Sventės ir iskilmės

Sventės ir iskilmės

Pirmoji - pavasario sventė Trimpos arba Jorė (atrodo svenčiama balandzio 1 d.).

Vainikų arba Viesės sventė

Prasidėdavo birzelio gale ir svęsdavę per 14 dienų. Siandien Joninės. Proga - Perūnas aukstybėse isperėjęs (isleidęs) visą sutvėrimą regimą ir neregimą. Senu įpročiu kai kur sakoma "Tą zmogų yra dievas leidęs ant svieto", nesakoma sutvėręs, o leido, net ir 1540 m. Sv. Raste visur vietoje sutvėrė sakoma leido: leido Saulę, leido zvėris ir pauksčius etc.  Pradėdami sventę būk giedoję: "Titis leido, Titis leido" (is nesupratimo mūsų kalbos radosi gudiskas ir lenkiskas Didis Ledo, taip mėgindami pasisavinti net mūsų senovę jie sį savo kalba nepaaiskinamą dievybę priskyrė sau).  Pries sventę ėję į sventas upes ir ezerus praustis idant jaunais taptų. Tai buvo linksmiausia sventė kai kuriuose pasakuos minavojama, jog net Saulė sokusi sventės metu. Sventės pabaigoje kurdavo ugnį ir sokinėdavo per ją, minėdami jog nuo silumos prasidėjęs pasaulis. Sventės metu visi susitaikydavo, visi buvę lygus, didzturčiai vargdienius slaugė (patarnavo).

Apjavių viesė arba sventė

Javus nuo laukų nuėmus svenč 121i818b iama. Visa seimyna su talka eidavo į laukus kur paaukojus auką, surinkdavo derlių. Graksčiausiai ir linksmiausiai moteriskei varpų vainiką pindavo, kurį sugrįzę namuose kabindavo garbingiausioje vietoje. Po to visą naktį vykdavo puota ir dainomis garbinami  geriausi ūkininkai (gaspadoriai), mokytojai, narsiausi kariai ir jų zygiai. Dar ir siandien kai kur sis paprotys uzsilaikė.

Ilgių viesė arba sventė

Svenčiama javus nuo laukų nuvokus ir rugius pasėjus. Arba su visu į namus parėjus ir ziemai įsikūrus. Viso savo labo įkūrėjui dėkavodavo aukodami pirmskrajus, valgius, gėrimus, zuvį, mėsą, pieną, medų, midų, alų darė, pyragus kepė. Visi susirinkę į didziausią namą, kertėse isstato bosus (bačkas) su alumi ir midumi, zyniai padengia stalus ir viduryje aslos sukuria ugnį pailguotinę ir atvedę gyvulius (veislės po porą, patiną ir patelę), vainikais papuostus pradeda tyliai melstis, pabaigę maldą čiumpa lazdas saukdami: "Tai mūsų zemeliukėms (zemės ūkėjoms) aukojam ir dėkavojam, jog mums sį metą mūsų javų, darzų, pievų negadinot, o nuo ugnies, gelezies, marų, badų ir visokių neprietelių mus saugojot." Iskepę, isvirę mėsą pamustų galvijų, vyriskiai issakę savo nuodėmes kunigui (zyniui), uz nuodėmes gaudavo su lazda nuo jo į kailį, po to visi musdavo zynį. Toliau sekė pamokslas moterims (Merkel, T. 1, S, 178).Budavo giedamos sventos (ritualinės) giesmės, geriamas midus, zaidziami prasmingi (magiski) zaidimai. Galiausiai susėdus prie stalo zyniai mesdavo į kampus maisto zemeliukėms arba vėlėms (dūsioms) sakydami: "Dieve Zempati, priimk mūsų maldas ir aukas ir leisk vėles eiti prie  mūsų stalų tų valgių su mumis ragauti ir valgyti", tas pats vyko su gėrimais, o tad prasidėdavo linksmybė puotos. Vaisės vėlėms trukdavo 4 savaites. Sventei baigiantis (po mazdaug 2 sav.) ėjo lankyti kapus ir tenais lapinėse, sėtruose valgė ir smotelius nupjaustydami mečiojo po stalu, gėrimą nupildami, sakė: "Eikit pavalgiusios ir negadinkit grįzdamos mūsų javų." Sugudėję lietuviai lig siolei laikosi savo protėvių papročių (būtent sios sventės) , rodydami savo tikrą kilmę.

Kalėdų viesė arba sventė

Kalėdos - senojoje lietuvių kalboje reiskė susitikimą senojo laiko su jaunuoju, senų metų su naujaisiais. Pradedama svęsti per naujus, o pabaigiama per senus metus. Vadino Kalėdomis nuo zodzio kalti, nes minavonei senųjų metų gaspadorius sienon kaldavo vinį arba ragą, o zyniai į zynyčios sieną plytą mūryjo. Dar siandien ziemgalių arba kursininkų namuose gal regėti balkius ir sienas po dvi eiles prikalinėtų briedzio ragų, kurie rodo metų skaičių. Nėra islikę aprasymo sitos sventės. Tačiau svietas taip pat linksminosi kaip ir kitų svenčių metu: valgė, gėrė, būrė is siaudų, zyniai veizėdami į zvaigzdes lėmė ateinantį metą. Vilkdavo bluką (trinka, storas pagalys) per kiemus dainuodami: "Tabalai, tai, tai, tai judink, seni, kaulus, up, up, up. Sudauzk rankų delnus etc., etc. Paskui tą bluką sudegina, kaipo praėjusį metą. Sudeginus bluką moteriskės tojaus istraukia lėlę is medzio droztą, vyrai stengiasi ją atimti, o moteriskės pasliepti.

Tarp sitų svarbiausių svenčių buvo dar ir kitos viesės: paviesės arba gėrynės, su sventenybėmis susietos, kurių paslapties atskleisti niekas nedrįso, taip pat: įkurės, apkulos, kostuvės, skerstuvės, uzvis budynė ir laidosena. 

