenų, taip pat zydų tautybės, tapo sovietinių įstaigų tarnautojais. Dėl VKP(b) ekonominės politikos zydų verslininkai, prekybininkai prarado nuosavybę, bet daugelis jų issaugojo darbo vietas, tapo vadovaujančiosios, viduriniosios ir zemesniosios grandies sovietiniais tarnautojais.

Tai pakeitė zydų visuomenės dalies padėtį ir padidino jos vaidmenį LSSR administracijos struktūrose. Toks procesas skatino zydus įsitraukti į aneksuotos Lietuvos sovietizavimą, padėjo komunistams pasiekti, kad dalis zydų tautos bendradarbiautų su okupantais, ir panaudoti juos VKP(b) politikai įgyvendinti.

Sovietinės biurokratijos poziūris į zydų padėtį LSSR administracijoje. LSSR administracijoje dirbę tarnautojai ir kiti aneksuotos Lietuvos visuomenės sluoksniai priesiskai sutiko tai, kad dalis zydų įsidarbino LSSR administracijos įstaigose.

Zydų įsidarbinimas LSSR administracijos įstaigose savaime neprovokavo neigiamos ten dirbančių tarnautojų reakcijos. Demokratinių ir kairiųjų paziūrų lietuvių sluoksniai rėmė tautinių mazumų, taip pat zydų, integravimą į Lietuvos visuomeninį politinį gyvenimą. Iki Lietuvos inkorporavimo į SSRS zydų iskėlimą į okupuotos Lietuvos administracijos struktūras neigiamai vertino daugiausia desinieji politiniai sluoksniai ir desiniosios politinės orientacijos Lietuvos Respublikos valdininkijos dalis. Jie buvo politiniai komunistų priesininkai, dėl to priesiskai ziūrėjo į bet kokios tautybės komunistus.

Neigiamas lietuvių valdininkų poziūris į tokį procesą ėmė formuotis liepos-rugpjūčio mėnesiais, kai Lietuva buvo inkorporuota į SSRS ir Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo sudarytas SSRS administracinis vienetas - Lietuvos SSR. Į Lietuvą buvo perkelta svetimos valstybės politinė sistema ir aneksuoto krasto valdymo mechanizmas, sudaryta VKP(b) politiką vykdanti vietinė administracija. Lietuvos Respublikos valdininkija nepritarė Lietuvos aneksijai ir sovietizavimui. Ji priesiskai sutiko komunistų veiklą siekiant suformuoti LSSR administracijos struktūras ir panaudoti jas VKP(b) politikai įgyvendinti. Vietiniai komunistai, taip pat zydai, stengėsi kontroliuoti administracijos įstaigas ir paversti jas VKP(b) politikos instrumentais. Priesingi politiniai tikslai ir interesai supriesino buvusius Lietuvos Respublikos valdininkus su komunistais ir jų iskeltais zmonėmis, taip pat tarnautojais zydais. Politinė priespriesa buvo svarbiausia priezastis, dėl kurios kilo tautiniai priestaravimai tarp buvusių Lietuvos Respublikos valdininkų lietuvių ir įvairių tautybių rezimo salininkų, taip pat zydų. Komunistų, taip pat zydų, įsidarbinimas LSSR administracijos struktūrose negalėjo būti sklandus ir sutiktas palankiai.

Komunistai neparengė jokių prielaidų, kad palengvintų zydų tautinės mazumos atstovams pritapti prie administracijos įstaigose dirbančių tarnautojų. Savo vaidmenį komunistiniame judėjime ir Lietuvos aneksijoje perdėję ir ispūtę zydai komunistai bei jų salininkai buvo įsitikinę, kad kairieji visuomenės sluoksniai palankiai sutiks jų atėjimą į administracijos struktūras. Visiskai nebuvo atsizvelgta į tai, kad LKP buvo ypač nepopuliari dėl nelietuviskos sudėties, kad masinis nelietuvių iskėlimas į administraciją nepridės populiarumo nei komunistų partijai, nei sovietų rezimui, o tik pakenks jų įvaizdziui. Zydų įtraukimą į LSSR administracijos institucijas labiausiai kompromitavo tas kontingentas, kurį komunistai paskubomis suformavo ir pasiuntė į jas. Tai buvo daugiausia radikalių kairuoliskų paziūrų, zemos elgesio kultūros, agresyviai nusiteikę komunistai kauniečiai ir jų vadovaujamų zydų organizacijų aktyvistai, ypač minėtos LKP CK komisijos darbui su zydais nariams artimi zmonės. Dalis jų siekė pasinaudoti palankia padėtimi ir lengvai patekti į administraciją, uzimti aukstą padėtį, kuri jiems asocijavosi su valdzia, galimybe pasipelnyti. Jie skubėjo įsidarbinti įstaigose ir nepaisė jokių priemonių. Kai kurie is jų ėmė demonstratyviai zeminti lietuvių valdininkų tautinį orumą, teigdami: "Dabar valdzia ne jūsų (lietuvių), o mūsų (zydų)". Toks komunistų statytinių elgesys provokavo neigiamą valdininkijos reakciją į zydų iskėlimo procesą.

Vasaros pabaigoje isryskėjo pozymiai, kurie rodė, kad LSSR administracijoje dirbantys lietuviai ėmė neigiamai vertinti komunistų organizuotą zydų įtraukimą į Lietuvos SSR struktūras. Buvusi Lietuvos Respublikos valdininkija pastebėjo, kad komunistai zydai pradėjo skatinti kuo platesnius zydų sluoksnius įsitraukti į krasto administravimą ir susitelkti aplink zydų tautybės komunistus. Tai jie įvertino kaip sąmoningą zydų etninės grupės veiklą pasinaudoti padėtimi, siekiant įsiskverbti į administraciją ir įsitvirtinti joje.

