Zydai - Pazadėtosios zemės tauta
II tūkstantmetyje pr. Kr. Artimuosiuose Rytuose, tarp Vidurzemio jūros ir Jordano upės, apsigyveno semitų gentys. Matyt todėl, kad semitai persikėlė per Eufrato upę, juos imta vadinti hebrajais, kas reiskia is anapus. Vėliau jie buvo pavadinti zydais. Kelionė į Pazadėtąją zemę Ankstyvasis zydų istorijos laikotarpis apra 11411w2219l sytas Biblijoje. Joje sakoma, jog kartą Viespats taręs Abraomui: "Iseik is savo zemės ir is savo tėvų namų ir eik į zemę, kurią as tau parodysiu". Abraomas paklausęs jo ir apleidęs gimtąjį Ūro miestą Pietų Mesopotamijoje. Kartu su artimaisiais jis isėjęs ieskoti Pazadėtosios zemės. Gyvuliais vedini jie patraukę derlingomis lygumomis vakarų kryptimi. Po ilgų klajonių Abraomas pasiekęs Kanaano krastą prie Vidurzemio jūros. Viespats liepęs jam čia įsikurti. Po kiek laiko Abraomas susilaukęs sūnaus Izaoko, o sis - Jokūbo. Pastarasis kartą susigrūmęs su Viespaties siųstu angelu ir dėl to buvęs pramintas Izraeliu, t. y. kovojusiu su dievu. Jo palikuonis imta vadinti izraelitais. Apie XVII a. pr. (1600 m.prr.kr.) Kr. Kanaane kilo badas. Zmonės patraukė į Egiptą, kur netrūko nei vandens, nei maisto. Is pradzių egiptiečiai palankiai ziūrėjo į atvykėlius. Ilgainiui faraonai pavertė zydus savo vergais, kurie Ramzio II laikais buvo ypač engiami. Nepatenkinti savo dalia izraelitai XIII a. pr. Kr. pabėgo is Egipto. Mozės vedami, jie perėjo per Raudonosios jūros įlanką ir atsidūrė Sinajaus pusiasalio dykumose. Čia, pasak Biblijos, ant Sinajaus kalno, Mozė susitikęs su Viespačiu. Dievas davęs jam dvi akmenines plokstes su 10 įsakymų, kuriuos zydai veziojęsi su savimi Sandoros skrynioje. Po ilgų klajonių Mozė atvedė izraelitus į Viespaties Pazadėtąją zemę.
Kanaano uzkariavimas
Zydams issikėlus į Egiptą, Kanaane apsigyveno kitos tautos. Kanaaniečiai savo miestus apjuosė storomis sienomis ir apsiginklavo. Grįzę is Egipto nelaisvės, izraelitai suprato, jog jų nenugalės. Pasukę atgal į dykumą, zydai isgyveno joje dar keturis desimtmečius, kol uzaugo ir sutvirtėjo nauja jų karta Klajonių pabaigoje susenęs Mozė mirė. Jį apraudoję izraelitai perėjo Jordano upę ir mazdaug 1250 m. pr. Kr. įzengė į Viespaties Pazadėtąją zemę. Is pradzių įsiverzėliai kūrėsi maziau apsaugotose Kanaano aukstumose. Ilgainiui, uzimdami vieną miestą po kito, atkovojo derlingas lygumas. Pusiau klajokliai izraelitai tapo sėslūs ir pradėjo verstis zemdirbyste. Zydai įsikūrė Pazadėtoje zemėje kaip tik tuo laiku, kai Egipto ir Hetitų imperijos silpnėjo ir zlugo. Dėl to apie 200 metų izraelitai didelių pavojų nepatyrė. Jų giminių sąjungai vadovavo ismintingi vyrai, vadinami teisėjais. XII a. pr. Kr. is Vidurzemio jūros pusės ėmė verztis karingieji filistiečiai. Izraelitams reikėjo stiprios valdzios, kuri suvienytų gimines ir vadovautų kovai su priesais. Tokiomis aplinkybėmis, kaip teigiama Biblijoje, zydai paprasė paskutinį teisėją Samuelį paskirti jiems karalių. Juo tapo Saulius.
Izraelio karalystė ir jos valdovai
Mazdaug 1020-928 m. pr. Kr. Izraelį valdė trys sumanūs karaliai: Saulius, Dovydas ir Saliamonas. Jų karalysė, vadinama Izraeliu, tapo nors ir nedidele, bet stipria valstybe. Saulius daug kariavo su filistiečiais (dėl jų krastą imta vadinti Palestina). Kai viename mūsyje karalius zuvo, jo įpėdiniu tapo Dovydas. Jis taip pat sėkmingai kariavo: sutriuskino filistiečius, prijungė keletą kaimyninių karalysčių. Ryztingu puolimu Dovydo kariai uzėmė Jeruzalę, kanaaniečių miestą. Miestas buvo labai gerai apsaugotas. Jo gyventojai gyrėsi, kad miesto tvirtovės sienas gali net akli ir luosi kariai. Karalius Dovydas Jeruzalę padarė sostine, perkėlė į ją Sandoros skrynią. Jis surasė salies gyventojus. Valdant Dovydo sūnui Saliamonui, Izraelio karalystė sulaukė aukso amziaus. Jis buvo ismintingas valdovas. Gandai apie jo ismintį sklido toli uz karalystės sienų. Saliamono laikais vyko prekyba su kitais krastais. Jeruzalę puosė keletas rūmų ir dievo Jahvės sventykla, kurios laukinės sienos buvo is akmens, o vidus - is kedro medzio, ispuosto sidabru ir auksu. Statė ją įgudę meistrai is Finikijos. Didelėms statyboms reikėjo lėsų. Didėjo mokesčiai, todėl augo gyventojų nepasitenkinimas, ypač siaurinėje, derlingesnėje, karalystės dalyje. Po Saliamono mirties 928 m. pr. Kr. čia kilo sukilimas ir karalystė suskilo į dvi mazesnes karalystes.
Nesantaikos ir neramumų simtmečiai
Siaurinėje dalyje susikūrė Izraelio karalystė su sostine Samarija, o pietinėje dalyje - Judėjos karalystė su sostine Jeruzale. Karalystės skilimas buvo viena didziausių nelaimių zydų tautos istorijoje. Abi karalystes silpnino vidaus nesutarimai. Siekdamos pranasumo, jos kariavo tarpusavyje ir net prasė pagalbos is svetur. Judėjos karalystė pasikvietė asirus. 721 m. pr. Kr. jie uzėmė Izraelio karalystę ir jos gyventojus isvarė į Mesopotamiją, kur sie susimaisė su daugybe vietos genčių. Judėja gyvavo iki 586 m. pr. Kr., kol Babilono karalius Nabuchodonosoras uzėmė Jeruzalę, ją sugriovė, o zmones paėmė į nelaisvę. Po kelių desimtmečių naujasis Mesopotamijos valdovas, persų karalius Kyras 539 m.pr.kr leido zydams grįzti į tėvynę. Vieni sugrįzo, kiti liko Babilone. Tačiau ramaus gyvenimo Palestinoje nebuvo. IV a. pr. Kr. Ją uzvaldė graikai ir makedoniečiai, o l a . pr. Kr. ji atiteko romėnams. Daugiau nei po 100 metų zydai pabandė issivaduoti. Romėnų kariuomenė 70 m. pr. Kr. ziauriai numalsino sukilimą: daug gyventojų kovodami zuvo, Jeruzalė ir jos garsioji sventykla buvo sugriauta. Tūkstančiai zydų pateko vergijon ir buvo isvaryti į kitas Romos imperijos sritis.
|