Įkurės kai naujai pastatyn trobesin pirmąją ugnį asloje įkurdavo. Kol ugnis neįkurta nuo blogo namą saugojo pro stogą įkistas vainikas.

Apkulas arba gubjauja - baigus kulti javus, grūdų pripilta rakanda (indą) paduoda gaspadoriui ir linki jam visus grūdus sveikam suvalgyti. Baigdavosi gera gėryne. Pabaigę sunkiausius darbus gerai "uzpildavo".

Skerstuvės   rudenį gaspadorius seimyną vaisino desromis, vėdarais, riausiais, kogalvėmis iki persivalgymo. Taip pat rudenį rinkdavo medų, gamindavo midų, alų tokios sventės buvo vadinamos Kostuvėmis.

Budynė

Ligonį slaugydavo kunigai lygusonys ir tylusonys. Jei matydavo jog nepasveiks kviesdavo gimines atsisveikinti,  ligonis skirdavo paveldėtojus, atsisveikinus su artimaisiais ir kaimynais, kunigai uzdėję pagalvę arba poduską nutroskindavo, nes tikėjo jog tokia smertis yra dievo malonė ir geriau uz sopulius. Mirusįjį aprengdavo baltais rūbais susaldydavo ir  net kelis mėnesius laikydavo. Prajovai kviesdavo į budynę gimines.   Suėjus gentims nabastninką numazgoję antrą kartą, įkapėmis apvilkdavo ir pasodinę krėsle, salia uzdegę vasko zvakes, gėrę paeiliui midų arba alų, moteriskės apstojusios nabastiką raudojo, o sėdintieji pasieniais giedojo: "Ulele! Ulele! Ko numirei? (tikriausiai buvo Vėlelė, nelaidota dūsia vadinosi vėle) Ar neturėjai grazią zmoną, dailų zirgą, rimtą ginklą, darbią seimyną, didzius turtus, lakius sakalus, greitus pėdsekius? Ko numirei? Ulele! Ulele! Ko nepertekęs buvai, ko stokojai, ko numirei? Ulele! Ulele! Ko numirei, kas tau kaitėjo?" ir t.t. Viską minavojo, kas mirusiam ant svieto malonu yra buvę, kuo jis gėrėjos ir dziaugėsi gyvendamas. Budėtojai rinko savo asaras į asarines kuriuos, kaip meilės zenklas budavo dedamos į kapą. Kartais buvo samdoma raudė, raudotoja, dar ir siandien senu įpročiu sakoma "Tas neraudojo savo motusės, ar tėtusio." Budynė tęsdavosi kelias dienas, uzkanda padedama uzpakakalinėj troboje (galutiniame kambarėlyje). Pabaigus raudą visi raginami gerti midų ir alų. Galiausiai visi atsisveikindavo, prasydami perduoti linkėjimus mirusiems artimiesiems. Galiausiai lydusonys ir tylusonys ispasakodavo mirusiojo gyvenimą ir jo vardu visiems sakė sudiev. Isnesę nabastiką is trobos dėjo į ratus, moterys lydėjo lig kiemo galo, o vyriskiai ligi kapų raiti, plikus kardus iskėlę svytravo ujo salin Pikulį ir piktasias dvasias. Jie vadinosi lydėtojais, nuo to, jog nabastiką į kapus nuleido.  Turtingus degino su karės zirgu, lanku, strėline (seidoku), ragotine (ietimi), kardu ar kalaviju, tarnu, pėdsekiais (sunimis) ir sakalais, vargdienius su namų padargais. Ugnin mėtę meskos, lūsies nagus, kad lengviau kopti kalnan būtų ir pūtę trimitus. Paskutinėms lėpsnelėms rodantis kunigai pakėlę dangun zvakes, susuko: "Regim nabastiką ant balto zirgo, zibančiuose ginkluose, ant peties sakalą sėdintį ir į dangų lekiantį didzioj draugėj." Kiti lydėtojai veizėdami į dangų atsiliepdavo: "Keliauk, vargali, laimingai į antrą gyvenimą, kuriame nebnovys tavęs daugiau nei kraugerys vokietis, nei pasalus gudas, bet tau tenai abudu vergaus amzinai." Sudėję pelenus  į urną, pastatydavo ją ant akmenų grindinio, suskliausdami is sonų 4 akmenimis, kartais isgrįsdami nuo centro spindulius (kaip stebulė) galiausiai tą zvaigzdę akmenimis isgrįsta uzpildavo smiltimis (smėliu). Tokias rogas garsiems zmonėms pildavo ne vienerius metus. Likęs nuo budynių nabastniko turtas padalijamas į tris dalis, kurį varzybų keliu laimi geriausi raiteliai lydėtojai. Po laidotuvių pateikiamas valgis ir gėryne, stypa vadinama, nuo zodzio stipti, tai yra mirti (dar siandien ziemgaliai, kursiai sako: "Mūsų Janis nuostipa"). Praėjus devynioms dienoms buvo minimos  devintinės, regis minint devynias galybes Perūno. Metams sukakus minimos sukaktės (metinės) vėl susirinkę giminaičiai lanko nabastiko kapą, vaisinasi ir vaisina mirusiuosius. Dar ir dabar zmonės eina pas kunigą prasydami atlaikyti Sv. Misias uz amziną atilsį zmogelį mirusį pries metus. Artimieji metus (ypač moteriskės) dėvėdavo gedulo rūbus - nebalintus nuometus, drobulių rutulius ant galvų.

Laiko skaičiavimas

Laiką matuodavo naktimis, ne dienomis, dar ir siandien sakome: "Tris naktis isnakvojau", "Naktį pernakvojęs, sugrįzau."