1940 m. vasaros pabaigoje pasikeitė ir kairiųjų paziūrų tarnautojų nuomonė dėl tokio proceso. Kai kurie LSSR administratoriai atkreipė dėmesį į tai, kad įvairių politinių srovių zydų sluoksniai sparčiai suartėjo ir ėmė veikti bendrai. Tai jie įvertino kaip zydų dalies pastangas isstumti lietuvius ir patiems įsigalėti administracijoje. Antai sveikatos apsaugos liaudies komisaras V. Girdzijauskas rugpjūčio mėn. pabaigoje konstatavo, jog "zydai sąmoningai telkiasi, kad isstumtų lietuvius". Tokie vadovai bandė islaikyti lietuviskos sudėties administracijos aparatą ir sustiprinti lietuvių pozicijas jame. Dėl to jie neigiamai vertino kitataučių pastangas įsitvirtinti administracijoje. Buvusi Lietuvos Respublikos valdininkija ir su ja pradėję suartėti nepartiniai naujieji tarnautojai lietuviai sunerimo dėl to, kad įvairių politinių srovių, bet tos pačios geopolitinės orientacijos į SSRS zydų sluoksniai galėjo pritapti prie rusų biurokratijos ir susilpninti lietuvių padėtį administracijoje. Ypač susirūpinta, kad zydai nesustiprintų pozicijų tų asmenų, kurie pritarė administracijos aparato surusinimui.

Pradėjus proteguoti kai kuriuos pasiturinčius ir sionistinės orientacijos zydus, pakito ir komunistų poziūris. Vasaros pabaigoje LKP nariai, kurie iki tol besąlygiskai pritarė zydų iskėlimui į administraciją, atkreipė dėmesį į tai, kad tarp įstaigose įdarbintų zydų daugėja bolsevikams priesiskų socialinių sluoksnių ir politinių srovių atstovų. LKP CK darbuotojai, tikrinę LSSR liaudies komisariatų, kooperacijos valdybų, pramonės ir prekybos įmonių kadrus, isreiskė nuomonę, kad ėmė plisti rezimui politiskai grėsminga tendencija įdarbinti įstaigose vadinamuosius burzuazinius ir smulkiaburzuazinius elementus. LKP CK instruktoriai nurodė, kad kai kuriuose Vietinės pramonės liaudies komisariato trestuose "visi postai pateko į zydų vidutinės ir stambiosios burzuazijos rankas", komisariato padaliniuose "įsiviespatavo zydų burzuazija", Prekybos liaudies komisariato įmonės, ypač Kauno mieste, buvo "katastrofiskai" uzterstos buvusiais prekybos įmonių savininkais zydais, kooperatyvų valdybose ir artelėse "dirbo vien zydai" ir t. t. Panasi padėtis klostėsi ir provincijoje. Antai LKP Tauragės komitetas rugpjūčio mėn. informavo, kad tarp asmenų, kurie stojo į komunistų partiją ar buvo įdarbinti sovietinėse įstaigose, vyravo zydų tautybės zmonės, daugiausia sionistai ir kitas "nesvarus elementas". Komunistams problemą sukėlė tai, kad dalis buvusių įmonių savininkų zydų uzėmė vadovaujančias pareigas. Tai kompromitavo sovietų rezimo įvaizdį, formavo nuomonę, kad rezimas proteguoja pasiturinčius visuomenės sluoksnius, vadinamąsias isnaudotojų klases. Tokią tendenciją ypač priesiskai sutiko samdomi pramonės įmonių darbininkai, kuriuos bolsevikų propaganda vadino rezimo socialine baze ir politine atrama. Jų nuomone, tokie reiskiniai rodė, kad sovietinė sistema atstovavo ne jų, o vadinamųjų burzuazinių sluoksnių interesams. Netgi auksti LKP(b) vadovai suprato, kad tokia tendencija kenkė rezimo įvaizdziui. Kaip minėta, VKP(b) siekė formuoti rezimo įvaizdį, todėl SSRS atstovai aneksuotoje Lietuvoje reaguodavo į kai kuriuos reiskinius, kurie kenkė jam. Siuo atveju nebuvo imtasi konkrečių priemonių padėčiai pakeisti. N. Pozdniakovas ir jo aplinkos zmonės suvokė, kad pasiturintys zydų sluoksniai nenorėjo pakenkti rezimui, nes jie pateko į LSSR administraciją dėl Lietuvos okupacijos ir aneksijos, per komunistų uztarimą. Neabejotina, jog komunistai zydai ir jų salininkai sugebėjo paveikti LKP vadovybę, kad ji nekeistų tokios praktikos.

1940 m. rudenį ir ziemą tarp įstaigose dirbančių buvusių Lietuvos Respublikos valdininkų, lietuvių ir rusų tautybės komunistų bei jų iskeltų zmonių pamazu įsitvirtino paziūra, kad zydai pernelyg plačiai įtraukti į Lietuvos SSR administravimą ir ėmė dominuoti kai kuriose institucijose bei ūkio sakose. Tokiai nuomonei atsirasti tam tikrą poveikį padarė tai, kad dalis lietuvių tautybės naujųjų tarnautojų suartėjo tautiniu pagrindu su įstaigose dirbančiais Lietuvos Respublikos valdininkais. Ėmė formuotis sovietinės biurokratijos lietuvių grupė, kuri norėjo sustiprinti lietuvių padėtį administracijoje. Jie mėgino sumazinti kitataučių, taip pat zydų vaidmenį LSSR administracijoje.

Lietuvių ir rusų tautybės komunistai bandė sutrukdyti kai kuriems tarp jų nepopuliariems zydams eiti vadovaujančias pareigas svarbiausiose LSSR struktūrose. LKP(b) V suvaziavime 1941 m. vasario 5-9 d. buvo pasipriesinta zydų komunistų veikėjo G. Zimano isrinkimui LKP(b) CK nariu. Panasiai elgėsi ir provincijos komunistai. Antai Telsių apskrities NKVD valdybos komunistai neleido isrinkti N. Dusanskio partinės organizacijos sekretoriumi.

Komunistai ir jų iskelti tarnautojai lietuviai mėgino sutrukdyti paskirti zydų tautybės asmenis į vadovaujančias pareigas įvairiose institucijose, ypač tose ekonominio ir visuomeninio gyvenimo srityse, kur iki tol tradiciskai vyravo zydų atstovai: pramonėje, prekyboje, teisės (advokatūros) ir sveikatos apsaugos sistemose. Antai renkant Siaulių apskrities Joniskio valsčiaus kooperacijos valdybą darbuotojai pareikalavo, kad "valdyboje nebūtų nė vieno zydo". Rokiskio apskrities administracija nenusileido zydų atstovų spaudimui ir kategoriskai atsisakė įdarbinti nacionalizuotose prekybos įmonėse buvusius savininkus ir prekybininkus. Tokios priemonės sutrukdė iskelti kai kuriuos zydų tautybės asmenis į vadovaujančias ar kitas pareigas. Kadangi tokie atvejai buvo labai reti, tai nepakeitė zydų etninės grupės padėties LSSR administracijoje.

Pastangos sutrukdyti iskelti zydų atstovus į kai kuriuos postus rodė sovietinės lietuvių biurokratijos nepasitenkinimą tuo, kad zydai buvo plačiai įtraukti į administracijos struktūras. Tam tikrą įtaką tokiai jos pozicijai padarė SSRS atstovų Lietuvoje paziūra į zydų vaidmenį LSSR administracijoje.

Daugelis rusų ir kitų is SSRS atvykusių kitataučių laikėsi VKP(b) poziūrio į zydų tautą ir vadinamąjį zydų klausimo sprendimą. Jie siekė, kad Lietuvoje būtų įgyvendinta bolsevikų politika zydų atzvilgiu: apribotas zydų vaidmuo LSSR administracijos struktūrose, sudarytos prielaidos asimiliuoti zydų bendruomenę. Tokie asmenys telkėsi administracijos centre Kaune ir būrėsi aplink LKP(b) CK organizacinio instruktorių skyriaus vedėją D. Supikovą ir Kauno miesto komiteto antrąjį sekretorių N. Parasčenką. Jie politiskai nepasitikėjo visų tautybių vietiniais komunistais ir tarnautojais ("nacionalais"), ypač priesiski buvo zydų tautybės asmenims. Kol SSRS atstovams vadovavo kairiesiems zydų sluoksniams santykinai palankus N. Pozdniakovas, jis varzė zydų įsigalėjimu nepatenkintų rusų veiklą. Jie negalėjo viesai kritikuoti kairiųjų zydų sluoksnių iskėlimo į administraciją ar stabdyti tai. Vis dėlto jie mėgino apriboti zydų vaidmenį kai kuriose politinėse struktūrose, juo labiau kad dėl plataus zydų įsitraukimo į LSSR institucijas formavosi nelietuviskos sudėties sovietinės administracijos vaizdas. Tai griovė okupantų propagandos mitą, kad Lietuva sovietizuojama lietuvių visuomenės jėgomis, skatino zydams priesiskas gyventojų nuotaikas. Propagandiniais sumetimais SSRS atstovai turėjo atsizvelgti į visuomenės nuotaikas ir maziau zydų skirti į aukstus postus. Antai dėl neigiamos visuomenės reakcijos jiems teko rugpjūčio mėn. atleisti sveikatos apsaugos ministrą M. L. Koganą ir pazeminti pareigomis vietinės pramonės ministrą Ch. Alperavičių.

Norėdami susilpninti zydų komunistų pozicijas ir sumenkinti jų vaidmenį, D. Supikovas, N. Parasčenka ir jų salininkai pasinaudojo LKP(b) valymu. Formaliai dėl socialinių ir ideologinių, bet daznai dėl tautinių priezasčių 1940 m. rudenį ir ziemą is LKP(b) pasalinta nemazai zydų. Nuo 1941 m. pradzios buvo suvarzytas jų priėmimas į partiją. Kad dar labiau sumazintų zydų komunistų įtaką, rusų komunistai siekė nusalinti juos nuo kadrų reikalų. LKP(b) V suvaziavime jiems pavyko perimti į savo rankas vadovavimą partijos kadrų politikai.

LKP(b) CK sekretoriumi kadrams paskyrus Nikolajų Gridiną ir is Lietuvos isvykus N. Pozdniakovui, LSSR politinėse struktūrose sustiprėjo zydams priesiskų rusų komunistų pozicijos. 1941 m. pavasarį jie ėmė stabdyti zydų atstovų iskėlimą į administracijos institucijas. Įdiegus LKP(b) Centro komiteto, miestų ir apskričių komitetų nomenklatūros sistemą, nedarbininkų kilmės zydams buvo uzkirstas kelias tapti vadovaujančiosios ir viduriniosios grandies pareigūnais.