Metus dalijo į trylika mėnesių: 1.  Siekis, 2. Sausis, 3. Kovas, 4. Karvelis arba balandis, 5. Geguzė, 6. Kirmėsų arba birzelis, 7. Liepos mėnuo, 8. Rugpjūtis, 9. Rugsėjis, 10. Silo mėnuo, 11. Spalių mėnuo, 12. Lapkritis, 13. Gruodis. Kiekvienas mėnuo turėjo 27 dienas ir dalijosi į tris dalis, arba devintines, nuo devintos dienos, kurioje svietas linksminosi ir meldėsi (dar vartojame po nedėlios, kuri kartais 9 dienas turi A.C.).

Dieną ir naktį dalijo į 24 valandas arba adynas, kurias vadino: 1. Smabrėskis arba brėksta, 2. Santėmis arba sutemo, 3. Vakaras, 4. Nuovakarės, 5. Isvakarės, 6. Naktovidas, 7. Įmigis, 8. Pirmieji Gaidziai, 9. Antrieji Gaidziai, 10. Pries Ausrą, 11. Austa arba Svinta, 12. Mazoji Pusrytėlė, 13. Isauso, 14. Saulėtekis, 15. Didysis Pusrytis, 16. Priespietis, 17. Pietai arba Pusdienis, 18. Pakaitis, 19. Po Pokaičio, 20. Po Pusdienio, 21. Pavakarė, 22. Mazoji Pavakarėlė, 23. Vakarop, 24. Saulėlydis.

Metus skaičiavo nuo didelių nelaimių, Saulės uztemimų, marų, giedrų, speigų, audrų, vėtrų, lietų ir krusų. Ir taip sako: "Mano bočius, pasibaigus Zuvėdų karei, 13 metų turėjęs"(1660), "Mano matusė mirė 5 metuose po saltosios ziemos" (1703); "Mano bobutė istkėjusi vienuoliktuosiuose metuose po marų metų" (1704) (Notizen Preuss. Erst Sammlung, S. 74).

TEODORAS NARBUTAS "LIETUVIŲ TAUTOS ISTORIJA" 

(daznai maiso dievų savybes su vardais, skaityti S. Daukantą)

Dievai (vyr.): 

Praamzius (Pramzimas) - sis dievas valdė zmonių, viso pasaulio ir dievų likimus.

Ukapirmas (Okkapirmas) - buvęs anksčiau uz laiką, jam skirta sventė gruodzio 25 dieną, vadinama Okkaatgimimas (o kad atgimimas, O ka gimimas? A.C. pagal Daukantą, visų nesupratusių lietuviskai klaida)

Virsaitis (Wirszajtos) - globojo namus, turtą, naminius gyvulius, jo stabas buvo Romovėje. Dar kitaip vadinamas Auxtejas Wissagistis, tapatus antikos Saturnui.

Perkūnas (Perkunas) - Jupiteris Griausmavaldis, dievų, dangaus ir zemės karalius, gamtos valdovas. Valdomiras Didysis 980 metais įveda Perūno garbinimą Kijeve. Jis jo garbintoju tapo būdamas Prūsijoje (Prūsijos varingijų Rusijoje), kur slėpėsi nuo savo brolio Jaropolko. Vladimiro vietininkas Svainoldas (Swinield) tuo pat metu įveda Perūno garbinimą Didziajame Naugarde. Slavai neturi zodzių su Per- saknimi, o griausmą vadina Grom, Molnija, tai įrodo baltiską Perkūno kilmę.

Kovas (Kawas) - Chaurirari, Chaulyarari, Zwerinne - Karo dievas, (Dar kitap Kaularijys (is čia Kostėjus, Kosčėjus - Kostėda) is čia ir Slavų kovos sūkis Uraa - A.C. pastaba).

Ragutis arba Bubilius - midaus darytojų, degtinės varytojų, aludarių dievas.

Santvaras (Sotvaras, Sotwaros) - dienos sviesos, poetų, gydytojų dievas.

Atrimpas (Atrimpos) - jūros ir vandens dievas.

Gardaitis (Gardeoldiis) - vėjų, audrų, jūros potvynių dievas, laivų globėjas. Jam tarnaujantis zynys vadinamas - Sigonotta.

Poklius (Poklus) - pozemio dievas, numirėlių valdovas. Dar vadinamas Pokolus, Pokole, Pikol, Pikole, Pragartis - nuo zodzio pragaras, pekla.

Kriukis (Krugis) - kalvių dievas.

Ziemininkas (Ziemienikas) - zemės dievas, valdė derlių ir tamsą, priesingybė sviesos dievui. Dar vadinamas Kurko, Kurchus.

Patelas (Patelo) - skraidančių oro dvasių dievas, panasus į angelą. Dar vadinamas Pateno, Potelo. Jo stabas buvo Romovėje, Perkūno desinėje. Lietuviskai patalas reiskia mirties nestuvus, sis dievas globojo lauzus ant kurių buvo deginami numirėliai. Poteliszka - yra naktinis drugys, tokiu pavidalu pasirodantis mirties angelas.

Sneibratas (Sznejbrato) - pauksčių ir medzioklės dievas. jam aukojami povai. Dar kitaip vadinamas Iszwambratus. Tai vienas is svarbiausių dievų, turėjusių stabą Romovėje. Tai galėjo būti sudievintas Prutenis (Prutenes), sudievinto Vaidevučio (Wejdewuta, Wirszajtos) brolis.

Kibirai (Kabiry) - tai yra trejybė (stabmeldiska), lietuviskai Trejopa (Triopa).

Deivės (mot.):

Praurimė (Praurime) - sventosios ugnies deivė. Jai tarnaudavo vaidilutės (Wejdalotenie).

Lada (Lado) - didzioji deivė. Jai (Ladonai) skirtas laikotarpis nuo geguzės 25 iki birzelio 25 dienos, o sventė jai skirta vadinama Rasos sventė.

Budtė (Budte) - isminties deivė.

Laima (Lajma) - Dianos ir Izidės atitikmuo, turėjusi didziulę valdzią danguje ir zemėje. Dar vadinama tūkstanvarde, Menule, Lela, Kunimirszis, Miedzioima.