Dėl politinių bei ideologinių priezasčių ir stalininės kadrų politikos principų rusų komunistai ypač nepalankiai ziūrėjo į tai, kad LSSR administracijoje buvo įdarbinti vadinamųjų burzuazinių zydų sluoksnių atstovai. Priesingai negu komunistai zydai ir dalis komunistų lietuvių, jie buvo įsitikinę, kad tokie zydų sluoksniai galėjo destabilizuoti rezimą ir sukelti grėsmę sovietinei sistemai. Tokiai nuomonei susidaryti didelę įtaką padarė komunistų kovos su įvairiais nukrypimais partijoje ir kitais "liaudies priesais" kampanijos, represijų ir teroro atmosfera. J. Stalinas bet kokį komunistų taikstymąsi su vadinamaisiais burzuaziniais ir smulkiaburzuaziniais sluoksniais traktavo kaip desinįjį nukrypimą ir sovietų valstybei priesiską politinę veiklą, inspiravo susidorojimą su tokiais zmonėmis. Dėl to Lietuvos komunistai galėjo būti apkaltinti desiniųjų elementų dangstymu ir smarkiai rizikavo savo padėtimi. Atsizvelgę į tai, rusų komunistai bandė paveikti LKP(b) ir LSSR vadovybę, kad ji uzdraustų proteguoti zydų burzuazinius sluoksnius. 1941 m. pavasarį N. Gridino iniciatyva faktiskai buvo sustabdyta praktika iskelti į vadovaujančius postus naujus tarnautojus, kilusius is pasiturinčių zydų sluoksnių. Tai padaryti palengvino ta aplinkybė, kad nuo vasario mėn. pramonės sakas administravusias institucijas ėmė kontroliuoti LKP(b) CK pramonės ir transporto skyriaus vedėjas Michailas Čiblys, nuo kovo 8 d. tapęs LKP(b) CK sekretoriumi pramonei, ir buvęs LKP(b) Kauno miesto komiteto pirmasis sekretorius Antanas Petrauskas, nuo kovo 8 d. tapęs LKP(b) CK sekretoriumi maisto pramonei. S. Maiminas neteko galimybės be jų zinios kontroliuoti pramonės sakų liaudies komisariatus, todėl maziau galėjo proteguoti ten dirbančius zydus.

Dėl komunistų zydų aukstos padėties LKP(b) ir įtakos kitose administracijos struktūrose sovietiniai tarnautojai zydai 1941 m. islaikė savo padėtį LSSR administracijoje, tačiau sumazėjo jų vaidmuo administracijos struktūrose. Pastarosiose ėmė vyrauti zydų sluoksniams priesiski rusų komunistai. Jie formavo sovietinės biurokratijos nuomonę, kad zydų atstovų iskėlimas į LSSR institucijas politiskai nepasiteisino, nes komunistų iniciatyva į administraciją pateko vadinamųjų burzuazinių ir smulkiaburzuazinių sluoksnių atstovai. Rusų komunistai atkreipė administracijos virsūnių dėmesį į tai, kad negalima pasitikėti geopolitine zydų orientacija į SSRS, nes ji pagrįsta ne principine politine pozicija remti sovietų valstybę ir komunistinę sistemą, o praktiniais isskaičiavimais isvengti pavojaus, kurį zydų tautai sukėlė Vokietijos nacionalsocialistų rasių doktrina. Antai is SSRS atvykęs ir Miskų ūkio liaudies komisariate įdarbintas rusas teigė, kad "si [zydų. - N. M.] burzuazija mums istikima tik todėl, kad yra fasizmo grėsmė, bet jei ta grėsmė būtų is anglų kapitalizmo pusės, tai visa si burzuazija būtų ne slaptas, bet atviras mūsų priesas". Tokios nuostatos atskleidė rusų bolsevikų poziūrį į zydų tautą kaip į sovietinei visuomenei svetimą kastą, kuri nusisalino nuo bendrų sovietų valstybės reikalų ir rūpinosi tik savo tautiniais interesais. Jos idėjiskai grindė zydų isstūmimą is LSSR administracijos. LSSR struktūrose vyravusių rusų komunistų paziūros į zydų tautos vietą sovietų valstybėje ir visuomenėje padarė didelę įtaką kitų tautybių komunistų ir tarnautojų mąstysenai, formavo zydams priesiskas sovietinės biurokratijos nuostatas.

Zydų ir kitų tautybių sovietinės biurokratijos priestaravimai. LSSR įstaigose likusios dirbti buvusios Lietuvos Respublikos valdininkijos ir komunistų iskeltų tarnautojų, taip pat zydų tautybės asmenų politinę priespriesą suformavo priesingi politiniai interesai ir tikslai.

LSSR administracijoje dirbusius įvairių tautybių komunistus ir jų salininkus vienijo bendri Lietuvos sovietizavimo tikslai ir vykdoma VKP(b) politika. Sios besiformuojančios sovietinės biurokratijos susiskaidymas tautiniu pagrindu ir tautiniai priestaravimai kilo dėl tautinių grupių interesų isplėsti savo įtaką LSSR administracijoje.

Buvę Lietuvos Respublikos valdininkai ir lietuvių tautybės komunistai bei jų salininkai laikėsi skirtingų politinių pozicijų. Tačiau tarp jų atsirado tam tikrų sąlyčio taskų. Lietuvos valdininkai ir prie jų priartėję kai kurie lietuvių tautybės ir lietuviskos savimonės komunistai bei naujieji tarnautojai norėjo issaugoti lietuviskos sudėties administracijos aparatą, sustiprinti lietuvių padėtį jame. Kai kurie nepartiniai administratoriai mėgino vilkinti kadrų valymą ir kitas komunistų priemones, kuriomis buvo siekiama suformuoti SSRS valdziai patikimą vietinės administracijos sudėtį. Jie mėgino sutrukdyti kitataučiams įsidarbinti įstaigose ir sumazinti jų įtaką krasto administravimui.

Kadangi Lietuvos aneksija ir okupacinis rezimas suteikė zydų sluoksniams galimybę įsitraukti į administracijos struktūras, jų padėtis jose tiesiogiai priklausė nuo rezimo stabilumo. Dėl to sovietiniai zydų tarnautojai buvo principiniai rezimo salininkai. Jie palaikė komunistų veiklą formuojant SSRS valdziai politiskai patikimą LSSR administracijos aparatą. Siekdami padidinti zydų sluoksnių vaidmenį administracijoje, jie stiprino savo padėtį ir rėmė komunistų pastangas susilpninti lietuviskos savimonės valdininkijos pozicijas.

Didelę įtaką tarnautojų tautiniams santykiams padarė komunistų kadrų politika, pirmiausia kadrų valymo kampanijos. Kiekviena tautinė tarnautojų grupė mėgino panaudoti jas savo pozicijoms sustiprinti ir kitų tautybių darbuotojų padėčiai susilpninti. Antai LKP(b) CK ir Kauno miesto komiteto brigadoms atskleidus, kad prekybos liaudies komisaras M. Gregorauskas, jo pavaduotojas A. Plakchinas ir kiti protegavo zydų tautybės prekybininkus, zydų tarnautojai panaudojo savo rysius su komunistais zydais, o pastarieji - savo įtaką partijos vadovybėje ir pasiekė, kad partijos virsūnių nepasitenkinimas aplenktų vadovą zydą ir nukryptų į liaudies komisarą lietuvį. LKP(b) CK biuras visą atsakomybę uz prekybos sistemos "uztersimą priesiskais elementais" suvertė M. Gregorauskui ir visai nutylėjo A. Plakchino veiklą. Taip buvo issaugotos A. Plakchino pozicijos ir sudarytos jam sąlygos toliau globoti zydų tautybės tarnautojus. Apkaltinus M. Gregorauską burzuazinių sluoksnių protegavimu, buvo susilpninta jo padėtis ir sumazintos galimybės uztarti lietuvių ir kitų tautybių darbuotojus.

Prisidengdama kadrų valymu Vietinės pramonės liaudies komisariato Statybinių medziagų tresto zydų darbuotojų grupė bandė susilpninti tresto valdytojo Broniaus Baltrusaičio padėtį, nes jis neleido atleisti is darbo lietuvių ir mėgino sumazinti tarnautojų zydų vaidmenį. Jų pastangos buvo bergzdzios, kol komisariatui vadovavo Motiejus Sumauskas. Tačiau 1941 m. geguzės 21 d. paskyrus M. Sumauską LKT pirmininko pavaduotoju, tą pačią dieną B. Baltrusaitis buvo apskųstas N. Gridinui ir po savaitės liaudies komisaro pavaduotojas Ch. Alperavičius atleido jį is pareigų. Panasiai komisariato darbuotojai zydai bandė susidoroti su M. Sumausko broliu, Tiekimo valdybos virsininku Pranu Sumausku uz tai, kad jis stiprino lietuvių padėtį komisariate. Valdyboje dirbantis LKP(b) CK prekybos skyriaus vedėjo S. Maimino giminaitis apkaltino Pr. Sumauską sovinizmu ir apskundė jį LKP(b) Centro komitetui uz tai, kad jis pasalino is vadovaujančių pareigų zydų tautybės asmenį ir nenorėjo priimti į darbą kitų zydų. Toks kaltinimas akivaizdziai buvo nepagrįstas: Pr. Sumauskas palaikė gerus santykius su įvairių tautybių Vilniaus darbininkais, padėjo įsidarbinti komisariate is Vilniaus atvykusiems zydų tautybės asmenims. Konfliktas tarp Pr. Sumausko ir jį palaikiusių lietuvių tautybės tarnautojų, is vienos pusės, ir darbuotojų zydų, is kitos, įsiplieskė taip, kad į jį teko įsikisti LKP(b) vadovybei. Sis įvykis issiskyrė is kitų panasių įvykių tuo, kad dėl konfliktą sukėlusių įstaigos padalinių vadovų giminystės su aukstais partijos veikėjais LKP(b) negalėjo nusileisti kurios nors vienos tautinės grupės spaudimui ir turėjo mėginti sutaikyti jas. Tai buvo bene pirmas atvejis, kai A. Sniečkus, N. Gridinas ir I. Meskupas mėgino rasti kompromisą tarp skirtingų sovietinių tarnautojų grupių ir formuoti santykinę sovietinės lietuvių ir zydų biurokratijos jėgų pusiausvyrą.

Kadangi sovietinių tarnautojų grupių padėtis įstaigose daug priklausė nuo to, ar jas palaikė kadrų reikalus tvarkę zmonės, jos mėgino pasinaudoti kadrų valymo kampanija ir pasalinti arba suvarzyti tuos kadrų skyrių ir spec. skyrių virsininkus, kurie trukdė stiprinti vienos ar kitos tautybės darbuotojų pozicijas. Antai Vietinės pramonės liaudies komisariato Statybos pramonės tresto valdininkai lietuviai mėgino susiaurinti kompetenciją spec. skyriaus vedėjos Aronavičiūtės, kuri inspiravo lietuvių valdininkų atleidimą is darbo. Miskų ūkio liaudies komisariato Medzio apdirbimo tresto darbuotojai zydai, susitelkę aplink spec. skyriaus vedėją Sorę Beilisienę, pasiekė, kad is pareigų būtų atleistas kadrų skyriaus virsininkas, kuris globojo lietuvius ir bandė susilpninti zydų padėtį treste.