Pelenų Gabija (Polengabia) - globojanti zidinį.

Moterų Gabija (Matergabia) - keptos duonos ir kepėjų deivė.

Perkūnaitėlė (Perkunatele) - zaibo, griausmo motina, kuri saulę nuvargusią ir dulkina prausia. Perkūno zmona.

Pilvytė (Pilwite) - pinigų, turto, lobių, sėkmės deivė.

Lietuva (Liethua) - laisvės, malonumų, dziaugsmo deivė. Skandinavų Frėjos atitikmuo. Katinas buvo Lietuvos (Lietwii arba laisvės) simbolis.

Veliuona (Wellona) - amzinybės, amzinos vilties, būsimo pomirtinio gyvenimo deivė. Prūsų vadinama Giltine.

Pergrubė (Pergrubie) - pavasario, gėlių, darzų, zemės vaisių deivė.

Milda -  meilės, pirslybų deivė. Kitaip Alexota.

Krūminė (Krumine) - javų, zemdirbystės globėja ir isradėja.

Nijolė (Nijola) - pragaro karalienė, Pokliaus zmona, Krūminės duktė.

Alabatis - ji kviečiama dirbant linininkystės darbus.

Ausra (Ausssra) - ryto deivė. Kitaip Aurora.

Bezelea - vakaro deivė, vakarinė.

Brėksta (Brekszta) - tamsumų ir sapnų deivė.

Kruonis (Kronis) - laiko deivė. Dar kitaip Mehta, Meta.

Uzsparinė (Usparinia) - zemės ribų deivė, globojanti ribų zenklus.

Verpėja (Werpeja) - nemarioji zmogaus gyvenimo (gijos) verpėja.

Gondu - vestuvinių iskilmių, vestuvių karalienė, isleidzianti mergaites uz vyrų.

Upinė (Upine) - upių, saltinių deivė.

Ratainyčia (Ratajniczu) - deivė globojanti arklius.

Valginė (Walgina) - globoja naminius gyvulius.

Luobo gelda (Lajbegelda) -deivė Zinia, skleidzianti zinias, slovę, gandus.

Mėslų boba (Mahslu baba) - issluojamų siukslių globėja.

Budintoja - zadinanti miegančius.

Austėja (Austheja) - bičių ir bitininkystės globėja.

Ragutiene Pati (Ragutenapati) - Ragučio zmona, globojanti aludarystę.

Zemės Motina (Zemmes mahti) - pozemio deivė, atsakinga uz pamestus daiktus.

Gaila (Gajla) - moteriska smėkla kankinanti zmones ir gyvulius. dar kitaip Magilla.

Neris - upės Vilijos nimfa.

Dugnė (Dugna) - upinė nimfa, kitaip Gudelka.

Ragana - globojanti medzius.

Lazdona - globojo lazdynus.

Medziojna - nimfa globojusi misko tankmes ir ten gyvenusi.

Pajauta - pripazinta uz dievybe, kun. Kerniaus duktė, istekėjusi uz Dausprungų giminės Zivinbūdo (Ukmergės kun.). Jos sūnus Kukovaitis (Kukowojtis).

Birutė (Biruta) - zemaičių didiko Widymunda duktė, vaidilutė, istekėjusi uz Kęstučio. Pagimdziusi Patriką, Vytautą, Tautvilą, Sigailą (Zygimantą) ir dukterį Danutę. Ja garbino Palangoje ant Raksztis Szwiesta Birutas arba Birutės kapas. Ji buvo palaidota po Amzinosios ugnies aukuru. Ant to kalno stovėjo Praurimės aukuras.  Jūrų uostas lietuviskai vadinamas Langas Marių.

Yra dar skyrelis:

Mazesnieji Dievai, arba Dievaičiai (Dewajtas) (Sį skyrių praleisiu dėl laiko stokos).

Dangaus Kūnų dievinimas

Saulė (Saule) Saulės rūmai buvo rytuose, lietuvių protėvių tėvynėje (Austruma zemme). Dienos karalienė.

Mėnuo (Menes) - nakties karalius. Jis Saulės vyras. L. Rėzos uzrasyta daina: "Mėnuo sauluzę vedė pirmą pavasarėlį. Sauluzė anksti kėlės, Mėnuzis atsiskyrė. Mėnuo viens vaikstinėjo, Ausrinę pamylėjo. Perkūns didei supykęs Jį kardu padalijo. Ko sauluzės atsiskyrei? Vienu naktį vaikstinėjat?"

Ausra (Aussra) - Saulės tarnaitė. L. Rėzos uzrasyta daina: "Ausrinė svodbą kėlė, Perkūnas pro vartus įjojo. Ązuolą zalią parmusė, Ązuolo kraujs varvėdams Apslakstė mano drabuzius, Apslakstė vainikėlį. Saulės dukrytė verkiant Surinko tris metelius, Pavytusius lapelius. - O kur, mamute mano, Drabuzius ismazgosiu? Kur kraują ismazgosiu? - Dukryte mano jaunoji, Eik pas tą ezeratį, Kur tek devynės upatės. - O kur, mamyte mano, Drabuzėlius dziovįsu? Kur vėje isdziovįsu? - Dukryte, tame darzaty, Kur aug devynės rozatės. - O kur, mamyte mano, Drabuziais apsivilksu? Baltuosius isnesiosiu? - Dukryte, toj dienelėj, Kad spįs devynės saulelės." Skaičius 9 - reiskia laiko dalijimą į tam tikrus laikmečius (periodus).

Vakarinė (Wakarinne) - Saulės duktė ir tarnaitė.

Zvaigzdės - Saulės ir Mėnulio vaikai, bei dangaus zirgai. Zvaigzdės tuokdavosi tarpusavy. Latvių daina: "Kur paliku Deewa sirgi? Deewa dehli jahdija. Kur aisjahje Deewa dehli? Saules mejtos raudsitees. Patti Saule atbildeja: Mazi manni behrnini, Mazas mannas dahwanes. (Kur paliko Dievo zirgai? Dievo sūnūs nujojo. Kur nujojo Dievo sūnūs? Saulės dukterų ieskoti. Pati Saulė taip atsakė: - Mazi mano vaikeliai, Mazos jų dovanos.)

Is didziausiųjų zvaigzdzių vedybų pamazu priaugo mazesnių zvaigzdzių, - taip skelbia padavimas.

Pavienės zvaigzdės ir zvaigzdynai lietuvių tautoms buvo zinomi nuo senų senovės, jų zyniai tirdavo [zvaigzdzių] judėjimą ir apskaičiuodavo laiko kaitą; to įrodymų rasime ne vienoje sios mitologijos vietoje, tą patvirtinti dar gali lingvistiniai pastebėjimai, kadangi daugelis dangaus kūnų turi originalius lietuviskus vardus, pavyzdziui: kometa - Uodegytė (Udegita) nuo degimo; dangaus vezimas - Grįzulo ratai (Grizdorata), arba Grįzulas (Grįzulas); Kasiopėja - Juostandis; dangaus ozka - Naszejowalgis; Capella - Tikutis; Pauksčių Pieno kelias - Pauksčių takas (Pauksztu - kielas) ir nemaza kitų; tas pats latviskai ir senovės prūsų kalba.

Paslaptingos dievybės ir persikūnijimai (fetisai)

Gyvatė (Giwojte), Zaltys, Rupūzė (Raupuze). Giminės ir miestai turėjo savo fetisus. Akmenys. Elnias (Elnis) - dievukų fetisas.

Didvyriai (Didziawiry)

Gelonas (Gellon), Vytolfas (Witolf) arba Vytolis (Witol), Alcis, Palemonas (Palemon), Nemunas (Nemon), Kukovaitis (Kukowojtis), Murgiai (Murgi) - taip latviai vadino zuvusius uz tėvynę.

Garbinimo objektai

 Sventoji ugnis; Sventos upės; Sventieji ezerai; Sventieji medziai (Alyva (Sambe), Ązuolas (Uzuolas), Liepa, Pusis (Pussis), Blindė (Blinda), Vinksna (Winkszna), Uosis (Wousis); Aukurai, ragai (Roha); Stabai (Wejdos).

Sventos vietos

Kalnai, Sventieji miskeliai (Emas), Sventyklos.

Sventieji asmenys (istoriniai)

Zyniai, Krivių Krivaits (Krewe - Krewejto) jų buvę nuo Vaidevučio 48:

1. Vaidevutis (Wejdawutis), 505 metai po Kristaus

2. Prutenis (Bruteno)I

3. Deniges

5. Berausto

6. Marko

7. Meksuno (Mexuno)

8. Gerusso

9. Thywajto I

10. Bruteno IIont>

11. Napejles I

12. Tellejno

13. Thywajto II

14. Nergenno

15. Gardhiwajto

16. Konis

17. Napejles IIfont>

18. Jajgello

19. Nerwasso

20. Grudewo

21. Austomo

22. Molėjno

23. Tajdo

24. Romois

25. Dargigajto

26. Mangalo

27. Bollojsus

28. Postwo I

29. Marango

30. Lewajles - 1017 metais po Kristaus lenkų uzmustas

31. Torreto

32. Nerges

33. Wibrotos

34. Barbajdo

35. Barkando

36. Jargallo

37. Tippes

38. Leiso

39. Katkoyo

40. Pomoloys

41. Postwo II

42. Napejles III

43. Tirgajto

44. Nadroko

45. Bojtonor

46. Tormejso

47. Kirbajdo

48. Alleps, iki 1265 metų po Kristaus.

Esame įsitikinę, kad sis vyriausiųjų zynių sąrasas yra autentiskas, nes senieji Prūsijos istorikai turėjo jį turėti is Kryziuočių ordino uzrasų; jie islaikė atminimą apie tai, radę [zinių] rasytiniuose krasto paminkluose. Pagaliau tai tikrai lietuviski vardai.

Sventikų tarnystės:

Ewarto - Krewe (teisėjas); Krivis (Krewe), Krivūlis (Krewule), Vaideliotas (Wejdalotas), Virsaitis (Wurszajtas), Laimintojai (Sigonotta), Puotininkas, Lingusonys ir Tylusonys (Lingussones ir Tilussones), Zvalgonys (Swalgones), Burtininkai, Putonys (Puttones), Vėjininkai (Wejones), Zvakiniai (Zvakones), Pūtikai (Pustones), Saitininkai (Sejtones), Kannu Raugis (alaus ryko stebėtojas), Zihlneeki (ateities spėjikai), Labdarys (Labbdarris), Vilkolakis (Wilkats), Vaidilutės (Wejdalolki), Ragutienės (Ragutienie), Burtinikės (Burte) ir t.t.

Senoji Prūsijos vėliava (Su Pikuliu, Perunu ir Patrimpu).

Nūdienos spėjamai apie senuosius dievus ir pan.: 

Galią turintys skaičiai:

3, 7, 9, 18 ir  27 (trejos devynerios) greičiausiai susieti su mėnulio laikmečiais (kalendoriumi) ir seniausiu trimačiu skaičiavimu. Sie skaičiai minimi pasakose, mįslėse, dainose, zaidimuose, būrimuose (kartojamuose tris kartus), net papuosaluose. Savaitė buvo vaizduojama elniu devynragiu, atspindinčiu devynių dienų savaitę.

Haliucogenai

Apeigų metu galėjo būti naudojamos aguonos ir kanapės - tai patvirtina Gavėnios pasninko metu dar ir dabar vartojamas aguonų pienas, bei prie Kūčių stalo trintos kanapės. Bet tai tik spėjimas.

Vėjų Pavadinimai

Oro (permainų) dievai - Vėjopatis, Audrapūtis,  Bangpūtys, Gardaitis ir Divytis gyveno jūros gelmėse.