Sovietinės lietuvių ir zydų biurokratijos nesutarimus didino tai, jog nuo 1940 m. vasaros dalis zydų tautybės komunistų ir tarnautojų ėmė dangstytis kovos su antisemitizmu sūkiu, kad galėtų lengviau patekti į administracijos institucijas ir įveikti kitų tautybių darbuotojų pasipriesinimą. Kai kurie zydų atstovai kiekviena tinkama proga stengėsi apkaltinti antisemitizmu jiems trukdziusius vadovus ir kitus tarnautojus. Antai sveikatos apsaugos liaudies komisarui V. Girdzijauskui atkreipus dėmesį į tai, kad įvairūs zydų sluoksniai suartėjo, susitelkė ir ėmė skverbtis į administracijos aparatą, zydų tarnautojai suskubo apkaltinti jį antisemitizmu. Uz tai, kad pakluso LKP(b) CK kadrų skyriaus direktyvai ir atleido is advokatūros zydų ir kitų tautybių zmones, antisemitizmu ir rasizmu buvo apkaltintas teisingumo liaudies komisaras P. Pakarlis, antisemitizmu - jo pavaduotojas Kęstutis Domasevičius. Vietinės pramonės liaudies komisariato ir trestų kadrų skyrių, spec. skyrių bei kitų padalinių virsininkai zydai antisemitais isvadino daugelį ten dirbusių Lietuvos Respublikos valdininkų, beveik visus su jais asmeniskai susipykusius tarnautojus. LKP(b) Vilniaus komiteto sekretorius J. Vinickis, jam artimi miesto įstaigų tarnautojai zydai antisemitizmu ir sovinizmu kaltino Svietimo ir Sveikatos apsaugos liaudies komisariatų vadovybę, Vilniuje dirbusius svietimo ir sveikatos apsaugos įstaigų, leidyklų tarnautojus lietuvius. Komunistai lietuviai ir rusai aiskiai suvokė, kad tai buvo savotiska zydų sluoksnių taktika. Rusų komunistai atkreipė partijos vadovybės dėmesį į tai, jog zydų visuomenės dalis sąmoningai dangstėsi kovos su antisemitizmu sūkiu, kad galėtų netrukdomi patekti į administracijos aparatą ir įsigalėti jame.

Dėl lietuvių ir zydų tarnautojų nesutarimų jų santykiai paslijo: ėmė plisti tarpusavio nepasitikėjimas, įtarumas, isankstinė neigiama paziūra į kitos tautybės darbuotojus. Is pradzių tai buvo buitinio pobūdzio konfliktai, kurie dazniausiai kildavo tarp zemos kultūros komunistų ir sovietinių tarnautojų. Kai LSSR institucijose įsidarbino daugiau zydų tautybės asmenų, tautinis priesiskumas apėmė platesnius visuomenės sluoksnius: darbininkus, ūkininkus, įstaigų tarnautojus, inteligentiją. Antai Finansų liaudies komisariato darbuotojas lietuvis, 1941 m. atvykęs į Alytaus apskritį tikrinti, kaip administracija organizavo valstybinės paskolos platinimą, iskoneveikė vietinius komunistus, kad jie paskyrė tokiam darbui zydų tautybės asmenis, ir pareikalavo atleisti juos is pareigų. 1941 m. balandzio mėn. Vilniaus suaugusiųjų vidurinėje mokykloje kilo konfliktas tarp lietuvių ir zydų tautybės mokytojų ir mokinių: mokytojai mokinių akivaizdoje isplūdo vienas kitą, įtraukė mokinius ir jų tėvus į tarpusavio rietenas ir pasiekė, kad is mokyklos būtų pasalinti sovinistais apsaukti mokytojai lenkai ir zydai, o vėliau - ir lietuviai. Dėl tokio konflikto tautiniu pagrindu skilo Vilniaus miesto svietimo skyrius: inspektoriai zydai palaikė zydų tautybės mokytojus, lietuviai - mokytojus lietuvius. Tautinė nesantaika dar labiau padidėjo po to, kai mokytojai ir inspektoriai zydai įtraukė į konfliktą Vilniaus miesto prokurorą zydą, LKP(b) Centro komiteto ir miesto komiteto narius zydus, o lietuviai - Svietimo liaudies komisariato darbuotojus lietuvius.

Lietuvių ir zydų tarnautojų priesiskumui įtakos turėjo ir tradicinis Lietuvos visuomenės dalies antisemitizmas. Antai Tauragės ir Telsių apskrityse, kur, anot komunistų, buvo stiprūs antisemitizmo zidiniai, partijos aktyvistai priesiskai ziūrėjo į zydų tautybės darbuotojus. Dėl ekstremistinių lenkų politinių sluoksnių įtakos tarp Vilniaus krasto įstaigų tarnautojų lenkų buvo stiprios antisemitinės nuotaikos. Kauno apskrities Jonavos valsčiuje, kur gyveno rusų sentikių palikuonys ir vyravo tradicinė rusų ir zydų komunistų trintis, buvo gajus rusų antisemitizmas. LSSR administracijos centre Kaune, kur buvo stipriausia Lietuvoje priespriesa tarp buvusių Lietuvos Respublikos valdininkų ir komunistų bei jų salininkų, taip pat stipri trintis tarp sovietinės lietuvių ir zydų biurokratijos, gyventojai priesiskai ziūrėjo į zydų tautybės tarnautojus. Tačiau didesnė Lietuvos visuomenės dalis nebuvo priesiska zydų tautinei mazumai. Antai LKP(b) Tauragės apskrities komiteto sekretorius Pranas Jonusas teigė, kad apskrityje antisemitizmas daugiausia isryskėjo tarp tarnautojų ir pasiturinčių sluoksnių, o kituose visuomenės sluoksniuose jis masiskai neplito.