Dievai

Islikusiuose saltiniuose randame apie 120 Baltų dievų ir deivių, didzioji jų dauguma susieta su dangaus reiskiniais. 

Vyriausias dievas galėjo būti Praamzius, Satvaras arba Prakūrimas (Perūnas, Pradziapatis) kartais vadinamas tiesiog  - Dievas. Prūsų vyriausias dievas Okopirmas. 

Neolite pradedami garbinti dangaus kūnai Saulė, Mėnulis, Saulės dukterys arba planetos: Ausrinė - Vakarinė - Venera, Indraja - Jupiteris, Selija - Saturnas, Ziezdrė - Marsas, Vaivora -  Merkurijus, Zemė - vyriausioji dukra. Vėliau jų pavadinimus perėmė slavai, dalinai jie paplito ir tarp germanų. Skirtingai nuo kitų tautų Baltų saulutė - moteriskos, mėnulis - vyriskos giminės. Visos planetos moteriskos giminės. Kai kuriuos zvaigzdės turėjo daugiau nei vieną vardą pvz. Ausrinė - Marių Zvaigzdelė. Kartais Merkurijus vadinamas Ausrinės tarnu. Latviai Venera vadina Auseklis ir Rieteklis. Ausrinė is visų Saulės dukterų graziausia.

Manoma jog Mėnulis - Saulės vyras, nors pagal legendas ir pasakas atrodo kad pozemių dievas arba net pats Perūnas (Perkūnas) buvo jos vyras. Saulė dangumi riedėdavo nepaprasta  karieta is aukso, vario, deimantu vezama dviejų baltų zirgų. Vakare pasiekusi jūrą Sauluzė sėsdavo į auksinį laivelį valdoma Perkūnėlės arba kitos neaiskios deivės, kuri parplukdziusi pavargusią ir apdulkėjusią Saulutę maudydavo, sekančią dienelę Saulė pakildavo karieta spindinti ir sildanti.  

Mėnulis - jaunas dievaitis sidabriniu apdaru, Saulės vyras (?). Gyvasties leidėjas. Mūsų tautosaka daznai susieta su 4 Mėnulio tarpsniais, įtakojančiais gyvūnijos, augalijos ir vandens gyvenimą bei kitimus.

Prūsų Swayxtix, Lietuvių Zvaigzdikas - sviesos dievas daznai vaizduojamas kaip vytis su kardu.

Ausra (Auska, Brėksta) - saulėtekio dievaite.

Zėja - vakaro sutemų dievaite.

Dievus garbindavo sventuose giriose arba kalvose, vadinamuose Alkuose. Turėjo ypatingas sventąsias vietas kur gyvendavo vyriausias zynys (Krivė Krivaitis, Kunigaikstis), bei buvo  mokymo giraitės. Taip I - IV a. tokios vietos buvo nudienos Tushmelia's ir Gorodok'o kalvose prie Sozh (Sozos) upės, V-VI a. Blagoveshchensk'o kalvose salia Desnos upės prie Briansko, siandien Rusios zemės. I - V a. Balčininkėlių kalvose salia Prienų; Zemaitijoje Kraziai arba Tverai iki XIV a.; Prūsijoje Ramovė VII-XII a.; Lietuvoje  XI - XIII a. Perkūno sventykla Vilniuje.   

Baltų, Indo Europiečių, Senovės Graikų ir Lotynų tikėjimas, mokymas, įstatymai, papročiai, dievybės, kalbos sandara (struktūra) nepaprastai panasūs. Atididziau patyrinėjus lengva pastebti nepaprastai daug panasumų ir tapatumų. Baltiskasis gintaras ir papuosalai dideliais kiekiais randami senovės Egipte, Kretoje, Etrusku zemėse, Graikijoje (nuo ~2500 m. pr. Kr.). Pagal graikų mitus milzinė Letona (Leto) gimė Hyporboreans (Hiporborėjų) zemėse, vėliau pagimdziusi Artemidę (Artemis) ir Apoloną (Apollo). Apolonas lankydavos savo motinos zemėje kas metai ir praleisdavo ten ziemas. Dauguma mokslininkų mano, kad Hiperborėjai gyvenę Skitų siaurėje yra Baltai. Apie juos rasė Hekatėjas (Hecataeus Miletus) is Mileto  ir Pindar'as (V a. pr. Kr.) ir Herodotas (IV a. pr. Kr.).

SVENTOVĖS: 

(Pagal "Senovės Lietuvių tikėjimas" R. Karaičio)

Lietuvoje islikę labai daug vietovardzių, turinčių pavadinime saknį "alk" (Alkakalnis, Alkalnis, Alkmiskis, Alkupis ir t.t.). "Alkos" reiskia dar ir pievas, laukus, akmenis, salas, ezero iskysulius. Tai buvo sventos, neliečiamos vietos, kuriose gyveno "gerosios dvasios" kurias aukomis maldydavę ir stebėdavę.

Įvairūs medziai - ązuolas, liepa, sermuksnis, eglė, jovaras, - turėjo ypatingą galią. Didziai gerbiamas buvo zaltys - laimės zenklas.

Lietuvių Dievų garbinimo vietos vadintos romovėmis, rambynais, alkomis, gojais ir kitais vardais. Tai dazniausiai tylios, jaukios miskų aikstelės su ązuolu ir priesais jį įrengtu aukuru arba ypatingoje vietoje esančios kalvos.

1326 metais Kryziuočių ordino brolis, kunigas Petras Dusburgietis baigė savo "Prūsijos zemės kroniką" ir įteikė magistrui. Joje jis įrasė ir tokius zodzius:
"Jie (prūsai), nepazindami (kriksčionių) Dievo, sudievino visą pasaulį: saulę, mėnulį ir zvaigzdes, perkūną, pauksčius ir keturkojus gyvūnus, netgi rupūzes. Jie taip pat turėjo sventus miskus, laukus ir vandenis, kur niekas nedrįso nei medzio kirsti, nei zemės dirbti, nei zuvauti".

Stai ką kalbėjo kunigaikstis Gediminas pasiuntiniams vienuoliams:
"As tinku gerbti popiezių kaip tėvą dėl to, kad jis senesnis uz mane, o tokius as vadinu tėvais, arkivyskupą taip pat laikau tėvu, nes jis irgi vyresnis uz mane; tuos, kurie to paties amziaus kaip as, vadinu broliais, o jaunesnius uz save - sūnumis. As nedraudziu kriksčionims tarnauti Dievui pagal jų papročius, nedraudziu rusams melstis pagal jų apeigas ir lenkams - jų papročiu. Leiskit ir mums garbinti Dievą mūsiskai: mūsų visų VIENAS Dievas".

Pavasarį vyrai susirenka tusčiame lauke ir uzdainuoja:

   Jurja (gal Jorė?), geras vakaras!
   Jurja, paimk raktus,
   Jurja, atrakink zemę,
   Jurja, isleisk zolę!

Ir jie tiki, kad laukas suzaliuos.

PERKŪNAS (Perūnas - Leidziantis kūną)

Dievins ruc, Dievins ruc.
Zibenus met ozol..

(Dievas rėkia (rūstauja), Dievas rėkia,
(Zaibus mėto ązuolan) Latvių l. daina

IV (ketvirtadienis) buvo PERKŪNO DIENA, vadinama GRAUDILINĖ. Jo simbolis kryzius X (arba keltiskas kryzius). Situo zenklu zymėdavo zemę, pries pradėdami sėją.

Perkūno sventės: (2 lutego?) - Perkūno diena - Graudulinė vidurziemyje; Pavasarinis Perkūnas dabar Pelenų diena, Uzgavėnės; Jorė (pirmoji zaluma); 22 Balandzio

Perkūno eitynės; 24 Balandzio kaip Ugninio Perkūno sventė; 29 Balandzio kaip Oro Perkūno sventė. (is Jonas Trinkūnas, Of Gods & Holidays. The Baltic Heritage,

Vilnius (2000))

Perkons (Liet. Perkunas, Prus. Percunis, Rus. Perun) - Griausmo dievas - vienas is svarbiausių Baltiskų dievų ir tautosakos veikėjų. Zodis perkons greičiausiais kilęs is Indo-Europiečių zodzio per(k) (Ivanov, Toporov 1974, 1985.) arba per+g(q) (Muelenbach 1904, Endzelins 1951). Trys spėjamos sio zodzio paaiskinimai (Biezais 1972):

• Perkūnijos ir lietaus dievas (Muelenbach, Wiedemann);
• Aukstumų, kalnų dievas palyginti su  Gotų fairguni - "kalnas". Hetų peruna - uola, sen. Hindu parvata - kalva (Karsten, Ivanov);
• Ązuolų dievas, perk-us palyginti su Lotynų quercus - ązuolas (Porzig, Hirt, Speht).

Perkūnas = Perkunas  = Perkun = Perkons (Latvių) = Perkonis (Prusai) = Perkuns = Pur'gine (Erza) = Perendi (Ilyrai) (vyr.)

Perkśnas' griausmo, perkūnijos dievas giminingas Sanskrito parkatī-, 'sventasis figmedis', Lotynų quercus, 'ązuolas', Keltų Hercynia Silva, 'Hercynian miskas', Senovės Islandų fjőrr, 'medis, zmogus' ir netgi moderniam Anglų forest (miskas), taip pat Gotų faķrguni, 'kalnas'. Zodziai ^*pers-^, Sanskrito pŗsat-, 'lasas, purslas', Lietuviskai pur~slas, ir Sen. Islandų fors, 'krioklys', visi giminingi. [J. Pokorny, Indogermanisches etymologisches Wörterbuch, I-II, 1959: 822f. ad 'perk^u-s', 'pers-'].

 Perendi - senovės Ilyrų (Illyrian) Dievo vardas, giminingas Lietuviskam Perkūnui ir Graikiskam zodziui keraunos = zaibavimas. [M. Lurker, Dictionary of gods and goddesses, devils and demons, London 1987: 279 ad 'Perendi']. (Pasitvirtina S. Daukanto spėjimas apie Perūną).

Pagal archeologiniu tyrinėjimus Perkūno garbinimas tarp baltų pradėjo plisti tarp II - IV a., kartu plintant ir zemdirbystei. Pirmąkart  Perkūno kultas paminėtas Livlaendische Reimchronic (1290) paplitęs tarp Kursių (Curonians). Chronographie des Johannes Malalas (Malalos kronika)  (1261) Perkūnas paminėtas tarp kitų lietuviskų dievybių garbintų Rusijoje. 1326 Petras Dusburgietis (Peter von Dusburg) mini Romovę, sventą vietą Prūsijoje, isvardindamas ten garbinamus dievus, Simon'as Grunau 1520 perrasydamas PD 1326 m. istoriją Percunis mini kaip viena is svarbiausių pagoniskos trejybės dievų.   

Katalikų kunigas D. Fabricius 1610 raso: "Uzėjus sausrai, nelyjant, jie garbina Perkons mazoje giraitėje ant kalvos ir jam aukoja juodą versį, juodą ozį ir juodą gaidį. Uzmusus gyvulius, pagal jų papročius, visi apylinkės  zmonės susirinkę į vieną vietą valgo ir geria. Pirmiausiai pagerbdami Perkons nulieja alaus, kurį paskui apnesa aplink ugnį ir islieja į ugnį prasydami Perkūno lietaus." (Germanai degino juodas zvakes, kad į netrenktų zaibas (AC))

Perkūnas paskandino moterį vardu Baba, nes si pazeidė apeigų tvarką, paaukodamas sugedusį maistą ir zolę (LFK 828, 21517). Aukojamas maistas apsisaugoti nuo zaibo. Zmonės tikėjo esant perkūnijai nuo juos apsisaugoti galima deginant korius, kurių dėka stoja giedra (LTT 23472).   