Tautiniam priesiskumui atsirasti įtakos turėjo skirtinga lietuvių ir zydų tautų kultūra, tradicijos, gyvenimo būdas, istoriskai susiklostęs zydų bendruomenės atskirumas, dėl kurio lietuvių visuomenės sluoksniai įtariai ziūrėjo į zydų bendruomenės atstovus, nesuprato jų interesų.

Kadangi komunistai plačiai, palyginus su tarpukario Lietuva, įtraukė įvairius zydų sluoksnius į LSSR administracijos institucijas, komunistai zydai turėjo didelę įtaką svarbiausioje sovietinės politinės sistemos struktūroje - Lietuvos komunistų partijoje; dėl to Lietuvos visuomenei susidarė įspūdis, kad okupacinis rezimas protegavo zydų bendruomenę. Ypač neigiamų padarinių turėjo tai, kad zydų iskėlimas į LSSR institucijas tik rezimo dėka ir komunistų iniciatyva sudarė tam tikras prielaidas tapatinti visus įstaigose įsidarbinusius zydus su agresiją įvykdziusios SSRS salininkais. Antai per rinkimus į SSRS Auksčiausiąją Tarybą 1941 m. sausio mėn. įvairios politinės jėgos isplatino atsisaukimus, kuriuose agitavo nebalsuoti "uz komunistų ir zydų valdzią". Tokio pat turinio lapeliai buvo įmesti į balsadėzes. Komunistų organizuotuose susirinkimuose, privačių pokalbių metu piliečiai piktinosi, kad "prie sios valdzios gyventi gerai tiktai zydams", aiskino, kad "dėl jų pas mus pastatyta sovietų valdzia", pasisakė pries "zydų įsiviespatavimą" ir "zydų valdzią".

Lietuvos visuomenės dalis zydų bendruomenę laikė politiniu atzvilgiu vieninga ir turinčia tuos pačius tikslus, nesigilino į jos ideologinį susiskaidymą, nezinojo politinių srovių. Kadangi komunistai zydai telkė aplink save įvairių politinių zydų srovių atstovus ir protegavo juos, susidarė įspūdis, kad komunistai zydai dominavo zydų bendruomenėje ir atstovavo jos interesams. Tai paskatino tarnautojus ir kitus visuomenės sluoksnius tapatinti komunistinių paziūrų darbuotojus zydus su visa zydų tautine mazuma. Pasiturintys ir nekomunistinės orientacijos zydų sluoksniai sliejosi prie komunistų, aktyviai įsitraukė į LSSR administraciją ir aneksuotos Lietuvos sovietizavimą. Tai padėjo susiformuoti poziūriui, kad zydų tauta masiskai bendradarbiavo su okupantais.

Lietuvių tauta skaudziai isgyveno Lietuvos okupaciją ir aneksiją, dėl to priesiskai ziūrėjo į okupantus ir visų tautybių jų talkininkus. Issiplėtus Antrojo pasaulinio karo veiksmams, dalis lietuvių visuomenės tikėjosi, kad Vokietija uzpuls Sovietų Sąjungą ir sutriuskins ją, o po karo bus sudarytos palankios sąlygos atkurti Lietuvos nepriklausomybę ir patraukti į politinę ir baudziamąją atsakomybę visus kolaborantus. Antisovietinės orientacijos visuomenės sluoksniai turėjo vilčių, kad prasidėjus karui pelnyto atpildo sulauks visų tautybių okupantų talkininkai. Dėl to jos priesiskumas nukrypo į įvairių tautybių rezimo salininkus, taip pat į tuos zydų tautinės mazumos atstovus, kurie visuomenės sąmonėje įkūnijo okupacinį rezimą ir komunistų diktatūrą: zydų tautybės komunistus, sovietinę zydų biurokratiją, prie sovietų sistemos pritapusius zydų sluoksnius.

ISVADOS

1. Aneksavusi Lietuvą, SSRS sunaikino Lietuvos nepriklausomybę, suformavo Lietuvos Respublikos teritorijoje savo administracinį vienetą - Lietuvos SSR, ėmė diegti sovietinę politinę sistemą, aneksuoto krasto valdymo mechanizmą, formuoti vietinę administraciją. Propagandiniais sumetimais buvo siekiama sudaryti regimybę, kad rezimas remiasi aneksuotos Lietuvos vidaus jėgomis, kad atstovauja Lietuvos tautų ir tautinių mazumų interesams. Siekdama parodyti tautinių mazumų atstovavimą administracijoje, panaudoti tautines mazumas aneksuotos Lietuvos sovietizavimui ir VKP(b) politikai įgyvendinti, sudaryti įvairiatautį vietinių administratorių sluoksnį, komunistų partija įtraukė įvairių tautybių komunistus ir jų salininkus į LSSR administraciją. Kadangi lietuvių tauta priesiskai ziūrėjo į okupacinį rezimą, jis negalėjo politiskai pasitikėti lietuvių visuomene ir turėjo daugiau remtis kitomis tautinėmis grupėmis. Buvo mėginama padidinti tautinių mazumų vaidmenį krasto administravimo struktūrose ir sudaryti is jų atsvarą lietuviams. Siekdami uztikrinti lemiamą rusų biurokratijos vaidmenį krasto valdymo sistemoje, panaudoti kitas vietinės administracijos tautines grupes VKP(b) politikai įgyvendinti, SSRS atstovai Lietuvoje mėgino kontroliuoti jų įtaką LSSR administracijoje, suformuoti ir palaikyti santykinę pusiausvyrą tarp jų.