Dangiskasis kalvis

Retai minimas seniausiuose liaudies dainose. Aplei sią dievybę vyrauja dvi nuomonės.  Pirma, tai nepriklausoma dievybė, panasus į graikų Hefaistą (Hephaestus), Skandinavų Volundr'ą, Suomių Ilmarinen'ą (Ivanovas, Toporovas, Gimbutienė). V. Toporovas manė kad lietuviska dievybė Teljavelis, minima kronikose nuo 1252, atspindi seniausią pasaulėziūrą, vėliau sutapatinta su paslaptingu bevardziu kalviu (Toporov 1970). Deja tai tėra tik migloti spėjimai paremti Latvių tautosakoje minimu dangiskuoju kalviu, Perkons tarnu; Dangiskojo Kalvio stebuklingu plaktuku (ginklu); Dangiskasis Kalvis kartu su Perkons dalyvauja kovoje pries Velns (Velnią). Tai visi paminėjimai. Antras spėjimas rimtesnis. Dangiskasis Kalvis yra tas pats Perkūnas (H. Biezais, V. Greble etc.). Paprasta mįsle prasideda prasideda dauguma Kalvių dainų -  "Kalvis kala danguje - anglys smilksta mariuose (jūroje), kurios atsakymas - Perkūnas (LFK 884, 1912). Vėlesnėse dainose jau minima "Perkons kūjis danguje" (LTDZ 10495).

Karo dievas

Spėjama kad Perkūnas (zr. Ivanova) atsakingas uz visuomeninius (socialinius) santykius ir darną. Dauguma panasių Indo - Europiečių dievų buvo atsakingi uz teismą (teisingumą), gynybą (kovą), derlingumą ir vaisingumą (Dumezil 1986). Kad ir kaip gerai ginkluotas Perkūnas niekad neįtraukiamas į karo zygius. Tačiau neginčijamai atsakingas uz derlingumą ir vaisingumą. 

Apranga

Latvių tautosakoje Perkons dazniausiai pasirodo kaip gerai ginkluotas raitelis. Pvz. mįslės "Auksinis zirgelis, sidabrinis raitelis" atsakymas - Perkons.  Jo ginkluotė skirtinga nuo kitų dievų. Perūnas turi kalaviją,  matelinę ietį, auksinę pertuvę (bizūnas), ugninį vėzdą (kūjį?), peilį, ir ypatingą ginklą -  zaibas. Kai siuos ginklus Perkūnas naudoja kyla perkūnija, ja sukelia persekiodamas Velnią. 

Tyrinėdami senųjų baltų kapus archeologai rado, kad salia kitų papuosalų mazyčiai kirvukai buvo dėvimi. Matyt Perkūno kirvis kilo is tikėjimo į Perkūno strėles. Perkūno strėlės ir kirvis zinomi ir kituose tautose. Latviai tiki jog senoviniai akmeniniai kirviai yra paleisti Perkūno ir turi gydomų savybių (LTT 23341).

Perkūno zirgas gerai priziūrėtas, eiklus, puikiai papuostas jauno vyro erzilas. Kai kuriuose dainose zirgas turi mitologinę - poetinę praeitį ir tapatinamas su akmens zirgu (LD 33705),gimdančia kumele (LD 33712). Perkūnas joja ant debesų, zaibų. Karieta (vėzimas) - minima visad salia Griausmo (Perkūnijos) dievo Lietuvių, Indų, Skandinavų ir t.t. tautosakoje, bet ne Latvių.  

Latvių tautosakoje tai senas, mazas vyras. LD 33719 legendose tai Vecais tevs (Amzinas (Senas) tėvas), LFK 720,2, LFK 941,2681 - senas vyras su balta barzda, LP vol.7, p.465 zilas vyras su ilga barzda ir t.t.

Auszrine = Aszrine (mot.) 

Ausrinė istekėjo uz Menulio, is jų jungtuvių kilo zvaigzdės ir duktė Zemė. Vedyboms sutrukdė Perkūnas [Sh. McGrath, The sun goddess; myth, legend and history, 1997]

Auszrine plaukia auksiniame laivelyje (eldijoje) su Mėnesėliu. [Sh. McGrath, The sun goddess; myth, legend and history, 1997]

Auszrine soka ant akmens viduryje Jūrų, Joninių naktį. [Sh. McGrath, The sun goddess; myth, legend and history, 1997]

Auszrine vadinama Ligo, besisupanti, linguojanti. [Sh. McGrath, The sun goddess; myth, legend and history, 1997] - Lingo, Ligo nuo IE Linga'mas (falas).

Saule vadinama Saule Motule. [Sh. McGrath, The sun goddess; myth, legend and history, 1997]

Laikmečiai (Kalendorius)

Seniausi Baltų Dausų Vedos sampratos, laikmačiai (kalendoriai) rasti ant laidojimo urnų, priskiriamų 600 - 200 m. pr. Kr. saugomi Gdansko muziejuje (buvusi Prūsija, dabar Lenkijos dalis). Tai puikūs 12 laikotarpių laikmačiai (kalendoriai). XIV a. Lietuvos didziojoje kunigaikstystėje buvo paplitęs Saulės - Mėnulio laikmatis (kalendorius). Laikmačio (kalendoriaus) sandara buvo suvokta 1680 metais atradus  taip vadinamą Gedimino Krivulę (skeptrą). Joje metai prasideda Balandzio mėnesį, metai susideda is 12 mėnesių, mėnuo is 29 - 31 dienos. Mėnuo prasidėdavo esant naujam Mėnuliui (po delčios), visi mėnesiai turi lietuviskus pavadinimus ir isreiksti zenklais (simboliais) atspindinčiais gamtos ir zemdirbystės įvykius.  Neseniai Lopaičiuose salia Tverų rasta Zynykla tai tik patvirtina.

Kaimyninių tautų dievai  kilę is Baltų, susieti su Baltais arba Baltų priimti uz savus dievus.