2. Norėdama unifikuoti Vilniaus krastą su SSRS ir nustumti į salį tuos lenkų sluoksnius, kurie tikėjosi, jog po karo Vilniaus krastas bus perleistas Lenkijai, SSRS vadovybė siekė susilpninti lenkų vaidmenį Vilniaus krasto administracijoje, ypač Vilniaus mieste. Buvo mėginama is LSSR įstaigose dirbančių lietuvių ir baltarusių tautybės komunistų bei jiems politiskai artimų zmonių sudaryti atsvarą lenkų tarnautojams. Norėdami susvelninti įtemptus lietuvių ir lenkų tarnautojų santykius, panaudoti lietuvių ir lenkų biurokratiją bendriems Lietuvos sovietizavimo tikslams, SSRS atstovai mėgino kontroliuoti lietuvių ir lenkų tarnautojų grupių įtaką, formuoti ir palaikyti pusiausvyrą tarp jų.

3. Priestaravimai tarp lietuvių ir lenkų tarnautojų kilo dėl įvairių priezasčių. Juos padidino VKP(b) veikla sovietizuojant Vilniaus krastą, unifikuojant jį su SSRS. Tam įtakos turėjo lietuvių tautybės LSSR institucijų vadovų pastangos sustiprinti lietuvių padėtį krasto administracijoje ir palaikyti lietuviskumą kraste.

4. Siekdami įtraukti zydų visuomenę į Lietuvos sovietizavimą ir panaudoti ją VKP(b) politikai įgyvendinti, komunistai rūpinosi, kad zydų atstovų būtų LSSR administracijoje. Kadangi prasidėjus Antrajam pasauliniam karui zydų visuomenės dalis orientavosi į SSRS, o kairieji zydų sluoksniai aktyviai dalyvavo komunistiniame judėjime, SSRS atstovai is pradzių palankai ziūrėjo į kairiuosiuos zydų sluoksnius, laikė juos rezimo salininkais ir kurį laiką pritarė taktikai įtraukti juos į LSSR administraciją. Norėdami sumazinti LSSR įstaigose dirbančių lietuvių įtaką, SSRS atstovai mėgino suformuoti jai atsvarą is zydų ir kitų tautybių tarnautojų. Kadangi zydų tautybės komunistai buvo gausi ir įtakinga grupė Lietuvos komunistų partijoje, LKP(b) atsizvelgė į jų interesus patekti į administraciją. Ji organizavo ir labiausiai is visų SSRS politinės sistemos Lietuvos SSR struktūrų rėmė zydų dalies įtraukimą į administracijos įstaigas.

5. Daugelis rusų ir kitų tautybių is SSRS atvykusių piliečių laikėsi VKP(b) poziūrio į zydų tautą ir vadinamąjį zydų klausimo sprendimą, jie siekė, kad Lietuvoje būtų įgyvendinta bolsevikų politika zydų atzvilgiu. Norėdami sumazinti zydų vaidmenį LSSR administracijos struktūrose, jie ėmė stabdyti zydų skyrimą į aukstus postus, silpninti jų įtaką komunistų partijoje ir kitose administracijos struktūrose.

6. Kadangi zydų sluoksniai įsitraukė į LSSR administracijos struktūras okupacinio rezimo dėka ir komunistų iniciatyva, jų padėtis jose tiesiogiai priklausė nuo rezimo stabilumo. Sovietiniai zydų tarnautojai rėmė rezimą ir palaikė komunistų veiklą formuojant SSRS valdziai politiskai patikimą LSSR administracijos aparatą. Siekdami padidinti zydų sluoksnių vaidmenį administracijoje, jie stiprino savo padėtį ir rėmė komunistų pastangas susilpninti lietuvių pozicijas administracijos struktūrose.

7. Komunistų organizuotas ir vykdytas zydų sluoksnių įtraukimas į LSSR administraciją pakeitė zydų padėtį, padėjo įsitraukti jiems į Lietuvos sovietizavimo procesą ir komunistai galėjo panaudoti juos VKP(b) politikai įgyvendinti. Zydų atstovai turėjo didelę įtaką svarbiausioje sovietinės politinės sistemos struktūroje - Lietuvos komunistų partijoje. Lyginant su tarpukario Lietuva, jie buvo plačiau atstovaujami ir kitose administracijos struktūrose. Tai sudarė sąlygas zydų visuomenės daliai pritapti prie rezimo ir sovietinės sistemos.

8. LSSR įstaigose likusią dirbti buvusios Lietuvos Respublikos valdininkiją ir LSSR administracijoje įsidarbinusius įvairių tautybių komunistus bei jų iskeltus zmones supriesino skirtingi politiniai interesai ir tikslai. LSSR institucijose dirbusius įvairių tautybių komunistus ir jų salininkus vienijo bendrai vykdoma VKP(b) politika. Sios biurokratijos tautiniai priestaravimai kilo dėl to, kad tautinės grupės stengėsi isplėsti savo įtaką LSSR administracijoje. Juos padidino VKP(b) nacionalinės ir kadrų politikos įgyvendinimas Lietuvoje. Priestaravimams tarp lietuvių ir lenkų tarnautojų atsirasti įtakos turėjo lietuvių tautybės LSSR institucijų vadovų pastangos sustiprinti lietuvių padėtį Vilniaus krasto administracijoje ir palaikyti lietuviskumą jame. Priestaravimai tarp įvairių biurokratijos grupių veikė visuomenę, formavo tautinio nepakantumo atmosferą.